Į ISTORIJĄ NUEINANTI MODERNIOJI LIETUVIŲ MOKSLINĖ FANTASTIKA IR PAAUGLIŲ GALIMYBĖS JĄ SKAITYTI

Šio straipsnio pavadinimas sąlyginis, poleminis, bet kaip tik todėl jo atsisakyti nenoriu. Iš karto reikia pripažinti, kad lietuvių autoriai niekad nekūrė ir nekuria mokslinės fantastikos kūrinių, skirtų specialiai paaugliams. Bet juk paauglystė ‒ tai metas, kai jaunas žmogus arba susidomi fantastinės literatūros žanru, arba ne. Todėl visiems, kuriems rūpi vaikų ir paauglių literatūra, verta žinoti, kas gi yra toji fantastinė literatūra ir kuo ji gali būti patraukli jauniesiems skaitytojams.

Mokslinė fantastika – kas tai?

Apibrėžti, kas yra šiuolaikinė, arba modernioji, fantastinė literatūra, nėra lengva. Sunku nustatyti ribas, kur ji prasideda ir kur baigiasi. Įvairiais amžiais fantastika gyvavo kaip sudedamoji mito, grotesko, simbolio, alegorijos, meninio sąlygiškumo dalis, ir tik XIX a. pab.–XX a. pr. susiformavo pakraipa, kuri įgavo mokslinės fantastikos pavadinimą. Šios pakraipos atsiradimas siejamas su spartėjančia techninės civilizacijos raida, mokslinių atradimų gausėjimu. Nuo stebuklo kaip reiškinio, laužančio determinizmo dėsnius, pereinama prie stebuklo, išreiškiančio žmonijai iki tol nežinotus gamtos dėsnius.

Fantastinę literatūrą galima laikyti tam tikru pasaulio aiškinimo būdu, savotiškais naujaisiais etiologiniais mitais, senovėje patvirtindavusiais kokį nors gamtos reiškinį. Tačiau mokslinėje fantastikoje svarbiausia skaitytojo įtikinimo priemone tampa ne „įrodymai“, bet „paaiškinimai“. Visiškai „įrodymų“ neatsisakoma ‒ svarbus vaidmuo tenka detalėms: pavyzdžiui, Herberto George’o Wellso Laiko mašinoje samanos, žolė, įbrėžimai ant prietaiso tampa „įrodymu“, kad keliautojas tikrai buvo nuvykęs į ateitį, bet lygiagrečiai pateikiamas ir „paaiškinimas“ – svarstymai apie keturmatį pasaulį, kurio ketvirtuoju matmeniu, laiku, taip pat galima judėti (kelionės laiku grindžiamos prielaida, kad ir ketvirtasis matmuo turėtų turėti tas pačias savybes kaip ir kiti trys – ilgis, plotis, aukštis).

Fantastinė literatūra nevienalytė. Tebėra neatsakytas mokslinės fantastikos ir „tiesiog fantastikos“ santykio klausimas. Esama įvairių šios literatūros klasifikacijų. Viena jų – Donaldo Wollheimo (The Universe Makers. Science Fiction Today, 1971)¹:

• mokslinė fantastika (science fiction), kurios pagrindas – šiuolaikinio mokslo žinios;

• stebuklų ir paslapčių literatūra (weird fiction), kurioje vaizduojami laikai, kai žmonės tikėjo antgamtiniais reiškiniais;

• grynoji fantazija (pure fantasy), kurioje vaizduojami neįmanomi reiškiniai ir remiamasi vien skaitytojo noru tiesa laikyti tai, ką autorius vaizduoja, bent jau tuo metu, kai kūrinys skaitomas.

Kiek kitokią klasifikaciją pateikia Williamas Godshalkas (Alfred Bester: Science Fiction of Fantasy)². Anot jo, fantastinė literatūra skirstytina į:

• grynąją fantastiką, kurioje fantazija pati sau tikslas, o idėjos vaidina minimalų vaidmenį;

• filosofinę fantastiką, kurioje fantastiniai įvaizdžiai ir situacijos tampa priemone kokioms nors filosofinėms idėjoms ar koncepcijoms demonstruoti;

• socialinę-kritinę fantastiką, kurioje autorius fantastiniais įvaizdžiais perteikia savo požiūrį į esamą socialinę visuomenės santvarką;

• realistinę, arba, kitaip tariant, mokslinę, fantastiką, susijusią su autoriaus bandymais nuspėti ateitį.

