Salos daugiau nei jausmų

„Mergina, kurios istoriją stengiausi atkurti, iš tikrųjų šioje saloje gyveno lyg Robinzonas Kruzas nuo 1834 m. iki 1853 m. ir yra vadinama Šv. Nikolo salos moterimi“, – teigia knygos Mėlynųjų delfinų sala* autorius Skotas OʼDelas.

Iš šių gana šykščių faktų laki rašytojo vaizduotė sukūrė tikrai neblogą rezultatą – knygą, apdovanotą daugeliu literatūrinių premijų, tarp jų – ir žymiuoju Hanso Kristiano Anderseno medaliu už kūrybos visumą (1972 m.). Tai kūrinys apie merginą, aštuoniolika metų išgyvenusią saloje. Norom nenorom OʼDelo Mėlynųjų delfinų salą imi gretinti su Danielio Defo Robinzonu Kruzu. Vis dėlto pirmas įspūdis klaidinantis. Kūriniai toli gražu nepanašūs. Net labai skirtingi. Žinoma, abiejuose jų yra sala, ribojanti veiksmo vietą, veikėjų elgesį, veiksmus ir ketinimus. OʼDelo apysakos pagrindinė veikėja Karana pati renkasi atsiskyrimą (nors gal tiesiogiai to nenorėdama) – mergina šoka iš laivo, turinčio išvežti jos gentį, ir grįžta į salą, nes ten netyčia visai vienas liko jos brolis Ramas. Štai čia iškyla dar vienas įdomus kūrinio priešistorės momentas. 1898 m. žurnale „Harper“ pasirodė trumpas straipsnis apie Šv. Nikolo salos moterį. Jame buvo rašoma, kad tada, kai paskutinis laivas jau tolo nuo Šv. Nikolo salos krantų, viena moteris pasigedo vaiko, kuris pasimetė per sumaištį indėnams kraustantis į laivus. Moteris iššoko iš laivo ir nuplaukė į salą jo ieškoti. Įdomu, kodėl OʼDelas kūrinyje Karanos vaiką pakeičia broliu. Galima tik spėti, kad tai leido rašytojui Karaną „pajauninti“, tad jam buvo lengviau sudominti skaitytoją vaiką, paauglį. Taigi nuo Defo kūrinio ši apysaka skiriasi tuo, kad joje veikia besiformuojanti asmenybė, paauglė mergina, kuriai reikia sunkiomis sąlygomis išgyventi ir kurios vidinė raida daug intensyvesnė nei suaugusio žmogaus.

Karana saloje atsiduria neatsitiktinai, ne laivui sudužus. Ji čia gimusi ir augusi. Salos aplinka jos visiškai nestebina, netrikdo, todėl autorius gali daugiau dėmesio skirti natūraliam veikėjos žavėjimuisi gamta. Mergina pripratusi prie salos klimato, maisto, puikiai perpratusi gamtos reiškinius, papročius ir tikėjimus. Karana žino, kad salos papročiai draudžia genties moterims medžioti, todėl jai tenka rinktis: ar laikytis senųjų papročių, ar juos sulaužyti, kad galėtų išgyventi ir apsiginti nuo laukinių šunų ir atkeršyti jiems už brolio mirtį. Įdomiai šiame kūrinyje pasinaudota ir kitais senaisiais prietarais. Galasato kaimo žmonės nevadino vienas kito tikruoju vardu, „mat jeigu žmonės dažnai taria savo slaptąjį vardą, jis nusidėvi ir netenka stebuklingos galios. Todėl mane visi vadina Vo-a-pa-lei, o tai reiškia Mergina ilgais juodais plaukais, nors mano slaptasis vardas Karana“ (p. 8). Vis dėlto veikėja jau kūrinio pradžioje ištaria vardą garsiai (o gal mintyse). Atrodo, jog pavergusi skaitytoją pradiniu nuoširdumu – pasakiusi paslaptį – veikėja ir toliau turėtų būti nuoširdi, be galo atvira. Tačiau taip nėra.

Būtent Karanos charakteris, jos poelgiai ir psichologija kritikams iki šiol kelia nuostabą, skatina gėrėtis ir piktintis. Skaitytojus vaikus, paauglius Karanos charakteris dažniausiai sužavi: ji atsakinga, drąsi, žavi, ją tarsi persmelkęs aplinkos, kurioje gyvena, grožis. Susidūrusi su brangaus žmogaus netektimi, mergina tampa tarsi emociškai pasyvi. Kai plėšikaujantys aleutai nužudo Karanos tėvą, ji paprasčiausiai konstatuoja:

„Tėvas gulėjo ant kranto negyvas, ir jį jau siekė bangos. Žiūrėdama į jį galvojau, – kam jis pasakė kapitonui Orlovui savo slaptąjį vardą“ (p. 19).

