M. Vainilaičio „Bruknelės“* veikėjų pasaulis

 

I. Žviliuvienės iliustr.
I. Žviliuvienės iliustr.

Martyno Vainilaičio mitologinė poema Bruknelė, išleista 1991 m., poeto teigimu, jam yra pati brangiausia knyga. Jai atiduoti aštuoneri kruopštaus darbo metai studijuojant lietuvių tautosaką, gilinantis į Jono Basanavičiaus, Vinco Krėvės, Norberto Vėliaus ir kitų specialistų mokslinius darbus, net į skandinavų mitologiją… Vaizduodamas autonomišką mitinių būtybių apgyvendintą pasaulį, kurdamas ryškius personažų charakterius, jų tarpusavio santykius, siužeto vingius, rašytojas bando atskleisti meilės ir ištikimybės išbandymo temą.

Pagrindiniai veikėjai

Nykštukas Dzingutis, Žydranykščio sūnus, mono Miškinio anūkas,– tikras riteris, pasiryžęs parnešti stebuklingą žiedą Žėrūną savo sužadėtinei Bruknelei. Jis leidžiasi į pavojingą kelionę per girią, kurioje, kaip ir kiekvieno tradicinio pasakų herojaus, jo laukia daugybė išbandymų. Mandagus ir dėmesingas, jis sužavi net Raganą Piestą: keletą kartų nusilenkia, pagiria jos galią ir „burtų kerus“, įteikia raudonų čiobrelių puokštę… Dzingutis juk žino, kad moteriai, net ir senai raganai, visada malonu girdėti komplimentus. Už tokį elgesį Ragana duoda jam stebuklingąjį žiedą ir pamoko, kaip jį saugoti. Tačiau Nykštukas susigundo laumės gėrimu, apsvaigęs išplepa žiedo paslaptį ir netgi susižavi Žydrūnės grožiu. Laimei, laiku prisimena Bruknelei duotą žodį ir randa jėgų atsispirti apžavams. Juk meilė – tai ne išorinis spindesys, ne turtai ir burtai, o dvasinės vertybės:

Tai kas, kad Bruknelė

Ne laumė žvaina, –

Bruknelė švelnumo

Ir gėrio pilna.

(p.41)

Už šią meilę Dzingutis pasiryžęs kovoti ir su laumės pabaisa Šarange Varange, ir su Paraliaus pulkais. Tačiau pasirodo, kad vien narsumo nepakanka: Šarangės galvos vis atauga, ir Nykštukui tenka griebtis gudrybių – supilti jai į gerklę „stiklainį garstyčių“. Taigi Dzingutis dar pasižymi ir išradingumu.

Sukūręs įspūdingą Šarangės Varangės galvų kapojimo sceną, poetas visiškai nekalba, kad Nykštukas būtų priešinęsis nelabšiams, – gal herojus pavargo? Šiaip ar taip, patekęs Paraliaus nelaisvėn, karingasis riteris tampa azartišku lošėju: užuot kovojęs ar svarstęs apie galimybę pabėgti, jis priima Paraliaus pasiūlymą sulošti „Kvaišelį“ ir pažada, jei pralaimėtų, atiduoti jam stebuklingąjį žiedą. Beje, Dzingutis lošia ne visai sąžiningai: vos pamatęs, kad pradeda nesisekti, išgąsdina nakšiukus gaidžio giedojimu – visi žino, kad pragydus gaidžiams velniai meta visus darbus ir pabėga. Dzingučio gaidys netikras. Tai tik angliukas iš krosnelės. Greitai ši gudrybė išaiškėja. Ir nežinia, kuo būtų pasibaigęs lošimas, jei atjoję nelabšiai nebūtų pranešę, kad prasideda karas, – tai Miškinis sušaukė į mūšį monukus vaduoti į bėdą patekusio anūko.

Kovojama daug, bet mūšio baigtis komplikuota: Dzingutis sėdi užristas malūno ratu, o Paralius, garmėdamas į pelkę, spėja nučiupti ne tik Bruknelę už kasų, bet ir patį Miškinį. Tik užgiedojus gaidžiui, Nakšijos karalius praranda galią – „Nepakelia kojų, / Nevaldo ragų“ – ir patenka į… maišą, kurį pakiša barzdukų pagaliau išvaduotas Dzingutis. Nykštukas vėl tampa didvyriu ir galų gale gali kelti vestuves.

Taigi, galima teigti, kad M. Vainilaitis sukūrė ne tradicinio, visas kliūtis nugalinčio herojaus portretą, o žmogišką veikėją, kuris turi tiek teigiamų bruožų – riteriškas, ištikimas, vertinantis ne išorinį spindesį, bet vidinį grožį, tiek silpnybių – yra pagyrūnas, azartiškas lošėjas, sunkiai atsispiriantis pagundoms ir pernelyg pasitikintis savo jėgomis. Jeigu jis taip lengvai sutinka lošti iš sužadėtuvių žiedo, kažin ar iš tikrųjų vertas savo sužadėtinės Bruknelės, kuri, būdama švelni ir trapi, narsiai kovoja už savo laimę.

Bruknelė – turbūt viena iš patraukliausių ne tik šios M. Vainilaičio poemos, bet ir visos jo kūrybos veikėjų. Ji nėra vien poeto fantazijos vaisius. Lietuvių liaudies pasakoje Trivainėlis mergele pavirsta piemenuko permesta per petį uogelė spanguolinė. Tačiau tuo panašumas ir baigiasi. M. Vainilaitis suteikia Bruknelės charakteriui originalių bruožų. Poetas kuria romantišką istoriją apie pražydusią bruknę, kuri pabučiuota Dzingučio tampa gražia mergele. Jos balsas tylus ir švelnus, panašus į miško varpelių skambesį. Žiedo jai reikia kaip Dzingučio meilės įrodymo, o ne tam, kad liktų amžinai jauna ir graži, – apie jo stebuklingą galią Bruknelė nežino.

Iš pradžių Bruknė, kaip ir liaudies dainų mergelė, ištikimai laukia sugrįžtant savo mylimojo. Ji liūdi ir ilgisi, bet, ilgai negaudama iš Dzingučio jokios žinios, pati leidžiasi jo ieškoti. Šioje kelionėje atsiskleidžia Bruknelės jautrumas, gerumas: sutikusi Meškutį, pirmiausiai apriša jam šlubą koją ir tik tada teiraujasi kelio pas Didįjį Moną. Prašydama Miškinio pagalbos, Bruknelė prižada jam tarnauti –iškloti pasostę gegutės drobelėm, rūmus nubarstyti žiedais.

Sužinojusi, kad Dzingutis pateko į bėdą, Bruknelė narsiai kaip Adomo Mickevičiaus romantinė herojė Gražina šoka ant žirgo ir stoja į kovą su Paraliumi. Mūšyje atsiskleidžia jos moteriškas smalsumas, impulsyvumas: pamačiusi, kad Nakšijos valdovas skęsta liūne, karžygė, užmiršusi bet kokį atsargumą, smagiai sušunka ir bėga pažiūrėti gelmės. Taip ji vos nepražūva Paraliaus sučiupta „už banguotų, šilkinių kasų“. Tuo Bruknelė yra artima vaikams – juk ir jie dažnai elgiasi impulsyviai ir negalvodami apie padarinius.

B. Leonavičiaus iliustr.
B. Leonavičiaus iliustr.

Fantastiniai veikėjai priešininkai

Nykštukas Dzingutis ir Bruknelė turi priešininkų, kurie trukdo jiems siekti tikslo. Tai laumė Žydrūnė ir velnių valdovas Jo Tamsenybė Paralius iš Požemių rūmo su svita – nakšiukais ir nelabšiais.

Laumė Žydrūnė kai kuriomis išvaizdos ir charakterio ypatybėmis artima mitinėms būtybėms, vaizduojamoms lietuvių sakmėse. Pasak Pranės Dundulienės, „vėlesnių laikų Laumės vaizduojamos gražiomis moterimis ar merginomis, apsirengusios puikiais drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, motiniškos. Be to, jos buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones arba apdovanojančius materialinėmis gėrybėmis, arba nešančios pražūties ir mirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyrams“1. N. Vėlius taip pat pateikia duomenų, kad „laumės lietuvių sakmėse įsivaizduojamos ir kaip merginos, ypač tose, kur jos bendrauja su vyrais: pristoja kelyje, slogina, išteka“2.Buvo tikima, kad „jei bernai pavėluodavo – užpuola laumės, ką nutverdavo, tai tuoj užkutendavo. <…> yra užrašyta keletas sakmių, kuriose laumė sutiktą berną kviečia paišdykauti ir tiek jį nuvargina, kad šis trečią dieną miršta“3.

M. Vainilaičio laumė Žydrūnė elgiasi panašiai. Dzingutis ją sutinka kelionėje. Žydrūnė pakviečia Nykštuką į savo dvarą ir siūlo tuoktis. Jos išvaizda apsuka herojui galvą:

Kaip vasarą Vaiva

Sutvisko visa,

Pakvipus ramunėm,

Papievių rasa.

 

Sužvilgo perliukais

Jos lengvas apsiaustas –

Mėnulyje verptas,

Vakarėje austas.

(p. 35–36)

B. Leonavičiaus iliustr.
B. Leonavičiaus iliustr.

Žydrūnę su tautosakinėmis laumėmis sieja Vaivos juosta: „laumių ryšys su lietumi ypač ryškus tikėjimuose, susijusiuose su Laumės juosta (Vaivorykšte, Drigne, Straubliu) ir jos pasirodymu danguje po lietaus, <…>, sakoma, kad ta juosta yra išausta Laumių“4. Žydrūnės ryšį su lietumi rodo ir tai, kad į laumės dvarą Dzingutis nusprendžia užsukti gelbėdamasis nuo lietaus, kurį Vakaris atneša „pro Vaivos vartus“. Žydrūnė kvepia „papievių rasa“, o jos apsiaustas – „Mėnulyje verptas, / Vakarėje austas“. Tai galima būtų sieti su tuo, kad ir lietuvių tautosakoje laumės dirbdavusios naktį ir „tuos moteriškus darbus, kurie susiję su drobių gaminimu“5, o jų išausti audimai labai gražūs.

M. Vainilaitis laumei Žydrūnei suteikia ir individualių bruožų. Ji išpuikusi ir pagyrūne, ypač didžiuojasi savo kilme – „mėlynu krauju“. Ji Bruknę niekinamai vadina „prasčiokų dukra“, kuri „prasčiokiškai puošias“, „prasčiokiškai šneka“.

Laumės pavydas – „kaip ūkas virš palių“, o godumas lyginamas su „dūmu virš stalo“. Ji moka gražiai kalbėti, vilioti, klastingai siūlo lau­mių giros, kuri, anot jos, yra „tyra kaip šaltinis“, bet tai tik dar viena apgaulė.

Įsigeidusi stebuklingo žiedo, Žydrūnė griebiasi šmeižto: ji apkaltina Dzingutį, kad šis pasigėręs „neteko doros“ ir „išniekino stalą“, iš jos pasityčiojo, todėl turi būti nubaustas:

Tegu Tamsenybė

Privers už patyčias

Pilies karalaitį

Pikliuoti garstyčias.

(p. 56)

Čia atsiskleidžia Žydrūnės kerštingumas, o keršto būdas primena lietuvių sakmes, kuriose pasakojama, kad laumės bernus nuvedančios į rūsį ir liepiančios malti žmonių kaulus6. Taigi ir sakmėse, ir M. Vainilaičio poemoje laumės bando priversti herojus dirbti malimo darbus.

Laumė Žydrūnė – savanaudė, nežinanti, kas yra meilė. Jai nesvarbu, už ko ištekės – ar už Dzingučio, ar už Paraliaus, kad tik gautų žiedą, lemiantį „grožį, jaunystę ir laimę“.

Kitas Dzingučio priešininkas, kur kas galingesnis už laumę Žydrūnę, – Jo Tamsenybė Paralius, velnių valdovas. Apie jo išvaizdą kalbama nedaug, pasakoma tik tiek, kad jis turįs būtiną valdovui atributą – žėrinčią rubinų karūną. Taip pat paminima, kad Paraliaus akys „uvėrios“, „plačios kaip liūgynai“, „gilios kaip marios“. Toks apibūdinimas patvirtina jo sąsajas su vandeniu ir artimumą tautosakiniam velniui. Šis galėjo būti įsivaizduojamas kaip požemio vandenyse gyvenanti mitinė būtybė, kurios „prigimčiai apčiuopti ypač reikšmingas aitvarų, raistų, pelkių, šaltinių vadinimas „velnio akimis“7. Vainilaičio Paralius gyvena Nakšijoje, „Požemių rūme“, iš kurio „jokio takelio Namo nebėra“, be jo „leidimo, Ragu išrašyto“. Tai jį sieja su mitiniu velniu, mirusiųjų pasaulio valdovu, nes „žemės vanduo, kaip žinome, įvairių tautų mitologijoje neretai gretinamas ar net tapatinamas su požemiu, kuriame lokalizuojamas mirusiųjų pasaulis <…>. Kadangi velnias kartais gyvena vandenyje, tai jis galėjo būti įsivaizduojamas kaip apatinio – požemio pasaulio būtybė, kartais net tapatinama su juo“8.

Paraliaus veikla taip pat būdinga tautosaki­niam velniui: jis lošia kortomis, gundo Dzingutį, už žiedą žadėdamas valdžią. Jis pats gali kerėti:

Urvazum gervazum,

Praplyškite liūnai,

Pavirskit vandeniais,

Barzdukai žaliūnai!

 

Ir liūnai praplyšo

Skersai išilgai…

Pavirto vandeniais

Miškinio žvalgai.

(p. 113)

M. Vainilaičio Paralius turi tarnų nakšiukų ir nelabšių. Jų pareigos nevienodos. Nakšiukai, kurių vardo pagrindas, matyt, bus žodis „naktis“, nėra labai blogi, tai galima spręsti ir iš mažybinės priesagos. Jie netgi nebaisūs. Nakšiukų darbas – malti „gailių tabaką“, degutą, drignes, sakus, pikliuoti garstyčias ir „pipirmėčių kavą“. Jie gali tapti pasiuntiniais – parneša iš raganiaus Bukio sidabro kortas – arba tiesiog dalyvauja lošime. Paralius šiems savo valdiniams yra despotiškas, nejautrus, verčia be poilsio – valgio ir miego – dirbti. Tokia nakšiukų padėtis žadina skaitytojo vaiko gailestį ir užuojautą.

Nelabšiai – kur kas pavojingesni. Tai rodo ir jų vardas, sietinas su žodžiu „nelabieji“ ir neturintis kitiems M. Vainilaičio veikėjams būdingos mažybinės priesagos. Nelabšiai yra Paraliaus „žandarai“, kariai. Tai jie suima Dzingutį, uždaro į vienutę, kaunasi su Miško Mono pulkais.

Paraliaus galia dingsta užgiedojus gaidžiui, tačiau užmušti jį, kaip ir mitinį sakmių velnią, gali tik Dundulis – Perkūnas, kuris yra vienas iš Nykštuko Dzingučio pagalbininkų.

Veikėjai pagalbininkai

Kaip ir liaudies pasakų herojai, Dzingutis ir Bruknelė turi pagalbininkų. Tai Ragana Piesta, Miškinis, kartais vadinamas Fonu, Miškiniu arba Didžiuoju Miškiniu, ir Dundulis.

Labai ryškus yra Raganos Piestos paveikslas, kuris, be kita ko, išsiskiria dar ir tuo, kad M. Vainilaičio Ragana nepanaši į tradicinėse pasakose sutinkamą raganą, kurios funkcija – pakenkti arba sutrukdyti teigiamam herojui pasiekti tikslą. Kiek artimesnis būtų P. Dundulienės pateikiamas raganos kaip mitinės būtybės apibūdinimas: „Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių, gyvūnų tvarkytojos, nunarinės nakties būtybės <…>. Raganų bei raganavimo vaizdiniai turėjo artimus ryšius su magijos veiksmais“9. Tačiau ir mitologijoje jos „paprastai laikomos socialinėmis moterimis, išsiskiriančiomis savo būdu ir išvaizda. Jos laikomos piktomis, pavydžiomis, kerštingomis, šaltomis, bejausmėmis“10. M. Vainilaičio Ragana Piesta ne tik nelinki pikto, bet ir padeda Dzingučiui – duoda jam stebuklingąjį žiedą Žėrūną. Tačiau ji yra išlaikiusi mitinės raganos aiškiaregystės savybes: iš paukščių elgesio gali nuspėti ateitį:

– Ak, verkauna paukščiai

Baugų šalyje…

Ak, laukia klastūnai

Tavęs kelyje…

(p. 20)

Taigi M. Vainilaitis piešia svetingos, malonios, net simpatingos (nors, kaip ir pridera raganai, – senos, riestanosės) būtybės paveikslą, visišką gražios, jaunos, bet išdidžios, klastin­gos ir kerštingos laumės Žydrūnės priešingybę.

Miškinio paveikslas nėra labai ryškus. Jį sunku įsidėmėti ir dėl daugybės vardų, kuriais vadinamas (Miškinis, Didysis Monas, Šlamiškio Monas, Valdovas, Žaliabarzdis). Tokia vardų gausybė sukelia šiokią tokią painiavą. Išvaizda irgi apibūdinama vos keliais bruožais: turi „paparčio ūsus“ ir yra „apžėlęs kaip keras“. Charakterį nusako posmelis, kuris vėliau kartojamas tarsi leitmotyvas:

Atsilošė soste,

Apžėlęs kaip keras

Ramus, išmintingas

Ir, žinoma, geras.

(p. 64)

Aiškiau nusakytos jo pareigos: Monas yra miško valdovas, jo galioje – žvėrių, paukščių, vabzdžių gyvenimas. Jam pavaldžios gamtos stichijos: „– Tegu atsibunda / Vėjelis! / Tegu…“ ir dangaus šviesuliai: „– Tegu atsibunda / Mėnulis! / Tegu…“, „– Tegu atsibunda / Saulutė! / Tegu…“

Kai reikia, Miškinis yra puikus karvedys: sušaukia monukus į mūšį, pats joja ant viesulų, o nugalėtąjį drakoną pakinko į „Grigo Ratus“. Tačiau jis negali nugalėti Paraliaus, į kovą su požemių valdovu turi stoti jam lygiavertis priešininkas – dangaus valdovas Dundulis. Susidūrus šiems trims veikėjams, išryškėja mitinė „dangaus-žemės-požemio“ jungtis. Tik kraštutinis šios opozicijos polius – dangus – gali atsverti kitą kraštutinį polių – požemį.

I. Žviliuvienės iliustr.
I. Žviliuvienės iliustr.

Dundulis M. Vainilaičio pasakoje – mitinė būtybė, artima lietuvių dievui Perkūnui. Tokį artimumą rodo net vardas. „Lietuvių liaudis Perkūną vadino įvairiai – dažniausiai Dievaičiu, šventuoju Dundusėliu, Dudučiu, Poškučiu“11. Lietuvių sakmėse paprastai „griaudžiantis Perkūnas vaizduojamas važiuojantis dviračiu arba keturračiu vežimu, pakinkytu eržilais <…>. Dažnai Perkūnas važiuojantis ugniniais ratais akmenimis grįstu keliu. Paprastai jis važinėja vienu, pora, trejetu, ketvertu žirgų“12.

M. Vainilaičio Dundulis taip pat važinėja po dangų:

Kaip viesulus žirgus

Vežiman pakinkė, –

Sudrebino dangų

Žalia keturkinkė.

(p. 135)

Anot P. Dundulienės, „lietuvių tikėjimuose dievas Perkūnas rodo savo jėgą, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – žaibais“13. M. Vainilaičio Dundulio atributas – „žaibas – sidabro kulka“. Jis, kaip ir sakmių Perkūnas, vaikosi velnius norėdamas juos užmušti. Tačiau poetas suteikia savo personažui ir originalių, žmogiškų bruožų. Dundulis – mylintis tėvas, šeimos galva. Jis turi visą būrį vaikų dundusėlių ir vaikosi kipšiukus ne todėl, kad jų nekenčia, bet kad vienas iš jų „pačiupo Dundulio / Sūnelio žaislus“. Žinoma, jis neatsisako ateiti į pagalbą Miškiniui ir nubausti Paralių, bet po mūšio neatsispiria dundusėlių prašymui palikti nakšiukus ir nelabšius gyvus ir skubinasi grįžti namo, nes „mama Dundulienė / Už gaišatį bars“. Taigi M. Vainilaičio Dunduliui svarbiausia – santarvė jo paties šeimoje.

Meilės idėja ir / ar transformuoto mitinio pasaulio pristatymas?

Poemoje Bruknelė M. Vainilaitis kuria pasaulį, kuriame, atrodo, knibždėte knibžda įvairių mitinių būtybių. Pagrindinių veikėjų charakteriai, atskirai paimti, yra ryškūs ir įdomūs – juose dera iš tautosakinės tradicijos perimti bruožai, romantinė dvasia ir individualios, žmogiškos ypatybės. Tačiau visi drauge jie tarsi „ištirpsta“ lėtoje pasakojimo tėkmėje. Lyrinė poeto prigimtis lemia, jog vienoda dainiška intonacija kalbama ir apie Dzingučio kovą su Šarange Varange, ir apie Miškinio mūšį su Paraliumi, ir apie jausmų pasaulį. Analizuodamas Bruknelę lietuvių vaikų poemos kontekste, Ričardas Pakalniškis teigia, kad šis kūrinys „kol kas perdėm dainiškas ir tuo požiūriu kiek statiškas. Bruknelės ir Nykštuko meilė dar sentimentali ir neryški. Lūkuriuodamas prie laumių dvaro, Nykštukas tartum nepajėgia dramatiškai išreikšti savo išgyvenimų…“14.

Lėta pasakojimo slinktis ir detalių gausa trukdo sutelkti dėmesį tiek į siužetą, tiek į charakterius, todėl gali kilti klausimas dėl kurinio idėjos: kas gi vis dėlto poemoje svarbiau – ar pavaizduoti herojų išbandymu siekiant laimės ir meilės, ar savitai supažindinti su mitiniu pasauliu. Gal reikia manyti, kad šio tikrai labai originaliai ir išradingai pateikiamo pasaulio literatūrinė paskirtis – suteikti daugiau jaukumo paslaptingai mitinei erdvei, kurioje atsiskleidžia patys tauriausi romantiniai jausmai, priartinti ją tiek, kad mažasis skaitytojas patikėtų stebuklo realumu.

_______________________________

* Vainilaitis, Martynas. Bruknelė / iliustr. Irena Žviliuvienė. – Vilnius: Margi raštai, 1996. – 142 p.: iliustr.

 

1 Dundulienė, Pranė. Pagonybė Lietuvoje. Vilnius, 1989. P. 15.

2 Vėlius, Norbertas. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius, 1977. P. 94.

3 Ten pat. P. 107.

4 Dundulienė, Pranė. Pagonybė… P. 16.

5 Vėlius, Norbertas. Mitinės… P. 96.

6 Ten pat. P. 107.

7 Vėlius, Norbertas. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius, 1987. P. 60.

8 Ten pat. P. 63.

9 Dundulienė, Pranė. Pagonybė… P. 150.

10 Ten pat. P. 154.

11 Dundulienė, Pranė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius, 1990. P. 34.

12 Ten pat.

13 Ten pat. P. 33.

14 Pakalniškis, Ričardas. Per pasaką į poemą // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius, 1978. P. 77.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)

 

Įžanginis

Vaikų literatūros amžiaus pabaiga

Straipsniai

Vaikų literatūra – mokymo ir studijų disciplina (Iš vaikų literatūros dėstymo istorijos 1918–1940 m.)
Gamtos vaizdo funkcija V. Dautarto prozoje paaugliams
„Narnijos kronikų“ pasaulis*

F. H. BURNETT 150-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

Jausmų pokylis

Paskaitykim, mama

Linksmasis Kaliausė (Ištrauka)

Mano vaikystės skaitymai

„Požiūris į knygą mano vaikystės namuose buvo sakralinis...“

Atidžiu žvilgsniu

Obeliuose – smagu
Salos daugiau nei jausmų
Skausmo pamokos

Kronika

Seminarai, šventės, konkursai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai