Ką lemia Josteino Gaarderio kortos?

 

Viršelio dail. Jūratė Šatūnienė
Viršelio dail. Jūratė Šatūnienė

Norvegas Josteinas Gaarderis (Justeinas Gorderis, g. 1952 m.) – žinomas rašytojas. Į Lietuvą jis pergalingai atžygiavo 1995 m. Tikrai pergalingai! Jo filosofinis romanas Sofijos pasaulis (vertė Eglė Išganaitytė) sulaukė daugybės pagyrimo žodžių. Būta ir skepsio (labiau žodinio nei rašytinio), neva tai filosofijos profanacija. Kad ir ką sakytume, „Tyto albos“ leidykla, pasirinkdama Gaarderį, nepralošė. Romanas sulaukė net penkių pakartotinių leidimų.

Ko gera, Gaarderio lemtis panaši į Pamelos Travers. Visi nutuokia, kas ta Merė Popins, o jos kūrėjos vardą ir pavardę mini nedaugelis – tik vaikų literatūros specialistai. Tartum Merė Popins būtų pati save parašiusi…

Panašiai – bent jau Lietuvoje – nutiko ir Gaarderiui. Pamėginkite paklausti dažnoje bibliotekoje, ar turi Gorderį (kaip tik taip tariama rašytojo pavardė).Vargu ar iškart sulauksite atsakymo. Ištarę pavadinimą Sofijos pasaulis, būsite suprasti greičiau.

Kam rašo Gaarderis – štai kur didžioji mįslė. Lietuvos bibliotekose tykiai tūnančios ir atidžių skaitytojų laukiančios Maja ir Cirko direktoriaus duktė (abi išleido „Alma littera“, vertė Leonas Petravičius) – suaugusiųjų lektūra, tai savaime aišku. Tačiau į kurią lentyną dėti Sofijos pasaulį? Mano kukli patirtis rodo, kad tas pasaulis dažnokai apgyvendinamas ne paaugliams, o suaugusiesiems skirtose lentynose.

Nejaugi suaugusiesiems – ir tik jiems – atiteks ir ką tik Lietuvoje pasirodžiusi dar viena „Tyto albos“ surasta ir Eglės Išganaitytės versta Gaarderio knyga – Kortų paslaptis*?

Prieš pasinerdama į Gaarderio pasiansą ir bandydama atspėti, ką lemia rašytojo kortos, noriu priminti dar dvi patrauklias, neapsakomai keistas jo knygas – Ei! Ar čia yra kas nors? (vertė Eglė Išganaitytė, „Tyto alba“) ir Mergaitė su apelsinais (vertė, kaip tikriausiai jau atspėjote arba prisiminėte, Leonas Petravičius, o išleido „Alma littera“).

Taigi dvi leidyklos ir du vertėjai praturtino mus visus. Be Gaarderio – be jo žvaigždžių ir teleskopų, be jo kortų ir šachmatų, be slaptingų dėželių ir dar slaptingesnių bandelių, be laiškų ir adresatų – pasaulis būtų kur kas tuštesnis.

Klausimus, kam ir kodėl kaip tik taip Gaarderis rašo, pasilieku šio rašinio pabaigai. Dabar bandysiu trumpai supažindinti su Kortų paslapties siužetu.

Tėvas, dažniau vadinamas tėtušiu, ir jo paauglys sūnus Hansas Tomas keliauja automobiliu iš Pietų Norvegijos į Graikiją. Juodu tikisi ten surasti vienas savo žmoną, o kitas – mamą Anitą, kuri, paklususi mados pasaulio šauksmui, nutarė jame ieškoti savęs. Tik pamanykite, mama sugrįžta ir į šeimą, ir į Norvegiją…

Tai matote – trys sakiniai, tik trys lėkštoki sakiniai… Jei esate skaitę bent vieną Gaarderio knygą, perskaitę šiuos sakinius, ko gera, pasijusite įžeisti. Atleiskite, šiek tiek ironizuoju. Taip. Tikrai. Bet ironija skirta ne rašytojui, o skaitytojams, net kai kuriems literatūrologams, paauglių knygose ieškantiems siužeto – ir tik.

Knygoje Kortų paslaptis slypi dar kelios knygos. Jų neatpasakosi nei trimis, nei trisdešimčia sakinių. Gaarderis pernelyg geras rašytojas, kad taip imtum jį ir perpasakotum. Adaptacijai kažin ar pasiduotų – ginkdie. Viena jo istorija tartum pasiglemžia kitą, bet neįkalina jos, o išlaisvina, išvaduoja, pakylėja – koks malonumas tai skaityti.

Tačiau apie kortas, tas kortas…

Recenzuoti knygą, paremtą kortų struktūra, šių eilučių autorei kiek nejauku: augau namuose, kuriuose kortos buvo prilygintos keiksmažodžiui ir kitiems antikultūriniams reiškiniams. Bet viename slaptame stalčiuje (o ar žinote vaiką, kuris po tokius stalčius nepasiraustų?) juose vis dėlto glūdėjo kortų malka. Kodėl?

Tikrąsias kortų reikšmes (kas yra tūzas, kas ta piktoji pikų dama, o kas vienakė) suvokiau tik tada, kai namie atsirado pirmasis kompiuteris. Ar patikėsite, kurį laiką visiems žinomus pasiansus dėliodavau atvirkščiai. Pralaimėdavau, o atrodė – laimiu. Viso to galėčiau ir nepasakoti, bet…

Pasianso struktūra, kortų pasaulis – jų reikšmės ir galios – šioje Gaarderio knygoje itin svarbūs. Jie ir jos – tie kortų personažai – visi sužmoginti, įdarbinti, sureikšminti… Ar yra pralošusiųjų? Taip. Stipriam ir narsiam žmogui, keistų keisčiausioje saloje išgyvenančiam Robinzono likimą, pralošia… pačios kortos.

Painu? Ko gera. Kitaip ir būti negali, kai kortų meistrą bando atpasakoti profanė. Ir vis dėlto paminėsiu dar vieną kortą, tampančią pasakojimo varikliu. Tai džokeris.

Kaip tik džokerius renka gyvanašlis Hanso Tomo tėtušis. Jis ir pats yra džokeris, bent jau toks jaučiasi nuo vaikystės. Buvęs jūrininkas, o dabar – filosofas mėgėjas, rūkalius, girtuoklis ir nuostabiausias pasaulyje tėvas priverčia ir skaitytoją apsidairyti: o gal koks džokeris gyvena šalia manęs? Gal aš pats esu džokeris? Ir jei išties, kaip teigia tėtušis, žmonija – vienas didelis pasiansas, tai kieno ranka jį dėlioja?

Gaarderis – rašymo meistras, bet mamai Anitai šį kartą jis pristigo gal jėgų, gal laiko… Neįdomi ta mama. Baugu ir spėlioti, kas bus, kai šeimynykščiai grįš į brangų jiems Arendalį. Kur dėsis gražuolė manekenė, knygoje prilyginta čirvų tūzui? Ką ir kaip nukirs?

Skaitydama apie knygą internete, kiek susierzinau. Frazė, kad Hansas Tomas galėtų būti Sofijos brolis, tiražuojama ir akcentuojama per smarkiai ir per dažnai. Ir kodėl gi jis brolis? Gaarderio vaikai įdomūs visur – ir vaikams, ir suaugusiesiems skirtose knygose.

Lyginti įmanoma viską, Sofijos pasaulį ir Kortų paslaptį – taip pat. Pasakojimas apie Sofiją daug kam atstoja filosofijos istorijos vadovėlį – padeda rašyti referatus, rengtis įskaitoms, egzaminams. Kortų paslapties paskirtis kita – ši knyga nėra filosofijos vadovėlis ir niekada juo netaps, bet… Ji gundo, drąsina savarankiškai filosofuoti – tegu ir mėgėjiškai.

Jau laikas tesėti pažadą ir atsakyti į klausimus, kam ir kodėl kaip tik taip rašo Gaarderis. 2010 m. žiemą viešėdamas Vilniaus knygų mugėje, rašytojas gausiai susirinkusiems skaitytojams prisipažino (kažin, kelintą kartą gyvenime?..), kad jame slypi ne šiaip vaikas – ūgtelėjęs vaikas. Kad prisimena, kaip suaugusieji jį, svajoklį paauglį, cenzūravę.

Knygų mugėje triūsiantys žurnalistai tada juodu ant balto užsirašė Gaarderio mintį: „Man patinka knygos, iškart skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems.“ Galiu tik paantrinti – ir man.

Žinoma, pamėginsiu atsakyti ir į antraštės klausimą – ką lemia Josteino Gaarderio kortos? Ogi tai, kad klajos ši knyga knygynuose iš vienos lentynos į kitą, kol galiausiai atsidurs žaidimų ar pramogų skyreliuose; kad pavargs ją skaitydami tie, kurie gyvenimo jau ir taip nuvarginti, o pailsės, jėgų ir pasitikėjimo įgaus kiti – tie, kurie jaučiasi esą džokeriai.

Ir dar… Knyga tikrai sustiprins ne vieną paauglį, ir nebūtinai žiniuką moksliuką, o tokį, kuris bando susivokti, kas jis yra, kas esame mes visi ir iš kur atsiradome.

_______________________________

* GAARDER, Jostein. Kortų paslaptis: romanas / iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 342, [1] p. ISBN 978-9986-16-876-8

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)

 

Įžanginis

Vaikų literatūra ir sportas

Straipsniai

GINTARĖS ADOMAITYTĖS PASAKŲ PASAULĖVAIZDŽIO BRUOŽAI
GENDRUČIO MORKŪNO KŪRYBOS VAIKAMS IR ESEISTIKOS SĄSAJOS

Mano vaikystės skaitymai

ATMINTY VINGIUOJA ŠAUKĖNŲ KELELIAI

Sukaktys

PAPRASTAS VAIKYSTĖS PASAULIS (Spiridono Vangheli’o 80-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Ne tik apie dramblį

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

2013 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai