TARP PRIMITYVIZMO IR POSTMODERNIZMO (2006 m. lietuvių vaikų poezija)

2006 m. išėjo apie 50 naujų ar pusiau naujų, kai pramaišiui su skelbtais dedami ir nepublikuoti tekstai, vaikų poezijos knygų. Kiek jų pasieks skaitytojus, nežinia. Jei pati didžiausia Lietuvos biblioteka, Nacionalinė M. Mažvydo, iš dalies leidyklų nebegauna visų jų išleidžiamų knygų, ką bekalbėti apie kitas, ypač rajonų, bibliotekas! Antai Kauno, antrojo Lietuvos miesto, Viešoji biblioteka iš tų 50 įsigijo gal pusę, bet į vaikų literatūros skaityklą nukeliavo tik tos pusės pusė. Kai internetu (www.libis.lt) pasidomi, kiek vaikų poezijos rinkinių pernai atsirado bibliotekose, pasidaro liūdna: daugybė knygų, kurias įsigijo tik keturios penkios Lietuvos bibliotekos, o kai kurias – vos M. Mažvydo… Įdomu, ką apie tai mąsto Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų darbuotojai. Ar kiti Lietuvos vaikai, ne vilniečiai, neverti knygų? Kitas keistas dalykas – daugybė knygų nepasiekia ir knygynų arba parduodamos tik viename kitame, o dažniausiai – to miesto, kur buvo išleistos. Šiuo atveju privilegijuoti vėlgi yra vilniečiai. O ką daryti Merkinės, Linkuvos, Papilės ar Švėkšnos vaikams? Tenkintis tuo, kas atnešama pirkti į mokyklas? Taip taip, tiesiai į mokyklas! Kai kas pas mus perkando rinkodaros gudrybes ir puikiai išmano, kaip knygą paversti gana pelninga preke. Kada bibliotekose poezijos badas, knygynai už kelių dešimčių kilometrų, o juose siūlomų knygų kaina toli gražu ne kiekvieno kišenei, itin patogu pirkti tiesiai į klasę atneštus 5–6 Lt tekainuojančius leidinėlius. Be to, ir mokytojai pirkėjus pagiria, kad knygeles skaito.

Tačiau šis straipsnis ne apie knygų platinimo politiką. Tad nuo klausimo, kodėl Lietuvoje vaikams leidžiamų knygų negali išvysti visi Lietuvos vaikai, pereikime prie kito – kokia tų knygų vertė. 50 vaikams skirtų poezijos knygų per metus – stebėtinai didelis skaičius. Ar jos visos tikrai įvardytinos poezijos knygomis? Deja! Poezija vadintinų leidinių tarp jų gal koks trečdalis. O kitos? Imkime ir susipažinkime pirmiausia su kitomis. Tomis, kurios pašiurpino vaikų literatūros apžvalgas ėmusią rašyti Renatą Šerelytę: „O dar kraupiau, kai kultūriniuose savaitraščiuose, rubrikoje „Bibliografinės žinios“, po užrašu „Literatūra vaikams“, randi daugybę negirdėtų autorių ir leidyklų, skiriančių savo produkciją vaikams. Dažniausiai tai būna eilėraščiai – labiausiai paplitęs grafomanijos žanras.“¹ Pradėkim nuo mažai žinomų akcinių bendrovių leidinių.

Itin kryptinga veikla užsiima UAB „Dobilas“ leidykla „Jonava“ – leidžia Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narių eiliavimus. Taigi vieni kaimiečiai verčiasi parduodami savo užaugintus rugius, bulves, runkelius, obuolius, kiaules, vištas, kiti – savo knygas. Ir šis UAB „Dobilas“ verslas, regis, klesti. Antai pernai išėjo šeštoji Birutės Lengvenienės knygelė Jau žinau, kuo būsiu, antroji ir trečioji Onos Jankauskienės knygelės – Kūčių naktis ir Gyvastėlių nerimas, pirmoji Marijos Blažaitytės – Krypu vypu ir, be nurodymo kelinta, Zigmo Pavilonio – Tęsias pasaka be galo. Tiražas – nuo 200 iki 500 egzempliorių. Didžiųjų miestų knygynuose šių knygelių ieškoti neverta: kas gi į jas, nespalvotas, juodu pieštuku greitosiomis brūkštelėtomis iliustracijomis, ties ranką, kai lentynos mirga marguliuoja spalvingosiomis. Skurdžia išvaizda UAB „Dobilas“ knygelės primena plonąsias prieškario Lietuvos vaikų knygas, net iliustracijos panašios stilistikos. Ir eiliavimai – lyg sukurti prieš šešias dešimtis metų. Nuotraukos ant kelių knygelių nugarėlės šį tą paaiškina: knygų autoriams dabar apie septyniasdešimt, vadinas, prieš šešias dešimtis metų leistos vaikų poezijos knygos buvo jų vaikystės knygos, jos ir išliko eiliavimo pavyzdžiu. Deja, priartėti prie prieškariu vaikams kūrusių Vytės Nemunėlio, Kazio Binkio, Kazio Jakubėno ar Leonardo Žitkevičiaus kartkartėmis pavyksta tik B. Lengvenienei. Prašom atleisti, gerbiamieji „Rubinaičio“ skaitytojai, jei nepatiks cituojami tekstai, bet dera žinoti, ką skaito Lietuvos, žinoma, daugiausia provincijos, bet vis tiek Lietuvos, vaikai. Štai ištrauka iš M. Blažaitytės eilėraščio „Žvaigždelė“: „Ant dangaus žvaigždutę / Rodo man mamutė: // – Štai tava žvaigždelė / Laimins tavo kelią. / Kol jos nepamesi, / Už rankutės ves ji. […] // Aš myliu mamytę, / Ir žvaigždė man švyti. / Tad esu laiminga, / Nieko man nestinga.“ O šitaip eilėraštį „Undinėlė“ sueiliavo O. Jankauskienė: „Supa ruonį undinėlė, / Suokia dainą naują: / Kaip, į nerštą pasikėlę, / Stintos agurkauja. / Plekšnė, duburį suradus, / Ilsisi ant smėlio. / Jūrų arklį į paradą / Veda Odisėjas.“ Eiliavimus apie žuvis, kurių yra ne vienas, ši autorė labai mėgsta, tarp jų – ir „originali“ liaudies pasakos apie auksinę žuvelę versija, kurios pabaiga itin naujoviška: kai žuvelė galiausiai atima visus dovanotus turtus, senis postringauja: „Lai gerumas ima viršų. / Bėgu gaudyti aš stintų, / Tu galėtum pagrybauti, / Nuo žuvies buinėji, tinsti, / Uogos, lepšiai ir bobausiai / Mūsų skrandį išvalytų. / O, pakeitus racioną, / Nuvažiavęs į Alytų / Pirkčiau naują tau sijoną.“ Baigiama pasaka tokiais žmonos žodžiais: „Tai atleisk man, sutuoktini, / Tu pakėlei mano ūpą. / Aš piktumą jau pamyniau / Ir jaučiu, kaip gėris supa / Lyg valtelę jūros bangos. / Aš einu pietų gaminti, – / Santarvę tarp mūsų brangią / Reikia saugoti ir ginti.“ Z. Pavilonio knygelę, laikydamiesi taisyklės, kad apie mirusiuosius kalbama tik gera arba nieko, paliksime ramybėje.

Nelabai išvaizdžios ir Kauno „Naujojo lanko“ leidyklos knygelės – Janinos Ulinskienės Bitės batai ir Zenės Sadauskaitės Vaikystė svajonėmis žydi. Z. Sadauskaitės lyg ir nereikėtų atskirai pristatyti – dainas pagal jos eilių žodžius girdime įvairiuose vaikų koncertuose, taigi jos pavardę, bent jau dainuojantys vaikai, gana gerai žino. Tad sutrinki knygelės pradžioje išvydęs vyro nuotrauką – nebesupranti, ar poetę, ar save reklamuoja Europos Parlamento narys, Lietuvos valstiečių sąjungos vicepirmininkas. Dainiški tradicinės struktūros Z. Sadauskaitės eilėraščiai optimistinės tonacijos – šitokius linkę rinktis vaikų dainų kūrėjai ir atlikėjai. Kadangi eiliavimo technika Z. Sadauskaitei didelių sunkumų nekelia, dėmesys nukreiptas į įdomesnių, originalesnių poetinių situacijų paieškas („Smėlio blynai“, „Skrybėlių istorija“, „Oro karalaitė“, „Vėjo išdaigos“). Bet esama ir lengva ranka sueiliuotų tekstų iš esmės apie nieką – tekstų, kuriuos vos perskaitęs tuoj užmiršti. Apie J. Ulinskienės knygelę, deja, pasakytina tik tiek: prastas primityvus eiliavimas, kokti didaktika.

Kitos Kauno leidyklos, AB „Aušra“, produkcija išsiskiria gausa: Zitos Gaižauskaitės knygelės Girios mokyklėlė ir Kaip bebriukai namą statė, bendra Zitos Gaižauskaitės ir Almos Karosaitės knygelė Stipriausias margutis, Gražinos Kurtinaitytės-Lebedienės Velykė ridens margučius ir Verkt vaikučiams negražu, Marijos Macijauskienės Žiogo kalendorius ir Petronėlės Banaitienės Rugsėjo taku. Skiriamasis ženklas – Alfredos Ivanauskaitės-Steponavičienės iliustracijos. Išskyrus M. Macijauskienės ir P. Banaitienės rinkinius, visas kitas knygeles iliustravo minėtoji dailininkė. Iliustracijos spalvingos, bet iki koktumo vienodos. Iš vienos knygos į kitą keliauja to paties tipažo kiškučiai, voveraitės, ežiukai, kačiukai, žvirbliukai, vabaliukai ir išpuošti, sovietmečio laikų lėles primenantys vaikai. Net medžiai, žolės, gėlės – ir tie visose knygose vienodi. Nežinia, ar dailininkė nesugeba būti bent kiek kūrybingesnė, ar AB „Aušra“ skubina ją tiražuoti to paties tipo piešinius. Meninėms idėjoms subrandinti ir įgyvendinti reikia laiko, o komercinei leidybai menas, regis, nė motais. Knygelių tekstų autorės skirtingos, bet tekstų pasaulėvaizdis – bendras, visiškai atitinkantis A. Ivanauskaitės-Steponavičienės iliustracijas: vaizduojamas uždaras, sakytume, mažybinis pasaulis, kuriame savo mažybinį gyvenimą, tolimą dabartinio adresato realybei, gyvena mažybiniais žodžiais vadinami žmonių ir gyvūnų vaikai. O skiriasi knygelės eiliavimo technikos įvaldymu: Z. Gaižauskaitei, A. Karosaitei ir M. Macijauskienei nedaug ką prikiši – šios poetės kuria tvarkingus tradicinės struktūros vaikų eilėraščius, tačiau jos gerokai trūksta P. Banaitienei ir G. Kurtinaitytei-Lebedienei. P. Banaitienė pateikia proginius tekstelius, skirtus mamytei, tėveliui, rugsėjui, Kalėdoms, bet nepajėgia net elementariai jų surimuoti.

O G. Kurtinaitytei-Lebedienei trūksta ne tik eiliavimo technikos įgūdžių. Knygelėje Verkt vaikučiams negražu pasigendama ir meninės nuovokos, ir pedagoginio takto, ir netgi logikos. Štai kelios citatos iš labai rimtai moralizuojančio vabalo kalbos: „Aš mažytis vabalėlis, / Glostau saulę atsikėlęs. / Šliaužiu naktį, šliaužiu dieną / Ir rašau vaikams poemą. // […] Žu-žu-žu! / Žu-žu-žu! / Verkt vaikučiams negražu! / Negražu verkšlenti žu, / Nusijuok ir bus gražu! / Cha! Cha! // […] Plyšta juokas palapinėj, / Gal fokstrotas… sutartinė? / Gal ožys ir jo ragai / Auklėjo vaikus blogai? // […] Gal raganius nešė vaiką, / Kad toks blogas ir išpaikęs? / Pučia į dūdas padūkęs / Tas rėksniukas su ragiukais.“ Kam skirta ši primityvi didaktika – XXI a. vaikams? O religinės tematikos eiliavimus, kokius G. Kurtinaitytė-Lebedienė leidžia kitoje Kauno leidykloje, „Naujajame amžiuje“, sovietmečio laikais būtų tikę panaudoti ateizmo propagandai – jų lygis toks, kad atgraso ir nuo eiliuotos kalbos, ir nuo religijos.

Nemažai į 2006 m. vaikų poezijos sąrašą įtrauktų knygų išleista po vieną menkai žinomose leidyklose. Bėda, kad dalis jų – apgailėtina pseudopoezija. Ir apipavidalinimu, ir nurodymu, kelinta autorės knygelių sąraše yra šioji, aptartuosius UAB „Dobilas“ „Jonavos“ leidyklos leidinius primena Emilijos Šulinskienės eilių rinkinėlis Ką kalbėjo miškas, išleistas Šiaulių „Lucilijaus“ leidyklos. Jau pirmasis jo eilėraštis „Sudėjau dainelę“ rodo, kad autorė bando sekti Martynu Vainilaičiu, bet nelabai tepajėgia. Reprezentaciniu E. Šulinskienės kūriniu galėtume laikyti „Beržo sulą“: „Saldžią sulą / Aš geriu / ir kalbuosi / Su medžiu. // Širšė šaukiasi / paukštelį: / – Kišk ir tu / Sulon snapelį. // Geria sulą / Bitinai. / Sulą gert / Yra gerai!“ Beržo sula pasaldinta visa E. Šulinskienės knygelė – idealizuojanti visu šimtmečiu nuo mūsų nutolusį kaimą, o būdingi kaimo idilės ženklai yra poetinėmis klišėmis tapę įvaizdžiai: svirtis, piemenėlio ragelis, prie ratelio poteriaujanti močiutė, gegelė, volungėlė, lakštingėlė, dainužėlės. Kauno  „Lututės“ leidykla išleido balade pavadintą Algimanto Zubavičiaus knygelę Algiuko vasara. Iš tiesų tai jokia baladė – tiesiog prisiminimai, kokį įspūdį pokario vaikui padarė kaimo kine matytas filmas apie Afriką. Knygos turinys šių dienų skaitytojo nepatrauks, o apie formą pasakytina tiek: kam reikėjo visa tai pasakoti eiliuotai, jei eiliavimo kultūra, ypač kirčiavimas, – prastesni nei buvo prieš šimtą metų. Visu šimtmečiu pasenusią poeziją tiek žodynu, tiek didaktiniais užmojais, tiek kaimo kasdienybės nupasakojimu bei nuolatiniais formos kliuviniais primena Vytauto Ažušilio knygelė Adomėlis ir Austutė, išleista Vilniaus „Apskaitos“ leidykloje. Virgilijui Vasauskui, Vilniaus „Vyzdžio“ leidykloje išleidusiam knygą Tu tikra pasaka, eilių rašymas, atrodo, atlieka terapinę funkciją. Taip mylimai moteriai, mylimai dukteriai, Dievui jis išlieja savo jausmus – daugiausia ilgesį ir išsiskyrimo skausmą. Dažnas meilės kankinys bando sentimentaliai eiliuoti, bet būtų baisu, jei kiekvienas turėtų galimybę savo bandymus skelbti. Autentiškų jausmų atspindys yra ir Rožės Poškienės knygelė Onytė, išleista Klaipėdos leidykloje „GSG“. Psichologinis eilių pagrindas – toks pat kaip ir liaudies lopšinių. Tai meilės kūdikiui išraiška, jo migdymas, raminimas. Originalumu R. Poškienės eiliavimas nepasižymi, manipuliuojama poetinėmis klišėmis, ir tiek. Į Kauno „Arx Baltica“ išleistą knygelę Padaryti gera pasauliui Vera Vasiljeva sudėjo ir prozinius, ir eiliuotus tekstus – turbūt visa, ką turėjo. Knygelės leidimo nuostatas atspindi jos pavadinimas, bet rezultatas, deja, nieko gero, mat nesugebama net elementariai rimuoti. Kitokia, ne tradiciška, o orientuota į moderniąją literatūrą, yra knygelė Tėviškės spalvos, kurią Vilniaus „Margų raštų“ leidykloje publikavo Donata Ona Girdzijauskienė. Tačiau patetiškas kalbėjimas abstraktybėmis nėra modernumo ženklas – tai tik tuščių autorės pretenzijų atspindys: „Po Saule, nuo Saulės į šviesą, / Teisybė visa; / Atėjo rugsėjo 1-oji, / Mokslų, menų kupina. // Kaupę, sukaupę per laiką, / Žodžiu, raštu; / Tenka būt atidiems, / Kad nepridaryt klaidų…“ („Rugsėjo 1-oji“). Tai bent! Pamokslaudama apie klaidas, jas daro pati autorė. Visokiausių kalbos klaidų knygelėje tiek, kad ją derėtų slėpti nuo vaikų.

Įvairiose leidyklose išleistų pavienių rinkinėlių, kurių eiliuota kalba be didesnių trūkumų, – ne tiek jau daug. Poetinės technikos požiūriu nepriekaištinga Aldonos Elenos Puišytės knygelė Trobelė po kadagiu, publikuota Vilniuje, „Homo liber“ leidykloje. Tai tipiškas tradicinės struktūros eilėraščių rinkinys, kuriame vaizduojamas uždaras vaiko ir sužmogintos gamtos pasaulis. Pirmajai vaiko pažinčiai su poezija ši knygelė visiškai tinkama, tačiau vertinant ją vaikų literatūros istorijos kontekste tenka pasakyti, kad nieko naujo joje nerasime. Ona Jautakienė, Vilniaus „Gairėse“ išleistos knygelės Bičių skėčiai autorė, savitumo siekia kaitaliodama metrą ir daugiau dėmesio skirdama eilėraščio nuotaikai („Pavėsis“, „Pas močiutę“, „Žiema prisėdo“), tačiau pats poetinis pasaulis iš esmės tradiciškas. Prie šių dviejų poečių šliejasi Dalia Kudžmaitė, Gargžduose, tik neaišku, kokioje leidykloje, išleidusi rinkinėlį Vaikeli, renkis į kelionę. Jame, kaip ir anų autorių knygose, poetizuojamas draugiškumas, dėmesys kitam, tačiau esama ir skirtumų. D. Kudžmaitė išdrįsta kalbėti apie gyvenimiškus, bet lietuvių vaikų poezijoje nepopuliarius dalykus – vaiko santykį su mirusiais artimaisiais (skyrius „Malda senolei“). Rudeniška Vėlinių nuotaika, atskirties jausmo perteikimas lemia šio skyriaus eilėraščių dramatizmą: „Visą dieną klausyčiau klausyčiau, / Kaip nugrėbsto lapus anūkėlė. / Skamba grėblio dantukai mažyčiai. / Ir taip kelia, iš kapo kelia / Jai paglostyt vienplaukę galvelę“ („Lapams krintant“). Apie artimą senelės ir vaikaitės ryšį kalbama ir poemėle įvardytoje Juozo Nekrošiaus knygelėje Urtė nenorėjo būti vienturtė, kurią išleido Vilniaus „Alka“. Šiuo kūriniu bandoma prisidėti prie demografinės problemos sprendimo Lietuvoje: senelei tarpininkaujant, išsipildo Urtės sapnas – stebuklas turėti broliuką ir sesutę.

Matyt, nutuokdamos, kad jų leidžiama produkcija neatitinka meninių vertinimo kriterijų, dalis leidyklų bando patraukti skaitytojus nuoroda, kad vienos ar kitos knygelės paskirtis – utilitarinė. Dažniausiai – parašydamos, kad ji skirta spalvinimui. Antra vertus, taip ir sutaupoma – mažiau užmokama dailininkui, spaustuvei. Šitaip pagudrauti mėgsta „Jonavos“ leidykla. Tačiau yra leidyklų, besispecializuojančių leisti utilitarinio pobūdžio spalvinimo knygeles, kuriose mokomoji informacija pateikiama eiliuota kalba. 2006 m. kelias tokias knygeles išleido Kauno rajone, Domeikavoje, esanti leidykla „Nijanga“. Knygelės Lapai – medžių drabužėliai, kurios eiliuotus tekstus parašė Santa Marcinkevičiūtė, paskirtis – išmokyti vaikus pažinti medžius. Vis dėlto kur kas geriau šią funkciją atlieka medžių skiriamuosius požymius išryškinančios iliustracijos, o ne banalūs, kai kur dar ir su rašybos klaidomis tekstai. Dvi eiliuotas pažintines knygeles – Pabiručių skaičiai ir Pabiručių ABC – „Nijangoje“ išleido Janina Aleknavičienė. Pabiručių skaičiuose užduočių vaikams – keletas: nuspalvinti, mokytis rašyti skaičius ir skaičiuoti iki dešimties. Eiliuoti tekstai, kaip ir anksčiau minėtoje knygelėje, atlieka antraeilį vaidmenį – nukreipia dėmesį į iliustracijas. Skaičiuojami objektai – ežiai, zuikiai, žąsys, grybai, riešutai… Kažin kodėl autoriams atrodo, kad tai – patys patraukliausi vaikų knygelių objektai? Keleriopos paskirties ir Pabiručių ABC: ji skirta spalvinti ir mokytis abėcėlės. Tačiau kyla klausimas – kodėl vaikas mokomas atpažinti ir rašyti tik didžiąsias raides, juk dalis mažųjų į didžiąsias visai nepanašios.

Eiliuotas abėcėles publikavo dar du autoriai: Vilniuje esanti „Džiugo“ leidykla išleido Antano Drilingos Mano abėcėlę, o Kauno „Šviesa“ – Almos Karosaitės Šuniukų abėcėlę, tik šios abėcėlės nėra skirtos spalvinti. Palyginkime visas tris su raidėmis supažindinančias knygeles. A. Drilinga abėcėlės moko ir fonetiniu, ir grafiniu pagrindu: stengiasi parinkti kuo daugiau žodžių, prasidedančių pristatoma raide (garsu), pirmąkart pavartojant žodį su atitinkama raide, ta raidė išryškinama. J. Aleknavičienės Pabiručių ABC paisoma tik fonetinio principo, nes raidės spausdintame tekste grafiškai neišskirtos, o A. Karosaitės Šuniukų abėcėlėje, priešingai, labiau remiamasi grafiniu principu: raidės knygelėje išryškintos, bet nesiekiama, kad kuo dažniau jos būtų žodžio pradžioje. Visi eiliuotų abėcėlių autoriai gana gerai jaučia adresatą – ikimokyklinio amžiaus vaiką, visų eilėraščiai atstovauja tradicinės struktūros vaikų poezijos tipui, tik J. Aleknavičienės knygelėje esama nedidelių eiliavimo spragų. Smagu, kad A. Karosaitės Šuniukų abėcėlę galima vertinti ne tik utilitariniu, bet ir meniniu požiūriu. Knygelės aštuoneiliuose amsi, auksi, viauksi, inkščia, staugia, urzgia (štai kiek sinonimų poetė randa žodžiui loti!) šuniukai. Jie ir linksmi, ir apsnūdę, ir džiaugsmingi, ir įpykę, ir išdykaujantys, ir tingūs, žodžiu, gali tik stebėtis, kaip, pasakodama mažas istorijas, poetė geba sukurti tokius gyvus šuniukų paveikslus. O J. Aleknavičienei ir A. Drilingai galima papriekaištauti dėl originalumo stokos – jųdviejų abėcėlės perdėm panašios turinio atžvilgiu. Antai pristatydami raidę D abu autoriai kalba apie dundulį ir debesėlį, G – apie gandrą, U – apie upę, T – apie traukinį, Z – apie zyzimą ir pan.

Pažintinė, o ne meninė funkcija vyrauja Marijos Rožytės Jurgelionienės knygelėje Bus beržyne gegužinė, kurią Vilniuje išleido UAB „Petro ofsetas“. Išskirdama išvaizdos, būdo, lizdo detales, autorė pateikia minimalią, bet iš esmės pakankamą informaciją, kad būtų galima atskirti būdingiausius Lietuvos paukščius. Eiliavimo kultūra ne aukščiausio lygio, bet gamtos pažinimo pamokose kaip pagalbinę priemonę šią knygelę galima būtų panaudoti.

Kita „Petro ofseto“ išleista knyga – Nijolės Morkūnaitės eiliuotų pasakų rinkinys Seniai seniai, kuriame randame ir autorinių, ir stilizuotų folklorinių pasakų. Pastarųjų – kiek daugiau. Jaučiama eiliuotų pasakų meistrų Kosto Kubilinsko ir Martyno Vainilaičio įtaka. Kadangi su techninėmis eiliavimo problemomis N. Morkūnaitė nesusiduria, belieka jai palinkėti surasti savą, individualų stilių. Folkloro stilizacija reikia laikyti Kauno „Šviesoje“ išleistą Romualdo Žilinsko knygelę Vabalų puota, tik šiuo atveju stilizavimo objektas – ne pasakos, o siužetinės liaudies dainos apie gamtą. Kauno leidykla „Tabula rasa“ publikavo Birutės Lenktytės suliteratūrintą padavimą Neringa. Žinomą tautosakinį padavimo siužetą B. Lenktytė papildo stebuklinėms pasakoms būdingais motyvais, be to, vykusiai parinktomis psichologinėmis detalėmis ji gražiai niuansuoja pagrindinių personažų – Neringos ir Naglio – išgyvenimus. Tautosakinė medžiaga yra ir Genovaitės Lasinskaitės-Martinonienės Tikrų išgalvotų istorijų, išleistų Kauno „Margažiedžio“ leidykloje, pagrindas. Knygoje pasektos kelios Rokiškio krašte išgirstos mitologinės sakmės ir pasakos. Ji patraukia mažai girdėtų sakmių siužetais, neblogai perteikta liaudies sakmėms būdinga tikroviškumo atmosfera, tačiau kyla klausimas – kam autentišką tautosakinę medžiagą reikėjo sueiliuoti? Toli gražu ne profesionalus eiliavimas tą medžiagą apgadino. Eiliuotų autorinių pasakų knygą Kiaušinių pasakos Vilniaus leidykloje „Nieko rimto“ išleido Vytautas V. Landsbergis. Tai savotiška retroknyga, kurios įrėminime pagrindinio veikėjo vaidmuo atiduotas Rudnosiukų šeimynėlei, o šioji dažnam skaitytojui asocijuojasi su Vytės Nemunėlio eiliuota pasaka „Rudnosiukas“, sukurta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Kaip tik šio laikotarpio eiliuotų pasakų stilistika ir imituojama V. V. Landsbergio knygoje. Apgailestaujant tenka pripažinti, kad ši knyga nėra itin vykusi, prozinės V. V. Landsbergio pasakos kur kas įspūdingesnės. Kiaušinių pasakos ištęstos ir nuobodokos, o pasirinktas stilius daro knygą perdėm senamadę.

Dvi eiliuotų pasakų knygos, kurias mums paliko anapilin iškeliaudamas Martynas Vainilaitis, yra brandžiausi šio žanro 2006 m. vaikų poezijos pavyzdžiai. Tai Akivarų tiltas ir Margaspalvė uodega, abi išleistos Vilniuje, „Krontos“ leidykloje. Mitologinės sakmės ir stebuklinės pasakos yra esminiai šaltiniai, kuriais M. Vainilaitis naudojosi visą gyvenimą. Kaip ir daugelyje ankstesnių poeto sukurtų pasakų, pagrindiniai herojų priešininkai yra velniai, o labiausiai jaudina meilės temos plėtotė. Akivarų tilto pabaigoje ne vienas jautrus skaitytojas patirs katarsį – tokio pasiaukojamo kilnumo, kokiu nustebina Luko vaduotoja Gytė, reta ne tik vaikų, reta visoje šiuolaikinėje literatūroje. Ir būtų neteisinga Akivarų tiltą laikyti tik vaikams skirta poezijos knyga, nes ji rašyta visiems, kurie ištikimybę mylimam žmogui laiko pamatine gyvenimo vertybe. Antroji knyga, Margaspalvė uodega, yra originalaus siužeto kūrinys apie kiškių karus su plėšriaisiais žvėrimis, panūdusiais iš kiškių karaliaus Piškio Uodegiškio atimti jo margaspalvę uodegą. Tai dviplanė pasaka, kurią suaugęs skaitytojas gali traktuoti kaip parabolę.

Ne pasakos žanrui priskirtiną, bet romantinės pasakos nuotaika pasižymintį eilėraščių ciklą apie Pabaisėlį – Aš esu – kas? – „Krontoje“ išleido Ramutė Skučaitė. Šioje moderniajai vaikų literatūrai priskirtinoje knygoje demonstruojama, kaip, regis, iš nieko gimsta poetinis vaizdinys ir kaip jis ima gyventi savarankišką gyvenimą. Pabaisėlis nieko negąsdina, jis tiesiog tūno po lentyna tarp knygų ir akmenų, ir nors matyti ir girdėti jis gali ne kažin kiek, eilėraščiuose apie Pabaisėlį autentiškos mūsų dabarties atspindžių kur kas gausiau nei daugelyje kitų autorių knygų.

Ką tik pristatytos knygos išleistos „Krontoje“. Tarp kitų naują vaikų poeziją publikuojančių leidyklų šiosios vieta ypatinga. Jos knygos – pačios brangiausios. Akį traukia poligrafinė „Krontos“ leidinių kokybė, individualiu braižu pasižyminčių dailininkų iliustracijos. Ir, žinoma, poezijos autorių pavardės: Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis, Sigitas Geda ir Vytautas Landsbergis. Pastarojo knyga Čia rimtai vaikai – pats netikėčiausias 2006 m. vaikų poezijos debiutas, savotiškas akibrokštas.

Pirmoji reakcija išvydus knygą – ar tik nesusirgo V. Landsbergis ta pačia grafomanijos liga kaip minėtieji Kaimo rašytojų sąjungos septyniasdešimtmečiai? Ar nebus Čia rimtai vaikai dar vienas atgrasaus epigonizmo ir eiliavimo primityvizmo pavyzdys? Bet ne, ši knyga visiškai kitokia. Tik skaitant būtina atsiriboti nuo autoriaus asmenybės, jo buvusių ir esamų pareigų, vaidmens Lietuvos istorijoje, kultūroje, politikoje. Būtina užmiršti visa, ką žinai apie V. Landsbergį, ir susitelkti į tekstą. Pirmas įspūdis: knyga keista, negrabi, kai kur juokinga, vietomis infantili, vietomis, priešingai, intelektuali, o apskritai – kažkoks atsitiktinių improvizacijų kratinys. Bet, reikia pripažinti, gana originalus kratinys. Vis dėlto nepalieka nuojauta, kad ir negrabumas, ir trikdantis infantilumo bei intelektualumo sumaišymas, ir mozaikiškas eiliuotų fragmentų komponavimas yra tyčiniai dalykai. Keliskart grįžus prie teksto, žybteli mintis: šiai knygai nedera kelti nei tradicinės struktūros, nei moderniajai vaikų poezijai įprastų reikalavimų, nes ji priklauso kitai stilistinei sistemai – regis, postmoderniajai. Labai drąsiai tai tvirtinti būtų kiek rizikinga, bet kai kuriuos postmoderniajai literatūrai būdingus bruožus pastebėti Čia rimtai vaikai galima. Pirmiausia – laisvę, kai kūrėjas vadovaujasi principu „viskas leista“. V. Landsbergio knygoje ši laisvė labiausiai pasireiškia kalboje. „Modernistų manymu, pasaulį kuria subjektyvybė, o postmodernistų – kalba. Tačiau kalba jau nieko nebereprezentuoja. Ji minta, eksperimentuoja ir žaidžia su pačia savimi.“² V. Landsbergis atsisako sunormintos literatūrinės kalbos ir prabyla taip, kaip žmonės šneka: nevengia tarmybių (ropūžę, dabaros), populiarių barbarizmų (nedašutęs, nedaboja), netaisyklingų formų (pasidarę pamokas) ir kt. Svarbiausia šios knygos kalbos ypatybė – imituojama vaiko kalbėsena, išlaikant visas jos leksines, gramatines ir sintaksines ypatybes. O drauge – ir vaikišką eiliavimo logiką. Pradėjęs ekspromtu eiliuoti, mažametis atsiduoda kalbos tėkmei, leidžiasi jos nešamas, ir tiek. Vaikas nėra iš anksto numatęs, kas iš jo eiliavimo galėtų išeiti, t. y., vartojant šiuolaikinius literatūros mokslo terminus, neturi aiškaus prasmės projekto. Taigi autentiškas mažamečio eiliavimas atitinka postmoderniajai literatūrai būdingą laisvąjį, atpalaiduotą rašymą dėl paties rašymo. Eiliuodamas vaikas žaidžia kalba, ir bene labiausiai jį džiugina paties surasti garsiniai sąskambiai: kartais banalūs (bet vaikas to nežino), kartais netikėti (tik sąskambio susieti žodžiai, suaugusiojo galva, dažnokai nedera semantiniu požiūriu), kartais išgaunami susikuriant naujadarą (nors vaikui tas naujadaras atrodo visiškai natūralus paprastas žodis). Panašių sąskambių kūrimo būdų regime ir V. Landsbergio knygoje: „Nėra kelio / be takelio / ten pelytė laukė pelio“ („Liūdna dainelė apie pelį“), „Aš rašiau eilėraštuką – / vienas rimas nesisuko“ („Apie eilių rašymą“), „Dėl visų tokių dalykų / fizikų kulnai nupliko“ („Dyvų dyvai“). Ekspromtu eiliuodamas vaikas pasitelkia savo atmintyje įstrigusias poetinių kūrinių frazes, savaip perinterpretuoja žinomus tekstus. Viso šito apstu knygoje Čia rimtai vaikai („Kažkur girdėta“, „Apie septynis oželius ir jų bičiulį“, „Košė“), ir tai primena postmoderniojoje literatūroje įprastą žaidimą kitų sukurtais tekstais ir kultūros ženklais. Tik atskiruose V. Landsbergio kūriniuose tas žaidimas turi ir į suaugusį skaitytoją nukreiptą ironišką potekstę („Apie tikrą karalių“, „Europos Parlamente“). Ieškodami daugiau panašumų į postmoderniąją literatūrą, galime konstatuoti vadinamąją „autoriaus mirtį“: vientiso subjekto paieškos V. Landsbergio knygoje – sudėtingas dalykas, mat dauguma eilėraščių sukurti imituojant fragmentišką vaiko mąstymą. Drauge pažymėtina, kad rinkinyje yra nemaža tokių eilėraščių – sąmonės fragmentų, kuriuose, nepaisant vaikiškos leksikos, perteikiamos toli gražu ne vaikiškos refleksijos, pavyzdžiui, „Susimąstymo valandą“:

Man ir bloga gal kad aš

pamirštu svarbiausia:

kas

taip nudažė miško stogą

ežerėly pasirašė

ir sutaisė tas žemes

kur kurmiukas rausia.

Atskirų postmoderniosios literatūros bruožų matyti ir naujosiose Sigito Gedos knygose. Jos leistos įvairiose leidyklose: Aukso karietaitė – „Krontoje“, Testamentas mažai mergaitei – „Trijose žvaigždutėse“. Testamente mažai mergaitei taip pat esama vaikų poezijos tabu laužymo pagal principą „viskas leista“. Kai kurios postmodernizmo estetiką primenančios rašymo nuostatos S. Gedos ir V. Landsbergio knygose ganėtinai panašios. Tai sąsajos su žemąja kultūra. Pavyzdys tebūnie abiejų autorių knygose pažeminta Dievo traktuotė. V. Landsbergio eilėraštyje „Dievas ir žmonės“ Dievas iš dangaus nuleidžiamas į tvartą: „Dievui skaudėjo širdį, kad žmonės netinkamai elgiasi. // Tai senas Dievas Tėvas paskutinį / kartą! / įširdo ir / nuėjo į pasaulio tvartą. / Ten buvo įkalęs vinį. / Ant jos kabėjo dalgis.“ S. Gedos eilėraštis „Šiaip taip susikalbėjo“ šokiruoja žmogaus nepagarba Dievui: „– Žmogau, – paklausė Dievas, – / kur tavo moteriškė? / Nejaugi kušlas, Viešpatie? / Ir – rodo jam į kiškį! // Nekvailas buvo Dievas / Ir jumorą suprato. / – O kaip ją pasigausi? / – Pati ateis, gyvatė!“ Naujausiuose S. Gedos eilėraščiuose, lygiai kaip ir V. Landsbergio knygoje, necenzūruojama kalba. Be ką tik cituotojo S. Gedos eilėraščio, gana drastiško turinio ir nešvankybėmis pasūdytos kalbos pavyzdys yra Žvirblių kelias į Europą. Kryptį postmodernizmo link rodo naujausius eilėraščius persmelkusi ironija, o, aprėpiant visą S. Gedos knygą Testamentas mažai mergaitei, negalima nepastebėti eklektiškos jos sandaros. Eilėraščiai – tarsi sudužusio pasaulio šukės. Pažirę iš skirtingų knygų – ir tų, kurios buvo rašytos vaikams, ir tų, kurios – suaugusiems, o dalis – iš naujausių rankraščių, eilėraščiai pasižymi stilistine įvairove. Bandant juos surūšiuoti, labiausiai išsiskiria trys duženų krūvelės – visos apie pradžią, arba, metaforiškai kalbant, vaikystę: mitinę pasaulio vaikystę („Kaip liovėsi akmenys augę“, „Po Europos apledėjimo“, „Pirmas pavasarėlis“), Lietuvos valstybės vaikystę („Sakmė apie karalių Žygimantą Augustą ir gražiąją Barborą Radvilaitę“, „Nuotrupos iš herbyno“) ir paties poeto vaikystę („Iš vaikystės“, „Anų dienų valgiai“, „Vakaro mišios“). Tačiau S. Gedos knygoje išlikę ir tokių bruožų, kurių postmodernioji literatūra atsisakė. Metafizinis mąstymas Testamente mažai mergaitei dar tebėra poezijos savastis, o lyrinis subjektas (ir už jo stovintis autorius) dar yra linkę dramatizuoti žmogaus padėtį pasaulyje. Šioje knygoje S. Geda daug kalba apie mirtį ir, ko lietuvių vaikų poezijoje apskritai buvo vengiama, – apie vaiko mirtį („Pavasaris tėvo sode“, „Mirusių Paterų kaimo vaikų kolektyvinis prašymas“, „Vaiko mirtis“, „Kregždutės daina“). Knygos pratarmėje yra tokie žodžiai: „Norėjau jums sudėti, tai yra padaryti ką nors gražaus. Kad ilgam ilgam širdis prasidžiugtų.“ Vis dėlto bene daugiau eilėraščių kelia liūdesį dėl tų iracionalių galių, kurios nežinia kodėl daužo pasaulį ir skina netgi vaikų gyvybes.

Su postmodernizmo estetika galima sieti ir kai kurias Aukso karietaitės ypatybes. Pirmiausia – tekančią ir de- ar rekomponuojančią kalbą. Kaip ir V. Landsbergio knygoje, fiksuojama specifinė vaiko kalbėsena, bet S. Gedos knygos originalumą lemia tekančios kalbos dialogiškumas: perteikiamas vaiko ir suaugusiojo, įvardijančio save poetu, rašančiu vaikui eiles, bendravimas. Aukso karietaitei, labiau nei kuriai kitai 2006 m. vaikų poezijos knygai, tinka atviro kūrinio terminas, nes jai įveikti reikia nemenkų skaitytojo pastangų. Dialogas susideda iš atskirų frazių ar nebaigtų elipsiškų sakinių, kuriuos ne visada lengva priskirti konkrečiam kalbėtojui; be to, skaitytojas turi pats susikurti dialogo kontekstą, nes jokių dialogo situaciją nurodančių remarkų knygoje nėra. Taigi knygos tekstui stinga rišlumo – ši ypatybė priskirtina postmoderniajai literatūrai. Vienas iš galimų kontekstų – pokalbio metu aiškinamasi, kas nupiešta, ar tiesiog tuo pat metu ir piešiama: „TREJETAS, apvirtęs paukštis, kažkokia gėlė, žvaigždė, pusžvaigždė, galima sakyt, PAUKŠTYTĖ, tik neskraido, taikosi nusileist ant žemės… / ŽEMĖ? O į ką ji remias? / Remias, žinoma, į ranką… / Nors užmušk tu ją, ar ką! Remiasi kampu. / ALKŪNĖ… / Čia alkūnė! / Pirštų šakės, taip nageliai sulenkti… / Šakės ar kablys, kapstiklis? / KOLONA, žmogaus dvi kojos, / Tik labai išklišusios… / ŽIŪRI. / Kur, sakyk man, žiūri TAS, kur tokias kojas turi? / Žiūri žiūri… Nežinau!“ (p. 14–16). Pats piešimo procesas ir piešiami objektai kelia pasaulio kūrimo aliuzijas, juoba kad nevengiama kosmogoninių mitų motyvų ir simbolių: „Pradžioje pasaulio buvo tik sušalęs MOLIS, / Dievas turėjo kurt KROSNĮ, viską atšildyti, / kad pamažu pradėtų lipdymo darbelius“ (p. 58), „Kaip kuriamas pasaulis? Svarbiausia turėt RĖTĮ ir prisinešt / SAULĖS. / Daug mažų saulyčių. / Bet kas čia išeina? / Vabalai, žmogelis, ratai su šakelėm? / Didžiausias žmonių išradimas buvo / SAULĖS VEŽIMAS“ (p. 52). Dialogus kartkarčiais keičia monologai, kurių vieni pateikiami kaip atskiri eilėraščiai (tokie yra dauguma poeto monologų), o kiti tiesiog įterpti į dialoginį bendravimą. Vaiko monologai – spontaniški lingvistiniai žaidimai, darantys autentiško mąstymo įspūdį, o drauge rodantys, kaip formuojasi kalbinis pasaulio modelis:

LETITYTĖ IR LETYTUKAS (išeina LIETUVIUKAS

Letytyyytis yra mano tėvas ir tėvo tėvelis, Letytytė yra mano

motina ir motinos motina. Lietuvoje gyvena daug letytyčių,

atsiradusių čia netyčia. O kas mūsų PRO – TĖVIS?).

PROSENIS, SNIEGO SENIS?

PRO – DIEDUKAS,

PRO – MOTUKAS,

PRO – MATAUŠAS,

PRO – MOTIEJUS?

Molio motiejus, molio motiejukas! (p. 50).

Taigi 2006 m. vaikų poezija kontrastinga kaip ir dabartinis mūsų gyvenimas. Kraštutiniai jos poliai – primityvizmas, kai, kliuvinėdami už formos, pseudopoetinius tekstus rašinėja praeito amžiaus pradžioje įstrigę autoriai, ir postmodernizmas, kurio link suka poetai, gluminantys naujais kalbėjimo ir rašymo būdais.

_____________________________

¹ ŠERELYTĖ, Renata. Tikri ir tariami stebuklai. Šiaurės Atėnai, 2006, spalio 14, p. 9.

² BARANOVA, Jūratė. Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos. Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 382.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 1 (41)