LITERATŪROS IR FOTOGRAFIJOS SĄVEIKA RANSOMO RIGGSO TRILOGIJOJE „YPATINGŲ VAIKŲ NAMAI“

Jaunimo, paauglių literatūra (angl. Young Adult Literature) išgyvena renesansą tiek Lietuvoje¹, tiek pasaulyje: kaip teigia profesorė Rachel L. Wadham, šiuolaikinė paauglių literatūra yra visiškai kitokia, nei buvusi kad ir prieš penkiasdešimt metų, – dabar ji „yra itin gyvas ir inovatyvus žanras“². Galima būtų išskirti dvi šio kismo spiritus movens: pirmiausia, tai debiutuojantys autoriai ir naujos jų idėjos; antra, kintantis santykis su idėjų raiška. XXI a. skaitytojai itin reiklūs, bet kartu palankūs įvairiausiems plėtojamiems siužetams: nuo fantasy ir distopijų (J. K. Rowling, Christopheris Paolini, Suzanne Collins, Veronica Roth) iki realaus gyvenimo atspindžių (Johnas Greenas, Stephenas Chbosky, Rainbow Rowell ir kt.). Svarbu suvokti ir tai, kad paauglių literatūra nesiriboja vien ištisu grynu tekstu. Vaizdų romanai ir komiksai, populiarūs visame pasaulyje, sparčiai plečia skaitytojų ratą ir Lietuvoje, tad vis dažnesnį autorių pasirinkimą iliustruoti savo tekstus galima sieti su vizualiosios medijos įtaka. Taip jaunimo literatūros kūrėjai priešinasi nusistovėjusiam įsitikinimui, kad iliustruoti kūriniai suponuoja prastesnę kokybę, ir iš naujo persvarsto iliustracijų ir teksto santykį³. Vienas iš tokių autorių, kurių pasakojime iliustracijų vieta ne mažiau svarbi nei teksto yra naujausia jaunimo literatūros žvaigždė Ransomas Riggsas ir jo „Ypatingų vaikų namų“ (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) trilogija. Šiame straipsnyje keliami du tikslai: pristatyti šio Lietuvoje dar menkai tyrinėto ir reflektuoto autoriaus knygas, pagrindines jų idėjas ir paanalizuoti iliustracijų funkcijas jo tekstuose.

Susipažinkite – ypatingi vaikai

Rašytojas ir filmų kūrėjas Ransomas Riggsas (g. 1979 m.) gimė ir užaugo Amerikoje, Floridoje. Kenjono koledže (Kenyon College) baigė anglų literatūros studijas, o Los Andžele ėmėsi filmų kūrimo studijų⁴. Pirmoji jo knyga Šerloko Holmso vadovėlis: žymiausio pasaulio detektyvo metodai ir paslaptys (The Sherlock Holmes Handbook: The Methods and Mysteries of the World’s Greatest Detective, Quirk Books, 2009) sulaukė pripažinimo tarp Arthuro Conano Doyle’io fikcinio personažo Šerloko Holmso gerbėjų. Bet pripažinimą jam pelnė trilogija apie ypatingų galių turinčius vaikus, kurios pirmoji dalis – Ypatingų vaikų namai (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children, Quirk Books) – pasirodė 2011 m.⁵ Vos išleistas, kūrinys kaipmat tapo bestseleriu, o pernai sulaukė ir to paties pavadinimo filmo adaptacijos (rež. Timas Burtonas). Antroji dalis Kiaurymių miestas (angl. Hollow City) skaitytojus pasiekė 2014 m., o 2015 m. trilogiją užbaigė Sielų biblioteka (angl. Library of Souls; liet. 2016 m.). Kaip Riggso sukurto ypatingų vaikų pasaulio dalis 2016 m. išleista knyga Ypatingųjų pasakos (Tales of the Peculiar), kurioje skelbiamos kelios pasakos.

Riggso trilogija pasakoja apie Džeikobo Portmano, šešiolikmečio vaikinuko iš Floridos, gyvenimą, kurį jis pats skiria į dvi aiškias dalis – „Iki ir Po“6. Džeikobas augo klausydamasis senelio Abrahamo Portmano, žydų kilmės pabėgėlio iš Lenkijos, pasakojimų ir ypač mėgo tuos, kuriuose buvo kalbama apie ypatingus vaikus, tarp tokių ir pats senelis teigė kurį laiką gyvenęs. Itin stiprus anūko ir senelio ryšys nenutrūksta ir tada, kai paaugęs Džeikobas ima laikyti girdėtus pasakojimus pramanais arba vaikystėje patirtos traumos maskavimu: „Mano seneliui vieninteliam iš visos jo šeimos pavyko ištrūkti iš Lenkijos dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią. Jam buvo dvylika, kai tėvai atidavė jį į nepažįstamų žmonių rankas <…>. Kai jis sulaukė šešioliktojo gimtadienio, nė vieno iš jų nebebuvo tarp gyvųjų, juos išžudė pabaisos, iš kurių nasrų jam pačiam tik per plauką pavyko ištrūkti“ (p. 18). Vis dėlto tragiška senelio mirtis ir susidūrimas su pabaisa tarsi iš vaikystės košmarų Džeikobo gyvenimą apverčia aukštyn kojomis: jo pasakojimą apie senelį nužudžiusį padarą laikydami patirtos psichologinės traumos padariniu, vaikino tėvai ima jaudintis dėl jo psichikos ir priverčia lankytis pas psichoanalitiką, o šis imasi kalbėtis su Džeikobu: „prireikė vos dviejų seansų mane įtikinti, esą tasai padaras tebuvęs mano perkaitusios vaizduotės sukurta regimybė“ (p. 44). Bet Džeikobas negali pamiršti to, ką matė, ir norėdamas suprasti, ar tai, ką pasakojo jo senelis, yra tiesa, įtikina tėvus jį išleisti į netoli Velso esančią Kairnholmo salą, kur turėtų būti vaikų namai. Kartu su tėčiu atvykęs į salą, Džeikobas randa tik griuvėsius: „Tai, kas dunksojo priešais mane dabar, buvo ne prieglobstis, sergstintis nuo pabaisų, o pati tikriausia pabaisa, su beminčiu alkiu žvelgianti nuo savo laktos kalvos viršūnėje“ (p. 92). Tarsi paslaptingos traukos veikiamas, Džeikobas dar ne sykį grįžta į sugriautus vaikų namus ir netikėtai persikelia laiku į karo pradžią. Netrukus jis susitinka vaikų namų direktorę panelę Peregrinę, ir ji Džeikobui papasakoja apie ypatinguosius vaikus („garbinga mano protėvių kalba vadinami syndrigast, arba ‚ypatingos sielos‘“, p. 175) ir apie laiko kilpą, kurioje amžinai yra 1940 metų rugsėjo trečioji. Tokių kilpų, anot Peregrinės, yra ne viena (žr. p. 178), o jas saugo ymbrynės – ypatingų galių turinčios moterys, kurios gali pasiversti paukščiais (iš čia ir jų vardai, pvz., angl. peregrine – sakalas keleivis). Panelės Peregrinės sukurtoje laiko kilpoje ant vaikų namų niekada nenukrinta ir jų nesunaikina vokiečių numesta bomba, todėl čia glaudžiasi ypatingieji, su kuriais Džeikobas susipažįsta, – „ugninė mergaitė“ Ema, nematomasis berniukas Milardas, skraidanti mergytė Oliva, Hjugas, kurio viduje gyvena bitės, Klerė, kurios pakaušyje – antra burna, ir kiti. Buvimas su šiais vaikais, ypač su Ema, Džeikobui ima atrodyti patrauklesnis už realųjį pasaulį, tad jo ryšiai ima trūkinėti ir jis apsisprendžia likti su vaikais. Netrukus gyvenimas kilpoje ima sparčiai tolti nuo idilės: vaikinukas sužino, kad čia yra nematomų kiauramėklių(angl. hollowgast), kurios kartu su joms patarnaujančiais padarais (angl. wight) naikinančios ypatinguosius. Kita žinia (kurios kaip ir galima buvo tikėtis) – Džeikobo senelis Abrahamas, taip pat buvęs ypatingasis ir galėjęs matyti šias pabaisas. Džeikobas supranta paveldėjęs senelio galias ir netrukus turi jas panaudoti: kiauramėklės su padarais, įsigudrinę patekti į laiko kilpas, ima grobti ymbrynes ir žudyti jų globojamus vaikus. Knygos kulminacijoje pasikėsinama ir į Peregrinę, bet ją, nors ir suluošintą, pavyksta išgelbėti. Pirmosios knygos pabaiga – kelionė siekiant sugrąžinti panelei Peregrinei jos žmogišką formą – tampa viena iš teminių trilogijos linijų.

Antrojoje knygoje tęsiama kelionė tampa pretekstu autoriui į pasakojimą įtraukti naujų personažų – juos vaikai sutinka kitose laiko kilpose. Ypatingieji, pasirodo, gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, šunys, antilopės ir kiti žvėrys⁷. Nors pagalbininkų ratas plečiasi, vaikai supranta, kad iš ieškotojų jie tampa bėgliais, ir yra priversti slapstytis, kas lemia, kad antroji knyga ima priminti veiksmo filmą. Susidūrimas su padarais vaikų nesustabdo ir jie pasiekia Londoną. Riggso Londonas – karo niokojamas miestas, pilnas fantasmagorinių vaizdinių: „Ten kūpsojo piramidė galvų, pajuodusių, sudubusių, atvira burna, išgriuvusiomis akimis, išvarvėjusiomis į nutekamąjį griovį kaip kokios klaikios legendinės hidros. <…> Enochas <…> ramiai paspyrė vieną galvą bato galu ir pareiškė, jog tai tiesiog vaškiniai manekenai <…>. Nors ir netikros, galvos simbolizavo tai, kas glūdėjo aplink po griuvėsiais“ (p. 223). Judėdami bombų išsprogdintomis gatvėmis vaikai suranda panelę Vren ir ši imasi gydyti Peregrinę. Londone taip pat atskleidžiama, kodėl gaudomi ypatingieji ir kas su jais daroma (p. 352). Antrosios dalies pabaigoje vaikai supranta buvę apgauti: panelė Vren į žmogų atverčia ne panelę Peregrinę, o jos brolį Kolą, kuris užvirė visą košę su kiauramėklėmis ir padarais…

Trečiosios knygos siužetas dar įtemptesnis nei antrosios ir kelionę čia keičia rezistencijos tema: Džeikobas ir Ema ryžtingai imasi vadovauti vaikams ir bando priešintis Kolo planams surasti mistinę Sielų biblioteką, kurioje, pasak senų istorijų, buvo po mirties laikomos ypatingųjų sielos, kad vėliau jas galėtų perimti kiti. Susidurdami su viena kliūtimi ir netikėčiausiose situacijose įgydami pagalbininkų (vienas iš jų – kitas Peregrinės brolis Bentamas), vaikai siekia išvaduoti įkalintas ymbrynes. Visoje šių įvykių marmalynėje (nes veiksmas kuo toliau, tuo sparčiau rutuliojasi) Džeikobas supranta, kad jo galios stiprėja ir kad jis gali kiauramėkles ne tik matyti, bet ir valdyti. Tačiau šis naudingas atradimas nesulaiko Kolo ir Sielų biblioteka surandama. Tipiška ir gana nuspėjama, kad atsidūrę prie tokio galios šaltinio Peregrinės broliai susipyksta ir ima kovoti tarpusavyje. Tuo tarpu vaikai su ymbrynėmis, pasinaudodami sumaištimi, pabėga, o brolius įkalina toje erdvėje. Vis dėlto po tokio didvyriško pasipriešinimo taško šioje istorijoje autorius dar nededa: Džeikobas, suprasdamas, kad neteisingai elgiasi su savo tėvais, apsisprendžia grįžti į savąjį laiką, o būdamas namie stengiasi atlikti „gero vaiko ir paklusnaus sūnaus vaidmenį“⁸. Bet šioje realybėje jis pasijunta vienišas, ima nuobodžiauti, o jo tėvų nepalieka mintis, kad sūnaus psichika yra pavojingai pašlijusi. Po kelių incidentų nusprendžiama Džeikobą išsiųsti į psichiatrijos kliniką, kuri, kaip mąsto vaikinas, „[n]e tokia vieta, kur galėčiau apsimesti, kad nuryju vaistus, ir vėliau juos išspjauti. Ne tokia, kur galėčiau apmulkinti daktarus pasakomis apie atminties praradimą. Jie šers mane neuroleptikais ir tiesos serumu tol, kol papasakosiu absoliučiai viską apie ypatingųjų pasaulį; tai bus įrodymas, kad aš nepagydomas beprotis“ (p. 466). Susitaikęs su ateitimi tarp baltų sienų Džeikobas pribloškiamas, kai jį (kaip ir buvo galima nuspėti) išgelbsti ypatingieji vaikai su panele Peregrine priešakyje.

Žvelgiant į knygą iš pamatinių idėjų perspektyvos, matyti, kad jos yra palyginti klasikinės – draugystė, atsidavimas, pasiaukojimas etc., tad trilogiją daro naujovišką pats pasakojimo sumanymas. Knygose maišomi nuotykių, fantasy, mistikos ir kelionės laiku žanrai⁹, kuriama gotikiniam romanui būdinga atmosfera.

Gotikinis Riggso kūrinio aspektas sulaukia daug užsienio literatūrologų dėmesio. Dvi trilogijos dalis tyrinėjusi Agata Zarzycka teigia, jog Riggsas gotikizuoja Antrąjį pasaulinį karą, bet jo kūrinys vargu ar gali būti redukuotas iki gotikinės siaubo novelės, nors ir prisideda prie šio žanro rafinavimo¹⁰.

Kitas svarbus šios trilogijos aspektas – Holokausto tema. Ji Riggso kūriniuose yra ne tik tiesioginė (fikcinė Abrahamo Portmano patirtis realiame istoriniame kontekste), bet ir perkeltinė: tai, kas vyksta ypatingųjų vaikų pasaulyje (jų grobimas, naikinimas etc.), skaitytojo pasąmonėje pradeda sietis su XX a. įvykusia tragedija. Tokių tragiškų ir traumuojančių temų gvildenimas vaikams ir jaunimui skirtoje literatūroje nėra tabu: „dabar beveik reikalaujama, kad jauni žmonės susidurtų su trikdančiomis praeities istorijomis“¹¹. Tikrais įvykiais grįsti fikciniai naratyvai neretai būna pirmas jauno žmogaus susidūrimas su traumine patirtimi¹². Jeigu šeimose tokia patirtis ne(be)cirkuliuoja, literatūra tampa vieta, kur šie pasakojimai gali išlikti. Personažai tampa trūkstama grandimi tarp trauminės patirties ir jaunosios kartos skaitytojų. Kaip tik taip yra ir Riggso kūriniuose¹³.

Vis dėlto derėtų pridurti, jog „Ypatingų vaikų namų“ trilogija nėra kokybiškai lygiavertė: iš trijų dalių meniškai stipriausia ir labiausiai nugludinta atrodo pirmoji knyga. Antrojoje ir trečiojoje dalyse viršų imant nepertraukiamo veiksmo kūrimui, susidaro paviršutiniškumo įspūdis. Refleksijos, kurių nemaža būta pirmojoje knygoje, užleidžia vietą įvykių lavinai. Galima įtarti, kad šis kokybinis pokytis susijęs su iliustracijomis ir jų funkcijomis tekste, tad metas pereiti prie kitos straipsnio dalies, kaip tik ir skirtos vizualiajai knygų plotmei.

Ransomo Riggso fenomenas

„Ypatingų vaikų namų“ trilogijos išskirtinumą jaunimo literatūros kontekste lemia pasirinktas iliustravimo būdas – Riggso knygos pilnos antikvarinių nuotraukų. Žinoma, fotografijos ir teksto derinimas literatūros kūrinyje nėra jokia naujiena¹⁴, bet Riggso kūriniuose nuotraukos tampa idėjiniu jo pasakojamos istorijos stuburu.

Istorija apie panelę Peregrinę ir jos ypatingų vaikų namus gimė Riggsui pradėjus kolekcionuoti antikvarines nuotraukas. Rausdamasis sendaikčių turgelių nuotraukų šūsnyse ir keisdamasis jomis su kitais kolekcininkais, jis ėmė pastebėti, jog „<…> tarp visų mano rastų nuotraukų keisčiausios ir labiausiai intriguojančios buvo vaikų. Pradėjau galvoti, kas tokie galėjo būti šie keistai atrodantys vaikai, kokios buvo jų gyvenimo istorijos, bet nuotraukos buvo senos ir bevardės, tad nebuvo kaip to sužinoti. Tada man toptelėjo: jeigu negaliu žinoti jų tikrųjų istorijų – aš jas sugalvosiu.“¹⁵ Riggsui šios nuotraukos tapo daugiau nei įkvėpimu: „Gera nuotrauka galėjo užvesti ant kelio, įkvėpti daugiau siužetinių linijų ar personažų.“¹⁶ Gotikiniame pasakojime, apie kurį jau kalbėta anksčiau, itin svarbiai tamsos, paslapties, siaubo atmosferai nuotraukos suteikia ir vizualųjį lygmenį. Riggsas pasakojo, kad jo dėmesį patraukdavusios nuotraukos, kurias pamačius nugara nueidavo pagaugais, vėliau jos dar ir prisisapnuodavusios¹⁷. Kaip dar vieną svarbią vietą nuotraukų paieškai ir gotikinio naratyvo konstravimui reikia išskirti autoriaus minimą „The Thanatos Archive“¹⁸ – puslapį, kuriame įdėtos post mortem ir gedulo nuotraukos, buvusios ypač populiarios Viktorijos laikų Anglijoje¹⁹.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, toks entuziastingas kaip Riggso kūryboje nuotraukų įtraukimas į pasakojimą nėra dažnas. Kaip teigia Upsalos universiteto profesorė Danuta Fjellestad, literatūros ir fotografijos santykiai (nuo pat pastarosios atsiradimo XIX a. pirmojoje pusėje) dažniausiai pasižymėjo įtampa: „susižavėjimas ir baimė, įtarumas ir entuziazmas <…> yra vieni iš jausmų, figūruojančių rašytojų komentaruose apie fotografiją. Ambivalentiškos nuotaikos dėl reprezentacinių fotografijos galių šmėkščioja daugelyje literatūros tekstų.“²⁰

Į fikcinę istoriją įsiterpusios nuotraukos gali kelti dvilypius jausmus dėl to, kad fotografija nuo pat savo atsiradimo buvo traktuojama kaip realybės atspaudas ir visada buvo siejama su objektyvumu ir tiesa²¹, tuo tarpu grožinės literatūros tekstas suvokiamas kaip išskirtinai autoriaus vaizduotės rezultatas. Kaip teigia prof. Fjellestad, tekste esančios nuotraukos išsyk skatina galvoti apie realybę – „asmeninę ir kolektyvinę atmintį, liudijimą, mirtį“²², todėl tarp teksto ir tokių iliustracijų skaitytojo galvoje gali kilti trikdantis neatitikimas. Jis ypač sustiprėja, kai autorius kūriniui iliustruoti pasirenka žmonių portretus. Tokie atvejai, kaip pažymi Fjellestad, yra reti, ir ne be priežasties: „personažai, be jokios abejonės, yra fikciniai, jie neegzistuoja už juos kuriančių žodžių ribų, tuo tarpu laikoma, kad nuotraukos fiksuoja tikro gyvenimo kontekstus <…>, jos sukelia daug daugiau svetimumo ir sumaišties nei peizažai ar net grupinės žmonių nuotraukos. Kai susiduria dokumentika ir fikcija, kai pažeidžiama fantazijos ir realybės linija, kyla neaiškumas ir pasimetimas²³.

Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į patį fotografijos meną, kurio principų tokiame kontekste dažniausiai neapmąstoma. Kaip pabrėžia Fjellestad, paradoksalu, bet nuotrauka pati savaime yra kūrybinių manipuliacijų (kadravimo, apkarpymo, išlaikymo, filtrų, retušavimo etc.) rezultatas ir buvo (bei tebėra) naudojama ne tik dokumentiniams tikslams²⁴, tad galbūt, pasirinkus kitą požiūrio tašką, realybės, kurią neva turėtų reprezentuoti nuotrauka, ir teksto kaip fantazijos vaisiaus susidūrimas nebūtų toks baisus.

„Ypatingų vaikų namų“ trilogijoje nuotraukos ir teksto organiškumą lemia neįprastumo vardiklis. Fotografijų atsiradimas tekste, kaip jau minėta, yra motyvuotas. Tapusios idėjine ašimi, pasakojime jos atlieka kelias funkcijas: Džeikobui pradėjus kvestionuoti senelio istorijas apie pabaisas, Abrahamas kaip daiktinį įrodymą pateikia nuotraukų su savo istorijų veikėjais²⁵; kitais atvejais nuotraukos pasitelkiamos kaip nuotykių iliustracijos, į kurias Džeikobas, kaip istorijos pasakotojas, liepia skaitytojui atkreipti dėmesį ir kartu nurodo, „ko ieškoti ir kaip į jas reaguoti“²⁶.

Fjellestad nuomone, Riggso kūriniuose nuotraukos daro minimalią įtaką siužeto raidai²⁷. Vis dėlto šis teiginys taikytinas tik antrajai ir trečiajai trilogijos dalims, kur, kaip interviu sakė pats autorius, „istorija jau rutuliojosi, todėl nuotraukos turėjo atlikti subtilesnį vaidmenį. Užuot rašęs sceną specialiai pagal konkrečią nuotrauką, aš ieškodavau tokios nuotraukos, kuri atitiktų situaciją, aprašytą knygoje.“²⁸ Nuotraukų virtimas iš pasakojimo ašies pagalbine iliustravimo priemone galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl, kaip jau minėta pirmojoje straipsnio dalyje, krito šių knygų turinio kokybė.

Baigiant norėtųsi pridurti, kad „Ypatingų vaikų namų“ trilogijos populiarumas liudija, jog Riggso eksperimentas atgaivinti antikvarines nuotraukas ir jose įamžintus žmones, suteikiant jiems naujas tapatybes ir istorijas, pavyko. Dar daugiau – tai gali tapti nauju pavyzdžiu ugdyti moksleivių kūrybiškumą, kai „mokytojai mokiniams gali parodyti, kaip pasisemti įkvėpimo iš aplinkinio pasaulio.“²⁹

________________________________
¹ „Lietuvoje paauglių literatūra išgyvena renesansą“, prieiga per internetą: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/ literatura/lietuvoje-paaugliu-literatura-isgyvena-renesansa-286-779188 (žiūrėta 2017-04-16).

² Rachel L. Wadham, „The Innovative World of Young Adult Literature“, The Utah Journal of Literacy, Vol. 16, No. 1, Spring 2013, p. 17.

³ Ibid., p. 18.

⁴ Ransom Riggs, „About Me“, prieiga per internetą: http:// www.ransomriggs.com/about.php (žiūrėta 2017-04-14).

⁵ 2012 m. išleisto lietuviško Aurelijos Jucytės vertimo pavadinimas kažkodėl sutrumpėjo iki „Ypatingų vaikų namų“ ir taip prarado nuorodą į vieną svarbiausių šios knygų serijos personažų.

⁶ Ransom Riggs, Ypatingų vaikų namai, iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė, Vilnius: Alma littera, 2012, p. 8. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.) Svarbu ir tai, kad Džeikobas – ne tik pagrindinis istorijos veikėjas, bet ir pasakotojas, tad skaitytojui viskas pateikiama per jo suvokimo prizmę.

⁷ Ransom Riggs, Kiaurymių miestas, iš anglų k. vertė Vladas V. Petrauskas, Vilnius: Alma littera, 2014, p. 81–98. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)

⁸ Ransom Riggs, Sielų biblioteka, iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus, Vilnius: Alma littera, 2016, p. 453. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)

⁹ Agata Zarzycka, „13. The Gothicization of World War II as a Source of Cultural Self-Reflection in Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children and Hollow City“, War Gothic in Literature and Culture, ed. by Steffen Hantke, Agnieszka Soltysik Monnet, Routledge, 2016, p. 229.

¹⁰ Ibid.

¹¹ Anastasia Ulanowicz, Second-Generation Memory and Contemporary Children’s Literature: Ghost Images, Routledge, 2013, p. 2.

¹² Ibid., p. 22.

¹³ C. G. J. A. M. Mulders, Holocaust Postmemory in Young Adult Literature: The Gothic and Vintage Photography in Ransom Riggs’ Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children and Hollow City, Utrecht: Utrecht University, 2016, p. 16 (magistro darbas).

¹⁴ Tekstai ir nuotraukos derinti tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų literatūroje, pvz.: Aleksandar Hemon The Lazarus Project (2008), Leanne Shapton Important Artefacts and Personal Property from the Collection of Leonore Doolan nd Harrold Morris, Including Books, Street Fashion, and Jewelry (2009), William H. Gass Willie Masters’ Lonesome Wife (1968), Jamaica Kincaid Autobiography of My Mother (1995), Mark Z. Danielewski House of Leaves (2000), Lane Olsen Girl Imagined by Chance (2002), Barbara Hodgson Lives of Shadows (2004), Jonathan Safran Foer Extremely Loud and Incredibly Close (2006), Lauren Groff The Monsters of Templeton (2008).

¹⁵ Ransom Riggs, Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children, Philadelphia: Quirk Books, 2011, p. 358.

¹⁶ Ransom Riggs, Hollow City, Philadelphia: Quirk Books, 2014, p. 402.

¹⁷ Ransom Riggs, „9 Creepy Photos that Appear in ‘Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children’“, prieiga per internetą: http://www.huffingtonpost.com/ransom-riggs/creepy-children-photos_b_1008759.html (žiūrėta 2017-04-17).

¹⁸ The Thanatos Archive, prieiga per internetą: http:// thanatos.net/preview/ (žiūrėta 2017-04-17).

¹⁹ C. G. J. A. M. Mulders, op. cit., p. 33.

²⁰ Danuta Fjellestad, „Nesting – Braiding – Weaving: Photographic Interventions in Three Contemporary American Novels“, Handbook of Intermediality – Literature – Image – Sound – Music, ed. by Gabriele Rippl, Berlin, 2015, p. 195.

²¹ Ibid., p. 194–195.

²² Ibid., p. 197.

²³ Ibid.

²⁴ Ibid., p. 195.

²⁵ Vis dėlto net ir nuotraukos nepajėgia Džeikobo įtikinti ilgam: „Aš tuomet jam išaiškinau, kad išgalvotos istorijos ir stebuklinės pasakos yra tas pat, <…> kad puikiai suprantu: jo nuotraukos padirbtos, o pasakojimai – gryniausi pramanai“ (Ransom Riggs, Ypatingų vaikų namai, p. 17–18). Šis žingsnis, anot Fjellestad, žengiamas Džeikobui bandant panaikinti realybės ir neįmanomybės įtampą (Danuta Fjellestad, op. cit., p. 202).

²⁶ Danuta Fjellestad, op. cit., p. 200.

²⁷ Ibid., p. 215.

²⁸ Ransom Riggs, Hollow City, p. 402.

²⁹ Rachel L. Wadham, op. cit., p. 18.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)