Ne tik apie dramblį

Tik už vieną floritą atsakyti į pačius sunkiausius ir sudėtingiausius klausimus – tokio intriguojančio pasiūlymo sulaukia dešimtmetis Piteris, knygos Fokusininko dramblys* veikėjas. Ar pavyks Piteriui sužinoti tiesą? Ar bus pažadas ištesėtas? Ir kokie klausimai mažam berniukui sunkiausi ir sudėtingiausi?

Amerikiečių rašytoją Kate DiCamillo (g. 1964 m.) pažįstame iš jos anksčiau lietuvių kalba išleistų knygų – Jei ne Vinis Diksis (2004) ir Pasaka apie Desperą (2005). Abi jos ekranizuotos. Kuo ypatingas Fokusininko dramblys? Knygos išvaizda – didelis šriftas, nedaug teksto – rodo, kad leidėjai (ko gero, ir pati rašytoja) pirmiausia orientavosi į 10–12 metų paauglius. Pagrindinis knygos veikėjas – dešimtmetis, knyga suskirstyta į 20 skyrių, kurių apimtis – vos keli puslapiai, tad vaikas nesunkiai galėtų knygą perskaityti vienu prisėdimu. Tačiau filosofinis knygos turinys, egzistenciniai klausimai, kaip jau įprasta šiuolaikinėje vaikų literatūroje, labiau skirti suaugusiesiems. Beje, nors pagrindinis knygos veikėjas – berniukas, nemanau, kad berniukams paaugliams knyga labai patiktų: jos siužetas ne itin dinamiškas, vangokas. Ir vis dėlto tai gera, įsimintina knyga.

Kūrinio žanras nenurodytas, pati rašytoja visas savo knygas linkusi vadinti labai abstrakčiai – istorijomis. Gal labiausiai tiktų realistinės apysakos terminas?

Knyga iškart patraukia subtiliomis nespalvotomis iliustracijomis, kuriančiomis paslaptingumo, netikėtumo, pasakiškumo atmosferą. Jau viršelyje lyg debesėlis iš dangaus krintantis dramblys tarsi netenka prigimtinių savo savybių ir atrodo toks lengvas, toks geranoris, toks paslaptingas… Kaip vėliau paaiškėja, ši iliustracija tarsi reabilituoja „nusikaltimą“ padariusį ir griežčiausių bausmių sulaukusį dramblį. Tai jau knygos iliustruotojos Yoko Tanaka’os nuopelnas. Atrodo, kad ši garsi iliustruotoja Fokusininko dramblio ėmėsi ne atsitiktinai, o stipriai paveikta knygos turinio: „Skaitydama šią knygą jaučiausi lyg žiūrėčiau kvapą gniaužiantį spektaklį. Ji parašyta be galo poetiškai, ir meninė aplinka – tamsi, tačiau jauki – tokia, kokioje taip mėgstu dirbti.“ Gal dėl to taip stipriai justi teksto ir iliustracijų darna ir dermė.

Knygos tematika universali ir šiuo metu ypač dažna vaikų literatūroje. Bevaikiams kaip iš dangaus nukrinta vaikas, našlaitis susiranda tėvus; tas, kuris įsitikinęs, kad neturi sesers ar brolio, sužino jį turįs. Pasaulio nedarna, neteisybės vienaip ar kitaip pradingsta, ir atkuriama teisybė, tie, kurie kentė, tampa laimingi. Šios temos, atrodo, visada buvo svarbios vaikų literatūrai. Ir DiCamillo knyga neabejotinai priskirtina tai pačiai temų paradigmai. Pažymėtina, kad ši rašytoja yra ištikima gyvūnų pasauliui: vaizduoja tai šunį (Jei ne Vinis Diksis), tai pelę (Pasaka apie Desperą), o šioje knygoje – bevardį dramblį ir šunį Ido. Apie savo personažus ji rašo su neslepiama meile – gyvūnai žmogų gydo, perkeičia, net padeda atsakyti į sunkius klausimus…

„Vagos“ leidykla, anonsuodama kūrinį, viršelyje teigia, kad ši knyga „labiausiai primena laiką pralenkusią Hanso Kristiano Anderseno kūrybą – jaukiai atpažįstamas, miglotas pasakiškas pasaulis, kuriame gvildenamos svarbiausios temos – meilė, draugystė, ištikimybė, pareiga, drąsa“. Skaitant negalima nesutikti su tokiu pastebėjimu. Vis dėlto asociacijų, gal ir ne tokių tiesioginių kaip su Andersenu, kilo ir daugiau. Vienas ar kitas motyvas, atmosfera šiek tiek primena Hectoro Malot Be šeimos, o filosofiškumu ar nebus ši knyga artimiausia Marios Gripe’s Varpų metui? Na o veikėjų sandėris (tu man tiesą, aš tau paskutinį floritą, tu man juoką, aš tau galimybę visada išlošti) argi šiek tiek neprimena Jameso Krüsso Timo Talerio, arba Parduoto juoko? Pagrindinio veikėjo Piterio vardas kreipia mintis į Piterį Peną. Kad ir ką sakytume, ši DiCamillo knyga neabejotinai intertekstuali. Į akis krinta ir daugiaprasmių sentencijų gausa – rodos, imk užrašų knygelę ir išsirašyk įdomiausias. Negalima nepaminėti ir poetiškumo – kai kuriuose puslapiuose priartėjama prie poetinės prozos.

Kokios pagrindinės siužetinės pasakojimo linijos? Mažas berniukas Piteris Augustas Diušenas – našlaitis: jo tėtis žuvo mūšyje, o mama mirė gimdydama sesutę. Piterį globoja senas bjauraus charakterio kareivis Vilnas Lutsas, kuriam gyvenime svarbu tik viena – karyba. Berniuką jis augina kaip būsimą karį, net ir kreipiasi į jį kaip į „eilinį Dušaną“… Formuoja ypatingą gyvenimo būdą – pratina valgyti apipelijusią duoną, esą būsimam kariui tinkamiausią. Beje, Vilnas Lutsas ėmėsi globoti berniuką ne iš meilės, bet iš pareigos: jis pasižadėjo pasirūpinti Piteriu kartu su juo mūšio lauke kovojusiam mirštančiam berniuko tėčiui.

Globėjas nuo savo augintinio Piterio slepia, kad šis turi sesutę, augančią globos namuose. Apskritai visi berniuko klausimai, iš kur yra kilęs, senajam kariui kelia pyktį. O Piteris intuityviai jaučia, kad tiesa apie sesutę nuo jo slepiama…

Knygos siužeto pagrindą sudaro sesutės ir tikrųjų namų – gerų globėjų – paieška, kuri galiausiai, žinoma, baigiasi sėkmingai: iš būrėjos kalbų Piteris supranta, kad sesutę gali padėti surasti dramblys. Jos ieškodamas jis randa ir nuostabius bevaikius globėjus, gyvenančius toje pačioje namo laiptinėje ir svajojančius apie tokius vaikus kaip Piteris ir jo sesutė.

Jau pačioje knygos pradžioje Piterį Augustą, turguje ieškantį kasdienių produktų – žuvies ir duonos, suintriguoja užrašas: „Už vieną floritą bus atsakyta į pačius sudėtingiausius ir sunkiausius klausimus, kokie tik gali kilti žmogaus protui ir širdžiai“ (p. 8). Taip rašytoja, supriešindama kasdienybės realijas ir egzistencinius klausimus, tarsi perfrazuoja Biblijos mintį, kad žmogus gyvas ne tik duona. Atsiradus galimybei pažinti tiesą, dešimtmetis knygos veikėjas suabejoja, ar ta tiesa nebus jam per sunki: „galbūt jis iš tiesų visai nenori žinoti?“ (p. 11). Beje, manęs, kaip skaitytojos, taip keliamas klausimas neįtikino. Ar gebėtų tokius klausimus kelti kad ir protingiausias dešimtmetis?..

Skaitydami knygą rasime daug ir įvairių tiesos apibūdinimų. Apie tiesą – dažniausiai tik savo tiesą – kalba beveik visi veikėjai. Knygoje jų mažosios tiesos tampa tarsi kompasu ieškant didžiosios – universaliosios – tiesos apie tokį svarbų genetinį brolio ir sesers ryšį… Be to, veikėjai, panašiai keliantys klausimus, panašiai suvokiantys tiesą, yra tarsi grupuojami, priartinami vienas prie kito. Štai būsimas Piterio globėjas Leo Matjenas, labai nepoetiškos profesijos atstovas (jis – policininkas), knygoje apibūdinamas kaip „poetiškos sielos žmogus“, kuriam patinka klausinėti: „O ką jei? O kodėl gi ne?“, „Ar taip gali būti?“ (p. 34). Pirmas knygos skyrius ir baigiamas samprotavimais apie tiesą, tik šįkart apie tai svarsto ne Piteris ar policininkas. Mintys apie tiesą perteikia pro stogą įkritusio ir paskui įkalinto dramblio jauseną: „Žinojo, kad tiesa yra tik viena. Jis yra visai ne ten, kur turi būti. Jis yra ne ten, kur jam priklauso būti“ (p. 18).

Kafkiškai reliatyvios ir be galo kandžiai ironiškai atskleistos (ironišku aštrumu pasakojimas išties artimas Andersenui) ir miestelio policininkų tiesos. Policininkams neaišku, kaip ir, galų gale, už ką nubausti dramblį: „nepaisant daug kartų ir su vis didesniais užsikirtimais perskaitytų policijos darbo instrukcijų, jis nerado nė vieno žodžio, nė vieno skiemens, nė vienos raidės, paaiškinančios, kaip dera teisingai elgtis su žvėrimi, atsiradusiu iš niekur, sugriovusiu operos teatro stogą ir suluošinusiu aukštuomenės damą“ (p. 29).

Apysakoje lygiagrečiai plėtojama ir kita siužeto linija – seno fokusininko, kuriam nepasisekė triukas, istorija: vietoj lelijų pro operos teatro lubas įkrito dramblys ir sutraiškė poniai Le Von kojas. Išties netradiciška: stebuklas atneša ne laimę, bet nelaimę… Po šio įvykio ir dramblys, ir fokusininkas buvo suimti ir įkalinti, tada fokusininkas ėmė svarstyti apie stebuklų ir gyvenimo prasmę: „Fokusininką ūmai nuliejo – ir gana galingai – suvokimas, kad jis iššvaistė savo gyvenimą“ (p. 27). Pačioje pasakojimo pabaigoje senasis fokusininkas ima daryti tai, ko visada tyliai troško, – tiesiog gyventi, mylėti bedantę žmoną, auginti ožkas ir žvelgti į dangų ieškant jame vienintelės žvaigždės… Kad tai įvyktų, turėjo atsitikti dar vienas tikras stebuklas – atleidimo stebuklas: ponia Le Von atleido fokusininkui…

Taigi abi siužetines kūrinio linijas sieja į operos teatrą įkritęs dramblys – jis ir parodo Piteriui kelią pas mylimą septynmetę sesutę Adelę, kuri ir gyvendama prieglaudoje nesiliauja sapnavusi gelbėtojo dramblio, brolio ir galimybės amžiams užverti Amžinosios šviesos seserų našlaičių prieglaudos (kiek ironijos šiame pavadinime!) duris…

Pirmąkart skaitydama šią knygą, stebėjausi paprastu jos turiniu ir sau dar kartą priminiau, kad ne kur kitur, o paprastume gali slypėti kas nors tikra. Atrodo, tiek daug yra knygų vaikams apie dramblius, apie fokusus ir fokusininkus, apie nelaimingus našlaičius, nepaliaujamai ieškančius mylimų ir mylinčių žmonių ir dažniausiai juos randančius… Kiek pasakojimų, kurių pagrindinė idėja – kaip svarbu žmogui rasti savo tikrąją vietą po saule, suvokti, ko iš tiesų iš savo gyvenimo nori jis pats, o ne kiti… Ir kad nereikia būti fokusininku trokštant tapti ožkų augintoju, nereikia būti kareiviu, jei tavyje – poeto siela…

Akivaizdu, kad rašytojos Kate’s DiCamillo talento galia atsiskleidžia ne tuo, ką ji rašo, bet tuo, kaip ji tai daro. Pritardama iliustruotojai Yoko, sakau, kad knygos realybėje norisi pasilikti kuo ilgiau. Arba perskaityti knygą dar kartą.

______________________________

* DiCAMILLO, Kate. Fokusininko dramblys / iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė; iliustravo Yoko Tanaka. – Vilnius: Vaga, 2012. – 172, [2] p.: iliustr. ISBN 978-5-41502235-9

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)