DIENORAŠČIŲ KNYGŲ POPULIARUMO IR ĮTAIGUMO PASLAPTYS

 

 

 

Tokių, kurie rašė paauglystėje dienoraštį, turbūt tikrai daugiau nei nerašiusiųjų. Tai intymus, asmeniškas ir slaptas pokalbis su savimi, todėl kitus itin intriguojantis. Visada patrauklu sužinoti ir smalsu palyginti, kokias paslaptis saugo bendraamžių išpažintys. Akivaizdu, kad dienoraščių knygose paaugliai randa autentiškos išgyvenimų patirties, kuri susijusi su santykių vertinimu, nuotykiais, pirmosios meilės išgyvenimais, vertybių pasirinkimu ar socialine apibrėžtimi. Pasakojimas pirmuoju asmeniu leidžia adresatui tapatintis su veikėju. Fikciniai faktai tampa artimi ir net savi. Norint aptarti kai kurias dienoraščių žanro knygas klausimų ir abejonių kyla daugiau nei atsakymų. Kokia dienoraščio kaip žanro vieta vaikų literatūroje? Kodėl jis toks patrauklus skaitytojams? Kodėl vaikai, kaip sakome, neskaito, bet šių knygų ieško ir jomis džiaugiasi? Ką jie tose knygose randa? Pagaliau ar verta tokias knygas skaityti? Vienoje iš parduotuvių lyg tyčia pamatyta maždaug dešimties metų mergaitė, prie šono stipriai ir nuoširdžiai glaudžianti vieną iš Rachel Renée Russell Prietrankos dienoraščio knygų, leido įsitikinti, kad kalbėti apie tai ir verta, ir reikia.

Pamatyti besidžiaugiantį vaiką su knyga, sutikim, ne toks dažnas dalykas. Lyg ir nesiginčijame, kad literatūra vaikams ir paaugliams turi teikti džiaugsmą, turi padėti pažinti save, ugdyti jausmus, pamilti knygas ir literatūrą apskritai. Kita vertus, ar nepagauname savęs sakant, kad tokios knygos kaip Jeffo Kinney Nevykėlio dienoraštis mūsų „neužkabina, o šiuolaikinius vaikus veikia kaip magnetas, nes panašu, kad tik tokio tipo knygas jie dabar daugiausia ir skaito. <…> visa knyga paprastai nieko neriša, neatveria, neveda į jokius apmąstymus.“1

O mane, prisipažinsiu, šios knygos „užkabino“, buvo smagu skaityti. Jas laikau tikrai juokingomis ir prasmingomis, nes literatūra turi atlikti ir hedonistinę paskirtį, ne tik slogiai kankinti filosofiniuose užkaboriuose. Be abejo, neneigiu, kad „serialų“ dažnai būna šiek tiek per daug, laiku nesustojus jie ima kelti monotoniją. Tokią mintį pagrindžia ir paties Kinney pasisakymai apie pagrindinio herojaus brandą: „Gregas yra priešpaauglystės būsenoje. Jis niekada nesuaugs. Jis bus šioje būsenoje, kaip gintare, visą savo gyvenimą, tad mano knygose jūs niekada nerasite itin daug charakterio vystymosi.“2 Per tiek laiko, kiek apima šios knygos, Gregas tikrai turėjo labiau suaugti. Galbūt todėl skaitytojai, atpažinę save ir pamilę rašytojo knygas, liko pusiaukelėje. Šiandien Kinney Nevykėlio dienoraščio knygų jau vienuolika (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, 2007, liet. 2008; Sąlygas diktuoja Rodrikas, 2008, liet. 2009; Paskutinis lašas, 2009, liet. 2010; Karštos vasaros dienos, 2009, liet. 2010; Nemaloni tiesa, 2010, liet. 2011; Žiemos spąstai, 2011, liet. 2012; Trečias nereikalingas, 2012, liet. 2013; Ir vėl nesiseka, 2013, liet. 2014; Ilga kelionė, 2014, liet. 2015; Seni laikai, 2015, liet. 2016; Rizikingas sumanymas, 2016, liet. 2017). Visos šios knygos išverstos ir į lietuvių kalbą. 2017 m. lapkričio 7 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose laukiama ir dvyliktosios, kuri turėtų vadintis Pabėgimas.

Akivaizdu, kad pramoginė, populiarioji, literatūra ir vadinamoji aukštoji, daugiasluoksnė knyga tikrai yra du skirtingi dalykai. Kad vaikas gebėtų ir norėtų skaityti, reikia išmokti žaisti vieną paprastą žaidimą: šalia labai patinkančios, smagios knygos pasiūlyti ir tokią, kuri mus, suaugusiuosius žavi didaktinėmis paskatomis, dvasinių vertybių pilnatve ir visu tuo, ko norime, kad vaikai knygose rastų. Kita vertus, kas gali paneigti, kad tų didaktinių intencijų Nevykėlio dienoraščio knygų potekstėje nėra? Reikia tik labiau paanalizuoti pagrindinio herojaus paveikslą – jo elgseną, mintis, jauseną. Vis dėlto nepamirškime, kad skubančioje visuomenėje auga kitokia, greitoji, karta, todėl greitai perskaitomos dienoraščių knygos vaikams labai tinka. Spontaniški įrašai neplanuoti, bet svarbūs, nes atspindi ekspresyvią rašančio paauglio poziciją tuo metu. Akivaizdu, kad šalia pramoginių knygų turime siūlyti ir sudėtingesnių, prasmingesnių. Bet nevalia atimti teisės džiaugtis ir tokia knyga, kuri yra jų kartos, jų vidinio pasaulio atspindys. Pasak Nevykėlio dienoraščio autoriaus Kinney, „vaikai dabar skaito ir naudoja istorijas visiškai kitaip, nei kada nors anksčiau“3. Autorius pirmenybę teikia interaktyvioms istorijoms.

Keletas svarbesnių fikcinio dienoraščio žanro bruožų

Viršelio dail. Chad W. Beckerman ir Jeff Kinney
Viršelio dail. Chad W. Beckerman ir Jeff Kinney

Norint suvokti, kodėl šis žanras toks patrauklus, reikėtų paminėti keletą jo ypatybių. Dienoraščio užuomazgos siejamos su dar antikoje susiformavusia tradicija – atvirumu sau. Nors pirmieji tekstai dar negali būti laikomi šio žanro kūriniais, pokalbių su savimi, atsivėrimų galima rasti laiškuose, išpažintyse ir net užrašų knygutėse.

Lietuvių literatūros enciklopedijojedienoraštis apibrėžiamas kaip „datuoti užrašai, fiksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus, pasakojimo forma ir pasakojimo žanras“4Dabartinės lietuvių kalbos žodyne dienoraštis apibūdinamas kaip „tam tikroje knygoje ar sąsiuvinyje rašomi dienos reikalų ir įspūdžių užrašai“5. Bet toks apibrėžimas akivaizdžiai per siauras. Pasak Liudos Ruseckienės, dienoraštis – tai asmeniškas „sielos dokumentas“6. Atskiromis knygomis dienoraščiai pradėti leisti XVII a. kaip kelionių aprašymai. „Nuo sentimentalizmo laikų dienoraščio forma vartojama grožinėje literatūroje atskleisti pagrindinio personažo sielos dialektikai, įteisinti laisvo pasakojimo eigai ir žodžio impulsyvumui.“7 Bene tiksliausiai dienoraščio žanro bruožus įvardija Rimantas Glinskis: „1) periodiškumas, įrašų reguliarumas; 2) ryšys su dabarties nuotaikomis, o ne su seniai praėjusiais įvykiais; 3) spontaniškumas (prabėgo mažai laiko, autorius dar negali suvokti įvykio reikšmės); 4) stichiškumas, tekstas literatūriškai neapdorotas; 5) nefiksuotas adresatas; 6) intymumas ir atvirumas, sąžiningumas“8. Fikciniai dienoraščiai dažniausiai išlaiko šiuos bruožus, todėl sukurtas tikroviškas įspūdis itin įtikinamas.

Kaip vieną pirmųjų dienoraščio užuomazgų pavyzdžių vaikų literatūroje Kęstutis Urba mini Edmondo De Amiciso apysaką Širdis9. Dienoraščiai gali fiksuoti gimstantį įspūdį visiškai iš arti, be jokios distancijos. Juose gali atsiskleisti autoironiškų refleksijų vientisumas, poetinė potekstė, fragmentiškas kompozicijos lengvumas ir vidinė įtampa. Dėmesys dienoraščiuose kreipiamas į esamąjį laiką ir į tai, kas tuo metu svarbiausia. Tai galėtų būti ir išsisakymas, apmąstymai. Atvirumas – pagrindinis dienoraščio bruožas. Dienoraštis rašomas sau manant, kad niekas kitas jo ir neskaitys. Iš jo tikimasi nesumeluotų situacijų, nesuvaidintų emocijų. Pats rašymo procesas dienoraščio autoriui teikia malonumą, todėl galima tikėtis, kad panašius jausmus pajus ir skaitytojas. Subjektyvumas tampa dienoraščio meninės raiškos privalumu.

Atvirumo, nesumeluotų situacijų, nesuvaidintų emocijų, fragmentiško kompozicijos lengvumo, iš dalies – autoironiškų refleksijų vientisumo ir net vidinės įtampos tikrai esama ir Nevykėlio dienoraščio knygose. Nereikia pamiršti ir svarbiausios, išskirtinės savybės – juoko. Humoristiniai dienoraščiai itin populiarūs tarp paauglių. Šis žanras jiems artimas dėl kelių priežasčių. Daugelis paauglių patys rašo dienoraštį, todėl dienoraščių knygose ieško panašumo, nori susitapatinti su jų herojais. Nevykėlio dienoraštyje ir kitose panašaus pobūdžio knygose adresatas tarsi susidvejinęs: kokio amžiaus „rašytojas“, panašaus amžiaus ir skaitytojas. Be to, dienoraštis – paslapčių sąsiuvinis, o paslaptys, ypač svetimos, vilioja.

Dienoraščių knygų paaugliams tekstų įvairovė

Pastaruoju metu dienoraščių knygų paaugliams leidžiama daug ir įvairių. Pateikti tikslią klasifikaciją būtų sunku, nes turinio gelme ir menine raiška jos labai skiriasi. Kai kurios knygos, atitinkančios aptariamo žanro reikalavimus, pavyzdžiui, Anos Frank dienoraštis (1947, liet. 1997), stulbina filosofine gelme, tragiškais išgyvenimais, dvasiniais skauduliais. Kitos knygos – Angelos Sommer-Bodenburg Hana, mažasis Dievo angelėlis (1995, liet. 1999) ar Katarinos Mazetti Bandykim nekalbėti apie Dievą (1995, liet. 1999), – nors ir primena dienoraščius, tėra pokalbiai, pasakojimai pirmuoju asmeniu, tai dialogai su pačiu savimi. Pasak Urbos, „akivaizdu, kad riba tarp dienoraščio formos ir pirmojo asmens pasakojimo formos parašytų kūrinių šiuolaikinėje vaikų literatūroje nėra aiški“10. Kita vertus, nevisiškai aiški ir riba tarp dienoraščio bei autobiografijos. Neabejotina, kad dienoraštyje labiau susitelkiama į esamąjį laiką ir emocijas, o autobiografijoje svarbesni asmenybę įprasminantys ir išryškinantys faktai.

Daug smagesnės, žaismingesnės, paįvairintos karikatūromis Lincolno Peirce’o Didysis Neitas klasėje vienas (2010, liet. 2013), Sabinos Zett Hugo pasaulis(2011, liet. 2013), Lizos Pichon Nuostabusis Tomas Geitsas (2011, liet. 2013) ar Stephano Pastis Timis Nevykėlis. Padaryta klaidų (2012, liet. 2013), Tamsyn Murray Viskas apie Kesidę (2015, liet. 2016), Rüdigerio Bertramo Kūlmenas ir aš (2010, liet. 2014), taip pat kitos knygos pasakojimo maniera adresatui atrodo labai artimos, atviros, tikros, atveriančios intymiausias paslaptis. Nors jų pavadinimuose nėra žodžio „dienoraštis“, jose galime perskaityti dienoraščio žanro apibrėžimui artimas eilutes: „Knyga, kurią laikai rankose, – istorinės reikšmės mano, kaip seklio, gyvenimo aprašymas. Viskas joje paremta kruopščiai patikrintais faktais. Visi piešiniai – mano paties.“11 Latvių rašytojos Rutos Skrebelės knygos Janio B. dienoraštis (2012, liet. 2013) ir Shermano Alexie’o knygos Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis (2007, liet. 2011) pavadinime žodis „dienoraštis“ jau yra, bet šie kūriniai taip pat tik primena dienoraščių knygas. Juose nėra jokios laiko metrikos, pasakojimas, nors ir epizodinis, kad ir paviršutiniškai yra susietas. Janio B. dienoraštyjeskyrius „Mano geriausias draugas“ baigiasi sakiniu: „Štai koks yra mano draugas Gunaras. Todėl ir nusprendžiau pirmą savo knygą paskirti jam.“12 Kitas skyrius „Gunaras bando įgyti autoritetą“ prasideda taip: „Gunaras praėjusiais metais pas mus atvyko iš kaimyninės mokyklos.“13 Net ir naujausioje Prietrankos dienoraščio autorės Russell knygoje Makso Kramblio nesėkmės. Spintelės didvyris (2016, liet. 2016) nurodoma, kad tai dienoraštis, bet datų čia taip pat nėra. Tik gausūs įvykių aprašymai. Galbūt tokias knygas galėtume laikyti fiksuojamų įvykių, įspūdžių dienoraščiais? Šios knygos autorė imituoja dienoraščio žanrą parašomu tekstu, kuris užbraukiamas kaip juodraštyje ar sau skirtuose užrašuose. Makso Kramblio nesėkmėse jis paliekamas ir skaitytojui. O Hanso Jürgeno Feldhauso Pašėlusiose atostogose (2012, liet. 2013), pateikiančiose Jano Henseno kelionių dienoraštį, minima tik „Pirma diena“, … „Penkta diena“, … „Devinta diena“ ir t. t.

Humoristiniai dienoraščiai maksimaliai atitinka dabartinių paauglių skaitomų knygų poreikius. Tokių knygų pavyzdžiais laikytini Sue Townsend Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios (1992, liet. 1997). Nors reikia pasakyti, kad tai jau beveik klasika. Humoristiniams dienoraščiams priskiriamos ir puikiai lietuvių skaitytojams pažįstamos Anderso Jacobssono ir Söreno Olssono Berto dienoraščių (Berto dienoraštis, 1987, liet. 1998; Bertas ir brolyčiai, 1995, liet. 2000; Bertas ir Smalynės gauja, 1996, liet. 2000; Berto žygiai, 1991, liet. 2003), Kinney Nevykėlio dienoraščio ir Russell Prietrankos dienoraščio knygos.

Jeffo Kinney Nevykėlio dienoraščio patrauklumas

Akivaizdu, kad Russell Prietrankos dienoraščio ciklas skirtas mergaitėms, o Kinney Nevykėlio dienoraščio knygos – berniukams. Gregas Heflis rašo dienoraštį, bet vadina jį „žurnalu“. Tai, kad rašo dienoraštį, nori nuslėpti ir kitų panašių knygų veikėjai. Jacqueline’os Wilson knygos Mes – dvynės (1995, liet. 2004) herojės Rubi ir Garnet jį vadina „ataskaita“, o Olssono ir Jacobssono Bertas dėl viso pikto ant viršelio nupiešia kraupią kaukolę, kad tik niekas nepagalvotų apie dienoraštį. Beje, Berto dienoraštis mėlynos, o ne rausvos spalvos, kad tik nesukeltų įtarimo, nes rausvi dienoraščiai būdingi mergaitėms. Vien tik užuomina, kad tai dienoraštis, skaitytojams kelia intrigos įspūdį. Rašyti dienoraštį – ne vien paties Grego, pagrindinio Nevykėlio dienoraščio knygų herojaus, sumanymas. Taip nusprendė jo mama, o jis jai pritarė: „Sutikau čia rašinėti tik pagalvojęs, kad tada, kai būsiu turtingas ir garsus, turėsiu rimtesnių darbų, nei kiaurą dieną atsakinėti į kvailus gerbėjų klausimus. Taigi ši knyga tada ir pravers“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 2), – sako Gregas. Ryškus autoironiškas santykis su dienoraščiu. Knygos dizainas taip pat primena dienoraštį, rašyta ranka, tarsi sąsiuvinyje (nors šiandien jau drįsčiau abejoti, ar informacinių technologijų pasaulyje tai dar įmanoma). Aprašomi įvykiai apima konkretų laikotarpį, nurodytos savaitės, dienos, mėnesiai. Visų vienuolikos knygų veiksmo laikas – treji metai ir trys su puse mėnesio. Ilgiausiai trunka pirmosios Nevykėlio dienoraščio knygos veiksmas: nuo vienų metų rugsėjo pradžios iki kitų metų pirmųjų birželio dienų. Kitų knygų veiksmo laikas trumpėja ir trunka vos du ar tris mėnesius, o paskutinės vienuoliktosios – jau tik pusantro mėnesio. Kyla klausimas: ar Gregui ima vis labiau patikti rašyti dienoraštį? Vis trumpesnį knygų veiksmo laiką turbūt lėmė komercinės aplinkybės. Kaip ir apskritai visõs išleistos papildomos produkcijos, naudojančios Nevykėlio dienoraščio prekės ženklą: dienoraščių šablonų, filmų ir pan. Kiekvienai knygai skiriant beveik po metus, vienuoliktojoje herojus jau būtų buvęs suaugęs vyrukas ir tokia knyga nebūtų buvusi populiari.

Kinney Nevykėlio dienoraščio patrauklumą lemia ne tik siužetas, smagus, dinamiškas pasakojimas, paremtas įvykiais ir nuotykiais, bet ir kompozicija. Pasak autoriaus, „ironiška, tačiau mano Nevykėlio dienoraščiuose istorija man iš tiesų nelabai rūpi. Į savo knygas žiūriu kaip į tam tikrus mechanizmus, perteikiančius mano juokus <…>. Tad bet kuriuo atveju aš aukoju istoriją dėl juoko.“14 Tekstas derinamas su komiksais. Gal tiksliau – su karikatūromis, nes, paimti atskirai, piešiniai nesugula į vientisas istorijas, bet puikiai humoristiškai, ironiškai iliustruoja ir pagyvina tekstą, transformuoja jį į vaizdus, išryškinami svarbesni akcentai, taigi tekstas vizualizuojamas ir tampa dinamiškesnis. Nevykėlio dienoraščio knygų piešiniai stiprina komiškąjį teksto pradą, daro jį dar juokingesnį. Apskritai piešiniai puikiai dera su tekstu. Kita vertus, tokį efektą kelia ne tik sąmoningos teksto prieštaros, bet ir teksto bei piešinio turinio nesutapimai: „Gregas tam tikra prasme yra nepatikimas pasakotojas. Dažnai tai, ką jis rašo, prieštarauja tam, ką jūs matote iliustracijose. Man baisiai smagu vaizduoti šią prieštarą ir parodyti, kad Gregas ne visuomet valdo situaciją.“15 To paties negalima pasakyti apie Prietrankos dienoraščio knygų iliustracijas. Jos atrodo banalios, grubesnės, vulgaresnės ir ne tokios subtilios, apskritai gilesnei teksto sampratai net nereikalingos. Iš tiesų tokį karikatūromis iliustruotą tekstą vaikai perskaito daug greičiau. Daugelis suaugusiųjų mano, kad taip jų atžalos tolsta nuo vien tekstinių knygų, bet įrodyta, kad ir toks skaitymas reikalauja pastangų, lavina vaizduotę: tuo pat metu reikia sekti ir dialogą, ir piešinio eigą, ieškoti jų sąsajų ir asociacijų. Pasak Vitos Mozūraitės, „komiksas komiksui nelygu, o jų poveikis priklauso nuo auklėjimo. Juk nedraudžiame gaminti ir nereikalaujame iš parduotuvės šalinti ledus vien dėl to, kad jie nėra labai naudingi.“16

Panašių dienoraščių knygų herojai vadinami nevykėliais, prietrankomis, laikomi šiek tiek keistais, šiek tiek kitokiais, gal net atstumtaisiais, iš jų neretai pasijuokiama. Daugelis skaitytojų teigia, kad Gregas kaip personažas yra blogas pavyzdys ir daro neigiamą įtaką vaikams. „Gregas yra paprastas vaikas ar bent jau toks, koks aš buvau jo metų, – sako rašytojas, – o tai reiškia, dar nesusiformavęs, dar ne visuomet teisingai pasirenkantis. Vidurinės mokyklos moksleivis dar neturi tokio didelio sąmoningumo apie jį supantį pasaulį.“17 Taip jau nutinka, kad Gregas, norėdamas išspręsti problemą kuo geriau, išsprendžia ją nevykusiai. Vaikų literatūros veikėjai dažnai yra herojai, bet Gregas ne toks. Pasak autoriaus, „Gregas užrašinėja savo paties būsimą didybę, nors jokių akivaizdžių jos apraiškų knygose nėra“18. Jis kupinas prieštaravimų, turi savo charakterį, todėl daug įdomesnis už visus kitus. Tai tipiškas antiherojus, todėl spalvingas ir patrauklus. „Mama visada sako, kad aš protingas vaikas, tik nemoku savo gabumų „pritaikyti“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 14), – teigia Gregas. Kita vertus, kažin ar Gregas yra tipiškas nevykėlis? Savo užrašuose jis modeliuoja kitokį, geresnį, požiūrį į save, geresnio, kai bus įžymus, gyvenimo viziją. Jis pasitiki savimi, jaučiasi pranašesnis, sumanesnis už kitus. Pasak Vytauto Kubiliaus19, dienoraštyje negali slėptis pats nuo savęs ir sau meluoti. Bet vaikų ir paauglių literatūrai šis teiginys, matyt, netaikytinas dėl amžiaus psichologijos ypatumų. Beje, ir pats Kinney jautėsi gudresnis, sumanesnis už savo brolius ir seserį, augo tradicinėje mokytojos ir kariškio šeimoje su vyresniu ir jaunesniu broliais ir seserimi: „Turėjome dalintis viskuo, įskaitant tualetą.“20 Kai žmonės klausia, ar rašytojas esąs Gregas, jis atsako: „Gregas yra gudresnis, nei aš buvau vaikystėje.“21 Nors dienoraščio žanrui būdingas dokumentiškumas, Nevykėlio dienoraščio knygose nutolstama nuo faktų tikrumo ir objektyvumo. Naratorius laimingas gyvendamas susikurtame svajonių pasaulyje.

Viršelio dail. Chad W. Beckerman ir Jeff Kinney
Viršelio dail. Chad W. Beckerman ir Jeff Kinney

Gregas Heflis gyvena tradicinėje šeimoje su abiem tėvais, vyresniu ir jaunesniu broliais. Jam savo kailiu tenka patirti vyresniojo brolio išdaigas: „Kai buvau jaunesnis ir mama su tėčiu pranešė, kad turėsiu mažą broliuką, TIKRAI labai džiaugiausi. Tiek metų buvau stumdomas Rodriko, todėl baisiai norėjau pakilti šeimos hierarchijos laiptais“ (Sąlygas diktuoja Rodrikas, p. 40–41). Knygoje gausu suaugusiesiems iš pirmo žvilgsnio absurdiškų situacijų, bet tai puikiai atitinka paauglių psichologinę būseną ir kelia jiems juoką. Vasaros atostogų pradžioje vyresnysis brolis Rodrikas, apsirengęs mokykline uniforma, pažadina Gregą vidury nakties norėdamas apgauti, kad reikia eiti į mokyklą. O Gregas gali smagiai atsikeršyti jaunesniajam broliui Meniui, kurį mama visada ir visur liepia vestis kartu. Gregas erzina Menį siūlų kamuoliuku sakydamas, kad tai voras. Kai Menis jį praryja, Gregui uždraudžiama žiūrėti naujametę laidą. „Mama nusivedė Menį į virtuvę. Tada ant lėkštutės padėjo sėklą, raziną ir vynuogę ir liepė Meniui parodyti, kuri iš jų panašaus dydžio į tą siūlų kamuoliuką, kurį prarijo. Menis kurį laiką spoksojo į lėkštutę. Tada nuėjo prie šaldytuvo ir išėmė iš jo apelsiną“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 134–135).

Ypač svarbia meninės raiškos priemone tampa hiperbolė. Įžvalgos, iš kurių kyla juokas, labai tikroviškos. Knygos sėkmę lemia neidealizuotas santykis su suaugusiųjų pasauliu. Skaitytojai lengvai gali tapatintis su knygos veikėju, nes tai jų bendraamžis, pasakojantis apie panašias į jiems kylančias, iš dalies net stereotipines problemas. Tėvai jų nesupranta, mama pavadinama kvanktelėjusia, nes mano, kad dienoraštyje Gregas aprašinės savo jausmus, vidurinė mokykla – „kvailiausias dalykas, kokį tik buvo galima sugalvoti“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 3), ten reikia kiurksoti su gauja silpnapročių. Mokytis dienoraščių veikėjai nenori, pareigos jausmas jiems svetimas, mokytojus jie laiko apskritai nieko nesuprantančiais. Grego tėtis taip pat dažnai nesuvokia esmės, neleidžia žaisti vaizdo žaidimų, „jis nuolat mane uja, kad užsiimčiau kokia nors „aktyvia“ veikla“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 24). Vaikus suaugusieji verčia rengtis pasenusių modelių drabužiais – šie jiems atrodo dar visai tinkami ir nesenamadžiai: „turėsime vilkėti sportinukus, kurie atrodo kaip devyniolikto amžiaus maudymosi kostiumai“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 80).

Iš pirmo žvilgsnio toks vaiko požiūris į suaugusiuosius neatrodo labai patrauklus. Kita vertus, pavaizduoti būdingi tėvų, mokytojų tipažai, stereotipai, kurių autentiškumą lėmė suaugusiųjų elgsena. Šaržuoti paveikslai (ir tėvų, ir mokytojų, draugų) nėra sarkastiški, o Grego vertinimuose ir komentaruose nėra pykčio. Jis geba atsiprašyti, nors tai jam ne itin malonu. Kiekvienas knygos sakinys, nors ir glaustas, be didesnių poetinių pagražinimų, atskleidžia, kuo paauglys gyvena, kaip mąsto, kas jo amžiaus vaikams svarbiausia: santykiai su tėvais, broliais, mokytojais, draugais. „Raulis, tiesą pasakius, yra geriausias mano draugas, tačiau tai kintantis reiškinys“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 17), – sako Gregas. Visose dienoraščių knygose Gregas ir pykstasi, ir taikosi su juo, bando susirasti kitų draugų, bet Raulis jam visada rūpi. Rūpi Gregui ir santykiai su mergaitėmis, apranga, net dantų kabės, t. y. viskas, su kuo susiduriama kasdienybėje, tai, kas svarbu tokio amžiaus vaikui. Prieštarauti tėvų deklaruojamoms moralės normoms, elgtis kitaip, nei prašo tėvai, kvailioti yra daug smagiau: „Tada išdrąsėjome ir pradėjome juos erzinti šūkaudami beždžionių ir kitais balsais. Aš šūkavau kaip beždžionė, o Raulis ūkavo kaip pelėda…“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 72). Suaugusiesiems gali būti nesuprantama, kodėl taip elgtis paaugliams patinka, bet juk vaikai taip pat nesupranta kai kurių suaugusiųjų elgesio motyvų. Kalėdų proga tetos Gregui dovanoja tokias dovanas, kokių jam nereikia, bet Gregas už jas dar turįs ir padėkoti: „Noriu pasakyti, kad ne taip jau lengva dėkoti už daiktus, kurių nenorėjai“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 138). Kompiuteriu surinktas universalus padėkos giminaičiams tekstas, pasirodo, ne visada tinka: „Mieloji teta Loreta, dėkoju jums už puikias kelnes! Kaip Jūs sužinojote, ką norėjau gauti dovanų? Kelnės man labai pravers mokykloje! Visi draugai pavydės, kad turiu kelnes. Jūsų dėka šios Kalėdos buvo pačios nuostabiausios! Nuoširdžiai Gregas“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 139).

Grego mama, kaip ir visos tipiškos mamos, nori, kad jos vaikas vaidintų spektaklyje. O Gregas jaučiasi „kaip kokiame kvailių šou“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 97). Mamai tai nė motais: „Jos nuomone, „visapusiškas“ tapsiu tik išmėginęs įvairius dalykus“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 96). Visiška katastrofa baigiasi muzikos vadovės ponios Norton bandymas priversti visus dalyvauti vaidinime, šokti ir dainuoti. Tikėdamasis išsisukti, Gregas renkasi vaidinti medį: „Filmui įpusėjus supratau, kokio vaidmens norėčiau. Norėčiau vaidinti medį, nes 1) jam nereikės dainuoti ir 2) jis apmėtys Dorotėją obuoliais“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 99).

Tėvai iš savo vaikų visada tikisi daugiau, nei pasiekia patys. Grego tėčiui nepatinka savi bruožai, pastebėti sūnaus elgesyje, bet jis pats mielai elgiasi tarsi paauglys: „Heloviną mėgsta ir tėtis, tik dėl kitos priežasties. Tą vakarą, kai kiti tėvai dalija saldainius, mano tėtis pasislepia krūmuose su didžiule šiukšlių dėže, sklidina vandens. Ir kai kokie nors paaugliai eina pro šalį, juos apipila“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 49). Ir iš tiesų Grego tėtis patykojęs apipila grįžtančius Gregą ir jo draugą Raulį vandeniu: „Tačiau tada išgirdome baisų riksmą ir mus parbloškė vandens banga“ (Grego Heflio žurnalas su karikatūromis, p. 74).

Knygų sėkmę lemia stiprus komiškasis lygmuo: juokas subtilus ir taiklus, puikiai atkartojantis paauglių humorą. Kartais Grego samprotavimai prieštaringi, hiperbolizuoti, mintys trūkčiojamai šokinėja. Daug prasmingos ironijos ir net autoironijos, žaidžiama įvairiomis komizmo atmainomis. Smagiausią juoką ir skaitytojo paauglio pasitenkinimą kelia situacijos komizmas: „Nutariau kelis kartus perplaukti takelį ir paprašyti trenerio leisti nueiti į tualetą. O tada tiesiog pasislėpti persirengimo kambaryje ir pratūnoti iki treniruotės pabaigos. Vienintelė bėda ta, kad berniukų tualete buvo gal kokie penki laipsniai šilumos. ŠALČIAU negu baseine! Kad nesustirčiau, teko apsivynioti tualetiniu popieriumi“ (Sąlygas diktuoja Rodrikas, p. 8–9). Tačiau juokas gali būti prasmingas. Daugelis šaltinių tvirtina, kad „komiškumas gali suteikti žmogui gilių dvasinių išgyvenimų kaip ir kiti estetiniai reiškiniai, nes komiškumo jausmas priskiriamas aukščiausių socialinių (estetinių) jausmų sričiai“22.

Visas knygas galima skaityti kaip atskiras, nes remiamasi įvykių fiksavimu. Knygos tarsi neturi nei pradžios, nei pabaigos. Baigiasi įvykis, baigiasi ir istorija, nes rytoj, kitą dieną vėl kas nors įvyks, todėl kiekvienos knygos akcentu tampa įvykis. Pavyzdžiui, Žiemos spąstuose Gregas įtariamas išterliojęs sieną, o Senuose laikuose išgyventi be elektronikos prietaisų – nesuvokiamas dalykas. Vis dėlto visų knygų siužetus sieja mokyklos, šeimos, draugų temos – tai, kas skaitytojui artima, todėl taip patrauklu. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į šmaikščią kalbą, lakonišką pasakojimo stilių. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio šmaikšti Grego kalbėsena slepia jausmus, išgyvenimus. Nors jie neįvardijami, bandoma neįsileisti į jausmų pasaulį, bet tai tik fikcija. Iš tiesų Gregui rūpi jo aplinka: šeima, mokytojai, tėvai, draugai ir pirmoji meilė.

Nevykėlio dienoraščio knygos pirmiausia skirtos skaitymo džiaugsmui patirti, suvokti, kad esi toks vienas, ypatingas, bet gyveni tarp kitų, aplink tave esančių. Autorius puikiai jaučia jaunesniojo paauglio pasaulį. Knygos įrodo, kad kiekvienas mūsų vaikas yra išskirtinis, o jų sėkmę lemia autoriaus požiūris į vaikus. Rašytojas sako nesijaučiąs turintis vaikus moralizuoti. „Iš tiesų, aš stengiuosi pralinksminti vaikus tomis knygomis. Ir, man rodosi, jeigu tame ir yra kokia pamoka, tai yra tai, jog knygos gali būti smagios.“23 Tad ar knyga, pasakojanti apie šių dienų vaiką, jo vidinį pasaulį, vertybes, apie tai, kaip jis gyvena su mumis ir tarp mūsų, gali būti bevertė? Nevykėlio dienoraštis ir panašios knygos perskaitomos greitai ir lengvai. Šiandien skaitymas turėtų tapti ne prievole, o teikti malonumą. Paauglių skaitymo ypatumus labai gražiai įvardijo Benas Bėrantas: „Jiems norisi skaityti apie tokius pačius kaip ir jie ir skaityti linksmai, pakeliui atrandant naujus dalykus.“24 O Nevykėlio dienoraščio kūrėjas sako, kad jo knygos nebūtų atsiradusios be šeimos, kurioje užaugo pats25. Tai ar ne laikas atsigręžti į tai, kas neišvengiama?..

_____________________________

1 Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, „Jubiliejinės: spalio knygos vaikams“, prieiga per internetą: http:// www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-11-jubiliejines-spalio-knygos-vaikams/122871(žiūrėta 2017-07- 03).

2 „Jeffas Kinney: Mano knygos kaip saldainiai, jose vitaminų nedaug“, prieiga per internetą: http://8diena.lt/2017/03/15/jeffas-kinney-manoknygos-yra-kaip-saldainiai-jose-nedaug-vitaminu/ (žiūrėta 2017-08-04).

3 Ibid

4 Vytautas Kubilius, „Dienoraštis“, Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 115.

5 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 121.

6 Liuda Ruseckienė, Literatūros pedagogikos studijos, Vilnius: Gimtasis žodis, 2001, p. 193.

7 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 115.

8 Rimantas Glinskis, XX amžiaus lietuvių dienoraščiai: tarp literatūros ir dokumento, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 15.

9 Kęstutis Urba, „Keletas dienoraščių knygų“, Pasisakymai apie vaikų literatūrą, Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos skyrius, 2004, p. 43.

10 Ibid., p. 47.

11 Stephan Pastis, Timis Nevykėlis, Vilnius: Alma littera, 2013, p. 2.

12 Ruta Skrebele, Janio B. dienoraštis, Vilnius: Alma littera, 2013, p. 20.

13 Ibid., p. 21.

14 „Jeffas Kinney: Mano knygos kaip saldainiai, jose vitaminų nedaug“, prieiga per internetą: http://8diena.lt/2017/03/15/jeffas-kinney-manoknygos-yra-kaip-saldainiai-jose-nedaug-vitaminu/ (žiūrėta 2017-08-04).

15 Ibid.

16 Vita Mozūraitė, „Komiksai – priešai ar draugai?“, Žvirblių takas, 2000, Nr. 6, p. 12.

17 „Jeffas Kinney: Mano knygos kaip saldainiai, jose vitaminų nedaug“, prieiga per internetą: http://8diena.lt/2017/03/15/jeffas-kinney-manoknygos-yra-kaip-saldainiai-jose-nedaug-vitaminu/ (žiūrėta 2017-08-04).

18 Ibid.

19 Vytautas Kubilius, „Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija“, Metai, 2000, Nr. 7, p. 81.

20 „Jeff Kinney: People ask me, is Greg really you?“, prieiga per internetą: http://www.theguardian.com/ lifeandstyle/2012/dec/01/diary-wimpy-kid-jeffkinney (žiūrėta 2017-08-07).

21 Ibid.

22 Nijolė Toleikytė, Didaktiniai komiškojo teksto skaitymo aspektai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 8.

23 „Jeffas Kinney: Mano knygos kaip saldainiai, jose vitaminų nedaug“, prieiga per internetą: http://8diena.lt/2017/03/15/jeffas-kinney-manoknygos-yra-kaip-saldainiai-jose-nedaug-vitaminu/ (žiūrėta 2017-08-04).

24 Benas Bėrantas, „Knygos padaužoms, arba Ką skaityti, jei nemėgsti skaityti“, prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/201505-22-knygos-padauzoms-arba-ka-skaitytijei-nemegsti-skaityti/131144 (žiūrėta 2017-08-07).

25 „Jeff Kinney: People ask me, is Greg really you?“, prieiga per internetą: http://www.theguardian.com/ lifeandstyle/2012/dec/01/diary-wimpy-kid-jeffkinney (žiūrėta 2017-08-07).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 3 (83)

Įžanginis

Oi ta Kakė Makė

Straipsniai

FANTASTIŠKAS MENIU, ARBA SIGITO POŠKAUS SKAITINIAI VAIKAMS, TĖVAMS IR SENELIAMS
Į ISTORIJĄ NUEINANTI MODERNIOJI LIETUVIŲ MOKSLINĖ FANTASTIKA IR PAAUGLIŲ GALIMYBĖS JĄ SKAITYTI

Mano vaikystės skaitymai

KAD VAIKAS SUKRIZENTŲ IR PASIDŽIAUGTŲ

Paskaitykim, mama, tėti!

BARBĖ VIENADARBĖ, ARBA ŽAISLO GALIA

Bibliografija

2018 M. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai