„Narnijos kronikų“ pasaulis*

 

„Princo Kaspiano“ iliustracija. Dail. N. Šaltenytė
„Princo Kaspiano“ iliustracija. Dail. N. Šaltenytė

Kai 1950 m. Klaivas Steiplas Liuisas (Clive Staples Lewis, paprastai rašoma tik C. S. Lewis) išspausdino savo pirmąją knygą vaikams Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta (The Lion, the Witch and the Wardrobe), jis nė pats neįtarė, kad ši knyga išaugs į 7 knygų ciklą, kuris užkariaus anglų ir amerikiečių vaikų ir suaugusiųjų širdis. Atvira orientacija į vaikų literatūrą ši knyga, o vėliau ir visas ciklas, tapo iššūkiu tuometiniam Oksfordo ir Kembridžo elitui, kuris pažino Lewisą kaip įžvalgų viduramžių ir renesanso anglų literatūros profesorių ir gerą oratorių. Rašyti vaikiškas knygas, ir dar paremtas Biblijos motyvais, tokiam intelektualui buvo tiesiog nepriimtina, tad knygos sulaukė Lewiso kolegų ir net draugų kritikos. Tačiau rašytojas sąmoningai pasirinko būtent pasakos žanrą. Čia nereikėjo įmantraus stiliaus bei sudėtingų charakterių, buvo galima kalbėti paveikslais ir natūraliai žadinti jausmus.

Pasakos kūrėjo principai

Savo ciklą vaikams Lewisas norėjo sukurti kaip gerą pasakojimą, kuriame vyrautų aprašymas ir vaiko bei suaugusiojo širdį uždegantys nuotykiai. Jis žavėjosi pasakos žanru ir jo ypatybe nukelti skaitytoją į kitą realybę bei itin sužadinti jo jausmus kartu su pasakos veikėjais išgyvenant jų nuotykius. Lewisas palaikė savo draugo J. R. R. Tolkieno nuomonę, kad pasaka patraukli tuo, jog žmogus, skaitydamas ar klausydamas, lyg pats dalyvauja kūrybos procese, t. y. pasaka ne komentuoja gyvenimą, bet leidžia jos skaitytojui ar klausytojui pačiam susikurti lygiagretų pasaulį1. Abiejų autorių nuomone, šis kūrybos procesas ir yra viena iš priežasčių, dėl ko pasakos mėgstamos įvairiais laikais ir įvairaus amžiaus žmonių.

Lewiso įsitikinimu, kiekvienas autorius rašydamas atlieka tarsi dvejopą vaidmenį: autoriaus ir žmogaus. Be šito knyga neišvystų pasaulio: „jei trūktų pirmojo, knyga paprasčiausiai negalėtų, o jei antrojo, – neturėtų būti parašyta“2. Lewisas daug kartų yra apibudinęs savo kaip autoriaus kūrybos procesą. Grožinės literatūros kūrinys jam prasideda vaizduotėje iškylančiais paveikslais, kurie ir diktuoja formą: eilės ar proza, romanas, pasaka ar kas kita. Kai forma susijungia su vaizdiniais, autoriaus darbas atliktas. Tada ateina eilė autoriui kaip žmogui, kuris pradeda svarstyti ir lyg iš šalies apžiūrinėti kūrinį: ar verta jam aukoti laiką ir jėgas, ar jis atitinka autoriaus įsitikinimus ir siekius, ir t. t. Būdamas labai sąžiningas ir skrupulingai laikęsis dorovinių įsitikinimų, Lewisas šią pasaulėjautą perkėlė ir į kūrybinį gyvenimą. Jo nuomone, kūryba turi atspindėti autoriaus įsitikinimus, poziciją, kitaip jis bus paprasčiausiai nesąžiningas sau ir skaitytojui3. (Smulkiau apie kūrybos procesą Lewisas rašė straipsniuose „On Three Ways of Writing for Children“, „Sometimes Fairy Stories May Say Best What’s to Be Said“, „It All Began With a Picture…‘ ir kituose…

Kurdamas pasakas vaikams, Lewisas perėjo šį kūrybos procesą. Pirmojoje savo knygoje, atverdamas spintos duris į fantastinį pasaulį, Lewisas paprasčiausiai norėjo įamžinti popieriuje paveikslus, kurie gyveno jo mintyse dar nuo vaikystės, kai su broliu žaisdami kurdavo fantastinius kraštus ir jų gyventojus. Geriausia forma tai padaryti pasirodė pasaka. Jau įpusėjęs pirmąją knygą, Lewisas pastebėjo, kad, be daugelio dalykų, ji atspindi ir krikščioniškus jo įsitikinimus. Tada rašytojui šovė mintis pabandyti pasakoje sukurti lygiagretų pasaulį, jo pavadintą „as if“ (jeigu, taip tyčia), kuriame būtų pakartota Kristaus atėjimo į Žemę istorija ir pasižiūrėta, kaip Dievas elgtųsi, jei įsikūnytų kitokiame pasaulyje, kitokiame laike ir kitokioje erdvėje.

Veikėjų pasaulis

Krikščionių Dievo vaidmenį cikle atlieka liūtas Aslanas, kuris pasirodo ar tampa jaučiamas tada, kai Narnijos gyventojai patiria didelę bėdą ar džiaugsmą, kad paguostų ar suteiktų dar daugiau džiaugsmo. Aslanas – labai spalvingas personažas. Jame įkūnyti visi įmanomi žmogaus ir žvėries bei dieviški bruožai. Aslano paveikslą Lewisas sukūrė remdamasis krikščioniška Dievo samprata ir patirtimi. Pasirinkdamas gyvūną Dievo asmeniui atspindėti, autorius taikliai pataikė į vaikų širdis, jautriai reaguojančias į gyvūnų kančias ir džiaugsmus, ir leido jiems patiems patirti, kaip galėjo jaustis Kristus gyvendamas Žemėje.

Knygos „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ iliustracija. Dail. N. Šaltenytė
Knygos „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ iliustracija. Dail. N. Šaltenytė

Pagrindiniai ciklo, kaip ir daugelio vaikams skirtų literatūrinių pasakų, veikėjai yra vaikai. Edmundas, Piteris, Siuzana ir Liusi, prie kurių vėliau prisideda jų pusbrolis Justas ir jo draugė Džil, Aslano noru ir liepimu keliauja į fantastinį Narnijos pasaulį ir grįžta atgal į Angliją. Kiekviena ciklo knyga yra atskiras nuotykis Narnijoje, į kurią vaikai kviečiami atlikti kokios nors užduoties: tapti Narnijos atsiradimo liudytojais (Mago sūnėnas), nugalėti piktąją Burtininkę ir atkurti Narnijoje teisėtą valdžią (Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta, Princas Kaspianas), išlaisvinti pagrobtą princą (Sidabrinis krėslas), padėti Narnijos princui Kaspianui surasti septynis pradingusius dvaro žmones („Aušros užkariautojo“ kelionė) ir galiausiai užverti duris, už kurių lieka senoji Narnija ir pasirodo naujoji, tikroji, dangiškoji (Paskutinis mūšis).

Narnijos gyventojai kuo įvairiausi ir, regis, nederantys tarpusavyje: kalbantys žvėrys, burtininkai ir jų palikuonys, planetos-žmonės, fantastiškos būtybės, milžinai, mitologinės būtybės ir net Kalėdų Senis. Ši kakofonija savotiškai užburia, nes skaitytojas, su ja susidurdamas, nežino, kas šįkart jo laukia – kas bus priešai, o kas – draugai. Fantastinės šalies gyventojų charakteriai nėra statiški. Susidūrę su Aslanu ar supratę tiesą, jie kinta arba atsiskleidžia kitomis spalvomis. Pavyzdžiui, tie patys Sidabrinio krėslo požemių gyventojai nykštukai, kurie pradžioje buvo vaikams labai nedraugiški, pasirodo esą labai jautrūs ir nuoširdūs žmogeliukai, kai tik suvokia daugelį metų buvę blogosios burtininkės apgaulės vergystėje. Kita vertus, Narnijos šalis egzistuoja tol, kol jos gyventojai išlaiko savo tikėjimą Aslanu. Pradėjus garbinti netikrus dievus ar apskritai praradus tikėjimą, ateina ir Narnijos pabaiga.

