„Požiūris į knygą mano vaikystės namuose buvo sakralinis...“
Kaip į Jūsų vaikystę atėjo knyga?
Pirmas dalykas, apie kurį pagalvoju prisimindama vaikystę, – tai visiškai kitoks laikas palyginti su dabartiniu. Visai kitas buvo ir literatūros pasaulis. Gimiau 1913-aisiais, kai lietuvių kalba leidinius vaikams galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Kiekviena pasirodžiusi lietuviška knyga – brangi ir įdomi. Dabar vaikai lengva ranka gali atmesti sakydami, kad nuobodu, nepatinka. Man tuomet viskas buvo įdomu. Literatūros laukas vis plėtėsi, o vaikiškos literatūros skaitymas užtruko iki paauglystės ar dar ilgiau. Tai, kas anuo metu pasirodydavo, o ypač kūriniai vaikams, jaunimui, buvo išties vertinga. Tam buvo daug dėmesio skiriama. Vaikams stengtasi duoti visa, kas geriausia. O kiek niekalo užgriūva iš visur vaikus šiandien?
O žodinė kūryba?
Galiu tik džiaugtis, kad esu tiesiogiai susidūrusi su tautosaka. Pasakas man sekdavo ne tik mamytė, bet pagrečiui ir auklės – žemaitė nuo Viekšnių ir aukštaitė nuo Panevėžio. Jų tautosaka buvo tokia tikra, gyva – niekad nekildavo ir abejonės netikėti tuo, kas pasakojama. Esu dėkinga tėvams, (o augau tuo atžvilgiu supratingoje ir įžvalgioje šeimoje), kad jie diegė tautosakos reikšmės mūsų kultūrai suvokimą ir taip vaiko sąmonėje kūrė savosios kultūros pagrindus. Namie buvo komplektuojami visi pasirodantys tautosakos leidiniai, todėl formavosi požiūris į tautosaką kaip į gyvą literatūros ir gyvenimo faktą. Jis ir liko giliai įaugęs į sąmonę visam gyvenimui.
Dar pamenu, kaip mamytė ne tik pasakas sekdavo, bet ir pasakodavo įvairius savo vaikystės nutikimus. Ji taip mokėjo sukurti gyvą, nuostabų valstiečių buities ir dvasios vaizdą, kad viskas atrodė žinoma, sava, brangu. Kai vėliau pradėjau skaityti lietuvių literatūrą, valstiečio pasaulis man, miesto žmogučiui, rodėsi visai pažįstamas, įprastas, savas.
Kaip buvo formuojamas požiūris į knygas?
Jau minėjau, kad knygų tuo metu pasirodydavo nedaug, o mūsų namuose požiūris į knygą buvo tiesiog sakralinis. Įsigyti knygą būdavo šeimos šventė. Gal šitaip ir sąmoningai buvo diegiamas ypatingas dėmesys knygai. Augau lenkų okupuotame Vilniuje, kai kurios lietuviškos knygos buvo slapta gabenamos į Šlapelių knygyną ir iš pastalės ištraukiamos tiems, kuriais pasitikima. Visam laikui išliko atmintyje „kelionės“ kartu su tėvais į knygyną – tos šiltos ir gražios kalbos apie gyvenimo įvykius, naujausias knygas.
Tėvelis buvo sukaupęs didžiulę biblioteką. Puikiai prisimenu literatūros klasiką su nuostabiomis Gustavo Dorė ar kitų iliustracijomis. Tėtis parnešdavo knygų, ir mes visi kartu jas žiūrinėdavome, girdėjau, kaip džiaugiamasi iliustracijų, jei tokios buvo, meniškumu. Prisimenu tai kaip be galo šviesų vaikystės braižą – pagarbą knygai ir pačios knygos estetikos suvokimą.
Gal buvo draudžiamų skaityti knygų?
