LAIŠKAI

Supaprastinta literatūra vaikams, augantiems svetur*

Gerb. Kęstuti Urba,

esu Ingrida Pūrienė, odontologė, jau dešimt metų auginanti savo vaikus užsienyje. Šiuo metu gyvename su šeima Šveicarijoje. Pirmiausia labai norėčiau padėkoti už Jūsų darbą ir svarų indėlį vertinant ir analizuojant lietuvių vaikų literatūrą ir padedant mums, tėvams, atskirti pelus nuo grūdų.

Rašau norėdama sulaukti patarimo ir Jūsų nuomonės lietuviškos vaikų literatūros ir lietuvių kalbos puoselėjimo tarp emigrantų vaikų klausimu. Kalbantis su daugeliu užsienio lietuvių vaikų tėvų, vaikų literatūros tema, rodos, labai gyva ir aktuali. Kad ši tema jau seniai svarbi už Lietuvos ribų, rodo ir straipsniai šia tema Amerikos lietuvių spaudoje (lietuvių pedagogas, visuomenės veikėjas Vaclovas Čižiūnas „Vaikų bei jaunimo literatūros klausimu“, kurį galima rasti internete adresu www.aidai.us). Pasistengsiu kuo glausčiau išdėstyti savo mintis.

Jau dešimt metų gyvendami svečiose šalyse (Danijoje, Švedijoje, Šveicarijoje) ir visa šeima puikiai integravęsi į svetimas visuomenes, visuomet stengėmės branginti ir puoselėti savo ir savo vaikų lietuvišką tapatybę aktyviai dalyvaudami lietuvių bendruomenių veikloje, švęsdami lietuviškas šventes ir, be abejo, skaitydami vaikams lietuviškas knygeles. Deja, reikšdami didžiulę pagarbą visiems mūsų vaikų literatūros rašytojams, diskutuodami šiuo klausimu užsienyje gyvenančių lietuvių būreliuose, kad ir kaip būtų gaila, turime pripažinti, kad lietuviškos knygelės labai gražios, bet emigrantų vaikams gerokai per sunkios…

Ne paslaptis, kad mūsų, užsienio lietuvių, vaikai auga nuolat veikiami svetimos kalbos ir kultūros, lietuviškam žodžiui gyvuoti lieka tik menka vienintelė terpė – šeima ir lituanistiniai būreliai. Jeigu šeima dvikalbė, padėtis dar liūdnesnė. Dauguma tėvų jaučia pareigą perduoti savo vaikams lietuvybę. Viena pagrindinių priemonių šiam tikslui įgyvendinti neginčytinai buvo ir yra knyga. Skaičiau savo vaikams danų, švedų, anglų, truputį vokiečių kalbomis, todėl norėčiau be jokios užgaulios kritikos ar skepticizmo pareikšti keletą pastabų dėl lietuvių vaikų literatūros, lygindama ją su originalia kalba skaitoma vaikiška užsienio autorių literatūra. Neturiu literatūrinio išsilavinimo, negaliu pasigirti filologo, lingvisto ar kt. diplomais, tačiau šioms toliau išvardytoms mintims, manau, užtenka tiesiog bendrojo išsilavinimo, gebėjimo pačiam skaityti grožinę ir specialybės literatūrą užsienio kalbomis, kad pajustum akivaizdžius skirtumus.

1. Lietuviškos knygelės be galo gražios, meniškai iliustruotos, tačiau užsienio knygelių tekstas suprantamesnis, patrauklesnis, sakinių struktūra paprastesnė, jie trumpesni, artimesni šnekamajai kalbai.

2. Yra aiškiai apibrėžta, kokia kalba ir kokia struktūra, kokio ilgio tekstai tinkami vaikams pagal amžių. Pradedantiems skaityti vaikams yra literatūros linijos, suskirstytos į atitinkamus lygius pagal vaiko amžių ir gebėjimą skaityti.

3. Kalbos sudėtingumas, stilistika sudėtingėja palaipsniui, kylant skaitymo lygiui, stengiantis neperkrauti teksto vaizdingais aprašymais žemesniuosiuose lygiuose. Taip vaikai tarsi pamažu pripratinami prie paties skaitymo kaip proceso, skaityti sekasi lengvai, knyga į rankas imama džiaugsmingai, gimsta meilė knygai. Vaikas tam tikra prasme užauga ir pasiruošia sunkesnėms temoms ir sudėtingesnei sakinio struktūrai. Galų gale ir jo gebėjimas abstrakčiai mąstyti, suprasti įvairias metaforas ir menines vingrybes sustiprėja.

4. Knygelių temos taip pat būna labai artimos vaiko pasauliui, jos nėra kažkaip tarsi pritemptos prie suaugusiųjų pasaulio kaip, pavyzdžiui, V. Landsbergio knygelėse. Nėra nereikalingos filosofijos, begalės pamokymų, viskas labai suprantama, vaikui suvokiama, pamokymas tarsi pats savaime išplaukia iš konteksto. Todėl, kai vaikas išmoksta svetimą kalbą ir gali rinktis, kuria kalba skaityti, lietuviška knygelė – liūdna pripažinti – lieka gulėti lentynoje… kaip graži dekoracija.

5. Trūksta knygelių, kurios būtų trumpos, perskaitomos per vieną vakarą.

Jokiu būdu nenorėčiau teigti, kad turime duoti vaikams suprimityvintą, išdarkytą ir kitais būdais išniekintą klasiką kaip greitąjį maistą. Tegul būna ji gyva taip, kaip ją papasakojo mūsų didžiai gerbiami rašytojai Jonas Biliūnas, Petras Cvirka ir kt. Su šių autorių kūryba emigrantų vaikai galėtų susipažinti jau aukštesniosiose klasėse, turėdami tvirtus gimtosios kalbos rėmus, t. y. bazinį žodyną, kurio šiandien jiems dažnai stinga. Be to, paaugę vaikai jau visai kitaip supranta gimtosios kalbos svarbą ir yra patys motyvuoti ją išmokti. Tėvai emigracijoje tikrąja tų žodžių prasme atlieka Sizifo darbą, stengdamiesi palaikyti lietuvių kalbos gyvybę savo vaikų lūpose. Didžiulis ramstis ir pagalbininkas šioje nelengvoje kovoje būtų tiesiog supaprastinta kalba parašytos knygelės, kažkas panašaus į angliškus „easy reading“. Tokios knygelės tikriausiai nebūtų meninės literatūros perlai, tačiau, tvirtai tikiu, atliktų kitą labai svarbią funkciją: neleistų numirti lietuvių kalbai antrojoje kartoje. Vakaras su lietuviška knyga prieš miegą teiktų daug daugiau džiaugsmo, būtų sutaupyta begalė jėgų aiškinant tokius sudėtingus žodžius kaip „atklibinkščiavo“, „sušniaukštė“ ir t. t., jeigu jie būtų pakeisti daug paprastesniais sinonimais „atėjo“, „suvalgė“, kurie vaikui, gyvenančiam ne savo gimtinėje, daug reikalingesni. Vaikai mieliau skaitytų, nesijaustų pasiklydę neįveikiamose begalės retai vartojamų žodžių ir sudėtingos stilistikos džiunglėse, juos rečiau aplankytų bejėgiškumo jausmas, kad „lietuvių kalba tikrai ne man… Aš nesugebu, aš nesuprantu.“ Parvažiavę į Lietuvą, jie lengviau mokėtų įvardyti mums tokius paprastus daiktus kaip suknelė ir batai ir su seneliais, draugais kalbėtų kad ir paprastesne, bet aiškia lietuvių kalba, mažiau jaustųsi kitokie savo pačių tėvynėje. Mūsų vaikai jaučiasi ir nori būti lietuviai, jiems tiesiog reikia pagalbos ir įrankių savo lietuvybei auginti, neleisti jai išblėsti. Tokios knygelės galbūt būtų patrauklios ir sunkiau skaitantiems vaikams, augantiems Lietuvoje. Aš pati labai norėčiau prisidėti prie projekto verčiant ir populiarinant supaprastintą lietuvišką vaikų literatūrą, nors ir esu visai kitos srities specialistė, sėkmingai dirbanti pagal specialybę. Man tikrai nebūtų gaila nei laiko, nei jėgų, nes manau, kad tai projektas, labai reikalingas Lietuvai ir tai tikrai nemažai daliai lietuvių vaikų, tikėkimės, svetimuose kraštuose gyvenančių laikinai. Tikiu, kad Lietuvoje sukurta literatūros linija „Lengva skaityti“ būtų labai džiaugsmingai sutikta gausaus būrio tėvų ir vaikų. Todėl labai prašau Jūsų nuomonės ir patarimo šiuo klausimu. Ką reikėtų daryti ir kur kreiptis norint pradėti Lietuvoje tokią leidybos liniją, kuri galbūt būtų orientuota ir į vyresniuosius paauglius, norinčius mokytis gimtosios kalbos iš supaprastintos paauglių ir jaunimo literatūros? Ar, Jūsų manymu, ji būtų reikalinga? Gal Lietuvoje jau yra žmonių, kurie tai daro?

Iš anksto dėkoju, kad nepagailėjote savo brangaus laiko ir perskaitėte šį mano laišką. Be galo apsidžiaugčiau gavusi Jūsų atsakymą.

Su pagarba

Ingrida Pūrienė

Perskaičius gerbiamos Ingridos Pūrienės laišką, pirmiausia kyla tokia mintis: kokia laimė, kad svetur gyvenantys žmonės stengiasi „branginti ir puoselėti savo ir savo vaikų lietuvišką tapatybę“. Ir kartu gerai supranti, kad tai daryti nėra labai lengva ir paprasta. Juk, kaip savo straipsnyje „Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę“¹ rašo profesorė Viktorija Daujotytė, „žmogui beveik nepastebint tapatybė išslysta kartu su kalba“. O turbūt pirmiausia tėvų kalba gali imti ir išslysti iš svečiose šalyse gimusių ir augančių lietuvių vaikų.

Laiško autorė rašo, kad keliama problema – ne vienos jos rūpestis, kad vaikų ugdymo klausimai kelia nerimą daugeliui jos pažįstamų užsienyje gyvenančių tėvų. Tai patvirtina ir Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros vykdomo projekto „Emigrantų kalba“ (2011–2013 m.) duomenys. Iš pokalbių su įvairiose šalyse daugiau nei trejus metus gyvenančiais lietuviais matyti, kad pastangos išmokyti vaikus gimtosios kalbos iš tėvų reikalauja labai daug valios. Jei tik šeima atkakliai nesiekia bendrauti lietuviškai, vaikai bematant pradeda kalbėti vien šalies, kurioje gyvena, kalba, nes tai yra jų draugų, jų mokyklos ar darželio, aplinkos kalba. Pamažu lietuvių kalba lieka dažniausiai tėvų tarpusavio bendravimo priemone.

Laiško autorės išsakytas noras su vaikais vartoti gimtąją kalbą kuo įvairesniuose kontekstuose labai suprantamas. Ir vienas svarbių kontekstų, be abejo, yra įvairūs skaitiniai. Tačiau akivaizdu, kad mažąjį skaitytoją (o iš pradžių – klausytoją) patraukti nėra lengva. Ne vien svetur, bet ir Lietuvoje gyvenantys tėvai dažnai išsako nuomonę, kad lietuvių vaikų literatūra pernelyg įmantri, temos vaikams nepatrauklios. Apie tai kalba ir gerbiama Ingrida. Kodėl taip atsitinka?

Manyčiau, pirmiausia rašytojai turėtų gerai suvokti, su kuo kalbasi, kam pasakoja istorijas ar su kuo leidžiasi svarstyti įvairius klausimus. Knyga nerašoma visiems be išimties. Kalbamasi su tam tikru skaitytoju. O sukurti patrauklią knygelę, skirtą vaikui, manyčiau, nėra lengvas darbas. Reikia pažinti mažo žmogaus pasaulio suvokimo, mąstymo, kalbos raidos ypatumus. Juk, kaip teigia psichologai, tik „15–16 metų paauglio mąstymas jau tampa visiškai panašus į suaugusiojo“². Maži vaikai sunkiai perpranta abstrakcijas, metaforas, ironiją ir panašius kalbinės raiškos dalykus, o nelygu amžius – gali ir visai nesuprasti vienokių ar kitokių kalbos gražmenų. Žinoma, nereikėtų izoliuoti vaikų nuo minėtų kalbinės raiškos priemonių, tačiau derėtų jas vartoti su saiku, palaipsniui ugdant vaiko suvokimą, kad kalba nėra plokščia. Tai seniai žinomi dalykai. Juos savo laiške mini ir gerbiama Ingrida, teigdama, kad „[y]ra aiškiai apibrėžta, kokia kalba ir kokia struktūra, kokio ilgio tekstai yra tinkami vaikams pagal amžių“. Taigi, manyčiau, laiško autorė visiškai teisi sakydama, kad „[v]aikas tam tikra prasme užauga ir pasiruošia sunkesnėms temoms ir sudėtingesnei sakinio“ konstrukcijai.

Negali nesutikti ir su laiško autorės pastebėjimu, kad vaikiškų tekstų temos taip pat glaudžiai susijusios su amžiaus tarpsniu. Be to, negalima pamiršti, kad skaitant literatūrą yra „skaitoma“ ir kultūra. Kultūra pačia plačiausia prasme: iš tekstų pažįstami tautos kasdienio gyvenimo įpročiai ir papročiai, tradicijos, žmonių santykių ypatumai, didžiosios vertybės. Net suaugusiam skaitytojui, kuris gyvena kitoje šalyje, apsuptas kitokios kultūros, ne visada paprasta perprasti šį literatūros klodą. O ką kalbėti apie vaikus. Žinoma, talentingas rašytojas, subtiliai jausdamas tautos kultūros, gyvenimo niuansus, geba visa tai perteikti taip, kad vaikas suklustų, galbūt užduotų klausimą drauge skaitančiam suaugusiajam, pagalvotų ir suvoktų, kas svarbu, kas gera, kas gražu. Taigi rašytojui, kuris nusprendžia pasikalbėti su vaiku, svarbu gerai pažinti savo pašnekovą, kad kalbėtų jam suprantama kalba, pasakotų būtent mažajam skaitytojui patrauklias istorijas, svarstytų jam svarbius klausimus, ugdytų asmenybę, pagaliau, kad padėtų pamėgti knygą. O iš gerbiamos Ingridos laiško matyti, kad tiems, kurie rašo, su tokiomis užduotimis ne visada pavyksta sėkmingai susidoroti.

Nemanyčiau, kad vaikų literatūros kūrėjai turėtų rašyti atskirus tekstus Lietuvoje ir svetur gyvenantiems vaikams. Kas tada yra literatūra? Kokia jos esmė? Abejoju ir mintimi, kad literatūrą reikėtų kurti „supaprastinta kalba“. Ar tokie tekstai būtų literatūra? Gal jie laikytini tiesiog tekstais? Sutinku, kad tokie tekstai būtų pravartūs pragmatiniais kalbos pradmenų mokymosi tikslais. Tačiau tik tiek. Kita vertus, manyčiau, kad vaikams turbūt patiktų pieštiniai pasakojimai (vadinamieji komiksai). Reikia pripažinti, kad šis žanras Lietuvoje nėra labai išplėtotas, o jis teikia įvairių galimybių kalbėtis su vaiku. Galėtų rastis daugiau ir paveikslėlių knygų. Vaizdas ir žodis (kad ir labai paprastas) drauge turbūt vaikui būtų patrauklus dalykas. O kur dar šiuolaikinių technologijų gudrybės – interaktyviosios knygos, kompiuteriniai žaidimai. Beje, pastarųjų (edukacinių, lietuviškų) Lietuvoje taip pat nėra didelės gausos. Turbūt galima teigti, kad visa tai – paprastų, vaikui patrauklių tekstų erdvės. Taigi yra apie ką pagalvoti ir ką nuveikti.

Minėtame straipsnyje profesorė Daujotytė teigia: „Tautinė tapatybė sietina su bendro intereso jutimu, palaikymu. […] Kokia yra tautos padėtis, kiek tautinė tapatybė yra gyvybinga, galima matyti iš to, kiek yra žmonių, sąmoningai dirbančių bendro intereso labui.“ Tad reikia pasidžiaugti, kad bendras interesas – išlaikyti lietuvybę – gyvas. Belieka sąmoningai dirbti padedant tėvams ugdyti mažuosius tautiečius. Bet dirbti reikia mums visiems – ir Lietuvoje, ir svetur gyvenantiesiems – drauge.

Dėkodama branginantiems lietuvišką tapatybę –

doc. dr. Loreta Vilkienė

Vilniaus universitetas Lituanistinių studijų katedra

____________________________________

* Ponios Ingridos elektroninis laiškas buvo labai netikėtas, keliantis problemas, mūsų galva, svarbias ne tik emigracijoje gyvenantiems skaitytojams. Jis turėtų sujudinti leidėjus, rašytojus, kritikus, kalbininkus ir kt., galbūt sukelti diskusijas. Pirmąją reaguoti į laišką paprašėme kalbininkę doc. Loretą Vilkienę. – Red. past.

¹ http://www.tekstai.lt/index.php/zurnalas-metai/1242006-nr-7-liepa/147-viktorija-daujotyte-apie-tapatybenetapatybe-betapatyb.html.

² Aldona Vaičiulienė, Paauglio psichologija, Vilnius, 2004, p. 60.

„Tipu Tapu“ keliauja per Lietuvą

Prieš trejus metus Juozas Nekrošius, atnaujinęs vaikų literatūrinio žurnalo „Tipu Tapu“ leidybą, sakė, kad per ekonomikos krizę atžygiavęs leidinys – iš poreikio ir nevilties. Anot poeto, televizorių ir kompiuterių ekranai, mobilieji telefonai, leidiniai vaikams ugdo naujo tipo vartotoją, bet ne skaitytoją. Pasitelkęs redaktorę Imandrą Daukšienę, didelį būrį poetų ir prozininkų, „Tipu Tapu“ bėgte nubėgo tuos trejus metus skaitomas ir pamėgtas darželiuose, pradinėse mokyklų klasėse. Tėveliai ir mokytojai jame atpažįsta prieš kelis dešimtmečius ėjusius „Genio“ ir „Žvaigždutės“ žurnalus. „Tipu Tapu“ spausdinami eilėraščiai deklamuojami, garsiai skaitomi tėvelių kaip pasakėlės prieš miegą. Vien tik autorių vardai ir pavardės – Ramutė Skučaitė, Zita Gaižauskaitė, Aldona Puišytė, Violeta Palčinskaitė, Algimantas Zurba, Vytautas Račickas, Leonardas Gutauskas, Stasys Jonauskas, Gediminas Griškevičius, Alfonsas Navickas – kalba apie žurnale spausdinamų kūrinėlių kokybę ir meniškumą. Ne mažiau žinomi ir dailininkų, iliustravusių dešimtis vaikiškų knygelių, vardai. Tai kaunietės Danguolė Lunskienė ir Alfreda Steponavičienė, jau minėtas Leonardas Gutauskas, Giedrė Gabnienė, Eglė Gelažiūtė, Vida Alesienė, Aušra Čapskytė, Indrė Čiapaitė…

Žurnalą puošia gražiausi vaikų piešiniai. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos auklėtiniai, Almos Adamkienės fondo globojamų mokyklų mokiniai nuoširdžiai bendradarbiauja su šiuo leidiniu.

Kodėl gi aš „Tipu Tapu“ laikau geriausiu Lietuvoje vaikų literatūriniu žurnalu? Tarp daugybės šiai 6–10 metų amžiaus vaikų grupei siūlomų leidinių jis toks vienintelis. Nebent prie jo dar šlietųsi „Lututė“, gal dar „Bitutė“. Ir viskas. Kiti – komerciniai, skirti ne tiek vaikams auklėti, kiek siekiantys sudominti, kad tik juos pirktų. Vieno iš tokių – „Jūsų Flintas“ – direktorius Sikstas Ridzevičius savo leidinio vietą įsivaizduoja taip: „Tėvai auklėja, mokykla moko, o žurnalai linksmina.“ Tas linksminimas – įvairūs konkursai, viktorinos, kompiuteriniai ir šiuolaikiniai kortų uždaviniai, bet tik ne vaikiška literatūra. Ir tie nuolatiniai prizai, skatinantys vaikų priklausomybę nuo lošimų. Žurnalas „Justė“ – tai vaiko kreipimas svajoti apie diduomenės gyvenimą, madų, meilės, patogaus gyvenimo būdo pradžiamokslis. Todėl visiškai pritariu vaikų rašytojo V. V. Landsbergio nuomonei, kad panašūs leidiniai primena kramtomąją gumą, kurią sužiaumojęs išspjauni į šiukšlių dėžę, ir nieko nebelieka.

Per tuos trejus metus „Tipu Tapu“, jeigu palygintume jį su upeliu, praskaidrėjo ir pagilėjo. Pastarųjų metų numeriuose atsirado nemažai gražiai iliustruotų straipsnelių apie Lietuvos šviesuolius. Juos rengia bibliotekų, muziejų specialistai. Štai šeši žurnalo puslapiai buvo skirti Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, apie Antano Vaičiulaičio gyvenimą ir kūrybą parašė Maironio lietuvių literatūros muziejaus skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą ir likimą apžvelgė jos vardu pavadintos Panevėžio bibliotekos darbuotojos A. Saldūnaitė, Š. Skeiverytė ir O. Kaluinienė, nemažai vietos skirta Ramutės Skučaitės 80-mečiui, o Jono Basanavičiaus 160-osioms gimimo metinėms buvo spausdinama ir jo surinktų pasakų. Kiekviename numeryje supažindinama su bent viena nauja mūsų autorių knygele.

Didelio susidomėjimo sulaukė rubrika „Tipu Tapu“ keliauja po Lietuvą“. Jau lankytasi Kauno, Vilniaus mokyklose, vaikų darželiuose ir bibliotekose, Kaišiadorių rajono Rumšiškių A. Baranausko gimnazijoje. Dabar žurnalas nukeliavo į tolimąją Airiją, tad vaikų laukia pažintis su lietuviukais emigrantais, lankančiais vietos mokyklas, o laisvalaikiu – dar ir lietuviškas sekmadienines. Štai mokyklėlėje „4 vėjai“ skaito, rašo, skaičiuoja, dainuoja ir šoka 200 vaikų!

Noriu palinkėti žurnalui „Tipu Tapu“, kad dar eitų ilgai ir toli.

Rašytojas Stanislovas Abromavičius

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)