GINTARĖS ADOMAITYTĖS PASAKŲ PASAULĖVAIZDŽIO BRUOŽAI

Straipsnyje nagrinėjamos Gintarės Adomaitytės, aktyvios lietuvių vaikų literatūros procesų dalyvės, pasakos, aptariamos jų veikėjų ir siužeto ypatybės, laiko ir erdvės konstruktai, teigiamos vertybės. Visa tai apibendrinama pasaulėvaizdžio terminu, kuris suvokiamas kaip kintantis, variantiškas.

Anderseniškoji tradicija

Romantizmo epochoje buvo pradėtos kurti originaliosios literatūrinės pasakos, kurių pagrindas – autoriaus išmonė ir vaizduotė. Garsiausi to meto pasakų kūrėjai Hansas Christianas Andersenas, Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmannas, Oscaras Wilde’as darė įtaką daugeliui vėlesnių pasakų rašytojų, be abejo, ir lietuvių. Adomaitytę labiausiai paveikė Anderseno kūryba, tai pripažįsta ir pati autorė¹.

Adomaitytės, kaip ir Anderseno, pasakų pasaulis labai gyvas. Jame animizuojami daiktai ir gamtos reiškiniai – troleibusas, skėčiai, savaitės dienos („Žingsniai“, „Anapus anapus“), prašnenka įvairūs gyvūnai – šuo, arklys, avis („Pasaka apie liūdną arklį“, „Avis artistė“); kūrinių mažiesiems pasakotoja taip pat aktyvi, žaidžia su skaitytojais, komentuoja, ragina į ką nors atkreipti dėmesį („Ežerinė ir Upinis“, „Žingsniai“), vertina gerumą, draugiškumą, neigiamai atsiliepia apie tuštybę, paikumą, abejingumą, jos kalba poetiška, nemaža simbolių ir apibendrinimų, o adresato problema išnyra daugelyje, jei ne visose, Adomaitytės pasakose.

Žvelgiant diachroniškai, matyti, kad pirmajame Adomaitytės rinkinyje Debesėlis ieško vardo anderseniškoji tradicija ne itin pastebima, o vėlesniuose kūriniuose ji vis ryškesnė, vis akivaizdžiau sutampa, suartėja garsiojo klasiko ir mūsų rašytojos vertybinės pozicijos, vis labiau juos sieja poetiška kalba.

Rinkinio Karuselė laiko struktūros

Romantizmas, prikėlęs liaudies kūrybą naujam gyvenimui, pasak Regimanto Tamošaičio, neabejotinai suaktualino „mitologinę“ orientaciją, istoriniam tikrovės pasauliui priešindamas idealybės bei amžinųjų prasmių sritį“². Orientavimasis į mitą gali pasireikšti įvairiomis formomis, tačiau bene akivaizdžiausiai mitinio pasaulėvaizdžio sekimas gali būti tapatinamas su cikliniu – gamtos – laiku, kuris simbolizuoja amžinybę, amžinąjį kaitos ratą, o pastarasis savo ruožtu kuria mitologines reikšmes, lemia tam tikrą gyvenimo būdą, tradicijas, tęstinumą.

Daugiausia ciklinio laiko pasakų yra trumpųjų pasakų rinkinyje Karuselė. Jau pats rinkinio pavadinimas suponuoja amžinojo laiko rato reikšmes, kita vertus, žymi neišvengiamą mitinio ir istorinio laiko susidūrimą. Karuselė – žmogaus išradimas, ji sukasi tik tiek, kiek leidžiama, nėra savaiminga ir natūrali, simbolizuoja žmogaus negalią sukurti kažką amžina, tikra. Panaši koncepcija matyti ir visoje knygoje – ciklinio laiko pasakose pasaulis gražus, natūralus ir prasmingas, o istorinio laiko pasakose subtiliai užsimenama apie žmonių pasaulio bėdas.

Ciklinio laiko pasakose erdvė paprastai yra gamtinė (upė, ežeras, kalnas). Ji spinduliuoja amžinumo reikšmes, yra panašesnė į poetinį simbolį, o ne į įprastą buitinę aplinką, be to, tiesiogiai susijusi su veikėjais, jų gyvenimo būdu ir ritmu. Veikėjai – tai laumė Ežerinė, nuolat besiilginti Upinio („Ežerinė ir Upinis“), ruduo, kasmet su gilių kava belaukiantis vasaros („Gilių kava“) ir t. t. Šių veikėjų ne tik gyvenimo būdas, bet neretai ir vardas susijęs su cikliškumu, ilgaamžiškumu. Galiausiai ciklinis laikas koreliuoja ir su siužeto ypatybėmis – nuolatiniu jo tęstinumu, pasikartojimu: Ežerinė kiekvieną žiemą laukia Upinio, kiekvieną žiemos pradžią piemenaitė su piemenuku nuo kalno pučia žąsų pūkus, o šie virsta sniegu ir užkloja žemę („Ožio ra gas“). Siužetas taip pat lėtas, nepermainingas, didelė pasakojimo dalis skirta vietai, gamtos dėsniams aprašyti, poetiniam vyksmui: „Apsikabinę, susiglaudę sėdi kalno viršūnėje piemuo ir piemenaitė. Dar stipriau abu pučia į visas keturias pasaulio puses piemenaitės atsineštus baltutėlius žąsų pūkus. Sninga…“³

Linijinio laiko pasakose erdvė žemiškesnė – žmogaus namai, apčiuopiama, mitinių amžinumo reikšmių nespinduliuojanti gamtos erdvė. Kaip tik šio tipo pasakose (tik dviejose iš dvylikos) pasirodo žmonės – Vaiva ir Gabija („Vaivos diena“ ir „Krištolo šalyje“). Šiose pasakose fiksuojamas koks nors ypatingas momentas, įvykis, pakeičiantis pagrindinio veikėjo gyvenimą, pavyzdžiui, Gabija („Krištolo šalyje“) po paslaptingo sapno (vizijos) įgyja drąsos gyventi ir veikti naujame pasaulyje – mieste. Tuo šios istorijos ir baigiasi, nėra jokių amžinybės, pasikartojamumo ženklų, o svarbiausias jų tikslas – lemtingas ir vienkartinis veikėjų pasikeitimas, drąsos įgijimas, draugo suradimas ir pan.

Keliuose kūriniuose matyti ciklinio ir linijinio laiko sandūra („Paskutinė taurė“, „Karuselė“). Vienur situacija išsprendžiama linijinio laiko naudai – ciklas nutrūksta (taurė miršta, nebegalėdama pratęsti savo kartos, su ja išnyksta ir visa taurų rūšis, vienas iš gyvybės ciklų subliūkšta), kita vertus, kai kurie ciklinio laiko reliktai yra nesunaikinami, pavyzdžiui, žvaigždė Žvorūna: „O ežere – neapsemta, nesužvejota, nepaskandinta – kibirkštimi spurda paskutiniosios Taurės laimės žvaigždė.“⁴ Trumpojoje pasakoje „Karuselė“ matyti atvirkštinis variantas: linijinio laiko simboliai – žmogaus sukurti daiktai (rūmai, karuselė) – griūva, rūdija, nyksta, jų vietą užima suvešanti gamta (parkai tampa miškais): „Rūmas dabar jau ne rūmas, o nykūs griuvėsiai. Parkas – ne parkas, o miškas.“⁵ Gamtos pasaulis ir laikas šioje pasakoje tampa žmonių pasaulio ir jų įvesto laiko antiteze, galinčia sunaikinti žmogaus paliktus pėdsakus.

Rinkinyje Karuselė kuriamas pasaulis iš esmės gamtinis, lokalizuotas gamtos erdvėje, tik trijose istorijose (apie Vaivą, Gabiją ir Skėčius) pasaulio centru tampa žmogaus namai. Gamtos pasaulyje liūdesys, ilgesys visuomet skaidrus, dėsningas ir harmoningas. Susitinkama tada, kai tam ateina laikas: kai upes užkloja ledai, Upinis grįžta pas Ežerinę („Ežerinė ir Upinis“), ruduo sutinka vasarą, kai ši jau ruošiasi iškeliauti žiemoti („Gilių kava“). O žmonių pasaulyje matyti ir šiokios tokios nedarnos, tikra vaiko vienatvė, sunkumai prisitaikant naujoje aplinkoje, pavyzdžiui, mieste („Krištolo šalyje“); nedarnios, nebesikalbančios šeimos įvaizdis atpažįstamas pasakoje „Skėčiai“.

Gamtos ir civilizacijos erdvių opozicijos ir darna

Adomaitytės pasakas pagal jų veiksmo vietą galėtume skirti į dvi grupes: vienos vaizduoja gamtos, kitos – miesto, civilizacijos pasaulius. Vienose pasakose į šias erdves žvelgiama kaip į visišką priešpriešą, kitose mėginama jas jungti, rasti būdų darniam jų sugyvenimui – to dažniausiai ieškoma vėlesniojoje autorės kūryboje vaikams.

Pasakų, kuriose susiduria gamtos ir civilizacijos pasauliai, nemažai, tačiau tik vienoje iš jų – „Žingsniai“ – ši opozicija išryškinama, tampa vienu pagrindinių kūrinio leitmotyvų. „Žingsniuose“ miestas demonizuojamas, supriešinamas ne tik su gamta, natūralumu, bet ir su žmogiškumu. Visai kitoks gamtos ir miesto santykis pasakų rinkinyje Vėjų miesto pasakos, kuriame formuluojama aiški idėja – gamtos ir miesto pasauliai gali darniai sugyventi, tačiau tam reikia pastangų, supratimo, atjautos, tyros draugystės ir tolerancijos. Kaip tik šių dalykų stinga „Žingsniuose“ aprašomiems miestams, jie išsigimsta ir tampa netinkami gyventi.

Taigi gamtos ir miesto pasauliai nėra vaizduojami kaip visiškai nesuderinami. Jų prigimtis skirtinga, tačiau tai netrukdo šioms dviem sritims susilieti ir gyvuoti vienoje erdvėje. Darnų sambūvį ardo tik apie save galvojantis žmogus, kuris vėliau tampa savo paties sukurtos sistemos įkaitu ir auka („Žingsniai“). Tačiau kartu parodoma, kad atsigręžti į gamtą, siejamą su darna, niekada ne per vėlu. Net kai miestas merdi (Vėjų miesto pasakos), geranoriškas atsiprašymas gali sugrąžinti harmoniją. Miestas be gamtos Adomaitytės kūryboje tėra susistemintas techninis monstras (toks miesto įvaizdis ryškiausias pirmojoje šios autorės pasakų knygoje Debesėlis ieško vardo), o gamta, gamtos pasaulio reiškiniai yra tai, kas miestą daro gyvą, gražų ir mielą gyventi.

Pasaulio vertikalė rinkinyje Karuselė

Karuselėje itin ryški erdvinė vertikalė, kuri kitiems pasakų rinkiniams nebūdinga. Vertikali pasaulio suvokimo schema paremta hierarchiniais vertybiniais principais. Trys esminės tokio pasaulio pakopos – dangus, žemė (žmonių gyvenamoji erdvė) ir požemis. Du priešingi poliai – dangus ir požemis – simbolizuoja dvi priešingas vertybines instancijas: dangus – gerojo absoliuto, kūrėjo, aukštesniosios būtybės buveinė; požemis, atvirkščiai, yra blogio, tamsos, pavojų erdvė. Tačiau pažvelgus į Karuselės pasakas akivaizdu, kad Adomaitytės kuriamai pasaulio vertikalei nusakyti tradicinės vertikalės polių predikacijos visiškai netinka, nors formali vertikalė egzistuoja. Pasakose matyti kilimas nuo žemės į kalną, kur piemenukas pūsdamas ožio ragą keičia orus („Ožio ragas“): „Čia, kalno viršūnėje, atrodo: gyveni ne Žemėje, o padangėse – taip arti debesys, dangus…“⁶ Trumpojoje pasakoje „Šulinio paslaptys“ vaizduojamas leidimasis žemyn į požemį, šulinio gilumą. Tačiau nė vienoje šių pasakų, nesvarbu, ar vaizduojamas požemis, ar dangus, minėtų predikacijų nėra. Tad kas griauna tradicinę vertybinę vertikalę?

Nesunku pastebėti, kad visas Karuselės pasakas (taip pat ir nemažą dalį kitų autorės pasakų) sieja itin svarbus motyvas – draugystės, susitikimo ilgesys, troškimas, kad kas nors kitas būtų šalia: Maumukas trokšta susitikti ir susitinka su Maumedžiu („Maumedžio maumas“), Varlė turi šaltinį („Šulinio paslaptys“) ir t. t. Atrodo, kad ten, kur yra bent viena geranorė būtybė, besiilginti draugo, draugystės, šilumos, bendravimo, negali būti blogio, pavojaus. Taigi šį ilgesį, draugystės troškimą ir galėtume laikyti tradicinio hierarchinio vertikalės modelio griovėju ir pagrindine Adomaitytės meninio pasaulėvaizdžio dominante.

Rinkinyje, kaip minėta, formali vertikalė matyti, tačiau nei veikėjai, nei pasakotojas neišskiria nė vienos šio modelio pakopos kaip kuo nors ypatingos tol, kol toje erdvėje yra artimasis. Vienintelėje pasakoje „Paskutinioji taurė“ taurė, likusi viena, žvelgia į aukštybes su viltimi: „Taurė žino: kai nebelieka pasaulyje nieko, visiškai nieko – lieka žvaigždė…“⁷ Tai daugiaprasmis motyvas: žvaigždė yra ir paskutinė taurės draugė bei paguoda. Žvaigždė Žvėrinė (Vakarė-Aušrinė) suvokiama kaip aukštesnioji būtybė, iš aukštybių stebinti žvėris, mylinti juos ir jais besirūpinanti, – „nušviečia jų klaidžius miško takus“⁸. Tad galbūt galima įžvelgti, jog tradicinė vertikalė šiek tiek palaikoma, tačiau tai gana neryšku ir kituose rinkinio tekstuose nepasikartoja.

Folkloro elementai

Adomaitytės pasakose nemažai folkloro elementų. Knygelėje Laumių stalas. Ryčio ir Vakarės nuotykiai folkloro motyvai neretai meniškai perinterpretuojami. Galima išskirti du pasakos lygmenis – buitinį realistinį ir tautosakinį, sutampantį su pasakiniu.

Tautosakiniame lygmenyje esama savotiškų fragmentiškų poetinių užkalbėjimų, susidūrimų su mitinėmis būtybėmis (laumėmis), palaiminimų ir iniciacijos, šeimos ritualo pratęsimo. Palaiminimas, atliekamas laumių prie Laumių stalo, šiame kūrinyje suvokiamas kaip šeimos ritualas, perduodamas iš kartos į kartą. Tiesa, iš laumių berniukas gauna ir dovaną – gintaro gabaliuką. Kūrinyje išryškinamas akmens ypatingumas – Laumių akmuo yra magiškas orientyras, traukos vieta, kur galima sutikti laumių, o iš laumių gautas akmenukas tampa savotišku artimų sielų laidininku.

Adomaitytė neimituoja liaudies pasakų siužetų, veikėjų, o kuria originalias literatūrines pasakas, kuriose kūrybiškai panaudoja folkloro įvaizdžius, detales, kartais iš dalies ir pasaulėjautą, kuriančią rituališkumą, ciklinę laiko tėkmę.

Todėl iš tautosakos pasiskolinti elementai dažnai netenka tradicinių reikšmių. Pavyzdžiui, laumių įvaizdis skiriasi nuo tradicinio, čia jos labai taikios būtybės, padedančios atlikti žmonių šeimos ritualus ir lemiančios jų likimą – mamos ir tėčio meilę, santuoką, padedančios tęsti ilgaamžį ritualą. Šioje knygelėje laumės labiau primena savotiškas namų židinio deives (nors ir veikdamos už namų erdvės, kūrinyje jos vaizduojamos kaip darančios tiesioginę įtaką šeimos susidarymui, gyvenimui, tęstinumui) nei chtonines folkloro būtybes.

Panašiai savo kūryboje Adomaitytė elgiasi ir su kitais folkloro elementais. Jie dažni, tačiau netampa pasakų pamatu ar itin svarbiomis detalėmis, dažniausiai tai tik pavieniai ir reikšmės neįgyjantys įvairių šalių liaudies kūrybos personažai – nykštukas („Maumedžio maumas“), vienaragis („Krištolo šalyje“), fėja („Karalius neturi laiko“). „Pasakoje apie liūdną arklį“ vartojamas magiškas skaičius (šimtas), matyti tradicinės gyvulinės pasakos užuominų, tačiau šie elementai dažniausiai kūrybiškai interpretuojami, tampa ne tiek tautosakiniais, kiek savitais šios autorės kūrybos elementais, kuriuos su pirminiais sieja tik poetiškas pavadinimas ar koks kitas formalumas.

Pasaka ar poetinė proza?

Adomaitytės kūryboje itin ryškus poetiškumas. Dauguma autorės pasakų, atrodo, remiasi poezijos taisyklėmis (dažniau matomas lyrinis vyksmas nei veiksmas, lyrinis subjektas, nors nereta ir pasakotojo figūra). Rašytojos pasakų poetiškumas, vartojant Vytauto Kubiliaus terminiją⁹, yra konstravimo forma, be to, jis ne giluminis, bet esminis ir vienintelis matmuo, kurį pasitelkus galima mėginti suvokti pasakas. Daugumos Adomaitytės pasakų siužeto atpasakoti neįmanoma, nes eliminavus alegoriškumą ir simboliškumą pasakos iš viso nebelieka. Tai ypač būdinga Karuselės rinkinio pasakoms, kuriose svarbiausiais elementais tampa refleksija, žodžiais sunkiai nusakomas draugystės ilgesys (todėl veikėjų jausmus pasakotojas neretai fiksuoja pasitelkęs išorės dalykus, aplinką, veiksmus). Panašiai konstruojama ir knyga Laumių stalas. Ryčio ir Vakarės nuotykiai, kurios siužeto linija šiek tiek labiau išplėtota, bet be poetinio mitinio matmens pasakojimas taptų vienaplanis ir gana nuobodus (veiksmo beveik nėra, o be poetinio matmens neliktų ir idėjinio turinio). Apskritai visose Adomaitytės pasakose veiksmas laikytinas antraeiliu dalyku. Autorei pirmiausia rūpi poetinis vyksmas, gamtos paralelės, veikėjų išgyvenimai, meilės ir draugystės linijos, pasakotojo pastebėjimai. Rašytoją pasakose labiau domina ne konkretybės, o abstraktūs, iš subtilių niuansų suvokiami dalykai – mįslinga atmosfera, pasaulio, ypač gamtos, grožis ir darna, gyvenimo kasdienybėje slypintis draugystės stebuklas. Neretai tokia poetinio vyksmo, o ne siužeto plėtra šios rašytojos pasakas apskritai trukdo laikyti pasakomis, nes jos labiau primena poetinius etiudus, alegorijas, paraleles ar vadinamąją poetinę prozą. Tad Adomaitytės pasakose ryškiau veikia poezijos, o ne prozos konvencijos. Poetiškumas – svarbiausias autorės meninio pasaulėvaizdžio kūrimo dėmuo, atveriantis temų universalumą, filosofiškumą ir alegoriškumą, tačiau kartu lemiantis ir pasakų hermetiškumą.

Vardas kaip tapatybė

Nežinia, kodėl pirmoji Adomaitytės knyga – pasakų rinkinys – buvo pavadinta Debesėlis ieško vardo (tiesa, toks ir pirmosios rinkinio pasakos pavadinimas), tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos matyti, kad šis pavadinimas žymi vieną itin ryškią Adomaitytės kūrybos temą. Vėlesnėje kūryboje vardo reikšmė įgauna naujų formų, kartais tampa žaidimo elementu; nors ji nebeišauga iki atskiro kūrinio, vis dėlto išlieka svarbiu meninio pasaulėvaizdžio dėmeniu.

Trumpoji pasaka „Debesėlis ieško vardo“ kol kas yra vienintelė Adomaitytės pasaka, kurioje vardo problema iškyla į kūrinio centrą. Pasakoje debesėlis ilgą laiką ieško vardo, bet nė vienas jam netinka ir nepatinka. Kartą jis, užmiršęs savo paieškas, ima nesavanaudiškai padėti aplinkiniams, nors kartais tie darbai būna jam labai sunkūs. Nudirbęs darbus debesėlis grįžta namo į savo šeimą, o ši jo iš pradžių neatpažįsta: „Koks buvo siaubas, kai žirgas šuoliais pasileido jos [močiutės. – E. B.] link, ir koks buvo džiaugsmas, kai ji atpažino savo dingusį vaikaitį.“¹⁰ Žirgas – tokį vardą įgyja debesėlis. Taigi vardas pasakoje suvokiamas ne tik kaip tiesiog būtybės pavadinimas, bet ir kaip jos esybė, stiprybė, vidinio turinio, vertybių simbolis, o galiausiai – ir kaip fizinė debesėlio forma.

Panašų vardo sureikšminimą regime ir garsios švedų vaikų literatūros autorės Marios Gripe’s kūryboje. Andersenas, Astrida Lindgren, Tove Jansson ir Gripe tikriausiai yra svarbiausi Skandinavijos šalių autoriai, neabejotinai darantys įtaką vaikų rašytojams visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Tad galima spėti, kad ir Adomaitytė patyrė Gripe’s kūrybos poveikį. Bene ryškiausiai vardo kaip tapatybės problema nagrinėjama Gripe’s knygoje Elvi! Elvi!, kurioje vaizduojamas berniukas, kenčiantis dėl savo vardo. Tėvai jį pavadino mėgstamo dainininko Elviso Presley’io garbei, tačiau berniukas nemuzikalus (ir visai nenori toks būti), tad negali įgyvendinti tėvų, ypač mamos, lūkesčių. Netinkamas vardas žaloja vaiką, verčia jaustis neaiškiu dublikatu ir neatitinka besiformuojančios asmenybės. Gripe’s triptiko apie Hugą ir Jozefiną pagrindinė veikėja taip pat atsisako savo tikrojo vardo ir pasirenka kitokį. Taigi šių Adomaitytės ir Gripe’s kūrinių problematikos sąlytis akivaizdus. Vardas abiejų autorių kūryboje yra svarbus elementas, suvokiamas ne kaip paprastas pavadinimas, bet kaip galią paveikti asmenybę ir gyvenimą turintis dalykas. Todėl vardo paieška pasakoje „Debesėlis ieško vardo“ yra ne tik paties vardo, bet ir debesėlio savęs, savo likimo ieškojimas.

Vardo, kaip vidinio turinio, traktavimas neretai susijęs su Adomaitytės kuriamų personažų specifika, gyvenimo būdu, darbu. Tai tokie veikėjai kaip Ežerinė ir Upinis iš pasakos „Ežerinė ir Upinis“, veikiantys vandenų erdvėje, siuvėja Ada Dygsniūtė iš Paklydusios pasakos ir t. t. Apskritai tikrinius vardus turintys personažai Adomaitytės pasakose gana reti. Kad apibūdintų veikėjus, autorė dažniausiai renkasi kokius nors bendrinius žodžius ar jų junginius (Labai Suaugęs Žmogus, Vėjukas Miegalius, mama Skėtienė ir t. t.). Tačiau tai jau ne tik vardo kaip tapatybės motyvas, o ir bendras Adomaitytės meninio pasaulėvaizdžio bruožas – kalbėti abstrakčiai, nepsichologizuoti charakterių, kurti apibendrintus veikėjų tipus, susitelkti į idėjinį kūrinio lygmenį.

Vėlesniuose Adomaitytės kūriniuose vardo kaip tapatybės motyvas išlieka – vardas ir toliau nemažoje dalyje pasakų bent iš dalies nurodo būtybės vidinį turinį, veiklos sritį, o kartais tampa ir savotišku poetiniu žaidimu. Kiek vyresniems skaitytojams skirtoje Paklydusioje pasakoje sutinkame mergaitę Lijundrą, kuri gimė per lijundrą. Ji gėdijasi savo vardo, trumpina jį Jundra, kenčia dėl neapdairiai tėvų parinkto vardo (vėl matyti sąsajų su Gripe’s kūriniu Elvi! Elvi!). Pasaka „Paskutinioji taurė“ pradedama taip: „Aš jums paseksiu pasaką apie taurę, likusią be tauro. Paskutiniąją pasaulio taurę… Tą vakarą Taurė sėdėjo prieš taurę, sklidiną tauraus žolių gėrimo.“¹¹ Tad autorė ne tik kūrybiškai gilinasi į vardo semantiką, jo reikšmę veikėjo asmenybei, bet ir nevengia žaisti vardu, atskleisti jo kad ir atsitiktinio, nebūtinai sutampančio su veikėjo charakteriu ryšio ar sutapimo su įvairiais pasaulio daiktais ir reiškiniais. Tai ne tik vardo aktualizavimas, bet ir žaidimas kalba, jos daugiareikšmiškumu, homoformomis.

Pasakų veikėjai ir jų ryšiai

Adomaitytės pasakoms visiškai nebūdingas išsamus veikėjų charakterizavimas. Autorė kuria neindividualizuotus, apibendrintus, tipizuotus veikėjus, kurie paprastai simbolizuoja kokią nors idėją. Todėl kalbėjimas apie veikėjus neišvengiamai susijęs ir su idėjine autorės pasaulėvaizdžio panorama.

Daugumos Adomaitytės pasakų veikėjai ilgisi, trokšta artumo, draugystės šilumos. Toks veikėjų tipas itin ryškus ir labiausiai išgrynintas rinkinyje Karuselė. Tipiškas tokio veikėjo pavyzdys – maumas iš pasakos „Maumedžio maumas“, kuris stebi kitoje ežero pusėje augantį maumedį ir svajoja pas jį nukakti, o kūrinio pabaigoje jau laimingas supasi išsvajoto draugo viršūnėje. Meniniame autorės pasaulėvaizdyje itin svarbi draugo ar gyvenimo draugo, giminaičio, artimojo, mylimojo figūra. Šalia draugo veikėjas patiria gyvenimo pilnatvę ir prasmę, jaučiasi laimingas. Jo neturint ar netekus kyla liūdesys ir atskirties jausmas, net gyvenamoji erdvė tampa nemiela, svetima, nors ir yra gimtoji („Maumedžio maumas“).

Daugelio Adomaitytės pasakų pabaiga laiminga, veikėjai paprastai suranda savo draugą, ir matome juos laimingus drauge. Dažniausiai susitikimas ir buvimas kartu labai paprastas, ne magiškas, o natūraliai susiklostantis. Tačiau keliose pasakose draugystės ilgesys inspiruoja tikrą stebuklą. Labai subtilų ir tik iš užuominų suvokiamą stebuklo faktą regime pasakoje „Vaivos diena“, kurioje šeimą aplanko mirusios ir pasiilgtos motinos šešėlis, tačiau ryškiausiai tai matyti „Pasakoje apie liūdną arklį“ ir pasakoje „Žingsniai“, kurioje stebuklas įvyksta iš didelio pagrindinio veikėjo noro išsilaisvinti iš nekenčiamos miesto erdvės, – troleibusas tampa arkliu ir dabar priklauso išsvajotam gamtos pasauliui, be to, gali keliauti su ką tik įgytu draugu. Taigi idėjiniame kūrybos lygmenyje draugystės motyvas iškyla kaip pats universaliausias gyvenimo reiškinys, o siužetiniame – kaip laimingos pabaigos topas.

Antra, kiek mažesnė, veikėjų grupė – romantiški herojai, kurie kasdienybėje negali įgyvendinti savo troškimų arba dėl kokių nors priežasčių nepritampa ir yra priversti klajoti, ieškoti sau vietos kitur. Tokio veikėjo tipas, pavyzdžiui, yra avis iš pasakos „Avis artistė“, kuri, net patyrusi nuotykių, susiradusi draugą, jaučia, kad, jei pasitaikytų proga, leistųsi į dar vieną avantiūrą, dar kartą mėgintų įgyvendinti artistinę svajonę. Beveik tokia pat ir pasakos „Ėriukas karžygys“ veikėja: avino žmona jaučia nenumaldomą norą kartais paklajoti, įgyti, pajusti ar atrasti tai, ko stinga namie, o gal tiesiog patenkinti savo romantišką dvasią, ištrūkti iš saugios, bet pernelyg buitiškos namų erdvės. Be abejo, šie du pagrindiniai veikėjų tipai susipina, atsiranda mišrus tipažas. Antai pasakoje „Žingsniai“ pavaizduoti du panašūs savo gimtojoje erdvėje nepritampantys veikėjai, kurie atsitiktinai suranda vienas kitą, tampa artimais bičiuliais, tačiau ir toliau klajoja, nerimsta, kažko ieško.

Pasakotojas

Adomaitytės pasakose svarbi figūra yra ir pasakotojas, kuris neretai aktyviai dalyvauja kuriant pasakų pasaulį. Jis visažinis, kalba apie slapčiausius ir asmeniškiausius veikėjų išgyvenimus, mintis. Svarbiausia pasakotojo ypatybė – jis yra skaitytojo vedlys. Kartais pasakotojas komentuoja pasakojamas istorijas, padeda skaitytojui suvokti jų esmę arba išsako kokį nors poetišką, su pasaka susijusį palinkėjimą, užduoda netikėtų retorinių klausimų. Kartais pasakotojas kreipiasi į skaitytoją pažintiniais tikslais. Pavyzdžiui, pasakos „Maumedžio maumas“ pradžioje jis nusako, kur maumedžiai auga, kuo jie skiriasi nuo kitų spygliuočių. Taigi dalyje pasakų nuolat jaučiama pasakotojo figūra, jo bandymas sudominti, priversti skaitytoją susimąstyti ir pasvarstyti, o kartu pasakos „Žingsniai“ pabaigą, kurioje Klajūnas su savo naujuoju draugu žirgu leidžiasi į klajones. Jis skatina skaitytoją būti atidų, įsiklausyti, o gal ir į savo pasaulį įsileisti naujų literatūrinių draugų: „Įsiklausykite – ar girdite žingsnius, tolimus, labai neaiškius? Kas tai? […] gal du draugai dairosi po pasaulį, ieškodami trečiojo? Tokio, kuris plačiai atvertų namų duris.“¹² Taigi neretai pasakotojas yra mažojo skaitytojo provokatorius, siekiantis, kad tarp jo ir skaitytojo vyktų tegul ir menamas, bet galimas dialogas.

Teigiamos vertybės

Analizuojant vaikų literatūrą beveik neišvengiamas kūrinyje teigiamų vertybių klausimas. Deklaruojamos vertybės susijusios su autoriaus meniniu pasaulėvaizdžiu – tuo, kaip jis supranta pasaulį, jo reiškinius, kokios jo paties moralinės nuostatos ir kaip jis jas tame kūrinyje pateikia. Žinoma, nuo šio proceso negali būti atsijęs ir adresatas – kaip jis suvokia autoriaus mintis, idėjas, ar jam jos prieinamos, suvokiamos, ar per daug abstrahuotos, ar kūrinys dėl to netampa pernelyg hermetiškas. Adomaitytės pasakose tiesioginio imperatyvo nėra, romantinis autorės stilius ir meninis pasaulėvaizdis per daug poetiški ir metaforiški, kad būtų vartojamos aiškiai suformuluotos tezės, tačiau šiokių tokių netiesioginių pamokymų galėtume įžvelgti. Pavyzdžiui, pasakoje „Maumedžio maumas“ maumas išgelbsti paklydusį ančiuką, o antis už tai išpildo jo svajonę. Taigi čia galime įžvelgti priežodį „Už gera geru atsilyginti“. „Pasakoje apie liūdną arklį“ užsimenama apie toleranciją. Šuo Topas, vengęs ir bijojęs arklių, vieną dieną pastebi labai liūdną arklį ir jį užkalbina: „Kaip ten bebūtų, mes visi turime po keturias kojas, dvi ausis ir vieną uodegą, vadinasi, esame panašūs.“¹³ Nors tai nėra pagrindinė kūrinio mintis, tačiau Topo pasakymas svarbus ir emociškai paveikus. Šuo, išdrįsęs įveikti savo nepagrįstą baimę, ne tik pats sau pagelbsti ir įgyja draugą, bet ir liūdnajam arkliui padeda tapti laimingam. Ir kitose Adomaitytės pasakose – „Maumedžio maume“, „Šulinio paslaptyse“, „Žingsniuose“ ir t. t. – matome nestandartinę draugystę. Nuostata aiški – tikrai draugystei neturėtų trukdyti formalūs išoriniai požymiai, daug svarbesnė gera intencija, nuoširdumas ir kitos teigiamos vidinės savybės. Autorės meniniame pasaulėvaizdyje draugystė – stipri jėga, inspiruojanti stebuklus. Be to, ji, kaip ir gamta, lemia darną, gyvenimo pilnatvę. Adomaitytės kuriamo pasaulio vaizdas gana tradicinis. Vyriškasis pradas keliauja, tvarko svarbius reikalus: Upinis iš pasakos „Upinis ir Ežerinė“ prižiūri upes, jų tėkmę, Skėtis ir jo šeimininkas atlieka svarbius darbus, eina į susitikimus („Skėčiai“); moteriškasis pradas siejamas su namų židiniu, vaikais, pasyvesniu laukimu: Ežerinė namuose laukia iš darbų grįžtančio Upinio („Upinis ir Ežerinė“), Skėtienė vaikšto su Skėčiuku ir nerimauja dėl pernelyg ilgai kažkur užtrukusio vyro („Skėčiai“).

Pasakose gamtos pasaulis taip pat gana tradiciškai laikomas darnos šaltiniu, o miestas, civilizacija suvokiami kaip grėsmingi dalykai, kuriuos teigiamai paveikti gali gamta ir draugystė, atida kitam. Iš romantinės paradigmos neabejotinai atėjęs amžinųjų vertybių ilgesys, puoselėjimas kūriniuose „Žingsniai“, „Balta varna“ tampa laikinumo, tuštumo, miesčioniškumo pašiepimu ir kritika.

Sunku nuspėti, kokio amžiaus skaitytojams skirtos autorės pasakos. Pradinių klasių mokinukai greičiausiai suvoktų gana paprastą „Skėčių“ alegoriją, bet vargu ar perprastų mitologines „Upinio ir Ežerinės“ užuominas ir pan. Adomaitytės pasaulėvaizdis, idėjos, vertybės pasakose paprastai apčiuopiamos tik iš labai subtilių užuominų, bendro pasakų vaizdo, atmosferos, todėl abejotina, ar vaikas gebėtų aprėpti giluminį pasakų pasaulį ir įsigilinti į abstrahuotas idėjas, ar be akylo mokytojo suvoktų simbolius, archetipus, jų transformacijas. Apie adresato problemą 2007 m. pasirodžiusiame rinkinyje Karuselė yra kalbėjusi ir pati autorė. „Žodyje skaitytojams“ ji rašo: „Visad svajojau rašyti ne vien mažiems. Ir ne vien suaugusiems. Visiems! Nėra smagesnio vaikystės prisiminimo nei tas, kaip visa mūsų šeima kalbėdavosi ir neatsikalbėdavo. Apie viską. Ir apie knygas…“¹⁴ Taigi dvilypį savo pasakų adresatą Adomaitytė suvokia ir reflektuoja, be to, pasakų skaitymą ji laiko ne tik asmeniniu dalyku (skaitymu sau), bet ir mąstyti, bendrauti skatinančiu aktu. Atrodo, kad knygos refleksija autorei ne mažiau svarbi už patį skaitymą. Tokia nuostata padeda geriau suvokti sąmoningai kuriamą dvilypį pasakų adresatą – vaiką pasaka turi ne tik patraukti, sudominti, atverti jam naujus pasaulius, lavinti jį estetiškai, bet ir skatinti klausti, abejoti, domėtis. O kartu – kurti ir stiprinti žmonių ryšį, t. y. puoselėti draugystę, kuri yra vienas ryškiausių ir svarbiausių Adomaitytės kūrybos motyvų.

Adomaitytės pasakų poetiškumas ne tik eliminuoja iš jų siužetą, bet ir lemia apibendrintų, simboliškų, atitinkančių vieną ar kitą idėją veikėjų kūrimą, priartėjimą prie poetinės prozos, o kartu originalumą ir išskirtinumą šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje. Gintarė Adomaitytė – šviesaus pasaulio kūrėja, pasakose ieškanti grožio ir harmonijos, kurie siejami su gamtos pasauliu, tradicijomis, darniais veikėjų santykiais ir pačia draugyste, iš jos kylančiu stebuklu.

______________________________

¹ „Iš meilės ir sapnų visa tai. Gintarė Adomaitytė atsako į Kęstučio Urbos klausimus“, Rubinaitis [žiūrėta 2011 m. gruodžio 19 d.], http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?237846835.

² Regimantas Tamošaitis, „Mitologinio ir istorinio kodo literatūra“, Teksto analizė mokykloje, Vilnius, 1998, p. 141.

³ Gintarė Adomaitytė, Karuselė, Vilnius, 2007, p. 43.

⁴ Ibid., p. 17.

⁵ Ibid., p. 25.

⁶ Ibid., p. 41.

⁷ Ibid., p. 17.

⁸ Ibid., p. 15.

⁹ Plačiau žr. Vytautas Kubilius, Žanro ribos ir sintezė, Vilnius, 1986, p. 57–105.

¹⁰ Gintarė Adomaitytė, Debesėlis ieško vardo, Šiauliai, 1999, p. 8.

¹¹ Gintarė Adomaitytė, Karuselė, p. 15.

¹² Gintarė Adomaitytė, Debesėlis ieško vardo, p. 18.

¹³ Ibid., p. 25.

¹⁴ Ibid., p. 7.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)