Žuvus broliui, reaguojama šiek tiek „ryškiau“:

„Visą naktį prabudėjau prie broliuko. Prisiekiau sau, kad kurią nors dieną nueisiu ir užmušiu urve tuos laukinius šunis. Užmušiu visus ligi vieno. Svarsčiau, kaip tai padarysiu, bet daugiausia galvojau apie brolį Ramą“ (p. 35).

Apsieinama be ašarų ir raudų, tik labai aiškiai planuojamas kerštas. Veikėja tartum ieško, kaip išlieti pyktį ir skausmą. Po kelerių metų, nudvėsus šuniui Rontu, vieninteliam draugui, Karana pasakoja:

„Išgirdau, kaip suplakė jo širdis, bet suplakė tik du kartus, labai iš reto, garsiai, skardžiai it bangos pakrantėje, ir sustojo.

– Rontu, – pravirkau, – oi, Rontu!“ (p. 107).

Gali pasirodyti keista, kad veikėja labiau išgyvena šuns netektį negu artimųjų mirtį. Kai ji laukinių šunų rujoje randa Rontu sūnų ir jį prisijaukina, galima geriau suprasti, kokie iš tiesų buvo jos jausmai. (Apskritai Karanos ir Rontu draugystės linija yra labai įdomus, netgi šiek tiek paradoksalus siužeto elementas: mergina prisijaukina šunį, kuris vadovavo jos brolį nužudžiusiai laukinių šunų gaujai.)

Galima pastebėti, kad gamtos aprašymai dažnai tartum nusveria Karanos jausmų vaizdavimą. Gyvendama saloje viena, Karana buvo susidraugavusi su užklydusių į salą medžiotojų mergina Tutok:

„Žemiau manęs davėsi Rontu, lodamas ant žuvėdrų. Pelikanai čiauškėjo, žuvaudami melsvame vandenyje. Iš toli atsklido jūrų dramblio riaumojimas. Bet kai pagalvojau apie Tutok, ūmai saloje pasidarė be galo nyku“ (p. 97).

Įdomu, kad nyku pasidarė ne pačiai veikėjai, o saloje. Kartais atrodo, kad salos knygoje daugiau negu pačios veikėjos, kuri kalba pirmuoju asmeniu, bet iš tiesų ne tiesiogiai, o tartum per salą. Labai dažnai veikėjos kalba aiški, jausmai reiškiami paprastai, neplėtojami. Tai gana keista, nes kūrinys, parašytas pirmuoju asmeniu, yra tartum dienoraštis, o šis tradiciškai visada buvo geriausia forma moterų ir merginų jausmams išreikšti. Šį Karanos jausmų šaltumą, susitvardymą bando motyvuoti C. Anita Tarr straipsnyje „An Unintentional System of Gaps: A Phenomenological Reading of Scott OʼDellʼs Island of the Blue Dolphins“ (Childrenʼs Literature in Education. 1997, Number 2). Ji pažymi, kad OʼDelo stiliaus paprastumo priežastis – stereotipiškas Amerikos indėnų įprotis atvirai nereikšti jausmų. Tokį indėnų elgesio modelį suformavo Holivudo vesternai ir televizijos serialai – nuo pirmų dienų indėnas mokomas būti šaltas ir ramus, nepasiduodantis jausmams, gebantis iškęsti bet kokį skausmą be ašarų ir dejonių. Būtent tokio stereotipiško vaizdavimo OʼDelui dažnai nepavyko išvengti. Nesunkiai galima pastebėti, kad nuo pat pirmų puslapių autorius neleidžia Karanos jausmams įsisiūbuoti: „Supratau, kad atplaukia ne didelė kanoja, o laivas, ir kad iš laivo daug ko gali tikėtis. Man knietėjo mesti pagaliuką ir pasileisti paskui brolį, bet kasiau šaknis kaip kasusi, nes kaime jų reikėjo“ (p. 7). Veikėja negali elgtis spontaniškai, todėl daro ne tai, kas jai knietėtų, bet kas privaloma.

Nepaisant trūkumų, netikslumų ar stereotipų, Mėlynųjų delfinų saloje pavaizduota subtili vienatvė, kuri dažniausiai ir lemia visą apysakos paradoksalumą ir grožį.

______________________________

* OʼDell, Scott. Mėlynųjų delfinų sala / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė; iliustravo Neringa Žukauskaitė. – Vilnius: Lietus, 1998. – 128 p.: iliustr. – (H. K. Anderseno premijos laureatai; 7).

Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)