Oi ta Kakė Makė
Turiningas buvo dešimtasis tarptautinis Klaipėdos seminaras „Jūra ir vaikų literatūra“. Ačiū Lietuvos kultūros tarybai, sudariusiai galimybę pasikviesti kolegų iš Estijos ir Latvijos ir gražiai juos priimti. Svečių pranešimai apie reikšmingiausias XXI a. knygas – tarsi tiesiai mūsų leidėjams į ausį. Gaila tik, kad tos ausys buvo pabėgusios…
Iš rimtų, solidžių pranešimų išsiskyrė trumpa, bet karšta diskusija apie Kakės Makėsfenomeną. Ar padoru vaikų literatūros vardą klijuoti ant mineralinio vandens butelių, šampūno, dešrelių? Kas tai inicijuoja? Kokia ir kam iš to nauda? Įstabu, kad pajutusi kylančią diskusijos temperatūrą mūsų literatūros veikėjos šokosi ginti estų vaikų literatūros kritikė Jaanika Palm. (Estijoje pirmoji Kakės Makės ciklo knyga jau išversta ir net paskelbta mėnesio knyga.) Jaanika ir priminė, kaip prieš kokį dešimtmetį panašiame renginyje ji mums rodė limonado butelį su garsaus estų rašytojo Andruso Kivirähko veikėja Lotte, o mes tada tik aikčiojome ir murmėjome. Tokia personažo sklaida yra modernus ir normalus reiškinys, kuriuo reikėtų džiaugtis, sakė Jaanika.
Tada kažkas iš dalyvių prisiminė, kokia gausybė daiktų daiktelių, suvenyrų radosi iš Tove’s Jansson knygų. O aš pats jau grįžęs namo prisiminiau 2002 m. Anglijoje išklausytą pranešimą apie Beatrix Potter personažų pramonę. Pati autorė, praėjus vos metams po Triušelio Petriuko pasirodymo, sukūrė ir patentavo minkštą žaislą, vėliau prisidėjo kuriant nosinaites, seilinukus, net koklius. Tuo metu, 2002-aisiais, buvo išduota 400 licencijų, leidžiančių įvairiose šalyse gaminti įvairius daiktus. Japonijoje triušelis Petriukas atsidūrė net ant majonezo etiketės… Bet tai niekis, palyginti su 1500 kompanijų, kurios naudoja Mikę Pūkuotuką…
Kolegos lietuviai neretai padūsaudavo: o kur, o koks mūsų herojus?.. Ir štai nelauktai netikėtai ta heroje tapo visai ne pasakos veikėja, o „tikrų tikriausia“ mergaitė – Linos Žutautės sukurta Kakė Makė. Kas čia ne taip? Kas čia kitaip? Esu skaitęs kandžių rašinėlių ir nuogąstavimų dėl veikėjos vardo. Kaip patyręs senelis noriu paliudyti, kad vaikai to vardo tikrai nesieja su ekskrementais. Suaugusieji neturėtų savo asociacijų primesti vaikams. O kad Kakė Makė vaikų mėgstama, būtų juokinga liudyti. Laikausi nuomonės, kad „patinka vaikams“ toli gražu nėra geros knygos kriterijus, bet šiuo atveju – vis dėlto kriterijus.
Žutautė – visų pirma dailininkė. Vaikai „skaito“ jos išradingas iliustracijas, tiesiog prilimpa prie jų. Klausosi tos pačios knygos šimtus kartų. Galima sutikti, kad kai kuriems tekstams reikėtų stipresnės redaktoriaus rankos. Bet nereikėtų šiose knygose pasigesti filosofinių gelmių. Kakės Makės ciklas yra didaktinės paveikslėlių knygos pavyzdys. Tokios knygos, tokia literatūra turi teisę gyvuoti, yra reikalinga.
Taigi Kakės Makės fenomenas mus išgąsdino. Daiktų ir prekių su Kakės Makės įvaizdžiu gausėja. Verta dėmesio pastaba, kad Prancūzijoje veikėjo vardą vartoti ant maisto produktų uždrausta įstatymu. Man irgi ne itin skanu žiūrėti į „šlapią“ dešrą „Kakė Makė“, nors nesu jos ragavęs. Bet kita kas tiesiog džiugina, turėtų džiuginti. Štai pirmoji ciklo knyga jau išversta ar verčiama į latvių, danų, korėjiečių, lenkų, estų, hebrajų, graikų, kinų, ukrainiečių, rusų kalbas. Ir ar galima būtų kokiomis nors dirbtinėmis pastangomis Lietuvoje pasiekti šitokį tos knygos tiražą – 49 tūkst. egzempliorių? O visų Kakių Makių – 580 tūkst.!
Ypač džiugi naujausia žinia apie būsimą miuziklą, kuriamą profesionalių, garbingų muzikų. Kaip suprantu, jų pačių vaikai ir išprovokavo šią mintį. Vadinasi, pradžių pradžia yra knyga, knygos, o visa kita – tik pasekmė. Ir sėkmė. Ar verta pykti ir bamblenti?
Jau po seminaro kolegė Vilija Jūros šventės šurmulyje aptiko, nupirko ir padovanojo man pakelį „Arklio Dominyko“ žolelių arbatos. Tai gal vaikų literatūra Lietuvoje jau šį tą reiškia?
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 3 (83)
