Rašytojas Gendrutis Morkūnas, šventęs kosmose ir ne tik

,,Gimiau 1960 metų rugpjūčio 4 dieną. Augau Vabalninko krašte. Yra tokia nuostabi vieta Žemėje: linksmi, gražūs ir kūrybiški žmonės, paslaptinga bekraštė giria, žiemą tarp miškų išsimėčiusiais laukais į kitus pasaulius voromis traukiantys šernai, vasarą kiemuose prieš saulę besišildantys žalčiai. Pirmasis mano pasaulis buvo iš miško, krūmais apaugusio liekno, senelių sodintų klevo ir liepos, labai raudonų saulėlydžių ir jausmo, kad esu to pasaulio dalis, tokia neatskiriama, jog, pabandęs iš jo visam laikui išvažiuoti, už trijų autobuso stotelių turėčiau mirti.“

Taip knygoje ,,Švęsti kosmose ir tvarte“ (2010) apie save pasakoja fizinių mokslų daktaras, vaikų literatūros ir suaugusiems skirtos eseistikos kūrėjas Gendrutis Morkūnas (1960 08 04–2009 12 31). Ši po autoriaus mirties pasirodžiusi knyga – esė, surinktų iš įvairių leidinių, rinkinys. Taip pat ir artimųjų prisiminimai, padedantys suvokti, kokia didi asmenybė mums savo tekstais skleidė kuo šilčiausius, kuo giliausius jausmus.

O viskas prasidėjo vis dėlto nuo fizikos, nuo mokslo populiarinimo knygos ,,Radiacinė sauga? Tai labai paprasta“ (2004). Matyt, kad nuo jos… Bendramoksliai tvirtina, kad Gendrutis svajojęs apie astronomiją, tačiau stodamas į universitetą užleidęs vieną vienintelę vietą tam žmogui, kuriam, ko gero, astronomijos reikėjo dar labiau. Radiacinės saugos labui nuveikė daug: tai ne tik mokslo darbai, bet ir laidos per radiją, paskaitos studentams.

Buvo 2005-ųjų ruduo, kai į mano rankas pateko G. Morkūno rankraštis. Nieko nežinojau apie jo autorių, net neįsivaizdavau, kas jis toks. Matyt, neatidžiai tais laikais klausydavau radijo… ,,Vasara su Katšuniu“ – taip autorius pavadino šį labai vasarišką tekstą: šiltą, neskubrų, dovanojantį ne tik skaitymo malonumą, bet ir keistus sapnus, jei tik knygą skaitai prieš miegą. Kūrinys raminantis ir įkvepiantis į pasaulį žvelgti atlaidžiau ir smalsiau. Rašytojui pavyko sukurti puikų personažą Katšunį, bet… Nelabai pavyko dailininkui, piešusiam tiesiog katę. Nieko keista, kad antrasis knygos leidimas visai kitoks: jis iliustruotas, tačiau paties Katšunio jame nėra. Suprantama, kodėl. Katšunį gali turėti visi – kiekvienas mūsų. Ir visi ji matysime savaip.

,,Vasara su Katšuniu“ neliko be dėmesio. Sulaukta ir palankių recenzijų, ir garbingo apdovanojimo už sėkmingą debiutą. Na ir kas? Antroji G. Morkūno knyga ,,Grįžimo istorija“ (pirmasis leidimas – 2007) anaiptol nebuvo palankiai sutikta – bent jau kol glūdėjo rankraštyje. Leidyklos, ją atstūmusios, pralošė, oi, kaip pralošė… O juk tokių buvo net kelios… Pasak rašytojo našlės Reginos Morkūnienės, Gendrutis ruošėsi tekstą tiesiog paskelbti internete, kad visi ir visada galėtų jį skaityti. Laimei, taip nenutiko. ,,Grįžimo istorija“ rado leidyklą ir pradėjo savo šlovingą (tai nėra skambus žodis, tai tiesa) kelią pas skaitytojus – ir  suaugusius, ir tuos, kurie dar auga.

Gebėjimas derinti abu adresatus – ir vaikus, ir suaugusius, yra bene esminė G. Morkūno kaip kūrėjo savybė. Jo intonacijos šiltos ir jaukios, itin savitos, vaizduotė laki, bet besiremianti skaudžiais visuomenės gyvenimo faktais. Šio autoriaus požiūris į pasaulį švelnus, ir vis dėlto retsykiais persmelktas ironijos, net sarkazmo, jei kalbama apie vaikų skriaudėjus ar ciniškai į pasaulį žvelgiančius žmones.

Gendrutis nebuvo iš tų, kurie mėgsta pasakoti apie tai, ką rašo ar ruošiasi rašyti, juo labiau – kaip rašo. Kartais atrodė, kad jo knygos viena paskui kitą ritosi pačios, be ypatingų pastangų. Sakytum, būtų kas nors jam diktavęs iš kosmoso… Kas žino, gal kas ir diktavo, gal padėjo žvaigždės, tačiau tokių ,,diktantų“ veltui niekas nedalija. Jų nusipelnoma, kai siela jautri, o ištvermė neeilinė. Ne visi patikės, kad rašymas – ir fiziškai varginantis darbas, atimantis dalelę ar net didelę dalį sveikatos. O to sveikatos Gendručiui buvo likę ne tiek ir daug.

Svarbu minėti, kad jis pats buvo uolus skaitytojas nuo pat mažens. Jo rankraščiai sklandūs, parašyti ne tik gyva, bet ir taisyklinga, sodria kalba. Sakytum, rašo ne fizikas, bet lituanistas. O juk buvo prisijaukinęs ir mokslo kalbą, kiek oficialią, turinčią savų taisyklių – kaip kitaip būtų apsigynęs disertaciją, publikavęs daugybę mokslinių tekstų? Jam pakluso ir anglų kalba: galėjo žodžiu versti iš lietuvių į anglų ir atvirkščiai.

Jau minėtoje ,,Grįžimo istorijoje“ G. Morkūnas pasakoja apie mergaitę Viliją, netikėtai dingusią iš savo namų, netikėtai ir atsiradusią. Vilija nėra iš stebuklų šalies. Tokie vaikai kaip ji dažnai gyvena šalia mūsų – mįslingi, tartum besislepiantys po nematomu šydu, bet ar mes mokame juos pastebėti, suprasti?

,,Blusyno pasakojimai“ (pirmasis leidimas – 2008) – graudžiai smagių istorijų rinkinys. Knygoje sukatėja gėlių parduotuvės, o bute, kuriam skaudžiai reikia remonto, apsigyvena mažas gelsvas vaiduoklis. Veidrodis ima pranašauti, saulė atsisako tekėti, uždarytos mokyklos spyna patiria keistų nuotykių. Manyčiau, kad ši knyga – bene arčiausiai taip lietuvių rašytojo mėgstamo nonsenso žanro (laimė, kad autorius to nonseniškumo nė kiek neperspaudžia, juo nepiktnaudžiauja), kita vertus, Blusynas ir jo pasakojimai giminingi tais metais G. Morkūno rašytoms esė.

,,Velniškai karštos atostogos“ (pirmasis leidimas – 2009) – ir magijos, ir mistikos, ir kuo apčiuopiamiausio realizmo kupina knyga. Joje – Lietuvos kaimas, kiek nuobodokas, jei tik neįsigilini į jo aplinką. Iš miesto atvykusiam Pijui ne taip jau paprasta įsijausti į atšiauroką, svetimą  pasaulį. Ilgainiui jis ima smagiai siautėti su savo naujais draugais, o dar labiau įsismarkauja gamta, siųsdama vaikams nevaikiškus išbandymus.

O toliau? Kas toliau? Ar jau turėčiau braukti juodą brūkšnį? G. Morkūno sveikata tirpo ir ištirpo. Jis mirė 2009 m. gruodžio 31 d. Nelinksmi buvo mūsų, jį pažinojusių, Naujieji – net ir tų žmonių, kurie susipažino su juo tik skaitydami knygas ir eseistikos tekstus. Kai kurie mūsų (tarp jų ir aš), grįžę iš laidotuvių Vilniaus Karveliškių kapinėse, su Gendručiu tartum susitikome vėl – kompiuteriuose turėjome dar vieną jo knygą: tai – ,,Iš nuomšiko gyvenimo“ (pirmasis leidimas – 2010).

Ketvirtame knygos viršelyje galima aptikti tokius autoriaus žodžius: „Neskubėkite teisti knygos vien už tai, kad ji turi keistoką pavadinimą. Pasaulyje begalė žmonių keistais vardais, augalų keistais lapais ir šunų keistomis uodegomis. Ir visi jie gyvena, o kai kurie – net laimingi.“ Leidėjai rašo taip: ,,Jūsų rankose naujausias ir… paskutinis Gendručio Morkūno, dukart pripažinto geriausios knygos paaugliams rašytoju, kūrinys.“ Jie klydo. Dar atsirado tų knygų…

Bet visų pirma prisiminkime, kas tas nuomšikas, ką reiškia šis keistas žodis? Nuomšikas – vaikas, kurį galima trumpam išsinuomoti, o po to kuo ramiausiai grąžinti į vietą – vėl atiduoti į Namus (didžioji raidė – autoriaus sumanymas). Kaip išsaugoti orumą? Kaip neprarasti savo vardo ir paties savęs? Kaip ištverti išdavystę ir išsaugoti bent truputį tikėjimo žmonėmis? Galų gale, kas esame mes patys, suaugę žmonės, skaitantys knygas? Kiek mumyse yra nuomšiko ar nuomotojo?

O dabar keli žodžiai apie dar tris G. Morkūno knygas, sakytum, aplankiusias mus iš anapus.

Ryškiai prisimenu 2010-ųjų Vilniaus knygų mugę ir jos išvakares, kai perdien skaičiau G. Morkūno eseistiką ir bičiulių prisiminimus – šio straipsnelio pradžioje jau minėtą knygą ,,Švęsti kosmose ir tvarte“. Į atmintį tartum Katšunio žingsniais atėjo ir liko ne tik žodžiai, sąvokos, mintys. Atsimenu, kaip už lango taikiai snyguriavo, ir… kaip  apėmė neatpasakojami jausmai. Vienas jų – pasaulio jaukumas, įrašytas tarp eilučių kiekvienoje Gendručio knygoje.

Kiek vėliau pasirodė ,,Puodukas kefyro ant palangės: apie gyvenimą sergant“ (2012), atrastas Gendručio kompiuteryje žmonos Reginos. 2015 m. atsivertėme ,,Traškančias žvaigždes“ – du apsakymus, rašytus tarptautiniams almanachams.

,,Skaitantys vaikai išgelbės Grenlandijos ledynus“, – tvirtino G. Morkūnas 2007 m., sakydamas kalbą IBBY Lietuvos skyriaus teikiamos Geriausios vaikų ir paauglių knygos premijos proga.

Mums belieka pridurti – pasaulį gelbsti ir vaikų rašytojai.

Knygų vaikams bibliografija

• Traškančios žvaigždės: apsakymai / iliustracijos Mariaus Zavadskio. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2015. – 46 p.
• Vasara su Katšuniu: romanas. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2015. – 230 p.
• Iš nuomšiko gyvenimo: apysaka / iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010; 2011; 2012. – 155 p.
• Velniškai karštos atostogos: apysaka / iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009; 2011; 2018. – 118 p.
• Blusyno pasakojimai: apsakymai / iliustravo Lina Žutautė – Vilnius: Nieko rimto, 2008; 2014. – 136 p.
• Grįžimo istorija: apysaka / iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2007; 2016. – 212 p.
• Vasara  su Katšuniu: romanas / dailininkas Valentinas Ajauskas. – Vilnius: Tyto alba, 2005. – 201 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Gintarė Adomaitytė, „Katšunio metai“, in: Už sidabro kalnų, Vilnius: Edukologija, 2012, p.137–150.
• Gerda Aleksiūnaitė, „Gendručio Morkūno kūrybos vaikams ir eseistikos sąsajos“, Rubinaitis, 2012, Nr. 3 (63).  (Žiūrėta 2020-07-30)
• Agnė Kazlauskaitė, „Gendručio Morkūno pasakojimai“, Rubinaitis, 2009, Nr. 3 (51).  (Žiūrėta 2020-07-30)
• Švęsti kosmose ir tvarte: eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai / Gendrutis Morkūnas; sudarytojas Andrius Navickas. – Vilnius: Bernardinai.lt, 2010. – 373 p.
• Kęstutis Urba, „Kodėl Gendrutis Morkūnas?“ [Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją], Rubinaitis, 2011, Nr. 2 (58).  (Žiūrėta 2020-07-30)
• Simona Kalvelytė, „Gendrutis Morkūnas – autorius, kuris gerbė vaikus“, 2016. Prieiga internetu: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/gendrutis-morkunas-autorius-kuris-gerbe-vaikus-286-664619 (Žiūrėta 2020-07-30)
• Simona Kalvelytė, „G. Morkūno palikimas – jauki knygų ramybė“, 2014. Prieiga internetu: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/g-morkuno-palikimas-jauki-knygu-ramybe-646128 (Žiūrėta 2020-07-30)
• „Mūsų tikrasis gyvenimas susideda iš tylėjimų“, 2015. Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/gendrutismorkunas/ (Žiūrėta 2020-07-30)

 Parengė Gintarė Adomaitytė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.