PAPRASTAS VAIKYSTĖS PASAULIS (Spiridono Vangheli’o 80-osioms gimimo metinėms)

Su amžiumi vis labiau tolstame nuo vaikystės knygų, nors giliai viduje jaučiame, kad mums jų trūksta. Savo knygomis Spiridonas Vangheli¹ kreipiasi į mūsų vidinį aš, į tą aš, kurį šiuo atveju reikėtų suvokti tam tikrame istoriniame kontekste: mažieji personažai iš esmės paaiškina ne tik savo poreikį būti visiškai laisvi ir nevaržomi, bet ir per ankstyvą Besarabijos vaikų brandą. Pastaroji tema darosi aiški perskaičius rašytojo knygą Vaikai su Sibiro antrankiais, kurioje dramatiškoms, netgi tragiškoms istorijos realijoms net nereikia suteikti meninės formos, nes pati dokumentika pranoksta vaizduotės galią.

Spiridonas Vangheli gimė 1932 m. birželio 14 d. Grinautyje, Belcuose. Jis – rašytojas, poetas, vertėjas ir redaktorius. Iš pradžių lankė gimtojo miestelio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Belcuose ir Pelinijoje. 1955 m. baigė Belcų Iono Creangă’s (Jono Kriangės)² pedagoginį institutą. Vėliau profesoriavo, dirbo „Moldaviškos knygos“ ir „Šviesos“ leidyklų redaktoriumi. 1962 m. rinkiniu Drugelių šalyje debiutavo kaip rašytojas. Kitos Vangheli’o knygos: Saulė (1963), Pasaulyje (1964), Berniukas iš mėlyno namelio (1964), Baladės (1966), Gugucės nuotykiai (1967), Gėrio ministras (1971), Kolumbas Australijoje (1972), Ar priimate kalėdotojus? (1975), Gugucė – laivo kapitonas (1979), Čiubatuko žvaigždė (1981), Mėlynakis arklys (1981), Lakštingala (1985), Kelnija – nykštukų šalis (1989), Snieguolė (1991), Gugucė ir jo draugai, (d. 1–2, 1994), Vaikai su Sibiro antrankiais (2001) ir t. t. Be to, jis išvertė keletą pasaulinės poezijos ir prozos kūrinių, tarp jų – Jameso Barrie’io Piterį Peną ir Vendę (1975, 1988) ir Astridos Lindgren Pepę Ilgakojinę (1973, 1984).

Dėmesingas vaikų likimui įvairiais istorijos tarpsniais, Vangheli yra vienas iš tų rašytojų, kurie pripažinti tiek Kišiniove, tiek platesnėje geografinėje erdvėje už Besarabijos sienų. Jo nuopelnus neginčijamai patvirtina daugybė savo šalies ir tarptautinių apdovanojimų: Hanso Christiano Anderseno garbės diplomas (1974), Moldavijos SSR valstybinė (1980) ir Moldavijos SSR švietimo ministerijos (1982) premijos, Moldavijos SSR nusipelniusio meno veikėjo Garbės vardas (1982), SSRS valstybinė premija (1988), Liaudies rašytojo vardas (1992), Rumunijos akademijos Iono Creangă’s (1996) ir specialioji Rumunijos rašytojų sąjungos (2002) premijos, Tarptautinio vaikų knygų salono didžioji Iono Creangă’s premija (2007) ir Moldovos Respublikos ordinas (1996).

Rumuniškai rašiusio moldavų poeto ir vaikų rašytojo Grigore’s Vieru (1935–2009) bičiulis, jo kartos atstovas Vangheli daug prisidėjo, kad gerėtų pradinių klasių vadovėlių kokybė, – jis yra elementoriaus (1970, 1990) bendraautoris. Vangheli’ui taip pat nuolat rūpi literatūros dėstymas mokykloje – 2006 m. jis išleido keturių dalių Skaitymo ir mąstymo knygą 1–4 klasėms. Šie darbai rodo, kad rašytoją visados domino vaikų ir vaikystės pasaulis. Galbūt taip šis žmogus siekė kompensuoti tai, ko negavo ištisa XX a. ketvirtojo dešimtmečio Besarabijos vaikų karta, kuriai priklauso ir jis pats. Užaugus šios kartos atstovams buvo lemta reikštis literatūroje itin sunkiomis sąlygomis: tarpukaryje susiformavęs Besarabijos intelektualų sluoksnis buvo sunaikintas talentingiausius jo atstovus pašalinant arba ištremiant į Sibirą; daliai jų pavyko pabėgti į Rumuniją.

Po sunkių bado, karo ir stalininio režimo metų Kišiniovas nelengvai grįžo į normalų gyvenimą. Buvo svarbu grąžinti tikrųjų vertybių sistemą į aplinką, kurios dvasinį gyvenimą pirmąjį pokario dešimtmetį valdė proletkulto principai, vėliau – ideologinė priespauda, persekiojanti vietos tradicijas ir papročius. Štai kodėl tokie rašytojai kaip Vangheli, pasitelkę naują vaiko viziją, padėjo ieškoti natūralaus gyvenimo šaltinių. Daugelyje savo kūrinių Vangheli rašo apie paprastą, tvirtybės ir pasipriešinimo paženklintą namų pasaulį. Jo kūrinių Gugucė, jo giminaičiai ir kaimiečiai iš Trijų Ožiukų kaimo, Čiubatukas, Snieguolė, Teta Baltoji ir senis Baltasis, Sukutis veikėjai atskleidžia skaitytojui kerintį vaikystės pasaulį: autorius mažiesiems suteikia galių spinduliuoti aplinkiniams gerumą ir optimizmą. Tokie epizodai kaip pasakojimas apie mažuosius kalėdotojus, kuriame suaugusiesiems primenami žiemos papročiai (pažymėtina, kad sovietiniais laikais religines ir protėvių šventes buvo draudžiama švęsti), kreipia skaitytoją į nekintamus, žmogiškus ir pamokomus dalykus. Humoro kupini siužetai, kuriuose sniego seniai vaikšto, nykštukai tuokiasi, o mažųjų miegą savo sparnais saugo drugeliai, paremti nevaržomu bendravimu (vienas iš veikėjų, vardu Kalba Vienas, patvirtina autoriaus siekį iškelti žinios perdavimo svarbą, poreikį bendrauti): sraigės kalbasi su mėnuliu ir mažyliais; „debesis plika galva trenkiasi į kalną ir pasidaro kepurę“; Čiubatukui, kuris išėjo ieškoti mamai gydomųjų žolelių, nakties kelią nušviečia žvaigždė Lio, tad namo jis grįžta su žvaigžde kepurėje ir sukelia ant kojų visą kaimą, kuris, manydamas, kad užsidegė namai, atskuba į pagalbą. Rašytojas meistriškai aprašo kaimo bendruomenei būdingą solidarumo jausmą: „Čiubatuko mama pradėjo sveikti, ir ne tiek nuo žolelių, kiek iš džiaugsmo, kad jos berniukas su visais dalijasi žvaigždės šviesa.“

Vangheli susieja žmogų ir gamtą, nes, rašytojo nuomone, ši sąsaja yra normalios vaikystės pagrindas. Iš čia atsiranda tokie veikėjų vardai kaip Snieguolė, senis Baltasis ir teta Baltoji, o kaimai gauna Trijų Ožiukų, Karvelio, Putpelės, Guziškių, Piemens Krepšio, Gegutės Burnelės ir kt. pavadinimus. Rašytojas išlaisvina vaizduotės galią, skatindamas fantazuoti ir suteikdamas mažajam veikėjui galimybę parodyti savo, kaip visuomenės atstovo, gerąsias savybes. Vaiko saviraiškos poreikį taip pat reikėtų nukelti į to meto tikrovę, kurioje rašytinė literatūra rutuliojosi remdamasi klaidingais, normaliam gyvenimui prieštaraujančiais principais. Ieškodamas natūralių jos matmenų, autorius išlaisvina autentišką mentalitetą, kuris siekia giminės istorijos, išlikusios pasakų dėka, pradžią. Vangheli leidžia lietis pasakojimui proporcingai nekliudomos vaiko saviraiškos poreikiui. Pavyzdžiui, Kelnija yra šalis, sudaryta iš septynių karalysčių – Pirmadienio, Antradienio, Trečiadienio, Ketvirtadienio, Penktadienio, Šeštadienio ir Sekmadienio, – kuriose vaikas auga pažindamas gyvenimą iš liaudies pasakų.

Pro magiškąjį Vangheli’o pasakų žiūroną vaikų rytojus matyti atvirkščias: čia viskas remiasi painiomis fantazijomis, nes vaikai apdovanoti stebuklingomis ir didesnėmis nei suaugusiųjų galiomis. Pastarieji priima mažųjų pasaulio taisykles, nes šiame pasaulyje veikia neribotų galių daryti gera ir gražiai sugyventi principai. Namų, žmonių ir daiktų sumažinimas, siekiant juos atitolinti, – tai įrankis, leidžiantis rasti bendrą mažųjų ir suaugusiųjų suvokimo vardiklį: į senelio klausimą, ar buvo bokšte, Čiubatukas atsako: „Kai esi aukštai, visi namai lieka apačioje ir pasidaro maži… ir tuomet aš ne žemėje. Štai ten kažkokie žmogeliukai…“ Mažųjų Vangheli’o robinzonų pasaulis kupinas įdomybių, nes paprastas vaikystės gyvenimas labai dinamiškas. Įtikinti Gugucės, kaimiečiai pagaliau leidžiasi ant rogučių kartu su pačiais svarbiausiais bendruomenės nariais – direktoriumi ir buhalteriu, kuris sniege pameta antspaudą; kūrinys baigiasi sniego senio, panašaus į Gugucę – veikėją, sugebėjusį visus ištraukti iš pilkos kasdienybės, – lipdymu. Tai paprastas pasaulis, kuriame, kaip ir Creangă’s pasakose, daug gerumą, ramybę, gėrį ir grožį įkūnijančių gyvūnų (kregždė, kiškis, ėriukas, gandras…). Apibūdinant keliais žodžiais, šiame pasaulyje tvyro mažųjų ir suaugusiųjų taika ir tarpusavio supratimas. Vangheli’o kūriniuose – ankstyva mažųjų išmintis, kuria užsikrečia ir suaugusieji: tai kyla iš autoriaus noro duoti vaikui visišką laisvę augti pasaulį atrandant pačiam.

Vangheli’o pasakojimų vaikas užaugęs žinos kelią atgal į vaikystę ir bendraus žmogiškai, natūraliai. Juk bendravimą su mažaisiais, bendravimą kaip meną Vangheli laiko savo kūrybos pagrindu. Kaip tik todėl rašytojas toks populiarus. Jo pasakojimai – tai priešnuodis, pasitelkiamas prieš nesugebėjimą bendrauti, kurio paveiktas šiuolaikinis žmogus, o dinamikos jo kūriniams suteikia šiuolaikinės problemos. Metaforiniu stiliumi, simboliais ir kalba, kurioje gausu dialogų ir žodžių žaismo, siekiama atkreipti dėmesį į išradingą vaiko sielą, o personažų dinamika norima išjudinti nelankstų suaugusiųjų mąstymo modelį. Tai pasaulis, kuriame tradicinės senolių vertybės sąveikauja su dinamišku šiandienos vaikų mąstymu, kartu rašytojas išlieka ištikimas vaikams. Vangheli kuria vaikams šiuolaikines pasakas – tokias, kuriose mažųjų veikėjų vaizduotės galia susijusi su liaudies fantazija.

Jubiliejaus proga linkime rašytojui Spiridonui Vangheli’ui džiaugtis mažųjų skaitytojų meile, kuri padeda jam išsilaikyti meninės kūrybos aukštumose.

Iš moldavų k. vertė Augusta Lėkaitė

__________________________________

¹ Vangheli’o knygų išversta į anglų, vokiečių, rusų ir daugelį kitų kalbų. Jis buvo pristatytas Hanso Christiano Anderseno premijai. Lietuvoje išleisti jo Gugucės nuotykiai (1969), Senelio ministras (1974), Gugucė – laivo kapitonas (1982) ir Čiubatuko žvaigždė (1988). Šios knygos sulaukė nemenko skaitytojų ir literatūros vertintojų susidomėjimo. Kažin, ar nevertėtų sugrįžti prie šio garsiausio moldavų vaikų rašytojo kūrybos? Kolegos iš Moldovos labai vertina jo Sibiro tremties prisiminimus. – Red. past.

² Ionas Creangă (Jonas Kriangė, 1839–1889) – vienas garsiausių XIX a. rumunų literatų, folklorinių pasakų, humoristinių apsakymų ir memuarinės prozos autorius. – Red. past.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)