Erdvės ir laiko ypatumai

Narnijos laikas – kito pasaulio laikas – visiškai kitoks nei realaus pasaulio, t. y. vaikų tėvynės Anglijos, laikas. Atvykę į Narniją, vaikai niekada nežino, kiek Narnijos laiko bus prabėgę nuo paskutinio jų vizito: galbūt keli mėnesiai („Aušros užkariautojo“ kelionė) ar gal keli amžiai, kai jau daugelis Narnijos gyventojų apie juos bus spėję pamiršti ir nustoję tikėti juos egzistavus (Paskutinis mūšis). Tuo tarpu Anglijos laikas vaikams išvykus į Narniją sustoja ir visai nepakinta. Jie grįžta tą pat sekundę, kada buvo išvykę, tik daug labiau subrendę.

Narnijos erdvė – nuolat besiplečiantis pasakiškas pasaulis. Prasidėjusi žibintu miško laukymėje, kur vaikai pirmąkart patenka peržengę stebuklingosios spintos duris (Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta), Narnija plečiasi horizontaliai tolyn į kalnus, į dykumą, per jūrą, salas iki pat plokščio Narnijos pasaulio krašto, kuris baigiasi it stiklinė siena pakilusia banga, iš kur niekas nėra grįžęs ir kur yra Aslano pasaulis („Aušros užkariautojo“ kelionė). Vertikaliai Narnija kyla į kalnus, kur yra Narnijos rojaus sodas, ir dar aukščiau, į dangiškąją Narniją (Mago sūnėnas, Paskutinis mūšis). Narnijos žemė ir jūra – taip pat atskiri pasauliai su savo gyventojais nykštukais, undinėlėmis ir kitokiomis fantastinėmis būtybėmis („Aušros užkariautojo“ kelionė, Sidabrinis krėslas). Galiausiai, stovėdami dangiškojoje Narnijoje, vaikai pamato, kad ir Narnija, ir Anglija, ir dar daug kitų pasaulių egzistuoja lygia greta vienu metu, tik beveik nieko apie vienas kitą nenutuokdami arba netikėdami vienas kito egzistavimu (Paskutinis mūšis). Tikėjimą kita realybe, kuri gali egzistuoti šalia mūsų net nepastebima, nes turi savus laiko ir erdvės dėsnius, Lewisas išreiškė profesoriaus Kirkės žodžiais (Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta):

– Bet, pone, – tarė Piteris, – nejaugi iš tiesų norite pasakyti, kad kitus pasaulius galima rasti… tiesiog čia pat, už namo kampo?

– Labai galimas daiktas, – atsakė profesorius. Jis nusiėmė akinius ir, juos valydamas, pats sau sumurmėjo:

– Tai ko gi vis dėlto juos moko tose mokyklose?..4

Biblijos motyvai

„Mago sūnėnas“ iliustracija. Dail. N. Šaltenytė
„Mago sūnėnas“ iliustracija. Dail. N. Šaltenytė

Kiekviena Narnijos ciklo knyga gali būti interpretuojama bibliniais ir krikščioniškos dorovės motyvais: knygoje Mago sūnėnas kalbama apie pasaulio sukūrimą, Liūte, burtininkėje ir drabužių spintoje – apie atpirkimą ir blogio sutramdymą, Žirge ir jo berniuke – apie drąsą, pasiaukojimą ir susidūrimą su dvasine realybe, „Aušros už­kariautojo“ kelionėje – apie kasdienę tikėjimo kelionę, Sidabriniame krėsle – apie savo poziciją blogio atžvilgiu, Paskutiniame mūšyje – apie prarastą tikėjimą, paskiausius laikus ir apokalipsę. Pasakose Lewisas atsiskleidžia kaip labai talentingas aprašymo meistras ir jautrus žmogaus jausmų žinovas. Pats Lewisas labai jautriai prisimindavo, kaip dar vaikystėje nustojo tikėti Dievą dėl netinkamo religinio auklėjimo. Parašęs pasakas, viename iš straipsnių jis komentavo:

Supratau, kad pasakos galėtų „prasprūsti“ pro tam tikrus nusiteikimus, kurie paralyžiavo mano religingumą dar vaikystėje. Kodėl taip sunku apie Dievą arba apie Kristaus kančią galvoti taip, kaip tave moko? Man regis, jog viskuo kaltas liepimas taip elgtis, nes tai kelia prievartos jausmą ir paprasčiausiai atšaldo… Bet įsivaizduokime, kas būtų, jeigu Dievo veikimo vaizdinius perkeltume į vaizduotės pasaulį, nuvilktume religijos pamokų ir bažnyčios vitražų apdarą ir pirmąkart leistume sau pajusti juose slypinčią galią. Argi neįmanoma būtų prasmukti pro tuos serginčius „drakonus“? Manau, kad įmanoma5.

Lewisas smarkiai priešinosi, kad jo pasakomis būtų naudojamasi per religijos pamokas, vis dėlto didaktikos likimo jos neišvengė. Vertindami Lewisą, pirmiausiai turėtume pripažinti jo pasakotojo talentą, suteikiantį galimybę regėti neregimą ir jausti neapčiuopiamą. Jo literatūriniai tekstai patys savaime yra didelė meninė vertybė, leidžianti išgyventi estetinį jausmą, iš nuojautų ir fantazijos kuriantys transcendentinio pasaulio realybę, prieinamą skirtingos patirties ir įvairaus amžiaus bei išsilavinimo žmonėms.

______________________________

* „Katalikų pasaulio“ leidykla leidžia garsųjį britų rašytojo K. S. Liuiso (1898–1963) knygų ciklą „Narnijos kronikos“, kuris plačiai aprašomas įvairiose enciklopedijose, gausiai komentuojamas ir tyrinėjamas. Ne vienam lietuvių skaitytojui Vytauto Didžiojo universiteto magistrės I. Butautytės straipsnis turbūt bus pirmoji bendro pobūdžio pažintis su šiuo ciklu, į kurį tikrai verta atkreipti daugiau dėmesio. Ciklo knygos, kaip ir dauguma taurių leidinių, estetiškos, su originaliomis iliustracijomis, gerai išverstos, tačiau nėra rėksmingos. Lietuvių kalba jau išleistos 4 knygos. – Red. past.

1 On Three Ways of Writing for Children // „On Stories“ and Other Essays on Literature. New York. 1966. P. 36.

2 Sometimes Fairy Stories May Say Best What’s to Be Said // Ten pat. P. 45.

3 Ten pat. P 45–46.

4 Lewis C. S. Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta. Vilnius, 1997. P. 46.

5 Sometimes… P. 47.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)

 

Įžanginis

Vaikų literatūros amžiaus pabaiga

Straipsniai

Vaikų literatūra – mokymo ir studijų disciplina (Iš vaikų literatūros dėstymo istorijos 1918–1940 m.)
Gamtos vaizdo funkcija V. Dautarto prozoje paaugliams
M. Vainilaičio „Bruknelės“* veikėjų pasaulis

F. H. BURNETT 150-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

Jausmų pokylis

Paskaitykim, mama

Linksmasis Kaliausė (Ištrauka)

Mano vaikystės skaitymai

„Požiūris į knygą mano vaikystės namuose buvo sakralinis...“

Atidžiu žvilgsniu

Obeliuose – smagu
Salos daugiau nei jausmų
Skausmo pamokos

Kronika

Seminarai, šventės, konkursai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai