GENDRUČIO MORKŪNO KŪRYBOS VAIKAMS IR ESEISTIKOS SĄSAJOS

 

 

 

 

Eseistika – tai kūryba suaugusiems skaitytojams arba suaugusiojo rašymas pačiam sau. Kurti vaikų literatūrą – tai siekti paveikti mažąjį skaitytoją. 2005 m. į vaikų ir paauglių literatūros, o 2004 m. į eseistikos pasaulį atėjo žymus fizikas Gendrutis Morkūnas.

Eseistika – literatūrinio gyvenimo pradžia ir pabaiga

Gendrutis Morkūnas buvo radiacinės saugos specialistas. 2004 m. jo knyga Radiacinė sauga? Tai labai paprasta laimėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos organizuoto mokslo populiarinimo darbų konkurso premiją. Tai buvo pirmas Morkūno bandymas kalbėtis su skaitytojais nemoksliškai, paprastai ir visiems suprantamai. Jo literatūrinis debiutas buvo esė „Pasijusti senam“, kuri 2004 m. laimėjo „Bernardinų“ dienraščio organizuotą rašinių konkursą „Senatvė šalia mūsų“. „Bernardinai.lt“ publicistas kun. Arūnas Peškaitis1 sako, kad Morkūno šiame konkurse pelnyta pirmoji vieta buvo akivaizdi, nes niekas negalėjo parašyti gražesnio teksto apie senatvę.

Gendrutis Morkūnas buvo radiacinės saugos specialistas. 2004 m. jo knyga Radiacinė sauga? Tai labai paprasta laimėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos organizuoto mokslo populiarinimo darbų konkurso premiją. Tai buvo pirmas Morkūno bandymas kalbėtis su skaitytojais nemoksliškai, paprastai ir visiems suprantamai. Jo literatūrinis debiutas buvo esė „Pasijusti senam“, kuri 2004 m. laimėjo „Bernardinų“ dienraščio organizuotą rašinių konkursą „Senatvė šalia mūsų“. „Bernardinai.lt“ publicistas kun. Arūnas Peškaitis1 sako, kad Morkūno šiame konkurse pelnyta pirmoji vieta buvo akivaizdi, nes niekas negalėjo parašyti gražesnio teksto apie senatvę.

Vėliau, jau 2010 m., interneto portalo „bernardinai.lt“ kūrėjai surinko visą Morkūno eseistikos palikimą – beveik šimtą esė – ir išleido jį knyga Švęsti kosmose ir tvarte. Į šį leidinį sudėtos esė parašytos per paskutinius penkerius gyvenimo metus (2004–2009), kai autorius dar rašė ir knygas vaikams. Tuo pat metu kūrėjas dalyvavo susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais, rašė mokslinius straipsnius ir nemažai laiko praleido ligoninėje. Paskutinė esė „Švęsti kosmose ir tvarte“, kuri ir davė pavadinimą šiam rinkiniui, parašyta likus vos dviem savaitėms iki rašytojo mirties.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai dar ne visas Morkūno palikimas, nes tuo pat metu jis rašė ir esė knygą apie savo ligą ir ligoninės gyvenimą Puodukas kefyro ant palangės. Šiais, 2012-aisiais, metais ją taip pat išleido „bernardinai.lt“ komanda. Todėl galima teigti, kad Morkūno, kuris ypač gerbiamas ir vertinamas kaip vaikų knygų autorius, kūrybos kelias ir prasidėjo, ir baigėsi tekstais suaugusiesiems ir kad jis nė kiek ne prastesnis eseistas nei vaikų rašytojas.

Eseistikos ir kūrybos vaikams sąveika

Tie, kurie skaitė bent dalį Morkūno eseistikos ir bent vieną jo knygą vaikams, greitai pastebės jų paraleles. Žinoma, tas pats autorius, rašydamas ir vaikams, ir suaugusiems skaitytojams, negali atsiriboti nuo savo minčių dėstymo stiliaus, mėgstamų temų, tik jam būdingų posakių, todėl ir jo kūrinių panašumai yra neišvengiami. Tačiau vaikams skirtose knygose Morkūnas ne tik išlaiko eseistikai būdingą rašymo stilių, vartoja subtilias semantines figūras, bet ir žaidžia nonsenso, komizmo situacijomis, laužo visuomenėje įsišaknijusius stereotipus ir net gvildena tas pačias opias socialines problemas, kurios vyrauja jo eseistikoje. Todėl toliau šiame straipsnyje semantiniu aspektu analizuojamos ryškiausios jo kūrinių vaikams ir eseistikos paralelės: nonsenso ir komizmo variantai, dvejopas adresatas (knygose vaikams dažnai kalbama taip, lyg jų skaitytojas būtų suaugęs žmogus, o tai dar labiau sugretina eseistiką ir vaikų knygas), pagarbus požiūris į vaiką ir ironiškas – į suaugusįjį, problematikos ir semantinių figūrų panašumai.

„Vasara su Katšuniu“. Valentino Ajausko iliustr.
„Vasara su Katšuniu“. Valentino Ajausko iliustr.

Problematikos panašumai

Morkūno eseistikos ir kūrybos vaikams temos ir problemos dažniausiai susisieja tada, kai vaikų knygų adresatas yra dvilypis arba kai pasitelkiamas ambivalentinis rašymas. Švedų literatūros kritikė Vivi Edström ambivalenciją – sąmoningą ar nesąmoningą kreipimąsi ir į suaugusiuosius, ir į vaikus – laiko svarbiu vaikų literatūros bruožu. Šiuolaikinėje vaikų literatūroje dvilypį adresatą sutinkame tada, kai tekstą priima du besąlyginiai skaitytojai – vaikas ir suaugusysis, dekoduojantys jį skirtingais lygmenimis, bet gana adekvačiai2. Morkūno vaikams skirtoje kūryboje netiesiogiai kreipiamasi į suaugusiuosius, taip stengiantis jiems atspindėti dramatišką vaikų pasaulį. Visose vaikų knygose iškeliama nereikalingo, vienišo vaiko idėja, kas turėtų paskatinti suaugusiuosius pagarbiau žiūrėti į vaikus, labiau domėtis jais ir jų veikla, bendrauti su jais, pvz.: „aš niekam nereikalingas <…>. Klausinėja taip, kad po pusės minutės supranti, jog jai visai nerūpi, ką veikiu. O dėdė… Ištisas dienas būna darbe, vakarais grįžta pavargęs ir iškart ima gerti alų. Jam aš irgi nerūpiu“ (VKA, p. 9); „vakarais televizorius pasiimdavo mamą ir tėtį“ (VSK, p. 19). Į knygas Grįžimo istorija, Iš nuomšiko gyvenimo ir Vasara su Katšuniu ne tik įterpiami nereikalingo vaiko motyvai, bet ir kūrinio pagrindu tampa opios socialinės problemos: patyčios mokykloje, gyvenimas vaikų namuose

ir suaugusiųjų smurtas prieš vaikus, pvz.: „Kitą dieną per klasės valandėlę klasės vadovė papasakojo, kad septyniasdešimt procentų vaikų patiria patyčias“ (GI, p. 184); „Apie savo tėvus nežinau nieko. <…> aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į šį pasaulį atnešė <…> benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių. <…> turime jaustis kaip plaktukai ar karučiai“ (ING, p. 21–22); „Vieni suaugusieji mano, kad vaikus reikia mušti už neišmoktas pamokas, kiti – už garsiai pasakytą žodį, treti – už tai, jog vaikas nori to, ko nenori suaugusieji“ (VSK, p. 74). Morkūno knygų pasakotojas išreiškia aiškų neigiamą požiūrį į prastą tėvų elgesį su vaikais, todėl toks kalbėjimas, nors ir rašoma vaikams, orientuotas į suaugusiuosius.

Liūdną, kartais net žiaurų vaikų pasaulį suaugusiesiems pateikia ir Morkūno eseistika. Esė „Apie vaikus, mus ir aižymą“ gvildenama tokia pat problema kaip ir knygoje vaikams Vasara su Katšuniu. Čia rašoma apie fizinę prievartą prieš vaikus, jos taikymą visur ir visada. Esė autorius ironiškai kalba apie skaudžią realybę: „<…> aižyti vaikus – neapsakomas malonumas. Visos erekcijos sukyla matant, kaip vaiko akyse ima tvenktis ašaros“ (p. 96). Šioje esė autorius vaiką prilygina apelsinui, „kurio nenulupęs nesuvalgysi“. Beveik tokį pat palyginimą randame ir Vasaroje su Katšuniu: „<…> mušimą vadina lupimu. Tarsi vaikas būtų apelsinas ar bananas, o jie ruoštųsi tą vaiką nulupę valgyti“ (p. 75). Esė „Laiškas vaikams“ apie vaikus kalbama kaip apie „nereikiamukus“, kurių tėvams reikia tik tam, kad galėtų juos mušti. Tokie pat „nereikiamukai“ vaizduojami ir knygose vaikams: „Vaikų globėja <…> mėgsta kartoti, jog svarbiausia – pažeistus vaikus išimti“ (ING, p. 40); Darbų skirstytojas kartais supykęs pareiškia: „Gal manote, kad mirčiau iš sielvarto, jei kuris nors nusisuktumėte sprandą? Nė velnio. Iš džiaugsmo išlenkčiau bokalą alaus“ (ING, p. 41). Grįžimo istorijoje vaikas taip pat nereikalingas: visas pasakojimas prasideda tuo, kad ką tik gimusios mergaitės mamai dėl jos labai liūdna, ir tada mergaitė dingsta.

Siekdamas atvirai, spontaniškai ir draugiškai bendrauti su skaitytoju ir norėdamas paskatinti jį labiau susimąstyti apie keliamas socialines ir kitas visuomenės problemas, tiek eseistikoje, tiek knygose vaikams Morkūnas vartoja panašias komunikacijos priemones. Dažniausiai pasitelkiami retoriniai klausimai, pavyzdžiui, sakoma: „Ką reiškia viena šeštoji klasė, kai tyčiojasi septintokai, aštuntokai ir antrokai? <…> Kai vakarais televizoriai rodo iš laidų dalyvių besityčiojančius laidų vedėjus?“ (GI, p. 204); „Ko jūs klaustumėte prieš dvylika metų dingusį ir netikėtai atsiradusį žmogų? Daug ko? Visko?“ (GI, p. 34). Nemažai ir retorinių sušukimų, išreiškiančių stipresnes pasakotojo – šiuo atveju vaiko – emocijas, pvz.: „Nėra tų mūsų tėvų, jų nebuvo, niekas apie juos nieko nežino ir niekam mes nerūpime!“ (ING, p. 21). Tokios komunikacijos priemonės tekste labiau įtikina ir sudomina tiek skaitytoją vaiką, tiek esė skaitantį suaugusįjį.

Ieškant Morkūno kūrybos vaikams ir suaugusiesiems problematikos panašumų, išryškėjo, kad esminės problemos, kurias galima palyginti jo eseistikoje ir kūryboje vaikams, yra socialinės: fizinė prievarta prieš vaikus, suaugusiųjų nesidomėjimas savo vaikais, nebendravimas su jais ir jų nesupratimas. Skatinant skaitytoją susimąstyti apie autoriui svarbias problemas tiek eseistikoje, tiek knygose vaikams pasitelkiamos retorinės komunikacijos priemonės. Kadangi net vaikų knygose gvildenamos tokios svarbios visuomenės problemos kaip vaikų skriaudimas, galima teigti, kad jose esama ambivalentiškumo, t. y. jas netiesiogiai rekomenduojama skaityti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, kas dar labiau suartina eseistiką ir kūrybą vaikams.

Nonsenso ir komizmo situacijų panašumai

Eseistikoje kurdamas fantazijų pasaulį, Morkūnas dažnai pasitelkia kitų eseistų kūryboje retas literatūrinio nonsenso apraiškas. Kathleen Sarah Pendlebury savo darbe Reading Nonsense: A Journey through the writing of Edward Lear sako, kad nonsenso esmė – tai nuolatinė įtampa tarp prasmės buvimo ir nebuvimo. Ši literatūrologė išskiria dvi nonsenso rūšis: nonsensą kaip tam tikrą simbolinę kalbą, kurią galima suvokti kaip prasmingą, ir nepaaiškinamų, niekaip nesusiejamų dviprasmybių ir paradoksų kupiną nonsensą3.

Nonsensas Morkūnui padeda sustiprinti minčių raišką, hiperbolizuoti ar net ironizuoti siekiant sugriauti stereotipus ar skatinant skaitytojus keistis, pvz.: „Žmonės tikėjo, jog geri linkėjimų žodžiai puošia miestą ir grynina jo orą, reguliuoja kraujo spaudimą ir šlapimo rūgštingumą, stabilizuoja valiutų kursus ir saugo nuo skersvėjų“ (p. 99); „Septintoji radikulito modifikacija. Tokia, kuri sulenkia stuburą ir pasidaro sunku kvėpuoti. Mat kojų nykščiai ima lįsti į nosį“ (p. 102). Teiginį, kad linkėjimai reguliuoja kraujo spaudimą ar valiutų kursus, galima laikyti visiška nesąmone, tačiau juo stipriau išreiškiamas linkėjimų bevertiškumas, todėl tokį nonsensą reikėtų laikyti prasminiu.

Vaikams skirtoje rašytojo kūryboje taip pat nemažai prasminio nonsenso, kuris, griaudamas stereotipus ir prajuokindamas, labiau sudomina skaitytoją. Anot Laimos Bačkienės, Morkūnas rašo rimtas knygas vaikams nerimtu stiliumi: „pačioms rimčiausioms situacijoms apibūdinti autorius, kalbantis ramiu ir rimtu fiziko balsu, naudoja nonsensą, absurdą ir hiperbolę“4. JeanasJacguesas Lecercle pabrėžia, kad nonsensiškas kalbėjimas „griauna loginę teksto struktūrą ir į pirmą vietą iškelia vaizdingumą“5, kas vaikų literatūroje itin svarbu.

„Blusyno pasakojimai“. Linos Žutautės iliustr.
„Blusyno pasakojimai“. Linos Žutautės iliustr.

Negalima sakyti, kad tai, kaip Morkūnas rašo vaikams, yra visiškas nonsensas, nes jo knygose paprastai plėtojamos gyvenimiškos istorijos. Tačiau jos remiasi fantastika, pasaka arba prasminiu nonsensu, kurio funkcija – sudominti ir papasakoti istoriją kuo įtikinamiau. Knygoje Blusyno pasakojimai nonsenso elementai dažnai kuria išdidinimo arba sumažinimo efektą, o kai kurie dalykai netenka savo funkcijos. Kaip tik Blusyno pasakojimuose nonsenso variantų daugiausia. Ši knyga jau vien savo struktūra truputį primena eseistiką: ji sudaryta iš atskirų trumpų pasakojimų, kurie plėtoja kokią nors įdomią temą ar pateikia originalią, pamokomą istoriją. Vienoje jų pasakojama, kaip be didesnių pastangų pakeisti savo kūną: „Nepaklusnių vaikų turėjusi moteris įsitaisė šaižų ausis ir nosį rėžiantį balsą. <…> Dauguma mažų vaikų pavirto transformeriais, o kone visos didesnės mergaitės – lėlėmis iš skalbimo miltelių reklamos“ (p. 35). Tokiais nonsenso pavyzdžiais autorius hiperbolizuoja neigiamą požiūrį į kūno keitimą. Išdidinimo įspūdis pasitelkiamas pasakojant apie žmonių priešiškumą uodams: „Pelkėse uodų ėmėsi kariškiai. Apsupę pelkę iš visų pusių, iš patrankų jie šaudydavo tol, kol uodus į smulkučius gabalėlius suplėšydavo sviedinių skeveldros ir sprogimų aidas. Kaimuose uodus gaudė šunys, katės ir prijaukinti bebrai“ (p. 99). Absurdiški nutikimai pasakojami realistiškai ir įtaigiai, plečiant prasminį klodą, kas akivaizdu ir eseistikoje: „Nonsensas, arba beprotybė, ne tik naikina prasmę, bet dažnai ją ir atveria arba kuria kitokią.“6 Vienoje Švęsti kosmose ir tvarte knygos esė aprašoma nonsensiška situacija, kai vyras gyvena savo žmonos kūne, miega prie jos ilgųjų kaulų ir stebi jos kaulų čiulpus. Panašią nonsensu paremtą istoriją rasime ir Blusyno pasakojimuose: berniukas deklamuoja eilėraščius ne apie gražias mergaičių akis ar skruostus, bet apie skrandį, kepenis ir kitus vidaus organus (p. 41). Taip Morkūnas kuria papildomą prasmę – skatina žmogų mylėti ne tik už išorinį, bet ir, svarbiausia, už vidinį grožį.

Pasitelkiant prasminį nonsensą, Blusyno pasakojimuose, kaip ir eseistikoje, griaunami stereotipai. Istorijoje apie galimybę pakeisti savo kūną rašoma, kaip vienas vyras pasiilgino rankas, kad galėtų apkabinti savo apkūnią sužadėtinę, o kitas užsimanė turėti surauktą kaktą (p. 35). Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad mylimos tik lieknos moterys, o kakta graži tik lygi ir be raukšlių. Šiame pasakojime viskas yra atvirkščiai: vaikinui patinka apkūnios moterys, o pagyvenęs vyras užsinori raukšlėtos kaktos.

Kaip tvirtina Lecercle7, nonsenso elementai dažnai išryškėja kuriant kokią nors nerealią istoriją. Kadangi tiek eseistikoje, tiek vaikams skirtoje kūryboje tokių istorijų nemažai, tad esama jose ir nonsenso. Antai knygos Švęsti kosmose ir tvarte esė „Keisti dalykai mūsų mieste“ pasakojama, kad „visi medžiai apėjo geltonais gaurais“, o „gatvės banguote banguodavo rainomis, juodomis, baltomis ir net žaliomis katinų nugarėlėmis“. Tuo tarpu vienoje Blusyno pasakojimų istorijoje aprašomoje valstybėje kyla lygintuvų maras: „Po dviejų savaičių pusėje valstybės nebuvo likę nė vieno sveiko lygintuvo. <…> Kažkas bandė lygintuvus gydyti (laikydavo šaltame vandenyje su griežinėliu citrinos), kažkas skiepyti“ (p. 61–62). Siekdamas įtikinti, autorius neretai atkreipia dėmesį ir į adresatą: „Kaip ir jums, visiems atrodė, kad tai – gryniausia nesąmonė <…>. Deja, po gero mėnesio visi turėjo pripažinti“ (p. 62). Velniškai karštose atostogose taip pat pasakojama nonsensu paremta istorija, kuri sustiprina kūrinio raišką: „nuo sausros, karščio ir dulkių <…> piktai traškėdami ėmė lūžinėti šaukštai, kastuvai ir net visko mačiusios šakės, ne vienam žmogui iškrito auksiniai dantys“ (p. 95). Skaitydamas esė su nonsenso detalėmis, suaugęs žmogus tekste paprastai ieško užslėptų prasmių, ir tai jam padeda pamatyti pasaulį kitokį, o mažasis skaitytojas neretai patiki tuo, ką skaito, ar pradeda juoktis iš neįmanomų, vaizduotę žadinančių situacijų.

Nonsensiškos situacijos dažnai skaitytojui kelia juoką. „Nonsensu paremti tekstai gali greitai pereiti į parodiją.“8 Komizmo funkcija Morkūno eseistikoje – pralinksminti, sudominti ar švelniai pašiepti tam tikrus dalykus. Tiek eseistikai (pvz., suaugusiųjų siūlymas vaikus vežioti lėktuvo išorėje, ŠKT, p. 231–232), tiek vaikams skirtoms knygoms būdinga parodijuoti įvairų suaugusiųjų elgesį su vaikais, pvz.: „<…> teta nuolat klausinėja, kodėl valgau taip mažai. Kad nuo tokio maisto man bloga, sakyti nenoriu“ (VKA, p. 9); „Pelėnas [tetėnas. – G. A.] pasako dar vaizdingiau – esu poetas, todėl skystas. Jam visi, kas skaito knygas, poetai. Nepykstu“ (VKA, p. 38). Šiame knygos Velniškai karštos atostogos apsakyme vaikas pasakoja apie savo atostogas pas tetą. Jo balsu komiškai išryškinami ar net hiperbolizuojami suaugusiųjų charakterio bruožai, pvz.: „Teta ir dėdė visai neblogi žmonės. Kaime gyvena nuo pat gimimo, todėl šiek tiek apkerpėję, bet gyvendamas tokioje vietoje kiekvienas apželtų net samanomis“ (p. 8). Suaugusiųjų paveikslai ir eseistikoje, ir knygose vaikams kuriami karikatūriškai – paryškinant jų ydas ar charakterio bruožus (per didelis rūpestingumas arba, atvirkščiai, nesirūpinimas). Humoras vaikų knygose ne tik linksmina, bet ir skatina kritiškai mąstyti, yra savotiška žaidimo forma.

Galima teigti, kad nonsenso ir komizmo situacijos, kuriomis dažnai laužomi stereotipai ir hiperbolizuojama, yra viena ryškiausių Morkūno eseistikos ir kūrybos vaikams paralelių. Iš pateikiamų pavyzdžių matyti, kad Morkūno nonsensas yra prasminis – neįtikėtinose, nerealiose situacijose glūdi prasmė. Aprašant nonsenso elementų turinčias situacijas dažnai neišvengiama ir komizmo, kuris tiek eseistikoje, tiek ir vaikams skirtoje kūryboje pirmiausia pasitelkiamas suaugusiesiems pašiepti.

Ironija

Be hiperbolės, kuri jau buvo aptarta, kitos svarbios semantinės figūros, siejančios Morkūno eseistiką ir jo kūrinius vaikams, – ironija ir paradoksas. Be abejo, ironijos atspindžių kūriniuose gerokai daugiau negu paradokso. Žvelgiant į autoriaus kūrybą tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, matyti, kad ironija paprastai pasitelkiama norint tėvus arba apskritai suaugusiuosius pašiepti, o vaikus – pagerbti. Esė „Nepastebimi, nerimti ir nereikalingi…“ pasakojama istorija apie kaimynus, kurie triukšmaujančius vaikus apskundė policijai: „Pasirodo, kad tas triukšmas didesnis už šimto arklio galių elektrinio grąžto, kuriuo buto remontų maniakas kaimynas Kalėdų rytą lygina savo buto sienas, triukšmą“ (ŠKT, p. 271). Suprantama, kad autorius ironizuoja, nes vaikai tikrai negalėjo taip garsiai triukšmauti. Taigi suaugusieji pašiepiami, o vaikai išteisinami.

Kaip teigia Mike’as Caddenas straipsnyje „The Irony of Narration in Young Adult Novel“, knygos, kurios vaizduoja kritišką jaunimo požiūrį į pasaulį, paaugliams yra nepaprastai įdomios dėl jose tvyrančios į vyresniuosius nukreiptos ironijos9. Vaikams skirtoje Morkūno kūryboje taip pat piešiami ironiški suaugusiųjų paveikslai, kartu jų ydos paryškinamos, tuo išreiškiant tikrąjį vaikų ir paauglių mąstymą, pvz.: „priekaištauja dėl nevalytų batų ar sujauktos lovos, nors ant batų yra tik pustrečios mažos dulkelės, o ant lovos apkloto pirmoji raukšlelė atsiras tik vakare“ (VSK, p. 41). Caddenas tvirtina, kad suaugusiesiems, kurie rašo knygas paaugliams, nelengva tinkamai atskleisti jauno žmogaus sąmonę, o kūriniuose, kuriuose tai pavyksta, paprastai gausu ironijos10. Pašiepiant suaugusiuosius kūriniuose dažnai atsiskleidžia gerosios vaikų savybės (šiai minčiai pritaria ir Caddenas), pvz.: „Velnių gauname ir nuo gražios blondinės, kurios vairuojamam automobiliui pasimaišome po ratais. Tiesa, blondinė važiuoja šaligatviu, bet mes nesiginčijame“ (ING, p. 90). Taigi vaikai parodomi kaip atsargesni, nuolaidesni ir net protingesni.

Pasitaiko, kad kūriniuose vaikams tėvai ironizuojami ne vien dėl to, kad yra blogi, bet ir kad, atvirkščiai, pernelyg rūpestingi, o tai vaikus ir ypač paauglius dažnai labai erzina: „mama <…> žiūrėdavo, ar sūnus gerai išsimiegojęs, ar prieš keldamasis nusipurtė miegus, ar iš lovos lipa ta koja“ (BP, p. 120).

Tiek eseistikoje, tiek vaikų knygose ironiškai išryškinamas perdėtas suaugusiųjų pasitikėjimas savo jėgomis ir tariama jų visažinystė, taip siekiant atskleisti priešingą prasmę, pvz.: „Mano mama visus moko taisyklingai kalbėti. Ji yra kažkokia labai išsilavinusi generalinė direktorė“ (VKA, p. 6); „Kalba, kad jis [vaikų namų darbuotojas. – G. A.] baigęs du universitetus, dirbęs Norvegijoje ir automobiliu nuvertęs tris medžius. Giriasi, kad pušis“ (ING, p. 14). Iš konteksto galima suprasti, kad ir minėta mama, ir vaikų namų darbuotojas nėra tokie jau protingi, kokie dedasi. Caddeno11 nuomone, taip ironizuojamas suaugusiųjų siekis pasirodyti prieš vaikus viršesniems. Save iškeliantys ir vaikus menkinantys suaugusieji aprašomi ir Morkūno eseistikoje. Antai, vieno vyriškio

nuomone, vaikas turėtų užimti tiek vietos, kiek užima trisdešimt vidutinio dydžio mikrobų (ŠKT, p. 271). Suprantama, tokį šio žmogaus mąstymą autorius aprašo tam, kad pašieptų suaugusiųjų neišmanymą.

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, ironija yra viena svarbiausių semantinių figūrų, sintetinančių Morkūno eseistiką ir literatūrą vaikams. Ji vartojama norint išreikšti kritišką požiūrį į suaugusiuosius ir pagarbų – į vaikus.

Paradoksas

Mažiau svarbi, bet ir eseistikoje, ir knygose vaikams pasitaikanti semantinė figūra – paradoksas. Lauren J. Breen ir Moira O’Connor paradoksą suvokia kaip teiginį, kuris paneigia pats save. Normalią situaciją paradoksas paverčia nenormalia. Tiesa, šios autorės pabrėžia, kad situacija atrodo nenormali tik tekstą suprantant tiesiogiai12. Morkūnas, sugretindamas priešingus dalykus, eseistikoje subtiliai gvildena socialines, kultūrines ir kitokias visuomenės problemas: „<…> gyvendami žmonės labai kentėdavo. Kentėdavo netgi tie, kurie nekentėdavo“ (ŠKT, p. 67). Paradoksalių sugretinimų esama net esė pavadinimuose: „Kas lieka, kai nebelieka nieko?“ (ŠKT, p. 292), „Namai ir ne“ (ŠKT, p. 301).

Knygose vaikams esantys paradoksai atlieka panašią kaip ir eseistikoje funkciją – sukurdami nenormalią situaciją, jie sustiprina emocinį įspūdį, kelia susidomėjimą ir skatina mąstyti, pvz.: „Gera žinoti kito žmogaus vardą. Net jeigu tas žmogus – ne visai žmogus, o vardas – ne visai vardas“ (VKA, p. 108). Šiuo atveju pasakotojas netiesiogiai kviečia skaitytoją vaiką susimąstyti apie toleranciją kitiems – net ir turintiems vardą, kuris „ne visai vardas“, – ir bendrauti su aplinkiniais. Panašią funkciją atlieka ir paradoksas, kai visi vaikai puola mylėti nemylimą mergaitę (BP, p. 71). Gretinant priešingos reikšmės žodžius, ne tik sustiprinama raiška, bet ir – kaip matyti iš kūrybos vaikams ir eseistikos pavyzdžių – laužomi stereotipai: parodoma, kad galima mylėti ir nemylimą, o kentėti gali net ir tie, kurie paprastai to nedaro.

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad paradokso variantų rašytojo kūryboje mažiau negu ironijos, tačiau ši meninė priemonė konsoliduoja meninę raišką, sudomina skaitytoją ir net laužo stereotipus ar verčia susimąstyti apie pamirštas vertybes.

Rašydamas vaikams, Morkūnas tikrai nemanė, kad jie maži ir neprotingi, todėl ir jo eseistikoje, ir kūryboje vaikams galima rasti nemažai paralelių. O tai tik dar aiškiau rodo autoriaus pagarbą vaikams. Morkūno eseistiką ir kūrinius vaikams gretinant semantiniu požiūriu, išryškėjo šios pagrindinės paralelės: problematikos panašumai (visoje autoriaus kūryboje vyrauja socialinės problemos), nonsensas ir neretai iš jo kylančios komizmo situacijos bei svarbiausios semantinės figūros (hiperbolė, kuri neretai pasireiškia nonsensu, ironija ir paradoksas).

* Straipsnis parengtas Vytauto Didžiojo universitete apginto magistro darbo pagrindu. – Red. past.

­­­­­­­­­­­­­­__________________________________

1 G. Morkūno knygos „Puodukas kefyro ant palangės“ pristatymas, prieiga per internetą: http://www.bernardinai. lt/straipsnis/2012-02-29-g-morkuno-knygos-puodukaskefyro-ant-palanges-pristatymas/77898.

2 Maria Nikolajeva, Šiuolaikinės vaikų literatūros teorijos, prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1581580432.

3 Kathleen Sarah Pendlebury, Reading Nonsense: A Journey through the writing of Edward Lear, prieiga per internetą: http://eprints.ru.ac.za/1292/.

4 Laima Bačkienė, Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“, prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/ straipsnis/2008-01-24-gendrucio-morkuno-grizimoistorija/.

5 Jean-Jacques Lecercle, Philosophy of Nonsense: The Intuitions of Victorian Nonsense, UK: Routledge, 1994, p. 6.

6  Ibid.

7  Ibid., p. 64.

8  Ibid., p. 2.

9  Mike Cadden, „The Irony of Narration in Young Adult Novel“, Children’s Literature Association Quarterly, 3, 2000, p. 146.

10  Ibid., p. 147.

11  Ibid.

12 Lauren J. Breen, Moira O’Connor, The Fundamental Paradox in the Grief Literature: A Critical Reflection, Australia: Edith Cowan University, 2007, p. 200.

 

VSK – G. Morkūnas, Vasara su Katšuniu, Vilnius: Tyto alba, 2005.

GI – G. Morkūnas, Grįžimo istorija, Vilnius: Nieko rimto, 2007.

BP – G. Morkūnas, Blusyno pasakojimai, Vilnius: Nieko rimto, 2008.

VKA – G. Morkūnas, Velniškai karštos atostogos, Vilnius: Nieko rimto, 2009.

ING – G. Morkūnas, Iš nuomšiko gyvenimo, Vilnius: Nieko rimto, 2010.

ŠKT – G. Morkūnas, Švęsti kosmose ir tvarte, Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt“, 2010.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)

 

Įžanginis

Vaikų literatūra ir sportas

Straipsniai

GINTARĖS ADOMAITYTĖS PASAKŲ PASAULĖVAIZDŽIO BRUOŽAI

Mano vaikystės skaitymai

ATMINTY VINGIUOJA ŠAUKĖNŲ KELELIAI

Sukaktys

PAPRASTAS VAIKYSTĖS PASAULIS (Spiridono Vangheli’o 80-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Ką lemia Josteino Gaarderio kortos?
Ne tik apie dramblį

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

2013 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai