Obeliuose – smagu
„Vieną dieną nei iš šio, nei iš to atėjo Ruduo. Atėjo, nusiavė purvinus batus, numetė juos šonan, išsidrėbė po obelim ir užmigo“ (p. 7). Vieną dieną Vytautas V. Landsbergis parašė knygą Obuolių pasakos*, o „Vagos“ leidykla 1999 m. vasarą ją išleido su nuotaikingomis, rudeniškų spalvų iliustracijomis. Ši knyga – gražus vasaros, netgi visų 1999-ųjų vaisius, kuriam vaikų literatūros sode, atrodo, negresia nei puvinys, nei šalčiai, nei kitos stichinės nelaimės. Na, nebent mes, skaitytojai, tos knygos nepastebėtume ir ji būtų priversta per ilgai tūnoti po samanomis. Kaip koks obuolys Antanas, Šalnos mylimasis. Taip taip, ir obuoliai, ir žvėrys, ir sliekas, ir kitokie padarai čia turi savo vardus, savo istorijas, nuspalvintas jau pirmojoje V. V. Landsbergio knygoje Rudnosiuko istorijos žėrėjusio sąmojo, o atpažįstami ir visai nauji dalykai gyvai kumščiuojasi dėl vietos pirmame plane. Visko čia daug, bet turbūt daugiausia – vienaip ar kitaip realizuotos kūrybos laisvės, kuri leido išmoningai pasikalbėti su literatūrine tradicija ir sykiu atnaujinti lietuviškos pasakos žanrą.
26 pasakos, paantraštėje pavadintos neįpareigojančiu „dalykėlių“ vardu, skirtos Jonukui ir Elenytei – reikšmingiems lietuvių liaudies pasakų veikėjams, kurių paveiksluose sutelkti etninės lietuvių kultūros prioritetai. Kreipimasis į juos – atviras iššūkis ir tyčinis antagonizmas, erzinimasis ir žaidimas. Kiek anksčiau panašiai su tradicija yra diskutavę jaunieji poetai ir rašytojai, vaikų literatūroje – Vytautas Račickas. Obuolių pasakos – skoningas ir šiam metui aktualus pokalbis, kylantis ne tiek iš žinojimo, kad reikia diskutuoti, o greičiau iš autoriaus noro džiaugtis, žaisti žodžiu, vaizdu, siužetu. Knyga gali būti įdomi ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, nes joje raižomas gražus daugiaprasmis ornamentas.
Dėmesį vaikui, jo mąstymo ir šnekėjimo būdui puikiai iliustruoja „Pasaka apie Obelius“, kuria ir pradedamas „dalykėlių“ ciklas. Pasakoms būdingu neapibrėžtu laiku („kartą“) skaitytojas įvedamas į meninę erdvę, kurioje svarbiausia – Obelių miestelis. Toliau tarsi etiologinėje sakmėje aiškinamas miestelio pavadinimas, nors tai, iš anksto vengiant akivaizdžių sąsajų su mitu, daroma atsainiai, lyg tarp kitko, užsimenant apie būsimas pasakas ir vėl grįžtant prie savo objekto – laisvas, natūralus šnekamosios kalbos pasažas, sukuriantis nuoširdžią atmosferą, kurioje taip lengva ir smagu atsakinėti į nesibaigiančius smalsaus vaiko klausimus: „Tuose Obeliuose, be abejo, augo ir daugiau obelų, tačiau kriaušių augo visai mažai. Gal kokios trys… Kriaušės daugiausia augo Kriaušeliuose, obelys – Obeliuose, o Varniuose augo varnos <…>“ (p. 4). Vaikams būdingas toks ėjimu nuo pirminės sąvokos pagrįstas fantazavimas, kaip būdingas ir nežinia iš kur staiga kylantis nuobodulys klausytis vienos pasakos. Tai prisimindamas autorius iš anksto pažada pasekti kitą pasaką ir savo pažadą garbingai tesi, tarsi visąlaik prieš save matytų jaunąjį klausytoją, stebėtų jo reakciją į tekstą. Dėmesiui palaikyti panaudojamos net paraštės, kuriose subjektyviai ir labai vaizdingai, tomis pačiomis kalbėjimo intonacijomis, aiškinamas žodis ar reiškinys: „Filosofai – tai tokie paukščiai, kurie niekada nepuola bučiuotis su kuo papuola… Sunkvežimis – tai toks vežimas, kuris vežioja obuolių sunką“. Kyla klausimas, kas gi vis dėlto yra pasakų sekėjas? Atrodo, tai – pats rašytojas, kuriam labai smagu dar kartą pabūti vaiku, su vaiku ir šiek tiek didesniam už vaiką. Siužeto gijas jis laiko tvirtai ir, vos tik pajutęs pasakojimo nuovargį, tuoj pat virtuoziškai pakreipia mintį kita linkme. Pasakotojas nesislapstydamas orientuojasi į jaunąjį skaitytoją, bet, kita vertus, imasi ir autoriaus atsakomybės. Štai paskutinio skyriaus „Pasakos apie Pasaulio Pabaigą“ pradžia: „Knygelės pradžioje probėgšmiais apie Pasaulio Pabaigą jau šiek tiek buvo užsiminta… (žr. psl. 6) Kad ir kokia tai būtų nemaloni tema, kažkas turi apie tai pradėti rašyti. Tad ir pradėsim…“ (p. 61–62). Įvertinimas „nemaloni tema“, kaip ir pareiga informuoti, atsklinda jau ne iš vaiko, bet iš suaugusiojo lūpų. Iš pirmo žvilgsnio labai taikliai ir logiškai tokiam „suaugėliškumui“ parodyti pasirinktas paskutinis skyrius – atrodo, tikimasi, kad skaitytojas jau galėtų būti knygos subrandintas. Vis dėlto „nemalonios temos“ knygos pabaigoje kelia pavojų: skaitytojas gali būti ne užaugęs, o pavargęs, nepajėgus susikaupti taip neatsitiks, kad ir jaunas, ir senas įvertins pasakų knygą kaip vientisą, baigtinį kūrinį.
Pagrindinis knygos personažas – obuolys. Yra ir kitų veikėjų: lapė Ksenofobija, papūgos Kakatrys ir Kakaketuri, katinas Vasilijus ir t. t. Obuolys gretinamas su žmogumi, ir šis lyginimas labai svarbus mūsų kultūroje, nes turi senas tradicijas. Dovanojant obels vaisių išreiškiama simpatija, išsakoma meilė, apie tai liudija populiari lietuvių liaudies daina, kur pasakojama, kaip mergelė ir bernelis visą naktį sodino obelėlę; stebuklinėse pasakose vienas iš trijų našlaitei skirtų bandymų – patikrinimas, ar ji mokanti pasirūpinti obelimi. Šiuos ryšius V. V. Landsbergis perrašo ir savaip interpretuoja: istoriją apie Obuolį sieja su jo motina Antanine Obelimi bei gimimo vieta Obeliais. Gana buitiškai prasidėjęs pasakojimas pamažu įsiūbuojamas, papildomas vis naujomis spalvingomis detalėmis, kol galiausiai nebeišsitenka nei Obeliuose, nei Lietuvoje, nei Afrikoje, pasiekia Pasaulio kraštą ir atsiduria Rojuje. Užsimota smarkiai, ne tik į plotį, bet ir į gylį: obuolys Petras pasiekia ir dangų, ir požeminę pasaulio dalį.
Kintant veiksmo geografijai, keičiasi ir laikas. Nuo sakmiškojo laiko ir personažu pristatomo Rudens keliaujama per kitus metų laikus. Jų fone sklaidomos veikėjų gyvenimo istorijos, pateikiamos ne tik kaip realybė, bet ir kaip prisiminimas, sapnas arba lūžio momentu regimos kaip „gyvenimo filmas“. Bepasakojant nejučia nusigaunama net į gyvenimą po mirties. Šis etapas lietuvių vaikų literatūroje iki šiol buvo ignoruojamas… Laikas užkliudo ir istorijos tėkmę: prisimenami 1917-ieji, kurie siejami su širšėmis, pasidairoma po Vytauto Didžiojo laikus, išsirenkant žinomus momentus: Žalgirio mūšį, kunigaikščio karūnavimą, mirtį. Ateities istorija galime laikyti ir Pasaulio Pabaigos temą. Taigi laikas ir erdvė nuosekliai globalėja iki biblinių matmenų, tik šie pateikiami be įprastinio sakralumo. Taip vėl grįžtama į vaiko pasaulėjautą, kurioje sakralinė ir profaniškoji erdvės yra susipynusios. Kai kam tai gali pasirodyti nepagarbu, kaip, beje, ir varnos piršimas Vytautui Didžiajam į pačias arba Žalgirio mūšio pavadinimas žaidimu. Tačiau vaikui sekamoje pasakoje viskas yra įmanoma, ypač jei tos pasakos absurdas toks gaivus ir šmaikštus.
Sintezavimo bruožu pasižymi ir kalbinis Obuolių pasakų lygmuo, kuris dažniausiai yra susiliejęs su siužetu, gimdo siužetą ir pats gimsta jame. Obelis, pavarde Antaninė, susilaukia sūnų ir dukterų populiariais, todėl beveik beasmeniais Antano, Petro, Aldonos vardais… Vardu nulemiamas visas pagrindinio personažo gyvenimas: Antanas turi tapti tuo, kuo yra jo motina: Antanine obelimi ant Pasaulio krašto, iš kurios vaisių bus mokomasi pažinimo. Kitų personažų vardai taip pat nėra atsitiktiniai: daugelis jų ženklina kokią nors istoriją arba savybę. Ir tik keletas vardų sugalvoti tiesiog pasijuokimui, bet ar tai blogai?.. Padaužiškai, todėl – motyvuotai, pavadinamas nevidonas sliekas Kieša, rusų vaikų literatūrą primena krokodilas Gena Genadijus, ironiškai apie vakarykštes laikraščių aktualijas kalba geros širdies vaiko Henrikos Henytės vardai, meno pasauliui atstovauja Petras Vyšniauckis, televizijai – Zbignevas ir t. t. Viena iškalbingiausių ir novatoriškiausių yra bulvės Karolinos ir kopūsto Petro-Povilo istorija. Karolinos vardą galima sieti su Vilniuje esančiu Karolinos centru, o Petrą-Povilą – su to paties vardo bažnyčia. Tokią interpretaciją siūlo su Petru-Povilu susijusios istorijos: nesubrendęs vedybiniam gyvenimui kopūstas per prievartą apvesdinamas su energingąja generole Karolina, jis, kaip einantis kunigo pareigas, krikštija ir ištekina lapę Ksenofobiją… Minėtieji ir kiti lietuviški vardai derinami su užsienietiškais, jais apdovanojamos kur nors toliau, Antarktidoje ar Afrikoje, gyvenančios būtybės.
O lietuviškame kieme – smagios improvizacijos stereotipinių frazių temomis. Pavyzdžiui, pasakojant apie Šalną, taikliai išplečiama Gyvenimo siūlo reikšmė: „Obuolys Antanas vietoj Gyvenimo siūlo buvo prisirišęs 0,35 mm skersmens valą, kad kartais jo Šalna nepakąstų… Na ir priėjo Šalna prie obels, išsižiojo, bet niekaip negali Antano Gyvenimo valo perkąst…“ (p. 22). Iš pirmo žvilgsnio nelabai „skanus“ atrodo obuolių palyginimas su rąstais, tačiau įspūdingas bobų gretinimas su obuoliais, nes fonetiškai – labai skambus. Ne viena V. V. Landsbergio pasakų vieta prašosi įtraukiama į vaikų literatūros chrestomatiją. Ypač ryškūs rudens vaizdai, skyrelis apie Kiešą, obuolių gimimą, Antano ir Šalnos meilę. Nelabai įtaigi atrodo „Pasaka apie ką nors“ – gal dėl to, kad skaitydami priprantame prie įdomių vardų, o gal – kad šiai pasakai tiesiog trūksta ryškesnio siužeto, neužtenka tik vaikystėje dažnai girdėtos anekdotiškos mįslės priminimo…
Vis dėlto perskaičius knygą atminty lieka ne silpnosios, bet stipriosios vietos, džiaugiesi, kad pagaliau vaikų folkloras, romansinės intonacijos, žinomų pasakų aliuzijos natūraliai suaugo su tekstu, jo neskaldo, o dabina. Kaip ir veikėjų charakterio bruožai, kurie, tikimės, turėtų auklėti vaiką, o čia tik primenama, kad tinginystė, šaltumas ar puikybė egzistuoja kaip komiški personažų bruožai. Lygiom teisėm su geraisiais. Jų, taip pat ir personažų varduose slypinčių mįslių atsakymų smagu ieškoti, smagu žaisti autoriaus Obeliuose.
_______________________________
* Landsbergis, Vytautas V. Obuolių pasakos: 26 dalykėliai / iliustr. Rimvydas Kepežinskas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 69 p. : iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)