Manau, kad visuomet turi būti subtiliai taikomasi prie vaiko suvokimo. Pažiūriu kartais, ką siūlo jiems televizija, ir kyla nerimas, ar pedagoginio ugdymo kultūros lygmuo nėra gerokai smukęs. Vaikystėje turbūt nesu girdėjusi pasakos, kuri pažeistų vertybines orientacijas. Iki šiol prisimenu, kaip mama skaitė čia pat versdama man lenkišką be galo šviesią knygą su gera pabaiga. Paauglystėje susiradau ją ir nusprendžiau pati perskaityti, nes jau gerai mokėjau lenkiškai. Skaičiau ir visą naktį praraudojau, lyg būtų sugriuvusios pačios nuostabiausios iliuzijos. Pasirodo, mama, skaitydama daugybę kartų, nuolat keisdavo tekstą ir pateikdama išryškindavo jo vidinį vertybiškumą bei grožį. Nemanyčiau, kad reikėtų vaiką izoliuoti nuo gyvenimo, kuriame šalia balta tiek yra juoda. Turbūt turėtų rūpėti, kad augantis žmogus gebėtų vėliau rasti knygoje paguodos ir atsparos. Jei vaikystė skurdi ir tamsi, lektūra turėtų žadinti ilgesį grožiui bei gėriui ir jį įmanomai tenkinti. Jei vaiką supa šiltadaržio klimatas, knyga turėtų praskleisti tikrovę tokią, kokia ji yra. Ir vienu, ir kitu atveju reikia supratingos suaugusiojo pagalbos. Vargu ar turime teisę įmesti vaiką kaip šunytį į purviną vandenį ir leisti pačiam kapstytis. Norėtųsi, kad kiekvienas vaikas išaugtų skaitytojas, gebantis savarankiškai atsirinkti grūdus nuo pelų didžiuliame visokios informacijos sraute. Turbūt tai geriau pasiekiama ne moralizuojant, ne draudžiant, bet kartu su vaiku ar paaugliu ieškant būdų pajusti ir išgyventi grožio ar gėrio teikiamą katarsį. Tai nekasdienis atvejis. Jis realus ir žmogaus brendimui itin prasmingas…
Štai nupirkau savo proanūkiams perskaityti Gražiausias lietuvių pasakas. Pradėjau. Netrukus pabandžiau pasekti savo mamyte – čia pat skaitydama peršokti žiaurumus ar tikrai 5–6 metų vaikams neteiktiną, pavyzdžiui, kraujomaišos siužeto liniją, bet netesėjau ir… sustojau, – per daug pataisų. Kaip čia atsitiko? Turbūt sudarytojai laikėsi mechaniško suvokim pasaka – vaikiškas žanras. Jonui Basanavičiui tas pasakas užrašinėjant jos buvo teikiamos ir suaugusiesiems. Talentingas pasakų sekėjas vienaip sekdavo vaikams, kitaip – kikenančiam jaunimui. Pamiršome apie tai…
O Jūsų lektūros erdvė?
Mano lektūros pasaulis plėtėsi, gilėjo. Matyt, sąmoningai buvo tėvų formuojamas. Išaugusi iš žodinių, pasakojamųjų dalykų, pakliuvau į realistinę Žemaitės, Jono Biliūno kūrinių erdvę. Tada atsirado ir verstinė literatūra. Viena gražiausių mano vaikystės knygų – Voroneže leista Moriso Meterlinko Žydroji paukštė. Nuostabiausia tai, kad antrame šios knygelės puslapyje buvo parašyta: „Vertė Jonukas, išleido Marčiukas“ ir įdėtos dviejų mažų berniukų nuotraukos. Tai, kad vertė ir išleido vaikai, man tuomet atrodė stebuklinga. Tik vėliau suvokiau, kad tie berniukai – Jono Jablonskio ir Martyno Yčo sūnūs, o knygelė – jų tėvų darbas.
Vėliau skaičiau Marką Tveną, Čarlsą Dikensą, Main Ridą, Henriką Senkevičių, prancūzų vaikų autorių kūrinius (beje, tos kalbos mokiausi ankstyvoje vaikystėje be jokių gramatikų ar žodynų – gyvame pokalbyje). Namuose buvo prenumeruojamas prancūziškas savaitraštis vaikams. Jis užpildydavo žaismingos lektūros spragą: lietuviški leidiniai vaikams buvo rimtoki. Dar vėliau atėjo lenkų, rusų literatūra. Gerai prisimenu po Pirmojo pasaulinio karo pasirodžiusią Vargo mokyklą – visuotinės literatūros antologiją. Nuolat grįždavau prie tos knygos, kur galėjau rasti ir Edmondą de Amičį, ir rusų klasikų, ir Žemaitę, Motiejų Valančių.
Mano gaunamos literatūros apimtis buvo palyginti plati. Tėvelis rūpinosi, kad būtų grožinių, populiarių mokslinių bei publicistinių tekstų pusiausvyra. Kad vaiko lektūra nebūtų vienpusiška, namie rasdavau nemažai iliustruotų biologijos, zoologijos leidinių. Kartu vartydavom tas knygas, aiškindavomės įvairius dalykus. Čia atsiverdavo augančiam žmogui įdomus ir prasmingas tiek grožio, tiek mokslo pasaulis, tikrovės įvairovė. Visada žavėjo romantizmo laikas, drauge ir literatūra, vienu tarpu – simbolizmas.
Manau, šioje žanrų, krypčių, temų įvairovėje, kuri gali supti vaiką, svarbiausia – dėmesys ir jautrumas vertybėms. Šis aspektas šiandien gal atrodo neliberalus. Niekuomet man nebuvo „pakišta“ bet kokia, pirma pasitaikiusi knyga. Namuose buvo gyva biliūniška dvasia. Ryšys su vertybine orientacija išliko visam gyvenimui. Gal tuomet ir pasidarai žmogus šiek tiek „senamadis“, „didaktiškas“, „sentimentalus“. Tačiau anaiptol nesijaučiu nuskriausta.
Ar svarbus vaiko skaitymo kultūrai pats knygos pateikimas?
Tai svarbus momentas. Daug priklauso nuo namų aplinkos… Prisimenu ne tik pasakas, istorijas, kurias pasakojo ar skaitė tėveliai, gyvai matau ir nuostabius skaitymo vakarus mūsų namuose, kai po vakarienės prie stalo sėdi visa šeima ir skaito knygą. Kažkodėl geriausiai pamenu, kaip skaitėme Adolfo Sabaliausko išverstą Kalevalą, Homero Odisėją. Kūrinius vienam skaityti gali būti ir nuobodu, nes daug ko nesupranti, bet kai skaitoma šeimoje, aiškinamasi, grįžtama prie tam tikrų epizodų, viskas sušvinta kitokiomis spalvomis. Kai kurie personažai paskui tiesiog gyvena šeimos buityje – yra naujai įprasminami. Taip mokiausi skaityti: ne „ryti“ siužetą, o gilintis į jį (bet vis tiek ir „rydavau“). Anaiptol nemanau, kad nereikėtų vaikui leisti pačiam kurtis savo lektūros pasaulio su jo vaikiškomis interpretacijomis. Vis dėlto, jei šeimoje ir mokykloje susidaro atmosfera, kad norisi pasidalyti skaitomos knygos įspūdžiais, kada yra kur išgirsti kitokią, ne pamokslautojišką, bet įžvalgesnę knygos interpretaciją, susidaro natūralios sąlygos sparčiai augti pačiam. Įvairiomis progomis dalijomės lektūros (visokios, ir politinės) sukeltomis mintimis. Paauglystėje rasdavau ant stalo kartais padėtą kitokią nei mokykloje kokio nors veikalo interpretaciją. Taip ugdomas kritiškumas ir sau, ir tekstui.
Kaip knygų pasaulį atvėrėte savo vaikams? Gal liepdavote skaityti vienus leidinius ir griežtai drausdavote kitus?
Nenoriu kalbėti apie prievartą – tą skaityti, o to – ne. Kalbu apie idealią namų atmosferą, kai tie dalykai formuojami savaime. Jau minėjau, kad kai vertybiškumas labai aiškus, augantis vaikas pats pasirinks geras knygas. Ir savo vaikams aš neparnešdavau ir nepaduodavau – skaitykit. Tiesiog pats skaitai, pasidžiaugi, žiūrėk, ir vaikai ima knygą į rankas. Kai išmoko skaityti sūnus, šiek tiek nustebau, kad viena pirmųjų jo knygų – Gargantiua ir Pantagriuelis. Gulėdavo ant lovos, skaitydavo ir kvatodavosi… Tikrai nei siūliau ją skaityti, nei kalbėjau apie tai. Svarbi namų atmosfera, bendras visų požiūris į knygą. Vis dėlto aš nesugebėjau vaikams skleisti tokio rūpestingumo kaip mano tėveliai…
P. S. Apie realybę ir optimizmą.
Daug kas galėtų būti kitaip. Jei kultūros politika būtų išties kultūros politika, reikalai keistųsi. Nemanau, kad skaitantis žmogus jau tik muziejaus eksponatas, kad nuostabus žmogaus ir knygos ryšys nutrūkęs amžinai. Niekas nedingsta. Tūkstančius metų įvairūs kultūros reiškiniai kinta, banguoja, nusmunka ir vėl kyla…
Matau aplink labai daug gražių vaikų, protingo ir šviesaus jaunimo. Kada nors viskas pasikeis, bus svarbu ne tik verslas, bet ir dvasios dalykai. Matau dabartinį nuosmukį, kritimą, bet tikiu, kad jis bus sustabdytas. Matau savo proanūkius, kurie tikrai negauna prastos lektūros, bemaž nežiūri televizoriaus, bet jų žaidimuose jau yra žiaurumo – šaudosi, griūva. Iš kur tai, klausiu pati savęs, ogi pakanka kelių akimirkų dirstelėti į televizorių, pamatyti kokią reklamą ar filmo anonsą. Juk maža kitokių vaizdų ten teišvysime – tik kupinus siaubo ir žiaurumo. Tai formuoja gatavas būsimų veiksmų klišes.
Prieš akis iškilo vaizdas iš praeities – važiavau su mažais vaikais traukiniu, ir viena moteriškė pasakojo, kokį siaubą patirianti, kai priversta daryti nusikaltimą: ji siunčianti savo vaiką į kolūkio lauką vogti – gyvenimas sunkus, skurdus, nėra kuo maitinti šeimą. Jau tada prasidėjo dorovinis nuosmukis! Vargšė moteris dar kankinosi, išgyveno dėl savo elgesio. O kaip dabar visa tai atrodo jos anūkui?
Vis dėlto esu optimistė. Ne dėl savęs. Nesulauksiu, bet mano proanūkiai turi sulaukti kaitos į gera. Aš tuo tikiu…
Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)
