Vaikų literatūra ir sportas
Išgirdę, kad rugpjūčiui persiritus į antrą pusę su kolegomis vykstu į Londoną, bičiuliai pasišaipydami trūkčiojo pečiais – o ko? Šiukšlių rinkti?.. Olimpiada juk jau baigėsi.
Olimpiadai prasidėjus 33-iojo IBBY kongreso organizatoriai atsiuntė džiugesio kupiną laišką: ar stebėjote olimpiados atidarymą? Ar matėte, kiek ten daug vaikų literatūros personažų parodyta?
Štai šie du impulsai kažkaip nevalingai skatino sieti, lyginti du nepalyginamus reiškinius – sportą ir vaikų literatūrą. Iš karto nusiteikiant ironiškai… Tarsi gretintum milžiną ir nykštuką. Juk Lietuvoje gali žemės drebėjimas įvykti, bet vis tiek kas vakarą iš žydrojo ekrano bent dešimt minučių girdėsi sporto naujienas. Net kai tų naujienų beveik nėra arba kai jos nieko bendra su Lietuva neturi. O štai ateina tokia įprasta stichinė nelaimė kaip šeštadienis ir sekmadienis – ir kultūros naujienų nė padujų. O jei ir būtų, ar išgirstume ką apie vaikų kultūrą, literatūrą? Taip, sportas ir vaikų literatūra masinėje sąmonėje – nepalyginami dydžiai.
O kaipgi Londonas? Jis, mūsų akimis, gyveno įprastą ramų gyvenimą. O galbūt juto tam tikrą nuovargį, išsekimą. Teko nugirsti, kad IBBY kongresas nesulaukė nei miesto, nei šalies paramos, todėl, palyginti su anksčiau lankytais, buvo vienas kukliausių. Atidarymo ceremonija – trumpas saviveiklinio vaikų dramos kolektyvo montažas. Toli iki grandiozinių dviejų valandų vasaros sporto žaidynių atidarymo fanfarų!
O vis dėlto buvo gana jauku. Lygindami tas dvi nepalyginamas sritis, nesunkiai rastume ir pranašumą vaikų literatūros naudai. Į IBBY kongresus renkasi ne varžovai, o bendraminčiai. Besidomintys vieni kitais, nesavanaudiškai besidalijantys naujienomis. Beje, pamatę mūsų atlapuose dalyvio kortelę su Lietuvos vardu, du nepažįstami tarstelėjo: „A, tai iš jūsų šalies ta jaunoji plaukikė?..“ Ir gal kokie keturi pasmalsavo: „O kur jūsų Kęstutis Kasparavičius? Kodėl neatvyko?“ Taigi 4 : 2 vaikų literatūros naudai.
Ne kartą esu patyręs, kad ir tarptautiniuose vaikų literatūros forumuose galima garsinti Lietuvos vardą, kad ir vaikų rašytojai, dailininkai gali tapti neformaliais savo šalių ambasadoriais. Štai suomiai neretai primena, kad japonai apie jų šalį sužino iš Tove’s Jansson knygų. Ir pamilsta dar neapsilankę.
33-iajame IBBY kongrese neblykčiojo televizijos kameros, filmuojami buvo tik H. Ch. Anderseno premijos laureatai. Užtat į 77 šalis (tiek šiuo metu yra IBBY skyrių) iškeliavo Garbės sąrašai, kuriuose ir trys lietuviškos knygos. Taigi vaikų literatūra irgi garsina šalį, tik ne taip triukšmingai. Tas garsas pasiekia kitokią auditoriją. Ir manykime, kad jis ilgaamžiškesnis.
Prisimindami išgyvenimus, patirtus stebint olimpiadą čia, Lietuvoje, nutieskime dar vieną minčių jungtį. Didysis, malonusis olimpiados netikėtumas – jaunosios plaukikės išnirimas. Beje, tai individuali pergalė – o ji arčiau meno kūrėjų pergalių… Taigi ir pagalvoji: ar galime sulaukti tokio netikėtumo vaikų literatūros pasaulyje? Kada ir kas taip netikėtai išnirs ir nudžiugins? Galime. Ir turime. Jei netikėtų, ir sportininkai nelaimėtų.
Tik, kaip žinome, sportininkai ilgai ir daug treniruojasi. Ir net išgarsėję pluša toliau, neapsvaigsta pasipuošę laurų vainikais. O vaikų rašytojai?..
H. Ch. Anderseno premijos laureato Anthony’io Browne’o piešinyje (kongreso plakate) smagiai skraido vaikų literatūros herojus. O juk tai… sportas vaikų literatūroje!
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)
