Aštuonetas gražuolės vaikų, įsodintų į paryčių traukinį (Subjektyvus žvilgsnis)
Tik du sykius per parą galiu savo namuose girdėti – už Sapieginės ir Pavilnio miškų sudunda iš nakties tylos išnirę traukiniai. Paryčiais…
Gintarė Adomaitytė
Šiais laikais, kai dar nė vienas lietuvis neišskrido erdvėlaiviu į kosmosą, negavo Nobelio premijos, o Lietuva, pasak žiniasklaidos, Europoje pirmauja tik savižudybėmis, emigracija ir nesugebėjimu susitarti su estais, vis dėlto drįstu tvirtinti, kad vilties mūsų tautai išgyventi šį šimtmetį yra. Kodėl?
Dėl to, kad šių metų Vilniaus knygų mugėje lankėsi daugybė žmonių. Dėl to, kad pagrindinis dėmesys joje buvo (ar bent jau turėjo būti) skiriamas vaikų literatūrai. O kas nežino posakio „Vaikai – mūsų ateitis“ arba iš jo šaiposi, tegul pirmas meta į mane akmenį.
Tai, kad sąmoningai rūpinamės savo ateitimi, man asmeniškai liudija ir praėjusiųjų metų pabaigoje „Gimtojo žodžio“ leidykloje išleista Gintarės Adomaitytės knyga Gražuolės vaikai*, kurią ir norėčiau kiek plačiau aptarti.
Šis gausiai iliustruotas kiek daugiau nei dviejų šimtų puslapių leidinys turi „Pasakojimų apie rašytojus“ paantraštę. O galiniame knygos viršelyje randame ir adresatą bei nuorodą į tos pačios rašytojos prieš ketverius metus išleistą kūrinį: „Knyga pirmiausia skiriama moksleiviams ir mokytojams, ypač tiems, kurie jau skaitė „Sparnuotas iškabas“ – pasakojimus apie rašytojus, gimusius devynioliktame amžiuje. Ji bus įdomi kiekvienam, kas tik prisimena, kaip vaikystėje gali pagelbėti knyga.“
Neabejoju, kad dauguma skaitytojų tokį mielą daiktą kaip knyga atrado dar nesulaukę pilnametystės ir skaitymo malonumą bei svaigulį patyrė daug anksčiau nei pirmosios meilės kančias. Tarkim, kokioje penktoje ar šeštoje klasėje jau būna žmogeliukų, ryte ryjančių visas skurstančios mokyklos bibliotekos vaikų skyriaus knygas. Taip pat neabejoju, kad tų žmogeliukų galėtų būti daug daugiau, jeigu pervargę nuo per didelių krūvių, nesibaigiančių švietimo reformų bei streikų prie savivaldybių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai paimtų Gražuolės vaikus į rankas, perskaitytų patys ir, atsinešę į literatūros pamoką, pasiūlytų paskaitinėti vaikams arba pacituotų ką nors iš šios knygos, nes ji parašyta nuoširdžiai ir su meile tiems, apie kuriuos rašo ir kuriems yra skirta.
„Iš kokios balos trauktas toks vertinimas?“ – gali kas nors nustebti. Išties kažin ar kokia nors specialioji komisija neprasmegtų skradžiai su visom stirtom popierių apie mokymo metodiką bei mechaniką ir švietimo gaires, jei mokymo (-si) programas ruoštų vien remdamasi subjektyviais, emociniais vertinimais. Tačiau šis tekstas ir nepretenduoja į išsamų (objektyvų) tyrimą – tai tiesiog nuojauta paremtas siūlymas: perskaitykit – pravers.
Ypač pravers, jeigu tektų kalbėti apie praėjusį amžių, jo pirmąją pusę, kultūrinę padėtį. Knygos pratarmėje autorė rašo, kodėl savo kūrinį taip pavadino: „Kviečiu Jus, skaitytojai, į Aukso amžių. Taip žmonės praminė dvidešimtojo amžiaus pradžią. (…) Pasakosiu Jums apie rašytojus, kurie gimė Aukso amžiuje. Jie – la bell epoque vaikai. Gražuolės epochos… Štai kodėl taip ir pavadinau šią knygą – „Gražuolės vaikai“ (p. 8–9).
O kiekgi tų „vaikų“? Šioje knygoje – aštuoni: Pamela Trevers, Voltas Disnėjus, Kazys Boruta, Daniilas Charmsas, Astrida Lindgren, Viljamas Sarojanas, Viktoras Dragunskis ir Tuvė Janson. Štai ką G. Adomaitytė sako apie tokią atranką: „Šios knygos aštuntuką rinkausi ilgai. Bandžiau taikytis… Gal privalau rašyti apie tuos rašytojus, kuriuos dėsto mokykloje? Juk matau, kaip ieško bibliotekoje moksleiviai knygų – tų, kurias liepta skaityti. O gal rašysiu vien apie madingus? Nė velnio. Niekada. Apie madingus – ne. Tik apie mylimus. Apie savus. Tačiau Levutės Karčiauskienės vadovėlius „Skaitymai“ ir šią knygą galite laikyti giminėmis“ (p. 10).
Šiame rašinyje nekeliama uždavinio atskleisti minėtųjų leidinių kraujo ryšių. Pabandysiu pateikti kelias bendresnes pastabas, o vėliau – tiesiog trumpam užsukti į kiekvieno Gražuolės vaiko skyrių ir užsiminti, kas ten pasirodė įdomiausia.
Kiekviename skyriuje rašytoja patraukliu beletristiniu stiliumi papasakoja apie pasirinktojo kūrėjo tėvus (ne veltui ir pati Gintarė šią knygą dedikavo savo tėveliams), globėjus, artimuosius, vaikus, kurie, autorės nuomone, turėjo įtakos ne tik jo asmeniniam gyvenimui, bet ir vieno kito personažo ar net visos knygos atsiradimui (kita vertus, kažin ar reikėtų labai jau atitolinti gyvenimą ir kūrybą). Žinoma, kalbant apie rašytojo gyvenimą, neišvengiamai būtina aptarti ir jo pasaulėžiūrą, pasaulėjautą. O tai neatsiejama nuo tuometinių politinių, kultūrinių ir kitokių aplinkos realijų. Geografinė įvairovė (autorių gimimo, gyvenimo vietos – Australija, JAV, Armėnija, Švedija, Rusija, Lietuva) leidžia prisiliesti prie įvairių tradicijų, papročių, realijų – knygai tai teikia netgi tam tikro pikantiškumo (jei skaito suaugęs, pavyzdžiui, apie tai, kas yra komunalkė ir primusas) bei galimybę pažinti (jei skaito vaikas, nevisiškai žinantis, kokioje imperijoje teko gyventi jo tėvams ir seneliams).
Autorė nevengia ir asmeninių vertinimų, kreipimosi į skaitytoją. O kaipgi kitaip. Apie mylimus ir mylimiems juk nerašysi telegraminiais sakiniais: rašytojos emocinį ryšį su jai rūpimais kūrėjais išduoda daugtaškių ir šauktukų gausa knygoje (manyčiau, kad Sparnuotose iškabose šių skyrybos ženklų buvo mažiau, nors galbūt čia jau reikėtų kalbėti apie visą autorės kūrybos kraitį, kurį sudaro daugiau nei dešimt knygų, parašytų per aštuonerius metus, ir jos santykį su pasauliu).
Pirmoji G. Adomaitytės dėmesio sulaukė knygų apie Merę Popins autorė Pamela Lindon Trevers. Puikiai atskleidžiama, kaip galėjo rašytojos knygose atsirasti šios griežtos ir mylinčios auklės vaizdinys, kaip Pamela pradėjo kurti, arba, pasak jos, „perėti“. Gražiausia tekste pasirodė pacituota P. Trevers mintis, kad „sena moteris linguojančiame krėsle yra pasaulio laikrodis“ (p. 30).
Voltas Disnėjus – antrasis pasirinktas Grožio epochos vaikas, nors ir neparašęs nė vienos knygos, bet ekranizavęs begalę pasakų ir įkūręs „Disneilendą“. „Kodėl mano knygoje apie rašytojus – žmogus, savarankiškai neparašęs nė vienos knygos? Tik todėl, kad knygyne, matydami šūsnį leidinių su visiems žinomu parašu Voltas Disnėjus, Jūs atsirinktumėte: parašas – ne rašytojo. Ne kūrėjo. Perrašytojo! Perdirbėjo! Ir net ne vieno, o kelių…“ (p. 41). Šiame skyriuje taip pat išaiškėja, kaip V. Disnėjus sukūrė savo verslo imperiją ir kurioje šalyje dešimtį metų buvo draudžiama rodyti jo ekranizuotą „Snieguolę ir septynis nykštukus“.
Vienintelis lietuvių autorius, patekęs į šią knygą, – Kazys Boruta. Pateikiama daug žinių apie šią asmenybę, rašytojo „sėdėjimą kalėjime prie visų valdžių“, sunkiai oficialių institucijų pripažintus kūrinius, principinį požiūrį į religiją, o autorės cituojamas K. Borutos kūrybos moto turbūt nesvetimas ir jai pačiai: „Rašyti paprastai ir nuoširdžiai, kaip jauti ir galvoji, kad rašto ritmas sutaptų su širdies plakimu ir minties bangavimu“ (p. 71). Labai įdomu paskaityti ir apie Borutaičių draugiją, Borutos giminių, palikuonių likimą (tarp jų ir rašytojo sūnėnas – dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta).
Ketvirtasis rašytojas Daniilas Juvačiovas, labiau žinomas daugiaprasmiu Charmso slapyvardžiu, žmogus, kurio paslaptingam gyvenimui aprašyti tikrai jaučio odos nepakaktų, G. Adomaitytės matomas dvejopai: „(…) tereikia internete surinkti Charmsas, ir pamatysite, kiek daug negero (…) jis apie vaikus prirašė. Ne tik apie juos – apie visą pasaulį. Bet… Prieš skaitydami Charmsą, prisiminkite: Daniilas Charmsas – juodojo humoro kūrėjas“ (p. 93). Galų gale „(…) regėti pasaulį vaiko akimis – tai jam buvo visada svarbu“ (p. 95). Šis skyrius Gražuolės vaikų knygos viduryje man atrodo labai svarbus dar dėl vieno dalyko – tekstinio autorės intarpo „Atpažįstu Tave“, kuriame ji kalba apie savo skaitytoją, apie tai, kodėl rašo knygas ir vaikams (tai gana sklandžiai papildo cituotąjį K. Borutos kūrybos moto: „Taip, man smagu, kad mano knygas perka ir skaito suaugę žmonės. Tačiau iš laimės apsižliumbiau tik vieną kartą gyvenime: knygyne maža mergaitė seneliui rodė mano pasakų knygą ir gyrėsi, kad ją jau perskaitė. Klausiausi, kaip ji atpasakoja mano pasaką, ir… susivokiau. Rašyti suaugusiems – tai rašyti sau. Rašyti vaikams – prasminga“, p. 95). Manau, šiai citatai komentarų nereikia.
G. Adomaitytė rašo: „Nedaug yra pasaulyje žmonių, net daugybę knygų skaičiusių, kurie atspėtų: kas ji, ta Astrida Erikson? Kuo žymi?“ (p. 111). Tačiau beveik visi žino rašytoją Astridą Lindgren. Jai taip pat skirta vietos Gražuolės vaikuose. Tarp įdomiai aprašytų biografinių šios kūrėjos faktų, minčių apie Pepę Ilgakojinę, Emilį iš Lionebergos, Mažylį, Skrebutį aptinkame ir G. Adomaitytės klausimą: „Ar galima rašyti vaikams apie mirtį?“ (p. 118). Turbūt kategoriško „taip“ arba „ne“ nėra. Bet jeigu pasaulis bus siejamas vien su nusaldintomis istorijomis, ar netaps cukrinio diabeto aukomis visi dar vaikystėje?
„Laisvasis kalinys“ – taip rašytoja pavadino skyrių apie Amerikos armėną, parašiusį tokius nuostabius kūrinius kaip Tėti, tu keistuolis, Mama, aš tave myliu, Dieviškoji komedija. Tai šis žmogus laisva valia atsisakė Pulicerio premijos – garbingiausio JAV literatūros apdovanojimo, tai šis žmogus, tarsi atgijęs vieno F. Dostojevskio romano veikėjas, lošė iki apkvaitimo, tai šio žmogaus kūrybai sukurtas sarojanizmo apibūdinimas. „Ką jis reiškia? Ogi tai: rašyk be taisyklių, rašyk pats sau ir saviems, rašyk nuoširdžiai, semdamas vaikystės gelmes, ašarok, kai juokiesi, ir juokis, kai raudi, – būk kaip saulės įkaitintas akmuo vandenyno pakrantėje“ (p. 142).
Pagarbiai autorė atsiliepia apie žydų kilmės rusų rašytoją Viktorą Dragunskį, kuris literatūros kūrinius rašė tik dešimtį metų, bet jai padarė neišdildomą įspūdį. Cituodama ištraukėles iš jo knygos apie cirką Šiandieną ir kasdieną, apsakymų „Jis gyvas ir šviečia“, „Sausio šienapjūtė“, G. Adomaitytė primena, kad gal ne viską, kas parašyta tarybiniais laikais (šįkart turiu omenyje vaikų literatūrą), reikia užmiršti, ištrinti. Yra tikrai nuostabių, talentingai sukurtų knygų be ypatingo „ideologinio antstato“. Prisidedu prie jos prašymo: „Jau laikas bibliotekai grąžinti Dragunskį. Ir labai labai prašyti: nenurašykite tų knygų. Nežudykite“ (p. 160).
Tuvė Janson – paskutinė iš Gražuolės vaikų aštuntuko. Visos istorijos apie trolius Mumius – jos darbas. Tarp įvairiausių autorės meistriškai supintų T. Janson gyvenimo faktų rasime šiame skyriuje ir legendą, kaip žymusis filosofas iš Karaliaučiaus Imanuelis Kantas, rašęs vienas už kitą sausesnius mokslo veikalus (matyt, paklusdamas moraliniam imperatyvui ir po mirties), pagelbėjo vaikų literatūrai. Tačiau bene stipriausiai čia aprašytas snusmumrikizmas: „Gerai žinau, kad tarp Jūsų, knygą skaitančių, yra keli tikrieji Snusmumrikai; yra tie, kurie nori jais būti ir galbūt bus, yra ir kiti, snusmumrikizmą gerbiantys. (…) Ar Jums pažįstamas atsiskyrimo jausmas? Išvykstate į kelionę… Suvokiate, kaip liūdi Jus palydintis žmogus, kaip nenori išleisti. Gal paminite Snusmumriką, amžinai nežinia kur, neaišku ko iškeliaujantį? / Jei kas nors Jus pavadino Snusmumriku, būkite ramūs – tas žmogus ištikimas. Jis – draugas, jis mokės laukti“ (p. 179–180).
Štai ir visi Gražuolės vaikai, ištikimai laukiantys savo skaitytojų: kai kurių galbūt jau namuose, kai kurių – knygynuose arba bibliotekų lentynose. Man tos epochos vaikai gražūs. Ir iš viso – ar gali vaikai būti negražūs?
Dabar jūsų eilė spręsti…
_______________________
* ADOMAITYTĖ, Gintarė. Gražuolės vaikai: pasakojimai apie rašytojus. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – 212, [4] p. ISBN 9955-16-115-9.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 1 (41)
