Vaikų literatūros amžiaus pabaiga
Ne! Ne! Nepranašaujame, jog naujajame tūkstantmetyje išnyks vaikų ir paauglių poreikis skaityti, jog išnyks knyga. Šia antrašte norėta pasakyti, jog baigiasi amžius, kuris iš principo įtvirtino vaikų literatūros statusą bemaž visuose kraštuose, visuose žemynuose. O pati literatūra nuėjo sudėtingą, vingiuotą kelią, tapo įvairi ir turtinga. Per besibaigiantį amžių vaikų literatūra, toldama nuo pedagogikos, pagrindė mažų mažiausiai tris poveikio vaikui ar paaugliui galimybes: auklėti, mokyti, šviesti (didaktinės prigimties literatūra), žaidinti, linksminti, padėti atpažinti save (nonsensiškoji literatūrinė pasaka, buitinė psichologinė proza, žaidybinė poezija) ir – sukrėsti, kelti skaudžias problemas (alegorinė, filosofinė pasaka, probleminis romanas)…
Anglų, amerikiečių mokslininkai, kritikai kalba apie vaikų literatūros „aukso amžių“, kuris prasidėjo pačioje XIX a. pabaigoje ir aprėpė pirmuosius XX a. dešimtmečius. Dabar jau kalbama ir apie „antrąjį aukso amžių“ – penktąjį-septintąjį dešimtmečius. Pastarąjį periodą drąsiai galėtume laikyti ir vaikų literatūros globos, tyrinėjimų aukso amžiumi, nes per jį įsteigta daugelis iki šiol reikšmingų struktūrų, institucijų. Pirmiausia – Tarptautinė jaunimo biblioteka Miunchene (1948 m.). Paskui IBBY, Tarptautinė vaikų knygos taryba (1953-ieji), Tarptautinis jaunimo literatūros ir skaitybos institutas Vienoje (1965 m.). Reikšmingi, radę vietą savo valstybių kultūroje ir mokslotyroje vaikų literatūros institutai Frankfurte prie Maino, Stokholme, Osle, Tamperėje, Osakoje ir kitur. Pridurkime dar vieną specializuotą struktūrą – Tarptautinę vaikų literatūros tyrinėtojų asociaciją (IRSCL), įkurtą 1970 m., arba atskiroms asmenybėms – Š. Pero, H. K. Andersenui, K. Kolodžiui, Broliams Grimams – skirtus institutus, muziejus, parkus.
Paminėjome tik keletą „Rubinaityje“ jau pristatytų institucijų. O kiek dar nepristatytų, nežinomų, neatrastų!.. Atskirai reiktų kalbėti ir rašyti apie gausybę pasaulyje leidžiamų mokslinių knygų, žinynų, enciklopedijų, apie tris šimtus mokslinių ir populiariųjų žurnalų. Reiktų pabrėžti, kad XX a. antrojoje pusėje vaikų literatūra tapo pilnateise disciplina daugelyje pasaulio universitetų.
O kaip tą amžių užbaigiame Lietuvoje? Kai pamatai, kokią menką dalelę vaikų literatūros kursas užima būsimųjų Lietuvos pedagogų studijų programose arba kai išgirsti nuoširdų pasipiktinimą, kaip galima bakalauro darbą rašyti apie vaikų literatūrą, pamanai, kad su tokiom pažiūrom… – tiktume tik XX a. pradžiai. Jau seniai metas suprasti, jog vaikų literatūra yra LITERATŪRA, tik galbūt su tam tikrais specifiniais bruožais, kurie jokiu būdu neneigia jos meniškumo.
Atsainaus požiūrio į vaikų literatūrą, abejingumo jai Lietuvoje dar labai daug, norinčių palaikyti ją – per mažai. Bet ne apie skaudulius galvokime. Dvylika Prano Mašioto skaitymų, per kuriuos docentai ir asistentai, bibliotekininkai ir studentai kaip skruzdės po šapelį kuria, lipdo mūsų vaikų literatūros vaizdinį… Dvylika „Rubinaičių“… Kelios naujos pastarųjų metų monografijos, straipsnių rinkiniai, dvi mokslų daktaro disertacijos – argi tai nebyloja, jog nesame visiškai abejingi?
Labai sunkiu laiku „Rubinaitis“, pretenduojąs „transliuoti“ vaikų literatūros tyrinėjimų ir problemų pulsą, pakilo į aukštesnį skrydį: ieško prenumeratorių, nori pasirodyti keturis kartus per metus. Labai neramu, net baugu dėl to užmojo. Tačiau vaikų literatūra moko mus vilties ir tikėjimo – todėl tikėkime!
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)