Abu šie skirstymai sąlyginiai. Jie neapima visos fantastinių kūrinių įvairovės, be to, viename kūrinyje dažnai susipina įvairios temos ir motyvai, todėl jį galima priskirti iš karto kelioms grupėms, pavyzdžiui, socialinei-kritinei ir filosofinei.

Šiame straipsnyje susitelkta tik į mokslinės fantastikos atšaką. Daugelis autorių jai priskiria ir distopijas, kurias atskirai yra aptarusi Goda Baranauskaitė³. Ji bando pagrįsti ir nuomonę, kad distopija ir mokslinė fantastika yra atskiri fantastinės literatūros žanrai, o tai neprieštarautų mano pateiktai Godshalko klasifikacijai, nors laikyčiausi teiginio, kad distopija yra viena iš mokslinės fantastikos atmainų. Remdamasi kitu tyrinėtoju, Ulrichu Broichu, Baranauskaitė tvirtina, kad „mokslinė fantastika vaizduoja nerealų pasaulį (prisiminkime: distopinis pasaulis siejamas su realia ateitimi), o jos tikslas yra ne pats žmogus, o mokslas ir jo populiarinimas. Be to, mokslinės fantastikos kūriniams dažnai stinga loginio reiškinių priežastingumo paaiškinimo ir empiriškumo“⁴. Čia norėtųsi paklausti: argi vieno iš mokslinės fantastikos pradininkų Jules᾽io Verne’o 2000 mylių po vandeniu (1869, liet. 1958 ir kt.) arba Aplink Žemę per 80 dienų (1873, liet. 1947 ir kt.) kūriniai nesisieja su realia ateitimi? Vaizduoja nerealų pasaulį? Jiems stinga loginio reiškinių paaiškinimo ir empiriškumo? XXI a. nei povandeniniai laivai, nei kelionės aplink Žemę jau nieko nebestebina. Tiesa, į Žemės centrą žmogus dar nenukeliavo, bet vien tik remiantis realios ir nerealios ateities vaizdavimo skirtimi laikyti distopiją atskiru žanru, o ne mokslinės fantastikos atmaina būtų nekorektiška, kaip ir teigti, kad mokslinei fantastikai „trūksta loginio reiškinių paaiškinimo“. Atvirkščiai. Mokslinės fantastikos kūriniuose tiek žmonijos mokslo pasiekimai, tiek jų paaiškinimai yra logiškai pagrįsti. Iš pradžių tokio tipo literatūroje „paaiškinimus“ pratarmėse rašydavo specialistai arba dažnai patys autoriai juos įpindavo į kūrinį taip, kad sunku būdavo atskirti, kur baigiasi faktai ir prasideda pseudomokslas, fikcija. Nors suprantama, kad mokslinės fantastikos ir mokslo sąsajos sąlyginės: mokslo duomenys į fantastinę literatūrą patenka perdirbti, o dažnai ir tyčia deformuoti – taip atsiranda galimybė idėją perteikti menine forma, autoriui suteikiamas ne mokslininko, o kūrėjo, menininko statusas. Taigi mokslinėje fantastikoje kuriami ne nerealių, bet galimų pasaulių modeliai – nesvarbu, kur vyktų veiksmas: kitose planetose, ateities Žemėje (utopijos, distopijos, antiutopijos) ar paralelinėse erdvėse. Skaitytojas turi priimti žaidimo taisykles, kad visa tai kur nors egzistuoja, o autorius privalo rašyti taip, kad priverstų skaitytoją patikėti tų galimybių realumu: kelti mokslines hipotezes, pateikti tam reikiamų fizikos, astronomijos, chemijos ar biologijos žinių.

Be abejo, mokslinės fantastikos kūriniuose atsispindi ir žmonių baimės, nerimas dėl galimų padarinių, pavyzdžiui, idėja, kad vykstant į kosmines keliones ir skrendant greičiau už šviesą biologinis žmogaus laikas atsiliks nuo laiko, kuriuo tuo metu gyvens Žemė; neišvengiamai iškyla ir prisitaikymo ateities visuomenėje problema, galima socialinė atskirtis. Medicinos pažanga jau dabar numato galimybę klonuoti, o fantastinė literatūra svarsto, kaip klonuoti, ar pakeisto genotipo žmonės bus vertinami tų, kurie gimsta natūraliu būdu, kurių – vienų ar kitų – diskriminacija galėtų būti prognozuojama (čia vertėtų paminėti Justino Žilinsko romaną Genomas 3000, 2004)? Daugelyje kūrinių akcentuojamas asmenybės susvetimėjimas vykstant technikos pažangai: universali priešprieša „sava“ – „svetima“ įgauna naują pavidalą, kurį būtų galima įvardyti „žmogus“ – „protingas robotas“.

Specifinis mokslinės fantastikos bruožas ‒ idėjos vienkartiškumas. Fantastika kartais dar vadinama „samprotavimų literatūra“, „galimybių literatūra“ arba „literatūrine hipoteze“. Mokslinei fantastikai būdingos vadinamosios amžinosios temos ‒ kosminis skrydis, ryšys su nežemiškomis civilizacijomis, dažnai technokratiška Žemės ateitis, bet jei kartą kokia nors idėja, pavyzdžiui, laiko mašinos mechanizmas, jau buvo paaiškinta (kaip kad Wellso Laiko mašinoje1895 m.), tai nebūtina daugiau smulkiai aprašinėti tokio kelionės būdo – reikia tiesiog juo naudotis. Taigi senosios temos tampa savotiška duomenų baze ir papildo naujus siužetus.

Mokslinėje fantastikoje svarbus intrigos vaidmuo. Kad kūrinys patrauktų dėmesį ir nevargintų jame nagrinėjamos problemos (populiaru gvildenti egzistencines, filosofines ar psichologines temas), rašytojas turi sukurti ir nuolat palaikyti įtampą. Į siužetą dažnai įpinama ir meilės linija, veikėjų charakteriai nesudėtingi, išvaizda patraukli. Stilius lengvas, vaizdai plastiški, tapybiški, su ryškiomis buities detalėmis, kalba sklandi ir paprasta. Kaip tik dėl visų šių komponentų mokslinė fantastika priskiriama populiariajai literatūrai ir būna patraukli paauglystėje.

Žiupsnis lietuvių fantastikos istorijos kaip žingsnis į šiandieną

Lietuvių fantastinės literatūros pradžia ‒ apie 1930 m., jos pradininku laikomas Justinas Pilyponis (1907–1947), įkvėpimo sėmęsis iš Verne᾽o. Jo Antrasis pasaulio tvanas (1930–1934, I–II d.; nebaigtas) gali būti laikomas pirmuoju lietuvišku mokslinės fantastikos romanu. Jau tais laikais Pilyponio kūryba buvo mėgstama paauglių ir jaunimo: juos traukė intriguojantis siužetas, egzotiški kraštai ir neįtikėtini atsitikimai, drąsūs ir kilnūs herojai. Romane Antrasis pasaulio tvanas vaizduojama plati istorinė ateities pasaulio panorama (veiksmas vyksta XXXVII a.), aprašoma nauja pasaulio giminė arakizai, keliamos pagrindinės fantastikos temos – susirūpinimas Žemės ir žmonijos ateitimi, kosminių kelionių, kitų planetų kolonizavimo, nežemiškos gyvybės paieškų problemos.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, fantastika buvo ideologizuota. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos fantastinių apsakymų pasirodydavo tik periodikoje. Pirmoji lietuvių mokslinės fantastikos knyga, išleista sovietmečiu, – Vlado Miniaus apsakymų rinkinys Į žvaigždes pasirengę (1964). Minius – chirurgas, dirbęs Tuberkuliozės mokslinio tyrimo institute, todėl ir jo apsakymų temos siejasi su ateities medicinos laimėjimais. Brandumu pasižymėjo Vytauto Norbuto kūryba. Jo apysakoje Nemirtingumo lygtis (1970) keliama homosintezės – dirbtinių antrininkų sukūrimo – galimybė ir su ja susijusios socialinės adaptacijos problemos: sintetinių antrininkų aplinkiniai vengia, netgi nekenčia. Savo ruožtu dirbtiniai žmonės taip pat jaučia nevisavertiškumo kompleksą. Po kurio laiko juos visus ištinka amnezija, jie palengva regresuoja ir nori atkeršyti tikriesiems žmonėms už suteiktą nevisavertį ir nelygiavertį gyvenimą. Autorius kelia hipotezę, kad bus sukurta visuomenė, susidedanti iš atskirų, bet bendrą sąmonę, bendrą protą ir bendrą atmintį turinčių būtybių („Žmogus virstų milžiniško kūno dalele, organiniu automatu, atliekančiu tam tikras funkcijas – ir nieko daugiau.“⁵), ir svarsto, kiek svarbus yra kiekvienas asmuo kaip individualybė („Žmonės bus priversti užmiršti praeitį, o užmiršę praeitį – praras save. Sąmoninga egzistencija yra savęs suvokimas, žinojimas, kad egzistuoji kaip atskiras individas. Kadangi šis suvokimas bus periodiškai nutraukiamas, žmogus kiekvieną kartą virs kitu individu. Formuosis nauji nerviniai ryšiai, formuosis naujas asmuo, neturįs nieko bendra su ankstesniuoju, išskyrus išvaizdą. Nemirtingumas bus fiktyvus.“⁶). Taigi šį kūrinį iš dalies galima priskirti distopijoms, nors vienareikšmio atsakymo, ar pokyčiai veda į civilizacijos pražūtį, autorius nepateikia.

Aštuntąjį dešimtmetį mokslinės fantastikos kūrinių išleista gana daug. Be Norbuto, kūrė dar du rašytojai fantastai – Kazys Paulauskas ir Banguolis Balaševičius. Paulausko apysakose Dorado (1971), Argonautų laivas (1979), Saulės sūnus (1983) ir Deimo efektas (1986) vaizduojamos kelionės į kitas planetas. Argonautų laive matome Žemę po šešiasdešimties tūkstančių metų, keliama prisitaikymo nepaprastai pasikeitusiame pasaulyje problema. Deimo efektas kalba apie makronines visatas, suberdvinius skrydžius į kitas galaktikas, svarstoma galimybė užmegzti ryšį su nežemiškomis būtybėmis. Balaševičiaus apysakų Agentas ir robotas (1973) ir Už laiko upės (1986) siužetai – kosminės kelionės ir ryšiai su nežemiškomis civilizacijomis – tampa priemone socialinei problematikai atskleisti. Apysakoje Agentas ir robotas kaliniui, nuteistam iki gyvos galvos, bausmė pakeičiama sutartimi su Kosmoso kolonijų bendrove. Planetose, į kurias siunčiamas ištirti kolonizavimo galimybių, agentas aptinka dvi visuomenines santvarkas. Pirmosios gyventojų alaiminų smegenyse įmontuotos kapsulės, priimančios daugumos (o iš tikrųjų – tik valdančiųjų kepitų grupelės) įsakymus. Alaiminams atrodo, kad jiems nieko netrūksta, bet sotus ir laimingas gyvenimas – tik iliuzija. Antrosios planetos gyventojai ditrampai kiekvieną vertina lygindami su savimi: tik jie laikomi visaverčiais, o visoms kitoms rasėms suteikiama tam tikra raidos kategorija pagal „civilizacijų išsivystymo lentelę“ ir atitinkamai nustatoma, kokias teises jos gali turėti ditrampų visuomenėje. Apysaka Agentas ir robotas gali būti suprasta kaip užmaskuotas bandymas perteikti du režimus: iliuzinį komunistų siūlomos laimės principą, pagrįstą diktatūra, ir fašistinį – vienos rasės pirmenybės prieš kitas. Apysakoje Už laiko upės vaizduojama planeta, kurioje kolonistai, įvedę fašistinį režimą, pavergė vietinės civilizacijos gyventojus borus. Abiejose apysakose primygtinai teigiama, kad nesvarbu, kokios būtų problemos, visuomenė jas turi spręsti pati – pagalba iš šalies (šiuo atveju – iš Žemės) nereikalinga. Iš Žemės atvykę žvalgai lieka pasyviais įvykių stebėtojais. Tai galėjo būti ir paslėpta „armijos išvaduotojos“ kritika. Balaševičius pirmasis ėmėsi ir lietuviškos tematikos  – grįsdamas nežemiškų civilizacijų egzistavimo idėja jis perkūrė pasakojimą apie Jūratę ir Kastytį (apsakymas „Baltijos sakmė“ knygoje Mes – ne robotai). Tačiau lietuviška tematika šio laikotarpio autorių kūryboje labiau atsitiktinė: dažniausiai veiksmas nukeliamas tai į tolimą kosmosą, tai į nepažįstamą ateities visuomenę. Šiuo metu ypač populiari gyvenimo pratęsimo ar nemirtingumo tema, kuriamas visažinis pasakotojas, verčiantis patikėti fantastinio pasaulio galimybe.

Nuo XX a. devintojo dešimtmečio lietuvių fantastinės literatūros raida neatsiejama nuo fantastikos mėgėjų klubų veiklos⁷. 1979 m. buvo įkurtas Vilniaus universiteto fantastų klubas, kuris vėliau vadinosi Vilniaus fantastų klubas, Jaunųjų fantastų klubas, o nuo 1984 m. iki šiol – Vilniaus fantastų klubas „Dorado“. Jame veikė literatų sekcija ir vaizduotės lavinimo grupė. 1981–1984 m. dienraštyje „Komjaunimo tiesa“ buvo „Fantastikos“ skiltis, kurią rengė klubo nariai: rašydavo straipsnius, skelbdavo savo apsakymus, versdavo užsienio autorių kūrybą, organizuodavo literatūros konkursus. Nuo 1982 m. vyko „Visatos ir žmogaus“ konkursas, kuriame buvo numatyta skirti premijas už fantastinius literatūros ir dailės kūrinius. Konkurse dalyvaudavo ne tik to meto rašytojai fantastai, bet ir jaunimas – studentai ir aukštesniųjų klasių moksleiviai. Konkursas gyvavo iki tol, kol jau nepriklausomoje Lietuvoje 1992 m. įsikūrusi specializuota fantastinės literatūros leidykla „Eridanas“ pradėjo skelbti savo literatūros konkursą, o jo nugalėtojų kūriniai pradėti leisti Geriausios Lietuvos fantastikos (GLF) rinkiniuose.

Išleisti šeši GLF – 1997, 1998, 1999, 2001, 2002 ir 2003–2006 m. Kūriniai, įtraukti į šias knygas, nevienodos kokybės ir meninio lygio, jų autoriai nėra profesionalūs literatai. 1997 m. pasirodžiusio pirmojo GLF pratarmėje teigiama, kad rinkinys suskirstytas į tris dalis: pirmojoje skelbiami tradicinės mokslinės fantastikos kūriniai, antrojoje – kūriniai apie neįprastus reiškinius, keistus žmones, paslaptingus nutikimus, trečiojoje – fantasy, arba, kitaip tariant, literatūrinė fantazija. Visų rinkinių struktūra panaši. Vis dėlto matyti, kad tradicinės mokslinės fantastikos žanro kūrinių, kur būtų kalbama apie kosmines keliones ar netikėtus civilizacijos pasiekimus, kasmet buvo vis mažiau.

Tarp mokslinės fantastikos kūrinių įsivyrauja vadinamoji kiberpanko atšaka: kaip fonas vaizduojama kibernetinė visuomenė ir joje veikiantys pagrindiniai veikėjai marginalai – kriminaliniai elementai, visuomenės atstumtieji, neturintys už ką įsigyti tobulesnių protezų, pakeičiančių natūralius žmogaus kūno organus, negalintys pasinaudoti genų inžinerijos laimėjimais, ar tie, kurie renkasi laisvę dėl laisvės. Tai Egidijaus Šantaro ir Mykolo Starkausko „Idealus pasirinkimas“ (GLF, 1997), Justino Žilinsko „Greitoji pagalba“ (GLF, 2001), „Lede“ (GLF, 2002). Bandoma reaguoti į socialines šiandienos aktualijas: Daliaus Vadlugos apsakyme „Padėvėti drabužiai“ žmonės kolonizuoja planetas, siųsdami į jas didžiules siuntas padėvėtų drabužių, o jais apsirengę čiabuviai perima ir kolonizatorių mąstymą, papročius, net vardus. Vis dėlto fantastinės literatūros tendencijos ryškinti socialinę problematiką vis labiau menksta. Tarsi siekiant atsiriboti ne tik nuo esamos realybės, bet ir nuo prognozių, kokia ateitis laukia šiandienos visuomenės, traukiamasi į virtualią tikrovę, kompiuterinių žaidimų pasaulį. Apsakyme „Idealus pasirinkimas“ iš pradžių žaidžiama lietuvių skaitytojams atpažįstamais tikrovės ženklais – veiksmas vyksta lyg ir Vilniuje, minimas Šeškinės kalnas, Katedra. Bet pabaigoje paaiškėja, kad tai tik iliuzija: pasaulis pateikiamas kaip žaidimas, o veikėjo gyvenimas yra ne kas kita kaip speciali kompiuterio programa.

Mokslinės fantastikos temų amplitudė Lietuvoje yra gerokai susiaurėjusi. Kosminė (ir ryšių su nežemiškomis civilizacijomis galimybės ar atominio karo padarinių) tematika šiandienos lietuvių fantastinėje literatūroje jau nebeiškyla. Į galimus genetikos mokslo raidos padarinius reaguoja Žilinsko romanas Genomas 3000 (2004). Tai tipiškas pavyzdys, kai idėja viršesnė už individualaus charakterio kūrimą. Veiksmas vyksta fantastikos požiūriu gana netolimoje ateityje – 2053 m., genetikai jau išmokę pakeisti susidėvėjusias ar sužalotas kūno dalis ar pakoreguoti naujagimio genus taip, kad šis taptų gabiu mokslininku, menininku ar verslininku. Konfliktas kyla tarp jų ir puristų – judėjimo, kurio nariai kovoja už natūralią žmogaus prigimtį. Į detektyvinį siužetą įterptos fiktyvių istorijos knygų ar straipsnių genetikos tema ištraukos atitinka tikslą pavaizduoti ne tiek individualius charakterius ir individo likimą galimų netolimos ateities kolizijų fone, kiek perkelti į grožinį kūrinį pačias mokslo raidos tendencijas. Taigi čia tai, kas paprastai yra veikėjų gyvenimo fonas, iškeliama į pirmąjį planą.

2008 m. pasirodė Giedriaus Vilpišausko romanas Vėjas nuo jūros. Jame pasakojama apie grupelę veikėjų, atsidūrusių uždaroje erdvėje, kurioje veikia kitokie nei įprastame pasaulyje dėsniai, ir tai pamažu atskleidžia juos kaip asmenybes, motyvuoja kintančius tarpusavio santykius. Šalutiniai veikėjai pasmerkti: jų mirtys reikalingos tam, kad pagrindinis veikėjas (ir pasakotojas) didėjant įtampai nuosekliai artėtų prie atomazgos – išsivaduotų iš keistosios zonos. Ši zona – tai nė viename žemėlapyje nepažymėto miško ežero apylinkės su tam tikru centru – veidrodiniu pusmetrio skersmens tabletės formos įrenginiu su užrašu „Temporalinis zondas“, ant kurio veikėjai randa ir įspėjimą: „Sistemos pažeidimas. Apsauginis laukas aktyvus. Kitas techn. aptarnavimas: 2031.05.20.“ Taigi atrodytų, kad skaitytojui siūlomas keistosios erdvės atsiradimo mįslės įminimo kodas yra iš mokslinės fantastikos idėjų banko.

Tačiau paaiškėja, kad pasakotojas linkęs eksperimentuoti su haliuciogeninėmis nuodingųjų grybų savybėmis. Jis žino, kad kažkokiu būdu rado ežerą, kurį anksčiau yra sapnavęs. Be to, tik jis vienas įgyja ypatingų savybių tam tikrais momentais jausti zonoje esančius gyvus žmones, tarsi pats būtų tapęs panteistine, visa apimančia dieviškąja būtybe. Užsimenama ir apie šamanų ritualus, kuriuose vartojami tam tikru būdu paruošti grybai.

Vadinasi, skaitytojas gali rinktis iš dviejų versijų: arba veikėjus iš tiesų įkalino kažkokio temporalinio įrenginio gedimas, arba tai yra tiesiog pasakotojo haliucinacija. „Mokslinė“ versija lyg ir užleidžia vietą mitinei – „temporalinio zondo“ gedimas dėl veikėjus ištikusios bėdos niekuo dėtas, nors siužetui mokslinės fantastikos liniją jis suteikia: vienas iš veikėjų yra keliautojas laiku, iš tolimos ateities atvykęs pirmykščių genčių tyrinėtojas, gedimo netyčia atblokštas į XX amžių. Vilpišausko romano siužetas konstruojamas pagal klasikinius psichologinio siaubo trilerio principus ir kol kas atrodo geriausias iš XXI a. pradžioje lietuvių literatūrinės fantastikos terpėje pasirodžiusių kūrinių.

Dar būtų galima paminėti Renatos Šerelytės novelių romaną Kokono baladės(2014), bet jeigu Vilpišausko ir Žilinsko knygos galėtų būti skaitomos paauglių, nors tiesiogiai nėra jiems adresuotos, Šerelytės romano, kuriame vaizduojama intriguojanti apokaliptinė situacija su naujomis gyvybės formomis ir žmonių bandymais išlikti, veikėjai paaugliams kažin ar būtų patrauklūs: groteskiniai, šaržuoti jų charakteriai (profesorius, tarnaitė, reklamos agentūros viršininkė, rašytojas…) ir pakitusi kasdienybė suaugusiuosius linksmina, o paaugliams akivaizdžiai pritrūktų nuotykio, vos ne pagrindinio juos masinančio fantastinės literatūros elemento.

Reikia pripažinti, kad Šerelytė yra viena iš rašytojų, puikiai jaučiančių auditoriją, kuriai skirtos jos knygos. Taigi Kokono baladžių adresatas ‒ suaugęs skaitytojas, o štai Žvaigždžių medžiaga – apysaka paaugliams. Kiek joje mokslinės fantastikos? Pagrindinis veikėjas paauglys Timis turi nemažai rašytojų fantastų mėgstamo tipažo ‒ atskalūno genijaus mokslininko – bruožų: kompiuteriai ir naujosios technologijos jį domina labiau nei realus gyvenimas. Jis atkuria atsitiktinai parke aptiktos nužudytos bendraklasės Evelinos pavidalą virtualioje erdvėje. Kaip jam pavyksta tai padaryti, beveik nerašoma. Autorei atrodo, kad užtenka minimalaus aprašo skyriaus pradžioje: „Timis, neatitraukdamas akių nuo planšetės ekrano, kuriame jau ryškėjo „Evelinos“ kontūrai, atidarė šaldytuvą. Tai, kas buvo padėta ant vidurinės lentynos, trumpam atitraukė jo žvilgsnį nuo skaičių ir funkcijų“ (p. 17). Tiesa, siužetui plėtojantis, Timis vis grįš prie „Evelinos“ programos ir ją keis ‒ jis stengiasi sukurti merginą tokią, kokia galiausiai patiktų jam pačiam, su kokia, kitaip nei buvo realybėje, jam būtų paprasta bendrauti, o kartu ‒ ir pasikalbėti jį dominančiomis mokslo atradimų temomis. Bet naujoji Evelina nelinkusi pasiduoti šiems Timio užmojams. Ji, atrodytų, ima gyventi ne tik savą, bet ir savitą gyvenimą, ir nors yra Timio valdoma (jis gali kada panorėjęs įjungti ir išjungti planšetę), pati ima vaikiną valdyti nepastebimai keisdama jo gyvenimo būdą. Nors naujoji Evelina egzistuoja tik virtualybėje, paradoksaliai Timis ima atkreipti dėmesį į realų jį supantį pasaulį ir megzti glaudesnius ryšius su kitais žmonėmis: pastebi, kuo gyvena jo senelė, su kokiomis problemomis susiduria bendraamžiai ir bendraklasiai, ima rūpintis mirusios Evelinos broliuku Kristupėliu ir jaudinasi dėl dingusio jos galbūt Alcheimerio liga sergančio senelio, taigi išmoksta jautrumo. Kaip tik tai laikyčiau svarbiausia Šerelytės knygos fantastinio elemento misija ‒ kai ji įgyvendinama, „Evelinos“ nebereikia ir veikėjas programą ištrina. Galima būtų teigti, jog jis nusivilia moksliniu kompiuterinės Evelinos atsakymu, kad žvaigždžių medžiaga, iš kurios sudaryti žmonės, – tai „helis, vandenilis, nedidelė sunkesnių metalų priemaiša. Anglis, azotas, deguonis…“ (p. 182). Dabar gamtamokslis pasaulis jam atrodo skurdesnis, nei sako nuojauta, nes jam trūksta to neapčiuopiamo elemento ‒ sielos, kuri tai pasirodydavo, tai išsprūsdavo jam bendraujant su naująja Evelina. Galbūt jų pokalbius atgaivindavo tik jo paties vaizduotė? Šerelytė čia aiškaus atsakymo neduoda. Palieka tai spręsti skaitytojui.

Taigi tenka konstatuoti, kad specialiai paaugliams lietuvių autoriai mokslinės fantastikos beveik nekuria. (Liko neaptarta Rebekos Unos Atjunk, nes straipsnyje nesiekta plačiau analizuoti distopijų, kurias, kaip minėta, laikau viena iš mokslinės fantastikos žanro atmainų, be to, apie šią knygą jau nemažai kalbėta kituose straipsniuose.) Kaip galimą to priežastį išskirčiau tam tikrą dėmesio mokslo pažangai atoslūgį: susidomėjimą daugybe XX a. padarytų technikos išradimų, ypač pirmosiomis žmogaus kelionėmis į kosmosą ar medicinos pasiekimais, keičia nebent susirūpinimas ekologine padėtimi ar pernelyg didele žmogaus priklausomybe nuo informacinių technologijų; be to, išsiplėtus kino meno galimybėms, mokslinės fantastikos žanras pastaraisiais dešimtmečiais suklestėjo būtent ten ‒ specialieji efektai filmuose kur kas patraukliau nei knygos perteikia futuristines kūrėjų fantazijas. O interaktyvioji literatūra vidutinio ar vyresniojo amžiaus paaugliams neegzistuoja (bent jau man kol kas neteko apie tokią girdėti).

___________________________

¹ Татьяна Чернышева, Природа фантастики, Иркутск: Издательство Иркутского университета, 1984, c. 35.

² Ibid., c. 37.

³ Goda Baranauskaitė, „Kas yra distopija?“, Rubinaitis, 2017, Nr. 1 (81), p. 2–5.

⁴ Ibid., p. 4.

⁵ Vytautas Norbutas, Nemirtingumo lygtis, Vilnius: Vaga, 1970, p. 247.

⁶ Ibid.

⁷ Gediminas Beresnevičius, Gediminas Kulikauskas, „Fantastikos mėgėjų judėjimas Lietuvoje“, Vilniaus fantastų klubui „Dorado“ 20 metų, Vilnius, 1999.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 3 (83)