„Norėčiau kartu su Mažuoju Princu išrauti baobabą“
– Tradicinis klausimas: kur Jūsų šaknys? Gimtinė? Seneliai, tėvai, broliai, seserys?
– Pusiaukelėje tarp Biržų ir Pasvalio yra įsikūrę Gulbinai, o šalia jų – Užugulbinės kaimas, dabar priklausantis Pabiržės seniūnijai. Mano vaikystės laikais ir anksčiau Užugulbinė buvo gyvybe alsuojanti vietovė, turinti per šimtą sodybų ir gausių šeimų. Deja, dabar ši kaimo bendruomenė yra mirštanti: gyvi tik penki namai su vienuolika senstančių gyventojų. Dar išlikę penki vienkiemiai. Tikrasis sodybų tuštėjimo metas vyko ne tada, kai Jonas Avyžius sukūrė romaną, o dabar, kai nebeliko net Gulbinų pašto, bibliotekos, pradinės mokyklos, geležinkelio stoties ir kolūkio kontoros. Gaila, bet gimtųjų kaimų žiburėliai gęsta visur, kur dairaisi.
Mūsų šeima gyveno per šimtą metrų nuo siaurojo geležinkelio, dabar įtraukto į kultūros paveldo objektų sąrašą. Siauruku eidavome į mokyklą, ant bėgių dėdavome monetas, kad jas išplonintų traukinio ratai, o laiką rodydavo ne laikrodis, o pravažiuojančio garvežio švilpimas. Brolis Rimantas juokaudavo, kad užtenka jam panorėti, ir traukinys ties mūsų namais sustos. Ir iš tiesų savo pažadą yra tesėjęs. Vėliau, eidami į Kirdonių aštuonmetę mokyklą, lakstydavome po karjerus, kur buvo kasamas ir vežamas gipsas. Priploję ausis prie žemės klausydavomės, ar ji nedunda, nes žemės dundėjimas reiškia, kad gali atsiverti karstinė įgriuva. Išgirdę naujieną, kad iš po nakties kaime nugrimzdo žydinti obelis, rytą mokytojos prašome: „Saka, kad naktį pas Rožėnų obela prasmega, ar galim nulėkt, mes tekinom, labė greit grįšim?“
Bet mokytoja neleidžia: „Žmones ir taip nežina nė kų bedaryt, o čia jūs, patys dar prasmegsit.“ Iš tiesų per pamokas reikalavo kalbėti taisyklingai, o tai buvo nelengva, nes puntininkų kalbėsena buvo į kraują įsigėrusi. Visgi laikas padarė savo: dabar patarmė jau ne tokia – nusigludino, apsišlifavo, susiniveliavo. Maloniai nustebau, kad Biržuose veikiančios kavinės „Kų tujė?“ („Kaip tu?“) pavadinimas orientuoja į biržiečių šnektą.
Aš šeimoje buvau aštuntas vaikas, gimęs jau po karo, o užaugome devyni iš dešimties. Tuo metu Užugulbinės kaime buvome pati gausiausia šeima. Senelė, kuri mirė beveik sulaukusi šimto metų, atmindavo visų vaikų, vaikaičių ir provaikaičių vardus, nuolat jais domėjosi. Vien mūsų šeimoje provaikaičių buvo dvidešimt. Atsimenu, kaip per mokinių atostogas lėkdavome aplankyti senelių. O senelė kaip didžiausią delikatesą paberdavo mums ant stalo kiekvienam po krūvelę cukraus. Skaniau ir būti negalėjo!
– Kaip apibūdintumėte savo vaikystės namų dvasią, vertybes?
– Iš vaikystės semiuosi jėgų, nuolat ten sugrįžtu, vertinu, svarstau, mokausi. Tie prisiminimai sudaro mano pačios istoriją, įprasmina gyvenimą. Manau, vien tai, kad augi didelėje šeimoje, yra vertybė. Tai žmogiškasis išteklius, kuris šiaip nejaučiamas, bet padedantis reikiamu momentu. Kad ir bendrystės jausmas, buvimas drauge, išsipasakojimas, žaidimai. Dabar verslininkai ir vadovai ypač vertina kompetenciją „gebėjimas dirbti komandoje“. Jeigu šeimoje augo būrys vaikų, jums šios kompetencijos nereikės ugdytis, ji bus įgyta savaime. Kaip ir santykis su žmonėmis, pasaulėjauta, susiformavusi ne per televizijos ekrano prizmę, o gyvai bendraujant su kaimo gyventojais, dirbant ir mokantis. Tuo metu tai buvo „medijos“, kurios labiausiai veikė, darė įtaką. Išeini į lauką – atsiveria plati gamtos panorama, daug veiksmingesnė už tūkstantį transliuojamų televizijos ar kompiuterio ekrano vaizdų.
