APIE KNYGŲ ŠVIESĄ IR AUGIMO NERIMĄ
„Maža tamsa, arba Augimo nerimas“ – tai Jono Liniausko pasakų knyga. Perfrazavau poetišką, lakų pavadinimą, bandydama apibendrinti mudviejų pokalbį „Rubinaičio“ puslapiuose. Beje, augimo nerimo sklidina ir Jono Liniausko suaugusiųjų poezija – ir pirmoji knyga „Lietaus kelionė“ (1982), ir viena naujausių „Žolės instinktas“ (2005). Pastarojoje – ne tik vaikystės prisiminimai, bet ir šeimos albumo nuotraukos. Kai kurios iš jų, rašytojui pasiūlius, pasitelkiamos ir šiam pokalbiui iliustruoti.
– Bandau įsivaizduoti Joną Liniauską penkiametį, devynmetį, keturiolikmetį. Sunkiai sekasi. Bet spėju, kad svarbus Tau buvo gamtos pasaulis… Koks buvai – padauža ar svajoklis? Mergaičių siaubas trejetukininkas ar stropus pirmūnas? Kokie Tavo vaikystės žaidimai?
– Penkiametis piešiau paukščius – visam darželiui, ant laikraščių skiaučių, ant popieriukų, ant žemės, nes piešimo popierius tėvams studentams buvo per brangus. Dažnai valgydavome trupišių – pasaldintame vandenyje trupintą duoną. Prisimenu naktimis prie stalo palinkusią motiną: ruošdavosi egzaminams, perrašinėdavo korteles Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, o kartais atsirasdavo vienas kitas eilėraštis. Devynmetis buvau liūdniausias pasaulyje žmogus, mat buvau keturiolikmečių ūgio, todėl pionierių lageriuose pakliūdavau į vyresniųjų būrius, kad rikiuotė gražiai atrodytų. Man rūpėjo voverės ir žuvys, jiems – pirmoji meilė. Keturiolikmetis aš vis dar augau po dvylika centimetrų per metus (aštuntoje klasėje jau buvau 190 cm ūgio ir su ūsiukais), todėl nepraleisdavau nė vienų mokyklos šokių penktų–aštuntų klasių moksleiviams. Vienintelis buvau aukštesnis už visas mergaites.
Pirmoje klasėje pirmąją rugsėjo savaitę gavau pirmą savo gyvenime pažymį. Mama jau nuo rugsėjo antrosios klausinėjo – gal nekeliu rankos, gal ko nesuprantu, – kodėl mokytoja kitų pastangas jau įvertino, o mano – ne. Penktadienį grįžau laimingas – pažymių knygutėje puikavosi: „Drausmingumas – 2“. Budėtojai visą savaitę per pertraukas nesugebėjo manęs iškrapštyti iš klasės, todėl paskundė budinčiai mokytojai. Antroje klasėje pirmąją rugsėjo savaitę – „Drausmingumas – 2“ (laikiau užrėmęs duris). Trečioje – 2 (plastilino lenta vožtelėjau per nosį dailininkui Antanui Razmai, kuris pamokos pabaigoje sugadino mano nulipdytą „šedevrą“). Ketvirtoje klasėje, manau, mama bažnyčioje uždegė žvakelę, bet buvau nuoseklus – pirmąją rugsėjo savaitę drausmingumas buvo įvertintas dvejetu (paleidau kolūkio laukuose bulvę – pataikiau į traktorininką). Nors pirmūnas buvau iki aštuntos klasės…
Žaidimai nesiskyrė nuo kitų bendraamžių – slėpynės, gaudynės, futbolas (jį žaisdavome su atvykusiais į praktiką Kretingoje būsimaisiais piešimo mokytojais iš ŠPI), krepšinis, „Bulvė“, kvadratas, ritinis, privalomasis obuolių vogimas ir t. t.
– Ar pameni savo ankstyvąją skaitymo patirtį? Svarbias Tau knygas, jų herojus? O žmones, skatinusius (gal priešingai – draudusius) skaityti?
– Pirmoje klasėje, vos gavęs moksleivio pažymėjimą, įsirašiau į bibliotekos skaitytojus. Pirmosios paimtos knygos buvo trys Viktoro Hugo Vargdienių tomai (daugiau nedavė). Po savaitės visas neperskaitęs grąžinau ir buvau atsargesnis. Perskaičiau jaunesniajam mokykliniam amžiui skirtas knygas, vėliau – viduriniam, vyresniajam, suaugusiems. Aštuntoje klasėje baigiau visą rajono biblioteką, ir alkį teko malšinti tiktai naujienomis. Chronologiškai įstrigo Kosto Kubilinsko eilėraščiai, iš P. Mašioto knygynėlio Mažieji laukinukai, J. Basanavičiaus surinktos „siaubo“ pasakos. Perversmą skaitant padarė Živilė Pipinytė. Kartu lankėme literatų būrelį (bet tai jau devinta klasė), ir visą mano chaotišką žinojimą nukreipė į sroves, mokyklas, šalis. Jai esu dėkingas už Kamiu ir Sartrą.
– O rašyti ar kas nors skatino? Juk buvai Lietuvos jaunųjų filologų konkurso dalyvis… Beje, juo ir likai – vadovauji komisijai. Ką Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas pasakytų konkursantui moksleiviui Jonui Liniauskui? Drąsintų ar…
– Į jaunųjų filologų konkursą Panevėžyje atlėkiau iš Vilniuje vykusios fizikų olimpiados. Stengiausi nepatekti į antrąjį turą, nes kitaip nebūčiau spėjęs net į uždarymą. Iškilmingame vakare buvo paskelbti nugalėtojai, įteikti specialieji prizai, įvardyti beveik visi dalyviai, iš kurių „laukiama, galima kitais metais tikėtis, kurie teikia vilčių“ ir t. t. Iškentėjau tas dvi valandas, taip ir neišgirdęs savo pavardės. Atrodė, kad salėje be knygutės, be kokio nors padėkos rašto sėdėjau tik aš ir vertinimo komisija. Bet teko garbė miegoti viename kambaryje su pirmosios vietos laimėtoju Vytu Stulpinu. Kažin ar drąsinčiau tuometinį moksleivį – visos gyvenimo pamokos yra vertingos, ypač tos, kurios pagelbsti atsikratyti žvaigždžių ligos.
– Tavo mama, Tu, Tavo sūnėnas – trys rašančios kartos vienoje giminėje! Matyt, kūrybingų žmonių būta ir daugiau. Ką jautiesi paveldėjęs, ką pats savo darbu ir pastangomis pelnęs?
– Rašė ir sesuo, bet po mamos kritikos nustojo… Iš mamos, matyt, paveldėjau fantazijų pasaulį ir gamtos meilę, iš tėvo – žemaitišką užsispyrimą. O pelnęs esu tik dalies kolegų pasitikėjimą…
– Bibliotekos, bibliotekininkai ir bibliotekininkės… Norime ar ne, o kaip tik jie tampa pirmaisiais rašytojų partneriais – pirkėjais, skleidėjais, gerbėjais ar niekintojais. Ar likai bibliotekų žmogus, vis kažko jose ieškantis? Ko linkėtum bibliotekoms ir jų darbuotojams?
– Norėčiau papasakoti apie ilgametę Lietuvos rašytojų sąjungos bibliotekininkę Aureliją Giedrienę. Ji žino ne tik kokios knygos ir kur padėtos, bet ir kas tose knygose. Ji žino, kurią iš dviejų knygų pirkti, kuri bus dešimtmečius skaitoma ir reikalinga. Nesu aplankęs visų Lietuvos bibliotekų, bet pagarbos nusipelno tos bibliotekų darbuotojos ir darbuotojai, kurie yra savo miestų ir miestelių šviesuoliai. Kurie daro truputį daugiau, negu reikalauja pareiginės instrukcijos. Kurie organizuoja literatūros vakarus, skaitymo šventes, suburia knygų klubus, ratelius, yra ryšininkai tarp rašytojo, knygos ir skaitytojo. Linkiu jiems stiprybės darbuose.
– O vaikystės namų biblioteka? Kokia ji buvo? Kokia yra dabar?
– Mama visą gyvenimą buvo lietuvių kalbos mokytoja, todėl tai buvo tipinė lituanistinė biblioteka su išplėstu poezijos skyriumi. Tokia ir yra.
– Ar sekė Tau artimieji pasakas? O Tu savo vaikams?
– Taip. Taip.
– Gal pameni knygą, keitusią Tave ir Tavo gyvenimą – vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, dabar? Kaip manai, ar išaugama iš mokyklos metais skaitytų knygų?
– Poezijoje tai buvo pirmasis Onės Baliukonės rinkinys – visi jaunieji poetai jį mokėjome atmintinai. Dabartiniai jaunieji literatai dažnai nėra nė girdėję, tarkim, Donato Petrošiaus. Poezijoje dar – Algimantas Mackus, Celanas, Dilanas Tomas. Prozoje – turbūt Markesas.
O prie knygų yra grįžtama. Skaitau ir Mikę Pūkuotuką, ir Vainilaitį. Gaila, kad lietuviškai nėra Alisos Stebuklų šalyje su komentarais. Mano turėtas leidimas rusų kalba dingo. Gaila, kad niekas nesiima iš naujo versti Mažųjų laukinukų – jų kalba ir stilius labai pasenę.
– Primink, kada ir kodėl ėmeisi rašyti vaikams.
– Poezijos pavasario renginiuose matydavau iš nuobodulio mirštančius vaikus, todėl pradėjau rašyti ir deklamuoti jiems eilėraščius. Ne, dar anksčiau, kai savo mažiems vaikams parašiau Mėlynojo žvirblio pasakas – sovietmečiu jos netiko, vėliau užsigulėjo vienoje leidykloje, dabar – nėra laiko, o vaikeliui, kuriam rašiau, jau per trisdešimt.
– Esi pripažintas vaikų rašytojas – ir skaitytojų, ir kritikų. Ar įsivaizduoji savo skaitytoją? Gal nereikia nė įsivaizduoti – gal jį pažįsti. Koks jis?
– Mačiau vieną mergaitę, kuri glaudė ir bučiavo Danguolės Žemaitytės nupieštą bebriuką Bartą ir voverytę Emiliją. Pažįstu vieną berniuką, kuris Oranžiniu čiulptuku „užterorizavo“ savo auklę – vertė skaityti tol, kol išmoko atmintinai.
– Manoma, kad vaikų rašytojai yra paženklinti – tartum gamtos apdovanoti, tartum ir nuskriausti. Ar pritari tam?
– Ne, nes tai tinka visiems rašytojams.
– Kas Tau yra skaitymas? Malonumas ar… Beje, ar Rašytojų sąjungos pirmininkas turi laiko ir noro skaityti – ypač savo sąjungos narių knygas…
– Ypač savo sąjungos narių knygas ir skaitau, nes turiu susipažinti su stojančiųjų į LRS kūryba, turiu žinoti, kuriai premijai kurią knygą siūlyti, pagaliau daug knygų gaunu su autografais. Bet neatsisakau malonumo skaityti net per atostogas…
– Dėkoju už pokalbį. Linkiu kuo daugiau fantazijų ir kad augimo nerimas niekad nepraeitų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 1 (41)
