MANO TĖVAS IR VAIKŲ LITERATŪRA
Mažosios seselės
Gėlių prisodino,
O mūsų broleliai
Norėtų jazmino
S. Geda
„Skaityk vaikams Sigitą Gedą“, – pasakė man Tėvas, rašytojas Vladas Dautartas, kai Jo anūkai, mano vaikai, pradėjo kalbėti. O aukščiau esančios eilės buvo pirmosios, kurias išmokė deklamuoti anūkę Onutę. Jis svaigo nuo vaikiškų Gedos eilių, skaitomų mano vaikų. Jam tai atrodė tobula.
Jeigu parašyčiau, kad Tėvui kurti vaikams buvo svarbu, nepasakyčiau esmės. Rašyti Jis pradėjo suaugusiesiems. Bendrapiliečiams. Ir ta pradžia buvo sunki – laikai, patys gūdžiausi kūrėjams, laisvos dvasios žmonėms. 1958–1960 metai – ne tik griežtos cenzūros, bet ir represijų metai. Ir štai Tėvas negali nerašyti. Per trejetą metų netekęs trijų brolių, sesers ir abiejų tėvų, Jis draskomas kontrasto tarp nuostabios, nors ir neturtingos savo vaikystės ir baisios Tėvynės nūdienos. Kūrėjo intuicija čia Jam atveria kelią – gimtojo Šilelio kaimo žmonės ir gamta tampa Jo kūrybos objektu.
Gamta. Būtent ji atvedė Tėvą į vaikų literatūrą. Gimtosios Lietuvos grožis nebuvo Tėvui tarsi koks literatūrinio siužeto fonas. Gamta, Tėvynės peizažai yra pagrindinis Jo kūrybos herojus. Lietuvos kalneliai ir kloniai, upės ir upokšniai, miškai ir šilai, Tėvo įsitikinimu, sovietmečiu tegalėjo būti lietuvio tapatybės garantas, stabilus išlikimo pagrindas. Jam atrodė, Jis tikėjo, kad tauta ir jos aplinka, šimtmečius egzistavę kartu, yra nesugriaunama tvirtovė.
Deja! Tai pasirodė iliuzija. Tarybinė tikrovė atsiskleidė neįtikėtina griaunamąja jėga – tauta buvo tremiama, sodybos „numelioruojamos“, upių vaga keičiama, statomos milžiniškos gamyklos, elektrinės, laukuose riaumojo traktoriai. Nors niekada nebuvo tarybinės literatūros flagmanas, Tėvas jautė pareigą kalbėti ir valdžios institucijoms, perspėti apie galimas šios pertvarkos pasekmes. Tuo metu Jis pasinėrė į publicistiką. Deja, rašytojo žodis nebuvo girdimas.
Kai gimėme mes, trys Jo vaikai, Tėvas turėjo galimybę matyti mus ir mūsų bendraamžius augančius, bręstančius. Jis tapo puikiu vaikų psichologu, mokytoju. Ir tada mes vis dažniau išgirsdavome Jį sakant, kad tik vaikai yra tautos ateitis, kad nėra galimybės paveikti jau susiformavusio žmogaus, kad Jis, rašytojas, privalo kalbėtis su vaikais. Ir tas kalbėjimas, Jo kūriniai vaikams, Jam tapo patys svarbiausi. Šiandien tokia aktuali klimato šilimo problema Tėvui jau tada, prieš 30–40 metų, buvo akivaizdi. Su nerimu ir virpančia širdimi Jis troško įtikinti jaunuosius skaitytojus, kad tik tapę darnia pasaulio tvarkos dalele, o ne gamtos užkariautojais žmonės gali išsaugoti Žemę ir gyvybę joje.
Tėvas tikėjo gėrio ir grožio pergale, bet… netikėjo pasakomis. Trumpai sakant, Jam atrodė, kad visos pasakos jau sukurtos. „Tai praamžių darbas – pasakos. Jos kurtos šimtmečius“, – sakydavo rašytojas. Savo misija Jis laikė atvesti augantį skaitytoją į realų, egzistuojantį žmonių ir gamtos pasaulį. Stebuklas Jam buvo tobuli gyvūnų tarpusavio ryšiai, augalų grožis ir žmogus, gebantis tai matyti.
Pats Tėvas skaitė daug ir labai greitai. Antoine’as de Saint-Exupéry, Astrida Lindgren, Pranas Mašiotas, Vytė Nemunėlis, Martynas Vainilaitis, jau minėtasis Geda – tai rašytojai, kurių kūryba Jį žavėjo. Dirbdamas tuometinėje Respublikinėje (dabartinėje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo) bibliotekoje, Tėvas turėjo slaptą galimybę naudotis vadinamaisiais geltonaisiais fondais. Iš ten atkeliavo du autoriai – Vincas Pietaris ir Karlas May’us, – kurie mane pakerėjo. Anksti perskaitę nuotykinę literatūrą – Jules’į Verne’ą, Alexandre’ą Dumas, – Mamos paskatinti, ėmėmės suaugusiųjų klasikos. Tėvas itin domėjosi, ką skaitome, ir ypač džiaugėsi Ernesto Hemingway’aus, Jerome’o Davido Salingerio, Williamo Faulknerio, Heinricho Böllio knygomis.
Paties Vlado Dautarto kūriniai vaikams akivaizdžiai nevienodos meninės vertės. Ir Jis tai žinojo. Silpnesni, ideologiškai pakaustyti buvo rašomi siekiant išmaitinti šeimą. Meniškiausi – Auksinio lyno vaišės, Sapnuoju karalystę, Miškinukas ir senelis Kaukas ir kt. – yra apie tai, ką Jis išmanė, išjautė ir širdimi bei talentu perdavė skaitytojams. Svarbios Jam buvo ir knygų iliustracijos. Neabejotinai artimiausias Jo bendramintis buvo dailininkas Leonardas Gutauskas.
Tėvo rankraščius perskaitydavau pirmoji. Jis prašydavo, kad ištaisyčiau rašybos ir skyrybos klaidas, mat pats, net perrašinėdamas juodraštį, jų nepastebėdavo. Man būdavo smagu, kad Tėvas neleisdavo broliams triukšmauti, kai skaitydavau, ir prilygindavo mano pastangas kūrybai. Kritikai Jis buvo ypač jautrus, bet vis tiek drąsiai išsakydavau savo nuomonę. Vėliau ūgtelėjęs anūkas Pijus tapo senelio, kurį vadino Semu (ankstyvoje vaikystėje taip tardavo žodį „senelis“), kūrybos gerbėju ir pirmuoju skaitytoju. Pijus ryte prarydavo kiekvieną naują Semo knygą. Vaikų ir anūkų nuotykiai dažnai tapdavo kūrinių siužetais. Štai, pavyzdžiui, mano brolis Julius, būdamas dešimtmetis, vis dar „vaduodavo“ karalaitę iš Arkikatedros varpinės bokšto. O anūkė Onutė mano intonacijomis ir žodžiais „auklėjo“ savo lėlę. Tėvui užtekdavo akimirkos, kad iš to atsirastų apsakymas ar jo dalis.
Esu laiminga, kad Tėvo knygas skaitė mano vaikų karta, o dabar į jas įniko ir anūkėlė Ieva, auganti visai kitokiame virtualiame ir animaciniame pasaulyje, bet blizgančiomis akimis besiklausanti lydekučio Kikučio gyvenimo istorijos.
Džiugina ir Kauno rajono Raudondvario gimnazijos rengiamas mokinių rašinių gamtos tematika konkursas. Tai gražiausia, ko kurdamas galėjo tikėtis Tėvas, rašytojas Vladas Dautartas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 2 (82)