Mūsų tėvai niekada sąmoningai nekalbėjo apie vertybes, nors tikriausiai neįmanoma neturėti savo vertybių sistemos. Mes, vaikai, paprasčiausiai stebėjome ir darėme išvadas, kas gyvenime svarbu. Svarbu lankyti senus tėvus, nors oi kaip daug darbų ir laiko trūksta, bet mama atkakliai to laikydavosi. Tėvas visuomet užklydusį žmogų ves į trobą, pasodins, pavaišins, išklausys. Jei paprašė kaimynai pagalbos, būtinai reikia padėti. Prisimenu, kaip mama pamatė kaimynę mušant arklį. Pasitikusi ją, smarkiai apibarė. Šį epizodą įsiminiau visam gyvenimui, nes man tai atrodė labai drąsus poelgis. Nepamiršdavo mūsų pagirti už atliktą darbą ar gerus pažymius, ypač tėvas. O mama labiau peikdavo, nei girdavo. Pavyzdžiui, esu ne kartą gavusi pylos už laipiojimą po medžius. Mama sakydavo: „Negraž, vaikel, mergaičkos tėp nedara.“ O brolis Petras pagąsdino: „Gulbinų mišk yra dar daug ųžalų (ąžuolų), katrie Aldonės lauk, tai mes rytoj ją ne į mokyklų, bet miškan nuvešim, tegu kárstas.“ Kadangi mokykla buvo šventas reikalas, tai ir išsigandau. Apskritai šeimoje buvo daug šurmulio, triukšmo. Bet namai yra namai: jei kas slėgdavo, nebijojome tėvams išpasakoti.
– O kokių tradicijų laikėsi šeima? Kokias šventes ir kaip šventė?
– Iš kaimo tradicijų man labiausiai įstrigęs vardadienių šventimas, kai kaimynai, giminės ir artimieji pindavo iš gėlių vainikus ir jais puošdavo varduvininkų duris arba kabindavo ant sienos prie varduvininko lovos. Dažnai būdavo, kad jau įmigęs užgirsti, kaip pokši plaktuku kalamos vinys, ant durų staktos kabinamas ilgas vainikas. Kartais ir nežinodavai, kas užkabino vainikus, o kartais suuosdavai kas ir kitą dieną pakviesdavai į svečius pasivaišinti. Šeimoje visų vardadieniai buvo gerai žinomi, vardai populiarūs – Petras, Janina, Algis, Vladas, Genovaitė, Bronė ir pan. Patiko netikėtumo momentas ir tai, kad vardas neskaičiuoja metų, jis yra bene ankstyviausias įspaudas žmogaus tapatybėje. O gimtadienių mano vaikystėje niekas nešventė, jie atsirado vėliau.
Kita nunykusi tradicija – gegužinės pamaldos, arba „mojavos“. Kas nors kaime įrengdavo altorėlį ir šiokiadieniais, po namų ruošos darbų, „eidavome ant mojavos“. Nusiprausdavome, apsirengdavome švarius drabužius ir susirinkę klausydavomės skaitinių, giedojome giesmes. Mums, vaikams, tai buvo labiau pramoga, susitikimas su kitais vaikais, o ne poreikis pasimelsti. Manau, kad tradicija buvo viena iš bendravimo priemonių, ko ankstyvuoju sovietmečiu trūko.
Iš kasdienių darbų negaliu nepaminėti plunksnų plėšymo. Kadangi mūsų šeima buvo gausi, talkos kaip ir nereikėjo. Bet vis tiek kas nors iš kaimynų užklysdavo padėti. Plunksnos buvo plėšomos rudenį, kai baigdavosi lauko darbai. Pradėdavome sutemus ir plėšydavome iki vidurnakčio. Plėšant plunksnas buvo pasakojamos įvairios istorijos, šiurpės, anekdotai, juokaudavome. Mes, vaikai, stengėmės papasakoti kokią nors įdomią istoriją, nugirstą ar skaitytą, norėdavome pranokti vieni kitus. Gaila, kad panašių vakarų dabar nebeliko. Bet labiausiai gaila, kad sakytinis pasakojimas nyksta.
Dar viena tradicija (apie ją kitose šeimose negirdėjau) buvo garsiai skaityti ilgais rudens ir žiemos vakarais ar savaitgaliais. Čia iniciatyvą rodė tėtė. Jis prašydavo parnešti pasakų – ir vien tik pasakų, – tik įspėdavo, kad nebūtų gyvulinės, nes jos yra „nesąmonė“. Sakydavo, kad kuo pasaka ilgesnė, tuo gražesnė. Skaitydavome prie žibalinės lempos pasikeisdami kas vakarą, dažniausiai prieš vakarienę ir eidami gulti. Skaitydavome po valandą ir dvi. O skaitytojo amžiaus cenzas turėjo būti ne mažiau nei dešimt metų. Tiesa, mama išsikovojo, kad skaitytume ir Lazdynų Pelėdos, ir Šatrijos Raganos apsakymus. Vėliau, kai pradėjome kelti sparnus iš namų, mamai atsirado daugiau laiko, tad nemažai skaitė pati. Mums didžiausia sensacija buvo aptikus, kad mamutė nemoka rašyti. Nustebę žvalgėmės vieni į kitus ir kikenome. Užtat kaip smagu buvo išeinant į mokyklą užduoti parašyti raidžių ir perrašyti tekstų. Grįžtame iš mokyklos, vos spėję peržengti slenkstį šaukiame: „Mamut, ar padarei namų darbus?“
O didžiosios šventės, savaime suprantama, buvo Velykos ir Kalėdos, kai visi iki pamatų tvarkėmės, švarinomės, keitėme čiužinius, ruošdavomės „kamarytėje“ (virtuvėje). Prieš Velykas mama dažė margučius, bet mums nelabai rodė. Žinojome, kad ankstų rytą vaikščios Velykis – jis nežinia kodėl buvo vyriškos giminės – ir atneš spalvotų margučių. Atsikėlę kiekvienas kojūgalyje rasdavome po susuktą gūžtelę. Gražūs Velykų margučiai buvo didelė dovana. Tiesa, kartais reikėdavo paieškoti, kur ta gūžtelė susukta.
– Užsimerkite ir sugrįžkite į vaikystės Kalėdas. Kokią eglutę matote, kokie jos žaisliukai? Ar dar iš tų laikų tebeturite žaisliukų arba šiaip žaislų? Juk tai irgi vaikų kultūra.
– Nei užsimerkus, nei atsimerkus žaisliukų ant eglutės nematau, bet pati eglutė stovi kampe mirguliuojanti nuo tikrų žvakelių šviesos. Tiesa, ant jos šakelių kaba blizgantys saldainiai, girliandos iš vatos, dar pakabinta sausainių su skylutėmis. Vėliau mokykloje mokėmės daryti žaisliukus iš kiaušinio kevalo, bet nė vieno anų laikų papuošalo nebeliko. Liko tik džiugi kalėdinė nuotaika.
Na, o žaislų mes neturėjome, nebent kokį molinį švilpuką tėvai parveždavo iš Rygos. Bet tai nereiškia, kad nežaisdavome. Žaisdavome daug ir įvairiai. Vienas populiariausių žaidimų vasarą – slėpynės ir kvadratas. Kitas žaidimas su kamuoliu – „Dešimtukas“, kurį žaisdavome išskirtinai mes, mergaitės, su draugėmis. Arba „Klasės“, kai šokinėdavome per nupieštus kvadratus. Šokinėjome per virvutę ir ypač per griovį, šokinėdavome daržinėje nuo sukrauto šieno, nuo stogo atbrailos, vaikščiojome ant kojokų. Vasarą kepdavau figūras iš molio. Vyresnieji broliai padarydavo mums visiems pačiūžas ir slides, išdroždavo šaškių ir šachmatų, išpiešdavo ant kartono žaidimo lentas. Žiemą tėvas tvenkinio vidury užšaldydavo ašį ir tvirtindavo prie jos ilgas kartis su pritaisytomis rogutėmis. Tai buvo savotiška karuselė, kurią sukant reikėdavo išsilaikyti neiškritus iš rogučių. Žaidimų, ypač lauke, netrūkdavo, o žiemai atėjus žaisdavome kortomis, šaškėmis, šachmatais, skaitydavome. Vis prisimenu Astridos Lindgren knygą Padaužų kaimo vaikai. Tas pats metas ir ta pati žaidimų manija – be jos vaikystė nebūtų buvusi vaikystė.
– O kokių knygų yra įsivaizduojamoje brangiausių Jūsų vaikystės knygų lentynoje? Ar buvo tokių, kurios Jus formavo, padarė didelę įtaką? Ar šiandien tos knygos nenublanko?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad mano vaikystėje dar nebuvo tiek daug vaikams parašytų knygų kaip dabar. Be to, kaimo aplinkoje vaikų literatūra nebuvo lengvai prieinama. Vis dėlto šioje įsivaizduojamoje lentynoje stovi knygos, skaitytos prieš šešiasdešimt metų, bet dar neišdilusios iš atminties. Dažnai svarstau, kodėl. Gal kad skaitymas atvėrė naują pasaulį, o gal tuomet knygos labiau veikė, todėl buvo svarbesnės, o gal turėjome mažiau kitų potyrių?
Pačios pirmosios įstrigusios atminty – Kornejaus Čiukovskio Baltprausys apie berniuką nevaleiką, Aleksandro Puškino Pasaka apie mirusią caraitę ir Pasaka apie carą Saltaną. Prisimenu, kad jau mokėjau skaityti ir skaitydavau garsiai pati sau po šimtą kartų, o kad netrukdyčiau kitiems, įsitaisydavau prie besikūrenančios krosnies ant suolelio. Nuo krosnies sklindanti šiluma, šviesa ir knyga rankose – šie epizodai pirmiausia iškyla prisimenant vaikystės namus. Man atrodė, kad tai pačios gražiausios knygos. Imponavo eiliuoti tekstai, garsai ir ritmas, piešiniai, pakartojimai – visa, ko reikia pradedančiam skaitytojui. Vyresnioji sesuo Genė klausdavo, kodėl vis skaitau, jeigu jau seniai viską atmintinai moku.
Mykolo Sluckio novelių rinktinė Kaip sudužo saulė stovi lentynoje todėl, kad pasirodė esanti labai įdomi, o dabar manau, kad buvo artima mano pasaulėjautai, kad rašytojas vykusiai perteikė vaiko išgyvenimus, o pasakojimo maniera traukė įtaigumu. Dar ir dabar prieš akis matau knygos viršelį – visai nemanieringą, pilką, užtat turinys paveikus. Beje, ir Sluckio Gerus namus vėliau skaičiau taip įsigilinusi, kad užvertusi paskutinį lapą labai apgailestavau.
Mano vaikystės knygų lentynoje rasite ir du pasakų rinkinius: Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakas ir rusų liaudies pasakas Stebuklingos uogos. Gal jos mokė atsikratyti baimių ir abejonių, išsivaduoti iš visko, kas varžo? O gal žadino vaizduotę, kėlė jausmus, kuriuos norėjai patirti? Šiaip ar taip, pasakas skaičiau ne vieną kartą, taip pat ir per mūsų vakarinius skaitymus.
Ir dar kelios „pačios pačiausios“ vaikystėje skaitytos knygos, kurios sužadino norą būti geresnei, siekti tikslo, nepasiduoti, mokytis iš klaidų, buvo Kornelio Makuszyńskio Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė, Hectoro Malot Be šeimos, Erico Knighto Lesė grįžta ir Rudyardo Kiplingo Kaip drugelis treptelėjo koja. Jos labai skiriasi turiniu ir fabula, bet tokios jausmingos, dinamiškos, žaismingos, jog, ko gero, yra kaltos, kad visą likusį gyvenimą turiu priklausomybę skaityti.
Aišku, kad skaitymas darė ir tebedaro įtaką, bet ji sunkiai išmatuojama. O ką knygose išskaičiau, supratau, tas pasiliko amžinai. Siužetą vėliau gali primiršti, veikėjų vardų neprisiminti, bet sukelto poveikio – niekada. O ar nublanko? Manau, kad ne. Tik dažnai būna, kad seniau leistoms knygoms išplėtotoje knygų rinkoje sunkiau varžytis su naujomis. Konkurencija didžiulė, pasiūla yra, ir dažnai nutinka taip, kad laimi ką tik išleista ne tokia reikšminga knyga.
– Ar pamenate mokykloje skaitytas knygas? Kokią literatūrą mėgote būdama paauglė?
– Paauglystėje daug knygų namo parsinešdavo vyresnysis brolis Vladas. Klausydamasi jo apie nežemiškas temas ir siužetus atradau nuotykių literatūrą (Danielio Defoe, Alexandre’o Dumas, Ericho Marios Remarque’o, Jules’io Verne’o, Thomo Mayne Reido ir kt.). Vidurinėje mokykloje Biržuose ir Vilniuje, ruošdamasi literatūros pamokoms ir laisvalaikiu, skaičiau daugiau. Skaičiau viską, kas pasitaikydavo, ką patardavo skaityti kiti. Kokios nors skaitymo sistemos ar mėgstamo žanro neturėjau. Patiko rašytojų ir įžymių žmonių biografijos, romantinės apysakos, detektyvai, rinkdavausi ir istorines nuotykių apysakas. Skaitydama Ethel Voynich Gylį patyriau visą jausmų dramą, knyga sujaudino iki sielos gelmių ir pravirkdė. Tik dabar supratau, kad autorei pavyko sukurti itin psichologiškai įtaigias aplinkybes ir ryškius charakterius. Istorinių įvykių fone Gylio kaip kovotojo portretas ir asmeninė drama dar labiau išryškėja.
Skaitymas yra neįkainojamas: naujai pažvelgi į save, mokaisi suprasti kitus. Kiekviena knyga suteikia ką nors nauja, savita. Reşato Nuri Güntekino Čiauškutęskaičiau būdama šešiolikos metų, o dabar panorau pasitikrinti, ar įspūdis bus toks pat. Perskaičiusi supratau, kad visuomet egzistuoja galimybių interpretuoti stilių arba turinį, kurias kartais surandi tik prabėgus daugeliui metų. Be meilės linijos, knygoje radau ir daugiau giluminių sluoksnių, kurie tuo metu buvo nesvarbūs.
– Jūs – diplomuota anglų filologijos specialistė. Ar šios studijos padėjo formuotis literatūriniam skoniui? Kokias anglų kalba parašytas vaikų literatūros knygas ypač vertinate? Gal kurią nors norėtumėte išskirti?
– Anglų kalbos studijos atvėrė didelius literatūros vandenis. Studijuojant perskaityti kalnai knygų formavo kitokį, kritinį, požiūrį į knygas, leido pajusti, kaip skaitomi kūriniai keičia ir brandina asmeninį santykį su tekstu.
Tiek suvokti kūrinius, tiek ir pačios kalbos mokėmės ir per anglų kalbos leksikos paskaitas iš Charleso Dickenso, Johno Galsworthy’io, Ernesto Hemingway’aus, Somerseto Maughamo kūrinių. Pamenu, kad rašėme iš jų žodynėlius, mokėmės frazeologizmų, kurdavome rašinius ir pasakojimus, kad išmoktume naujų žodžių ir posakių. Bet vis tiek sąlytis su ta kalba ‒ ir sakytine, ir rašytine anglų kalba ‒ buvo labai ribotas, nes anglakalbio pasaulio durys buvo tvirtai uždarytos. Prisimenu dėstytojos Elės Pareigytės žodžius: „Parduočiau paskutinį paltą, kad tik galėčiau išvykti į Angliją.“ O mylima dėstytoja Aleksandra Dantaitė, pas kurią lankydavausi ir namie, labai skatino skaityti angliškai, skolindavo knygų iš asmeninės bibliotekos.
Vaikų literatūros anglų kalba studijuojant skaityti neteko, nes ir poreikio nebuvo, ir bibliotekų fondai tuo atžvilgiu buvo nesukomplektuoti. Tik vėliau, atkūrus nepriklausomybę, pasipylė daugybė vertimų, atsirado ir angliškų knygų originalo kalba. Dabar galima didžiuotis, kad geriausi anglų ir amerikiečių literatūros kūriniai vaikams išversti į lietuvių kalbą. Kai tik patenka knyga anglų kalba, nedelsdama perskaitau. Ypač vertinu išmintingas knygas, kurios užkabina. O užkabina knygos psichologine įžvalga, įdomiu siužetu ir įsimintinais charakteriais. Jei perskaitęs knygą patirsi estetinį išgyvenimą, vadinasi, verta buvo skaityti. Norėčiau išvardyti daug anglų kalba rašytų knygų, be kurių neįsivaizduoju šiuolaikinės vaikų bibliotekos, bet verčiau išskirsiu labai asmenišką penketuką: Hanso Augusto Rey’aus Smalsutis Džordžas (atitinka judrių, smalsių vaikų prigimtį ir norą pažinti aplinką); Richardo Scarry’io Ką žmonės veikia visą dieną (juokingų transporto priemonių paveikslėlių knyga, magiškai įtraukianti mažylius į judraus miesto darbų ritmą); Eleanoros Porter Poliana (knyga niurzgliams, pesimistams, džiaugsmą praradusiems vaikams ir tėveliams); A. A. Milne’o Mikė Pūkuotukas (knyga, kur galima pasislėpti nuo skubančio ir niekur nespėjančio pasaulio); Andy’io Mulligano Riblstropo mokykla(angl. Ribblestrop) – knyga apie berniuką, kuris patenka į labai keistą pavojingą mokyklą ir patiria šiurpių nuotykių (ją dar reikia išversti į lietuvių kalbą).
– Jūsų vaikų rašytojas Nr. 1. Ar toks yra?
– Sunku apsispręsti, kuriam rašytojui uždėti karūną ir pasodinti į sostą. Gal garsiąją Astridą Lindgren ar darbščiąją Enidą Blyton, parašiusią 600 knygų, romantiškąsias Frances Burnett, Lucy Maud Montgomery, Beatrix Potter, kurių knygų leidimai kartojami? Iškilo nauji vaikų rašytojai – J. K. Rowling, dėl kurios knygų apie Harį Poterį pamišo pusė pasaulio vaikų, arba naujieji amerikiečių knygų paaugliams rašytojai Johnas Greenas ir Jodi Picoult, subtiliai priverčiantys skaitytojus suabejoti savo įsitikinimais ir veiksmais? Bet juk nesu vaikų literatūros kritikė, tik eilinė skaitytoja, kaip ir vaikai. O jeigu vaikams lieptume išrinkti geriausią rašytoją, jie tikriausiai rinktų knygos veikėją. Pavyzdžiui, Lietuvoje šiuo metu, be abejonės, laimėtų Kakė Makė (Liną Žutautę retas kuris žino), Švedijoje – tikriausiai Mamulė Mū su Varna, Vokietijoje – Bastianas iš Begalinės istorijos arba Raudonkepuraitė, arba Ragana Lilė, Lenkijoje, matyt, Bolekas su Lioleku ir pan. Žinoma, rinkimai priklausytų nuo vienos ar kitos šalies išverstų į lietuvių kalbą kūrinių skaičiaus.
Todėl, norėdama atsakyti į klausimą, ar yra toks rašytojas Nr. 1, atsakysiu, kad nėra, bet yra dešimtys labai gerų savo meto ar žanro kūrėjų, nuolat stebinančių talentu ir gebėjimu rašyti vaikams. Vienas tokių – anglų rašytojas Roaldas Dahlis, kūręs ekscentriškus personažus ir istorijas, stebinančias, jaudinančias ir įkvepiančias skaityti.
– Ar turėjote savo gyvenimo Mokytoją? Mokykloje, universiteto suole, gyvenimo universitetuose?
– Mokytojai – tai tie žmonės, kurie darė įtaką mano raidai, pasirenkant gyvenimo kelią, ugdantis įgūdžius ir polinkius. Tokių žmonių sutikau ne tiek ir mažai. Pirmiausia norėčiau paminėti Biržų krašto eruditą, pedagogą, žurnalistą, kraštotyrininką ir politiką Emilį Trečioką, kuris anuo metu dirbo Kirdonių aštuonmetėje mokykloje rusų kalbos mokytoju.
Nelengva Mokytoją apibūdinti keliomis eilutėmis, nes jis buvo ryški asmenybė, labai taurus ir kuklus žmogus. Kaimo mokykloje Mokytojas buvo visų mokinių gerbiamas ir mylimas. Jis mokė ir skatino išeiti iš siauro pasaulėlio, nebijoti turėti svajonę, užsibrėžti tikslą ir siekti jį įgyvendinti. Skatino mokytis, skaityti, dalyvauti kokioje nors veikloje, nuolat kalė į galvą, kad pasaulis nesibaigia mūsų kaimu, o pats daug pasakodavo ir plėtė mūsų akiratį. Emilį Trečioką ne vienas vadindavo idealistu, jis toks ir buvo, bet jo žodis mums, mokiniams, daug reiškė. „O Trečiokas sakė taip, o ką pagalvos Trečiokas, jei to nepadarysim?“ – linksniavome mes. Mokytojas buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija, atsakydavo į šimtus klausimų, per atostogas bėgdavome pas jį į namus pasikalbėti.
Gerbėme jį už atidumą kiekvienam mokiniui, gebėjimą dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais, nes visada rasdavo gerą žodį, patardavo ir padrąsindavo. Jo skatinama pradėjau rašyti straipsnelius ir žinutes į „Biržiečių žodį“ ir kiek džiaugsmo būdavo, kai juos išspausdindavo! Vėliau ilgai bendravome laiškais ir susitikdavome. Saugau Mokytojo laiškus ir nuotrauką su užrašu „Aldona, visada atmink, kad blogi tie mokiniai, kurie nepralenkia savo mokytojų.“ Mokytoją pralenkti vargu ar kas gali, bet jo erudicija, išmintis, visuomenės raidos suvokimas įkvėpė siekti aukštesnių tikslų.
Kitas žmogus, kurį taip labai gerbiu, – tai mano klasės auklėtoja Gražina Judickienė, dirbusi Biržų Juliaus Janonio internatinėje mokykloje. Likimas taip lėmė, kad šioje mokykloje ir labai draugiškoje klasėje mokiausi tik metus, bet visam gyvenimui liko gražus prisiminimas apie nuoširdų kolektyvą ir jo sielą – auklėtoją. Labiausiai įsiminė jos neformalios etikos ir estetikos pamokos pokalbiuose, bendraujant, kur mes buvome vertinami kaip lygūs su savo vadovu. Nebuvo jokių tabu, galėjome kreiptis įvairiausiais klausimais, gauti reikiamą patarimą ar pagalbą. Tai Mokytoja, kurios reikėjo visiems ir po penkiasdešimties metų tebereikia po įvairius miestus ir miestelius išsibarsčiusiems jos mokiniams, vis dar užsukantiems į Panevėžį jos aplankyti.
Mokydamasi Vilniaus universitete turėjau aukšto lygio anglų kalbos dėstytojas Aleksandrą Dantaitę, be galo reiklią Angelę Šurnaitę, Eleną Kuosaitę, Galiną Baužytę ir kt. Jos ne tik puikiai dėstė disciplinas, bet buvo ir savo srities profesionalės. Klasikinės filologijos dėstytoją Benediktą Kazlauską prisiminsiu kaip griežtą, įdomų ir objektyvų pedagogą. Dėstytojas buvo mūsų visų studentų siela. Būdavo, susitinki kur nors universiteto kiemelyje, o jis jau šnekina: „Na, klok viską iš eilės, kas naujo, kaip sekasi, ką nuveikei?“ Domėjimasis mumis, žaliais studentais, buvo išties malonus.
Gyvenimo universitetuose didelę įtaką padarė teta Genovaitė Jusaitienė, iš profesijos gydytoja oftalmologė, o savo erudicija, gyvenimo patirtimi ir filosofija – įdomus ir visuomeniškas, gilios sielos žmogus. Jos platus požiūris į pasaulį keisdavo mano suvokimą ir įžvalgumą. Kartu išgyvenome Atgimimo laikotarpį, kalbėdavomės apie rūpimus dalykus, šeimą ir vaikus, problemas ir knygas. Jai jau aštuoniasdešimt aštuoneri, o vis dar gyvybinga…
– Koks turi būti vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkas? Juk tai specifinė bibliotekininkystės sritis.
– Vaikų bibliotekininkas šiandien yra specialistas, kuriam keliami ypatingi reikalavimai. Biblioteka keičiasi ir ta kaita įgauna pagreitį. Kas lankosi šiuolaikinėje bibliotekoje, tas pastebi pasikeitusią aplinką, kitokią skaitytojų aptarnavimo sistemą, poreikius, išplėtotas programas. Kokios kompetencijos keliamos šiuolaikiniams bibliotekininkams? Pirmiausia, gebėjimas bendrauti, daryti įtaką, informacijos paieškos įgūdžiai, projektų rengimas, skaitytojų poreikių supratimas – tai tik dalis reikiamų įgūdžių.
Vaikų bibliotekininkas privalo išmanyti naująsias technologijas, būti artistiškas, organizuotas, išmanyti literatūrą, turėti psichologijos žinių, mokėti bendrauti ir t. t. Ruošdami edukacines programas, vaikų bibliotekininkai pajunta, kad neužtenka žinių, vadybos ir finansinių įgūdžių, ypač jeigu vykdomi projektai. Vaikų skaitmeninės kompetencijos ugdymas daugeliui bibliotekininkų tebėra didelis iššūkis.
Šiandienos vaikų bibliotekininkas, norėdamas sudominti vaikus knyga, turi dirbti dešimtkart išradingiau. Kodėl? Nes vaikai įgijo patirties leisdami laiką virtualioje erdvėje, keičiasi jų skaitymas, daugiau bendraujama per ekraną. Hipertekstai ir žinutės, užvaldę vaikus, formuoja protą visai kitaip nei knygos. Todėl vaikų biblioteka ir bibliotekininkai turi taikytis prie šių pokyčių, kurti naujas paslaugas, gebėti formuoti skaitymo įgūdžius.
Geras vaikų bibliotekininkas stengsis žinoti naujas švietimo tendencijas ir mokyklų programas, domėsis vaikų kultūra ir dalykais, kurie jiems aktualūs. Neturėdamas tokių žinių jis negebės parengti originalios parodos ar paklausaus renginio.
Dar vienas svarbus aspektas – išmanyti literatūrą. Paskendę aibėje kitų rūpesčių ir programų, vaikų bibliotekininkai neturi kada perskaityti naujų knygų, o skaitytojai nesulaukia kvalifikuotų patarimų.
– Papasakokite apie „Knygų Kalėdų“ akcijos idėją, šiandien žinomą ir įgyvendinamą visoje Lietuvoje. Bet nedaug kas žino, kad akstinas – iš čia, iš Šiaulių. Kaip viskas buvo?
– 2012 m. Šiaulių miesto bulvare organizavome knygų veikėjų eitynes norėdami išreikšti nuomonę apie skaitymą ir atkreipti visuomenės dėmesį į prastą bibliotekų aprūpinimą knygomis. Galutinis renginio tikslas – parašyti laišką Prezidentei ir informuoti apie susidariusią padėtį. Skaitytojų laiškai Prezidentę sujaudino, ji pakvietė 150 vaikų iš Šiaulių atvykti į prezidentūrą uždegti Kalėdų eglutės ir inicijavo „Knygų Kalėdų“ akciją. Eitynėse dalyvavo apie 350 moksleivių ir praeivių. Dauguma jų buvo apsirengę žinomais knygų veikėjais: raudonkepuraitėmis, fėjomis, raganomis, piratais, vaiduokliais, pepėmis, muškietininkais. Dalyviai nešė plakatus ir šūkius. Įveikę stoteles ir užduotis, amfiteatre gavo teisę rašyti laišką Prezidentei.
O mes, žinoma, džiaugėmės, kad misija rado atgarsį ir baigėsi gražia iniciatyva.
– Esate mama ir močiutė. Ar galite palyginti dukterų, kurias išauginote dvi, ir anūkų, kurių turite tris, skaitymo įpročius?
– Skaičiau knygas ir dukroms, ir anūkams. Tiek, kiek būdavome kartu, kiek leisdavo laikas. Skirtumas tik tas, kad augant dukroms mažiau buvo paveikslėlių ir kitų knygų. Abi dukros išsiugdžiusios pomėgį skaityti, todėl knyga yra jų gyvenimo palydovė. Prisimindama savo skaitymą, galiu teigti, kad labiausiai trūkdavo laiko skaityti augant vaikams. Užtat atsigriebiu dabar. Tas pat pasakytina ir apie dukras. Jos daugiausia skaito profesinę literatūrą, o savo malonumui – per atostogas.
Visiems trims anūkams skaičiau daugiau nei dukroms. Rezultatas juntamas. Knyga jiems nėra svetima, nors dabartiniu metu abiem vyresniems vaikinams svarbesnė kompiuterio draugystė. Tačiau matyti, kad daugybė ikimokykliniame amžiuje perskaitytų knygų praturtino jų žodyną, padeda geriau reikšti mintis, lengviau rašyti rašinius.
Mažasis Dominykas, kuriam dabar penkeri metai, yra didelis skaitymo mėgėjas. Mama ir močiutė jam perskaitė jau ne vieną šimtą knygų. Vaikas gražiai reiškia mintis, moka pasakoti, samprotauti, daug fantazuoja. Knygų poveikis akivaizdus. Apie neskaitančius vaikus jis samprotauja taip: „Vaikai, kurie neskaito knygų, neužaugs. Užaugs tik jų kojos, o galvos ir kūnas liks susitraukę. Jie vaikščios kaip zombiai, šviesos nematys ir kalbėti nemokės.“
– Nupieškite šiuolaikinės močiutės portretą. Ar tai portretas su knyga?
– Šiuolaikinę močiutę rytais pažadina savaitgalio atvažiavęs anūkėlis su krūva knygų glėbyje ir sako: „Pasislink, močiute, dabar skaitysim.“ Vyksta knygučių skaitymo su pižamomis rytmetėlis, o baigiasi jis skaniais širdelių blynais. Močiutei labai rūpi, kas ten per filmukas, kurį anūkėlis mėgsta žiūrėti (juk reikia žinoti, kuo domisi), todėl filmas „pakraunamas“ ir atsisiunčiamas. Kol anūkėlis rengia seneliams spektaklį „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, močiutė taiso pietus. Po spektaklio – žaidimų su prizais popietė. Prizais ir saldumynais pasirūpinta iš anksto, bet anūkėliui duodama, kai mama nemato (nes kas gi daugiau palepins, jei ne močiutė?). Ruošdamasis miegoti anūkėlis išsirenka knygas, kurias močiutei reikės skaityti. Su mama deramasi dėl jų skaičiaus. Pasibaigus vakariniam skaitymui gesinamos šviesos ir močiutė turi pasekti tris pasakas, bet tokias, kokių dar nėra girdėjęs, o antras reikalavimas – jos turi būti labai juokingos, pavyzdžiui, Nauji Petsono ir Finduso nuotykiai arba Nauji Mamulės Mū nuotykiai, arba pasaka Kalėdų Senelis ir lova ir pan. Močiutė kartais pasvarsto, ar nepasiėmus poilsio dienos, bet anūkėlis leidžia tai padaryti tik atlikus visas užduotis. Tai toks ir būtų šiuolaikinės močiutės su knygomis portretas.
– Ar pritariate neretai pasakomai minčiai, kad vaikų rašytojas pats turi būti truputį vaikas? Nuomonę pagrįskite.
– Sutinku, kad rašytojas turėtų būti truputį vaikas. Vaikų literatūra, anot Josteino Gaarderio, „pastato mus į vietą, suteikia galimybę žengti atgal“. Ir visuose mumyse gyvena mažas, smalsus vaikas. O kaip jį atverti kūryboje, tai jau yra talentas. Daugiau turi ką pasakyti drąsūs, spalvingos gyvenimo patirties ir turtingo vidaus pasaulio žmonės. Išmokti būti knygoje nenuobodžiam – gana sunku. Kurdamas vaikams, rašytojas turėtų išsivaduoti iš suaugusiųjų taisyklių ir logiškumo, tada jame ir atgytų tas vidinis vaikas. Tik tada knyga sužadins skaitytojo susidomėjimą.
Manau, kad viena tokių rašytojų, kurioje tūnojo toks vaikas, yra Astrida Lindgren. Jis įsikūnijo ir į Pepę Ilgakojinę, ir į Karlsoną, ir į Mažylį. Kaip Pepė elgiasi, kaip kalba, kaip žaidžia? Kodėl traukia vaikus? Todėl, kad vaikai joje atpažįsta save. Arba A. A. Milne’o „silpno protelio“ Mikė Pūkuotukas, kurio naivūs klausimai prajuokina, bet jie tokie natūralūs, išplaukiantys iš mažo vaiko mąstysenos ir suvokimo galimybių.
Roaldas Dahlis taip pat yra ypatingas rašytojas – knygose jis tampa vaikų gynėju nuo suaugusiųjų. Jis solidarizuojasi su veikėju, trokštančiu įveikti pirmuosius sunkumus, supranta ir užjaučia jį. Knygą DGM rašytojas kūrė savo vaikams. Kad įtikintų, jog milžinas iš tikrųjų stovi lauke ir pučia į miegamąjį sapnus, Dahlis naktį pasistatydavo prie vaikų kambario lango kopėčias ir plaikstydavo užuolaidas ar net kišdavo į vidų bambukinę lazdą.
– Į kurios knygos (ar pasakos) pasaulį mielai nusikeltumėte gyventi (ar nors laikinai pabūti)?
– Norėčiau kartu su Antoine’o de SaintExupéry Mažuoju Princu nusileisti į nežinomą planetą, išrauti baobabą, pamatyti skambančias žvaigždes ir įgyti išminties.
– Jūsų linkėjimai bibliotekų lankytojams, kolegoms bibliotekininkams ir „Rubinaičio“ skaitytojams.
– Švedų vaikų rašytojas Ulfas Starkas yra pasakęs, kad iki vaikų literatūros reikia užaugti. Tai stiebkimės aukštyn iki tos ribos, kol suprasime, kad knyga turi ateitį, nors dėl jos reikia pakovoti. Tvirtybės ir atvirumo naujovėms!
– Dėkui už interviu ir gražios septyniasdešimtmečio šventės!
Visos nuotr. iš Aldonos Šiaulienės archyvo
Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)
