PASAKOJIMAI JUOSIA PASAULĮ
Niekados nepamiršiu, kaip mokiausi skaityti. Kai buvau dar visai maža, žodžiai šmirinėdavo man prieš akis it juodi vabaliukai, stengdamiesi nuo manęs pasprukti. Bet aš buvau už juos sumanesnė. Kad ir kaip guviai jie šmižinėdavo, išmokau juos atpažinti. Ir pagaliau… pagaliau pavyko atsivertus knygą suprasti, kas joje rašoma. Galėjau pati viena skaityti įvairius pasakojimus, humoreskas ar eilėraščius.
Ir žinote, čia manęs laukė netikėtumas. Skaitymas padėjo įveikti tuos pasakojimus – apysakas, apsakymus, pasakas, bet, kita vertus, tie pasakojimai… įveikė mane. Ir jau niekaip, niekada man nepavyko nuo jų išsisukti. Tai viena iš skaitymo paslapčių.
Atsiverti knygą, pamatai žodžius, ir geras pasakojimas – apysaka, apsakymas ar pasaka… – staiga išsiskleidžia tavyje. Tie juodi vabalai, bėgantys tiesiomis eilėmis skersai puslapį, pirmiausia virsta žodžiais, kuriuos gali suprasti, o paskui – stebuklingais vaizdais ir įvykiais. Net jeigu kai kurie pasakojimai, atrodo, neturi nieko bendra su tikru gyvenimu, net jeigu jie kupini įvairiausių netikėtumų ir tarsi kokia plėšikų gauja vienaip ar kitaip peržengia visas ribas, vis tiek galų gale kiekvienas meniškas kūrinys, pasakojimas grąžina mus į tikrovę. Tie pasakojimai nupinti iš žodžių, ir visi be galo trokštame su tais žodžiais patirti nuotykių.
Daugelis iš mūsų pirmiausia esame buvę klausytojai. Mamos ir tėčiai žaidindavo mus mažus, skanduodami žodžius ir lankstydami mūsų pirštelius („Tam davė, tam davė…“) arba plodami mūsų delnukais („Ladu ladu ladutes…“). Tų garsiai skambančių žodžių žaidimų mes, dar visai maži, klausomės ir juokiamės. Vėliau išmokstame tas juodas žymes lygiame popieriuje perskaityti, ir net jeigu skaitome tyliai, vis tiek tuo pat metu girdime kažkieno balsą. Kieno jis? Galbūt tai tavo paties – skaitytojo – balsas. Bet ir kažkas daugiau… Tai to pasakojimo, kurį skaitai, balsas, sklindantis iš skaitytojo galvos.
Žinoma, šiais laikais esama daug būdų perteikti kokiai nors istorijai ar pasakojimui. Kino filmai ir televizija irgi pasakoja, bet ten kalbos vieta visai kitokia nei knygose. Rašytojų, kuriančių televizijos ar kino scenarijus, dažnai prašoma pamažinti žodžių. „Tegul pasakoja patys vaizdai“, – sako mokovai. Ir, beje, televizorių žiūrime kartu su kitais, o skaitome dažniausiai vieni.
Gyvename laikais, kai pasaulis pilnut pilnutėlis knygų. Skaitytojo dalia – skverbtis į jų pasaulį: paskaitinėti, o tada jau imtis skaityti. Skaitytojo dalia – netikėtai aptikti tose spaudos džiunglėse kūrinį, kuris būtų it burtininkas – toks jaudinantis ir paslaptingas, kad skaitydamas jį pats imtumei keistis. Manau, kiekvienas esame patyrę skaitymo akimirkų, kai kasdienis pasaulis truputį pakinta: suvoki kokį nors naują žodžių žaismą, pasigauni kokią nors naują mintį, pamatai naujas žodžio jėgos teikiamas galimybes.
„Taip, iš tikrųjų! – šūkteli kažkas mumyse. – Aš tave atpažįstu!“
Argi ne nuostabu skaityti?!
Iš anglų k. vertė Kęstutis Urba
2007 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėjas – IBBY Naujosios Zelandijos skyrius. Kreipimosi teksto autorė Margaret Mahy pernai buvo apdovanota H. Ch. Anderseno medaliu. Plakatą, kuriame vaizduojamos Naujosios Zelandijos kraštovaizdžio detalės, mitų, legendų būtybės ir dievybės, sukūrė dailininkas Zakas Waipara.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 1 (41)
