Kas dedasi Fabijoniškių miškuose  

Algimanto Zurbos vardas daugeliui pirmiausia asocijuojasi su jaunimo proza. Neseniai apie tokį savo statusą autorius priminė romanu Melnragės akmenys (2005). Gal kiek mažiau parašyta vaikams: apsakymų rinkiniai Išmeskit narvelį (1978), Plaukit, ilgaausiai (1984) ir kt. Labai subtili, įsimenanti apysaka jaunesniesiems paaugliams Paglostyk vėją (1986). Rašytojo kūrinius sieja tai, kad juose vaizduojamos labai gyvenimiškos situacijos. Žmogaus dvasios judesiai ir jos santykis su kitu žmogumi vaizduojami buitinėje aplinkoje. Ypač gražiai išreiškiamas vidinis žmogaus ryšys su gamta.

Raganaitė Džilda^* skiriasi nuo paminėtosios kūrybos pirmiausia tuo, kad yra apysaka-pasaka. Jau pats knygos pavadinimas signalizuoja, kad čia atsiranda stebuklo matmuo, o užrašas pradžioje – „savo patarimais autoriui talkino keturmetis Titas Kuncevičius“ – rodo ir glaudų ryšį su adresatu, mažuoju skaitytoju. Taigi pabandykime pasigilinti į šį bandymą žengti pasakos takais.

Vienas iš patrauklių šios apysakos-pasakos bruožų – erdvės, veiksmo vietos konkretumas ir gebėjimas ją supasakinti. Galime lengvai atpažinti konkrečius Vilniaus vaizdus: „Kur iš miesto slėnio, nelyginant gilaus dubens, kyla plati ir šviesi Ukmergės gatvė… Kur ta gatvė peršoka žaliuojančias Ozo kalvas, pro Šeškinę, pro Pašilaičius dumia tolyn… Prasmunka ne taip seniai namų pritupdytas Fabijoniškes…“ (p. 5). Pateikiama nemažai šiuolaikinių, šiandieninių realijų: vaizduojamos ir statybos, ir nuolatinis mašinų, autobusų, „žvitrių mikriukų“, kitos technikos judėjimas. Ir štai toje kasdienėje ir įprastoje, ypač vilniečiams, miesto panoramoje atsiranda kitoks pasaulis – miško, gamtos karalystė. Ūksmingas eglynas įsiterpia tarp daugiaaukščių namų kaip neramaus, triukšmingo miesto, beje, dažnokai vaizduojamo su švelnia ironija, priešprieša. Suprantama, kad tokia aplinka – paslaptinga ir, atrodo, šiek tiek pavojinga, lyg ir nenoriai įsileidžianti žmones stichija – ir tinka realizuoti antriniam pasakos pasauliui. Jame, tokiame viliojančiame, – raganų namai, kur vyksta nepaprasti dalykai, kur galima patirti nuotykių.

Aiškiau kalbant, Titukas, užuot lankęs darželį, dienas leidžia pas senelius Fabijoniškėse, eina su seneliu pasivaikščioti. Kai senelis ant suolelio prisnūsta, vaikas tarp medžio šakų ir išvysta mergaitę raganaitę skambiu Džildos vardu. Davęs priesaiką neišduoti raganų pasaulio, Titas įsigyja draugę. Vėliau prisiekia ir senelis, tad abu kartu pasineria į tikroviškai pasakiškus nuotykius. Raganos padeda surengti dvi „Baimės“ operacijas: išgąsdinti mišką teršiančius girtuoklius, braškių vagis. Vėliau jos pačios sugriauna iškirstoje miško erdvėje renčiamus namus. Siekdamas skaitytoją truputį pašiurpinti, rašytojas nukelia veiksmą į mirusiųjų karalystę, kurią raganos įkuria buldozerio išraustų kapinaičių vietoje. Didžiausiam skaitytojų džiaugsmui, rašytojas aprašo įspūdingą raganų futbolo sceną, o pabaigoje Tituką ir dar keletą vaikų paskraidina virš Vilniaus. Tokiu atviru, poetišku akordu knyga ir baigiama – realistinis ir pasakinis vaizdai gražiai dera vienas su kitu.

Tikroviškojoje kūrinio plotmėje, arba pirminiame pasaulyje, labai svarbūs senelio ir anūko santykiai. Autorius gražiai pavaizduoja tiek gyvenime, tiek literatūroje nykstančią pedagoginę situaciją. (Beje, Titukas turi ir abu tėvus, ir rūpestingą senelę, bet jie lieka veiksmo fone.) Autoriui svarbus vyriškas bendravimas, vyriškas susitarimas: vienas – būsimas kareivis, kitas – buvęs, todėl abu drąsūs ir moka laikyti paslaptis. Dėl to jie abu kartu ir gali peržengti realiojo pasaulio ribas ir pasinerti į fantaziją.

Nors ir turi tikroviškų bruožų, Tituko paveikslas nėra itin išbaigtas. Jo poelgiuose kartais sublyksi meistriškai pagauti niuansai: vaikiškas gudravimas, iš kažkur nusiklausyti posakiai („Kai rėšiu vagims per užpakalius“, p. 41; „Aš jiems būčiau ragais į užpakalį“, p. 42). Gal šiek tiek nenatūraliai pavaizduotas Tituko troškimas nieko nebijoti. Šis vaikas iš pat pradžių apibūdinamas kaip „į savo vienmečius nelabai panašus berniukas“ (p. 6), nelankantis darželio, todėl jo ir raganaitės draugystę galime suprasti ir kaip natūralų poreikį bendrauti su bendraamžiais, ir kaip vaiko vaizduotės išraišką. Pastaruoju kodu, matyt, ir reikėtų šifruoti Tituko paveikslą – vaikas ypatingas tuo, kad sukuria autentišką fantastinių vaizdų, veikėjų, situacijų pasaulį.

Senelio portretas taip pat labiau apibendrintas negu individualizuotas. Senelis užmiega sėdėdamas ant suoliuko, mėgsta pasmaguriauti „kramtomąja gumyte“. Komiškai skamba Džildos klausimas: „Kaip tas tavo senelis? (…) Ar jis dar ką susigaudo, ar visai suvaikėjęs? (…) Ar jis tavęs klauso?“ (p. 16). Senelio charakteris nėra statiškas – ėmęs daryti gerus darbus, jis lyg atsigauna, išsivaduoja iš snaudulio. Siužete jis ir Titukas yra lygiaverčiai veikėjai – nėra suaugusiojo ir vaiko perskyros, jie abu labiausiai skiriasi tuo, kad vienas yra ramesnis, o kitas – kupinas vaikiškos dinamikos. Senelio personažas santūrus, jis nepritaria per dideliems siautėjimams, dažnai ramina, tramdo įsikarščiavusį Tituką. Senelio figūroje tarsi vyrauja moralinė idėja, o ne nuotykinis pradas, bet nė viename epizode senelis nepamokslauja, nemoko, jo požiūrį atspindi reakcijos: „– Pašėlo… Tikrai pašėlo…“ (p. 58); „– Oi oi oi, – aimanuoja už eglės užsiglaudęs senelis. – Ką tos raganos išdarinėja!..“ (p. 61). O jeigu žvelgtume plačiau – labai švelniai ir subtiliai juntamas suaugusiojo noras žaisti su vaiku, įsitraukti į jo vaizduotės pasaulį.

Knygos privalumas – nuoseklus ir aiškus adresato pojūtis. Niekada nepamirštama, kad knyga skirta mažam vaikui, pirmiausia – pradinukui (pats herojus Titukas, kaip minėta, dar neina į mokyklą), nė nebandoma žaisti užuominomis ar dviprasmybėmis. Gražiai pafilosofuojama, kad „daug kas pamiršta, koks trumpas žmogaus gyvenimas. Jau vien dėl to reikėtų jį kuo gražiau praleisti“ (p. 80), bet vyraujanti knygos mintis kitokia ir labai aiški: gamtosaugos, aplinkosaugos idėja. Galima kalbėti apie tam tikrą problematikos siaurumą, apibrėžtumą, kita vertus, rašoma juk mažesniesiems skaitytojams, ir labai pavojinga knygą perkrauti temų ir problemų. Be to, deklaruojami svarbūs dalykai: tikrai reikia mokyti vaikus nešiukšlinti, gerbti ir saugoti supantį žaliąjį pasaulį. Gamtosaugos idėja mūsų vaikų literatūroje vis labiau pamirštama, bet aktualumo nepraranda.

Kuo savita pasakinė kūrinio plotmė, kuo ypatingos stebuklinės būtybės raganos? Ragana, kaip literatūrinė figūra, nereta nei lietuvių, nei užsienio literatūroje ar folklore. A. Zurbos knygoje šios veikėjos neturi tautosakoje išryškintų neigiamų bruožų, yra kiek sužemintos ir sušiuolaikintos: raganos žaidžia futbolą ir taškosi baseine, raganos cypdamos darda automobiliu ir, apimtos siuto, krečia piktas išdaigas miško skriaudėjams. Turi jos ir tradicinių bruožų: skraido ir renkasi į „suvažiavimus“. Tačiau pagrindinis jų tikslas – ginti mišką nuo šiukšlintojų, kovoti su gamtos teršėjais. Geriausiai vitališką gamtos energiją ir ekologijos problemą įprasmina pagrindinė kūrinio herojė – raganaitė Džilda. Ji, kaip ir kitos raganos, turi du pavidalus: vieną – mažos mergaitės taškuota suknele, rusvais plaukais ir strazdanotais skruosteliais, o kitą – tikros raganos, senos bauginančios moters ilgais nagais. Pirmas skirtas rodytis žmonėms (Džilda net kelis kartus įsidrąsina paspausti senelio namų durų skambutį ir labai nustebina močiutę), antras – tikrasis, raganiškasis. Viena iš įspūdingiausių autoriaus išmonių – įpykusi raganaitė nejučia keičia savo pavidalą, ir mielai mergaičiukei staiga randasi šiurpoki ilgi nagai, ištįsta veidas, pailgėja nosis. Džilda susidraugauja su Tituku ir seneliu, ji smagiai liuoksi per eglaites ir planuoja „operacijas“ – jos paveiksle nesunkiai įžvelgiame išdaigininką vaiką. Tačiau iš pradžių rečiau, o knygelės pabaigoje vis dažniau blyksteli ir kitokios, daug gilesnės ir tragiškesnės tonacijos, nes raganų kova su aplinkos teršėjais vis dėlto amžina, nes žmonės patys turi suprasti, kaip blogai jie elgiasi. Todėl po visos virtinės linksmų nuotykių ir šunybių Džilda sako: „Pavargau (…). Tokie darbai neteikia džiaugsmo.“ Šios veikėjos gyvastis slypi dvilypume: išoriniame ir vidiniame. Svarbiausias – ne išvaizdos kitimas, tačiau jis atspindi charakterio keliaplaniškumą ir organiškai su juo susilieja – per žaismingumą, pašėlusį gyvastingumą ir gaivališką vaikiškumą persišviečia ir gilesnės, brandesnės mintys, kurios kai kada (ypač tai justi pasakos pabaigoje) nuspalvina kūrinio atmosferą švelnaus liūdesio, susimąstymo atspalviu.

Nuotykių pradas šioje knygoje daugiausia grindžiamas kerštu: blogiesiems atsilyginama iškrečiant piktą išdaigą. Tačiau nuolat jaučiama autoriaus pedagoginė pozicija, kad tai ne pats teisingiausias kelias, – vaikas neskatinamas kerštauti. Greičiausiai kerštą reikėtų suprasti kaip fabulos katalizatorių, nuotykių priežastį. Apskritai raganų figūros yra tarsi veidrodis – jos dažniausiai priešinamos su žmonėmis šiųjų nenaudai, bet pabaigoje toks supriešinimas dingsta Džildos žodžiais atskleidžiant tikrąją šių pasakinių būtybių funkciją: „Noriu, kad negalvotumėte apie mus, raganas, prastai. Kad liktų tik geri prisiminimai. Mes iš tikrųjų nesam tokios baisuoklės. Žmonės būna už mus daug bjauresni. Mes turime jiems padėti – kad gražiau gyventų. Kilniau, garbingiau…“ (p. 85).

Taigi naujajai A. Zurbos pasakai būdinga graži didaktikos (tipologine prasme) ir nuotykių dermė. Kūrinį skaityti nenuobodu, vartyti irgi malonu – nepaprastai spalvingos, energijos ir judesio kupinos Audronės Klimienės iliustracijos atrodo labai tinkamos. Beveik kiekviename puslapyje siužetą papildantis ir į jį įsiliejantis dažniausiai realistinis piešinys turi daryti vaikui nemažą poveikį. Tiesa, pasitaiko vienas kitas teksto ir piešinio nesutapimas: 46– 47 puslapiuose rašoma apie futbolą žaidžiančių raganų uniformą: „Jaunosios – ryškiai žaliais, o vyresnės – išblukusiais pilkais [sijonėliais]“, o iliustracijoje matome dryžiuotus marškinėlius ir raudonus sijonėlius bei mėlynas kelnes. Ne visai taip, kaip parašyta autoriaus, nupiešta ir 68 puslapyje. Tokiems neatitikimams vaikai labai jautrūs.

______________________________

^* ZURBA, Algimantas. Raganaitė Džilda / iliustr. Audronė Klimienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. 92 p.: iliustr. ISBN 9986-39-466-X.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 1 (41)