Gamtos vaizdo funkcija V. Dautarto prozoje paaugliams

Lietuvių mene, ne tik literatūroje, gamtos vaizdo vieta ypatinga. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, jis – išgyvenimų fonas, lygiavertis išgyvenamų būsenų komponentas, stilistinė vaizdavimo priemonė, visumos, t. y. žmogų supančios aplinkos, dalis¹. Šis aspektas ir rūpės kalbant apie Vlado Dautarto prozą paaugliams. Juolab kad ir pats autorius ne sykį pabrėžė savo kūryba norįs „suartinti žmogų su gamta, priversti jį suprasti ir pajusti jos tragišką likimą“².

Pabandysime trumpai aptarti apysakas Žydrieji jungos (1972), Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį (1984), Auksinio lyno vaišės (1965) ir apsakymą Miškinukas ir senelis Kaukas (1971).

Apysakoje Žydrieji jungos gamta gana anonimiška: ežeras, paplūdimys, miškas – bevardžiai. Kaimo pievos, sodybos apskritai probėgšmais tepaminimos. Knygoje veikia, kalba, mąsto paaugliai berniukai, todėl parenkami ir atitinkami – nuotykius, netikėtus sunkumus – sugestijuojantys peizažo fragmentai. Tai Didžioji sala, apaugusi tankiais krūmais, ir meldais užžėlusi pakrantė su nuošalia pirtele. Čia ruošiama būsimo plausto prieplauka, čia vyksta paties plausto statyba, čia rengiamasi slaptai užduočiai – ieškoti Napoleono armijos nuskandinto lobio.

Panašiai vaizduojamas bei vaikų išgyvenamas povandeninis pasaulis – vėsus, tamsus, baugus ir kartu viliojantis ne tik išbandyti savo fizines jėgas, bet ir pažinti jo fauną bei florą. Galynėjimasis su stichija – bandymai kuo giliau panerti į ežerą, kuo ilgiau išbūti po vandeniu, nepabūgti susidūrus su hipertrofuotai įsivaizduojama žuvimi, nežinia ką slepiančia akmenų krūsnimi ežero dugne, ir t. t. – susipina su savotiškomis povandeninio pasaulio studijomis (Aistė renka augalus herbariumui, aiškina draugams augalų savybes, mini jų pavadinimus ir t. t.). Bent kiek ypatingesnio dėmesio gamtai knygoje neskiriama. Jos tiek, kiek reikia vaizduojant berniukų žaidimus ir buitį. Vis dėlto bendras įspūdis visai priešingas, nes iš esmės pasakojama apie kaimo vaikus, o jiems gamta yra natūrali erdvė, kurioje greit atpažįstamas svetimas, nepritampantis gamtos vartotojas (poilsiautojai – menkės, stovyklaujantys Gamtos Vaikai). Nors prašalaičiai afišuoja gamtos meilę, jų poelgiai neadekvatūs pasirinktam vaidmeniui. Tą neadekvatumą netrunka pademonstruoti vadinamieji Gamtos Vaikai, bet blogiausia, kad, nors jie pagaliau tai patys suvokia, patirtis ateina per žalą gyvajai gamtai. Žydrieji jungos, panašiai kaip ankstyvosios lietuvių literatūros žmonės, gyvena darnoje su gamta (net plaustą statydinasi iš išvartų), trokšta ją pažinti, o ne žaloti. Niekieno neliepiami, jie tvarko ir poilsiautojų paliktus šiukšlynus. Nutolusieji nuo tradicinės kaimo kultūros kartu yra praradę ir dorovinę atsakomybę už kiekvieną Dievo kūrinį. Taigi santykis su gamta V. Dautartui natūraliai yra žmogiškumo, doros matmuo.

Gamta kaip darnos, dorovinio ir estetinio grožio, tobulumo visuma atsiskleidžia apysakose Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį ir Auksinio lyno vaišės. Antropomorfiškas vandens gyventojų pasaulis skatina jo dorovę lyginti su žmonių dorove. Juo labiau kad tokį lyginimą provokuoja ir pati kūrinių struktūra. Apysaka Auksinio lyno vaišės pradedama užutekio aprašymu, dvelkte dvelkiančiu visų gamtos elementų darna ir gyvybės apstumu: „Nedidelį vandens lopą iš visų pusių juosė tankūs karklų krūmai. Tuose karkluose perėjo lakštingalos, o rudeniop į lanksčias šakas nutūpdavo varnėnų keliauninkų pulkai. Už karklų traukėsi pilnos žvangučių pievos. Tankioje žolėje šmižinėjo griežlės. Šiltais vasaros vakarais, vis kažką šaukdamos, jos atklysdavo iki užtakio. O prie pat vandenų, ajerų ir viksvų tankumyne, gyveno ančių šeimyna. Rami ir draugiška“³. Taigi gamta pati savaime yra estetikos, darnos ir dorovingumo poliuje. Kūrinio nuotaika ir gamtos situacija kinta pasirodžius žmogui. Kol kas tas pasirodymas netiesioginis. Žmogui atstovauja žemkasė, kurios padariniai – sudarkytas užutekio dugnas, sunaikintos Auksinio lyno ir kitų žuvų ganyklos, sutrikdyta gyvybė: „Žemkasė pakėlė inkarą ir nuplaukė žemyn. Trumpis ir Auksė apžiūrėjo savo valdas. <…> Aplinkui riogsojo balta, be gyvybės, be kvapo žemė“⁴.

Apysakoje Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį brakonierius pagauna lydekučio motiną Babilę. Tuo jis ne tik pasmerkia mažą žuvytę našlaitystei, bet ir atima iš jos galimybę gauti gyvybiškai svarbių pamokų. Abiejuose kūriniuose aiškiai nuskamba mintis, jog tie patys veiksmai yra moralūs, kai sutampa su gamtos dėsniais, ir smerktini, kai atliekami vien malonumui patirti. „<…> mūsų giminė, išgaudydama sergančias žuvis, apvalo ežerą nuo visokių ligų. Ne veltui kitos žuvys mus, lydekas, sanitarais vadina“⁵, – aiškina Babilė Kikučiui. Be to, soti žuvis niekuomet nepuola. Todėl Auksinio lyno vaišėse kartu su mažesnėmis žuvimis gali dalyvauti ir plėšrūnė lydeka. „Gamta visada morali, nes ji spontaniškai elgiasi pagal kiekvienai rūšiai privalomus įstatymus“, – teigia Vytautas Kavolis ⁶.

Tarp įvairių nuorodų į gamtą kaip į pastovumo, darnos ir tikslingumo sintezę bei į žmogų kaip į savotišką gamtos atplaišą, savo pažanga kenkiantį gamtai, yra epizodas, kur teigiama, jog žmogaus ir gamtos antagonizmas yra užfiksuotas gamtos padarų atmintyje: „Miškuose prie ežerų dažnai pasigirsdavo ir žmonių balsai. Tuo­met paukščiai nutildavo, žvėrys sunerimę slėpdavosi, o žuvys nerdavo į gelmę <…>⁷“. Iš esmės, būdamas gamtos dalis, žmogus sėja joje nerimą ir baimę.

Idealaus gamtos ir žmogaus gyvenimo modelį V Dautartas kuria apsakyme Miškinukas ir senelis Kaukas. Miškas – veiksmo vieta – aprašomas sodriai, kiek romantizuotai, suteikiant jam gebėjimą jausti vidinę žmogaus būseną. Anksčiau aptartose apysakose žuvys ir paukščiai prityla pajutę žmogų, o šiame apsakyme miškas jokios grėsmės nejaučia. Jis įėjęs į čia gyvenančio Kauko ir jo anūko Miškinuko buitį ir būtį. Apsakymo nuotaika ir tematika skatina ieškoti paralelių su Vinco Krėvės Skerdžiumi, Antano Baranausko Anykščių šileliu. V. Krėvė gamtą mistifikuoja, teigia jos švelnumą, o Lapino charakteryje įkūnytas retas šiais laikais žmogaus gebėjimas ją jausti. A. Baranausko Anykščių šilelyje miškas žmogų maitina, rengia, gelbsti. V. Dautarto apsakyme Miškinukas ir senelis Kaukas gamta ir žmogus supriešinami dorovės požiūriu („Nei lūšis, nei vilkas, nei kitas žvėris žmogaus šiaip sau nepuola. Sena, pačios girios pasakyta teisybė“)⁸, o Kaukas simbolizuoja tobulą žmogaus gebėjimą gamtą pažinti, jausti ir girdėti. Tarp žmogaus ir gamtos pasaulio rašomas lygybės ženklas: „Ir žmogus, ir žvėris, ir paukštis turi būti sotus. Kam gi tuomet žemės gėrybės?“⁹. Juos abu – žmogų ir gamtą – sieja (turi sieti!) abipusė globa. Miškas teikia įvairių gyduolių, kurių apstu Kauko palėpėje, šilumą, nusiraminimą, o Kaukas savo ruožtu „saugojo nuo pikto žmogaus jam patikėtą medį, žvėrį, paukštį… Ir ne tik saugojo. Sodino medžius, kad kartų kartoms oštų didelės girios <…>“¹⁰. Būtent pastangos savo veiklą sieti su ateitimi, tapatinti ją su kiekvienos greta esančios gyvybės poreikiais pateisina tuos žmogaus veiksmus, kuriuos diktuoja jo gyvybiniai poreikiai.

Iš šių trumpų štrichų, manytume, galima daryti išvadą, jog gamtos aprašymus V. Dautartas vartoja stilistiniais, struktūriniais, charakterio kūrimo ir kūrinio problematikos formulavimo tikslais. Manipuliuodamas lyriniais ir dramatiniais aprašymais, gamtos ir žmogaus opozicijomis, rašytojas vengia didaktikos ir natūraliai skatina jaunąjį skaitytoją kritiškai vertinti tradicija tampantį gamtos vartojimą, o ne jos puoselėjimą. Smulkus, bemaž enciklopedinis aprašymas padeda gamtą pamilti, pažinti ir patirti jos įvairovę. Tik susidūrus su gamta skleidžiasi vaizduojamų personažų vidaus pasaulis, jis tampa švaresnis, jautresnis (Gamtos Vaikų sutrikimas nužudžius kačiuką ir išgirdus Žydrųjų jungų pasmerkimą).

Gamtos vaizdų nuotaika parengia skaitytoją atitinkamai vertinti problemą, teikia estetinį pasigėrėjimą, patį kūrinį daro patrauklesnį skaityti.

_____________________________

¹ Sprindytė, Jūratė. Lietuvių apysaka. Vilnius, 1996. P. 200–214.

² Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. T. 1. Vilnius, 1989. P. 306.

³ Dautartas, Vladas. Auksinio lyno vaišės; Teka upė pro šalį; Mano tėtis partizanas. Vilnius. 1976. P. 7–8.

⁴ Ten pat. P. 9.

⁵ Dautartas, Vladas. Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį. Vilnius, 1984. P. 50.

⁶ Kavolis, Vytautas. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994. P. 198.

⁷ Dautartas, Vladas. Pasaka… P. 5

⁸ Dautartas, Vladas. Miškinukas ir senelis Kaukas. Vilnius, 1971. P 119.

⁹ Ten pat. P. 86.

¹⁰ Ten pat.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)