Linksmasis Kaliausė (Ištrauka)
Kitais metais minėsime amerikiečių dailininko, produktyvaus paveikslėlių knygų kūrėjo Džonio Griuelo (Johny Gruelle) 120-ąsias gimimo metines. Lietuvių skaitytojui jis kol kas pažįstamas tik kaip vienos knygos – Skudurinės Onutės pasakėlių – autorius. Spausdiname ištrauką iš kito jo kūrinio.
Keliu iki mokyklos tekdavo kulniuoti beveik mylią, o po tiesumu – per pievą ir liepteliu per upokšnį – atstumas vaikams sutrumpėdavo per pusę.
Jeigu diena pasitaikydavo graži, saulėta, Onutė ir Tomukas visada rinkdavosi trumpąjį kelią.
Vieną dieną, Onutei ir Tomukui drožiant tiesiai per pievą, Tomukas pažvelgė į ūkininko Grinerio laukus ir sušuko:
– Onute, ponas Grineris naują kaliausę pasistatė! Lekiam pažiūrėti!
Broliukas ir sesutė nurūko per pievą prie kaliausės.
Tas stovėjo tvirtai įbedęs kojas – du storus pagalius – / žemę ir mūvėjo senais išblukusiais ūkininko Grinerio džinsais.
Viršutinę kaliausės dalį sudarė šiaudą prikimšti seni marškiniai, o mėlynuosius džinsus prilaikė raudonos petnešos.
Rankas atstojo du sukabinti pagaliai, slepiami marškinių rankovių, o plaštakas – senos, šiaudų prikimštos pirštinės.
Baltoje kojinėje uždygsniavus skudurų gniužulą išėjo apskrita galva, ant kurios buvo užvožta nudrengta šiaudinė, skrybėlė.
Apėję kaliausę vaikai pamatė, kad ūkininkas Grineris buvo išpaišęs ir veidą – juokingą, linksmomis žydromis akimis, raudona nosimi ir plačia šypsena per visą burną.
– Šaunesnio kaliausės dar nesu matęs! – sušuko Tomukas.
– Turbūt ponas Grineris juokėsi jį darydamas! – pritarė Onutė. – Taip mielai jis vypso!
– Žiūrėk, aš su juo pasisveikinsiu, – tarė Tomukas ir čiuptelėjo kaliausę už pirštinės. – Jis spustelėjo man ranką! – apstulbo vaikas.
Onutė irgi padavė ranką kaliausei.
– Ir man spustelėjo! – sušuko ji.
– Na jau! Na jau! – pakėlęs kairę ranką ir atsismaukęs šiaudinę skrybėlę ant viršugalvio ištarė Kaliausė. – Kas gi čia nuostabaus?
– Bet juk kaliausės nebūna gyvos! – sušuko Tomukas žingteldamas atatupstas, nes Kaliausės žodžiai jį labai sutrikdė.
– Ar iš tiesų jūs toks laimingas, kaip atrodote? – paklausė Tomukas.
– Tikra tiesa! – patvirtino Kaliausė. – Kaip galiu būti nelaimingas, kai aplink tiek nuostabių dalykų. Na, kad irta pasakiška pilis anapus lauko…
Vaikai atsigręžė ir net išsižiojo išvydę didžiulę pilį su daugybe baltų marmurinių bokštų, kurių aukštos raudonų čerpių smailės beveik rėmė debesis.
– Taigi ta pasakiška pilis… – kalbėjo toliau Kaliausė. – Visą rytą gėriuosi puikiaisiais bokštais ir tviskančiom raudonom smailėm.
– Bet ten nėra jokios pilies, bent jau prieš akimirką tikrai nebuvo! – vienu balsu sušuko vaikai.
– Tikrai buvo, – paprieštaravo Kaliausė. – Aš visą rytą ja grožėjausi! Jeigu galėčiau ištraukti iš žemės medines savo kojas, nueičiau aplankyti jos gyventojų.
– Pabandyk, Tomuk, gal tau pavyks ištraukti iš žemės jo kojas, – paprašė Onutė. Ji palaikė brolio knygas ir grifelinę lentelę, o šis ištraukė iš purios žemės Kaliausės kojas.
Trijulė nužingsniavo per lauką ir priėjo didelį ežerą, kur aptiko prie mieto pririštą plokščiadugnę valtelę.
– Keista! – ištarė Tomukas ir suglumęs pasikrapštė pakaušį. – Kasdien einame šiuo keliu į mokyklą, bet ežero čia niekada nėra buvę.
– Ar mokate kuris nors irkluoti? – pasiteiravo Kaliausė. – Na, gerai, irkluosiu aš pats, – tarė jis sužinojęs, kad vaikai nemoka irkluoti.
Tačiau prisiirti prie pilies, dunksančios anapus ežero, ir jam nepavyko, todėl jie grožėjosi vaizdais, kol plokščiadugnės valtelės priekis įsirėmė į krantą. Pirmas išlipo Kaliausė.
– Nesuprantu, ko man taip silpna! Ir čia kažkaip maudžia, – tarė. jis trindamas tą vietą, kur paprastai esti pilvas, ir susmuko ant žemės.
Vaikai nuvilko jį prie artimiausio medžio ir atrėmė į kamieną.
Priklaupusi Onutė paėmė jį už pirštinės.
– Tikriausiai jis alkanas. Vargšelis! Juk nė kąsnio burnoj neturėjo.
– Bet kaip kaliausės gali valgyti, jeigu jų burna neprasižioja? – suabejojo Tomukas.
– Tikrai, – pritarė Kaliausė. – Kaipgi aš valgysiu neprasižiodamas? Ši mintis man ir į galvą nebuvo atėjusi.
– Mes galime tave prikimšti žolės, – pasiūlė Onutė. – Gal padės.
Vaikai prirovė žolės, ir Tomukas tol ją kimšo, kol Kaliausės pilvas suapvalėjo kaip Kalėdų Senelio.
– O o! – jiems baigus atsiduso Kaliausė. – Kaip tik to man ir trūko, dabar aš toks stiprus, kad galėčiau per ežerą peršokti.
Vos tai ištaręs, jis nukūrė prie ežero ir liuoktelėjo. Bet, užuot peršokęs ežerą, pliumptelėjo į vandenį maždaug per aštuonias pėdas nuo kranto.
Nustebęs atsistojo, išbrido iš vandens ir ėmė taip juoktis, lygtai būtų buvęs pats smagiausias pasaulyje pokštas.
– Ką gi, matome, kad ne visada pavyksta padaryti tai, ką ketiname, – ištarė jis. – Iš pradžių norėjau perplaukti ežerą iki tos nuostabios pilies. Bet paaiškėjo, kad plokščiadugnę valtele ten nenusiirsiu. Dabar supratau, kad ir neperšoksiu ežero. Ar neprieštarausit, jei mes šiandien tos pilies neaplankysim?
– O ir jokios pilies ten nėra! – rodydamas į kitą ežero pusę sušuko Tomukas. Pilis iš tikrųjų išnykusi.
– Keisti dalykėliai, – pakraipė galvą Kaliausė. – Vadinasi, buvote teisūs sakydami, kad ten nėra jokios pilies. Grįžkim, pasėdėsim po medžiu ir pasvarstysim, kurtoji pilis dėjosi. Jeigu pilies nebuvo, kai ją matėme, galbūt dabar, kadangi mes jos nematome, ji yra.
Tačiau Kaliausei su vaikais pasukus prie medžio, šis irgi išnyko, o jo vietoje pasirodė, mažytis nameliukas, apsipylęs raudonom gėlėm.
Atsivėrė trobelytės durys ir pro jas iškišo galvą žilaplaukė senučiukė su auksiniais akiniais.
– Labas rytas! – draugiškai pasisveikino ji.
– Labas rytas! – atsakė. Kaliausė ir abu vaikai.
– Žinote ką, – tarė senučiukė, – jeigu užsuktute į vidų ir jaukiai įsikurtute, aš subėgiosiu krautuvėlėn, ir mes ko nors užkąstume!
Onutei su Tomuku labai parūpo pamatyti gražiosios trobelytės vidų, tad jie ilgai nedelsė.
Apėjęs namą, linksmasis Kaliausė taip pat įžengė į vidų ir atsisėdo ant kėdės.
– Koks gražus iš čia vaizdas! – šūktelėjo Kaliausė.
Pažvelgę vaikai vėl išvydo anapus ežero pilį, aiškiai boluojančią tolumoje ir raudonom bokštų smailėm kone debesis remiančią. O žydro ežero plynėje plūduriavo daugybė valtelių įvairiaspalvėmis burėmis.
Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas
Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)
