AR SUSPROGDINO SPROGĄ SPROGIMĄ SPROGIMAITĮ 2015 M. PASAKOS?

Pernai išleistoje Kęstučio Navako pasakoje Kalbančio sūrio burtai gražiai prisimintas Maironis: paniurusio karaliaus karalystė apibūdinama kaip „pelėsiais ir kerpėmis apaugusi“. O kaip kitos pernykštės lietuvių autorių pasakų knygos (jų daugiau kaip keturiasdešimt) – apaugusios ar neapaugusios pelėsiais ir kerpėmis? Esama visokių: apipelijusių ir ne, tikrai pasakiškų ir beveik realistinių, trumpų ir išplėtoto siužeto, talentingų ir grafomaniškų, džiugių ir liūdnų, su atpažįstamais ir naujai sukurtais veikėjais, tradicinių ir (post) modernių, jaunatviškų ir seniokiškų, pamokslaujančių, džiuginančių ir mokančių, iliustruotų ir ne, su žemėlapiais ir be jų, paprastų ir Sprogą Sprogimą Sprogimaitį sprogdinančių.

Intencijos ir dedikacijos

Skaitydama pasakas, ne kartą spėliojau, kas lemia jų gausą, kodėl apskritai rašytojai imasi jas kurti? Kad rašyti vaikams lengva? Kad prašo vaikai ar vaikaičiai? Kad pasakos gerai perkamos, yra pelningos? Kad pasaką galima sukurti per pertrauką rašant suaugusiesiems? Ieškodama atsakymo atkreipiau dėmesį į dažnos knygos pradžioje įrašytas dedikacijas, kurios daug ką paaiškina, atskleidžia ir autorių nuostatas, ir kūrybingumą, o kai kuriais atvejais – ir knygų genezę. Taigi pirmiausia dedikuojama savo vaikams, anūkams, artimiesiems (Dalia Dilytė, Jolanta Ona Vitkutė, Evelina Daciūtė, Rasa Kaper), taip pat knygos skiriamos tiems, kurie mėgsta konkretaus rašytojo pasakojimą. Pavyzdžiui, jauna rašytoja Vaiva Vasiliauskaitė knygos Pabusk dedikacijoje rašo knygą skirianti tiems, „˂…˃ kurie leidosi arba leisis į tokią kelionę kaip Alisa“. O štai Neringa Vaitkutė savo trilogijos trečiosios dalies Šnabždesiai bedugnėje dedikacijoje gražiai žaidžia su naujosios knygos pavadinimu, išryškina savo vaikų vaidmenį ir skiria ją Viktorijai ir Karoliui, „˂…˃ mylimiausiems chaoso meistrams, be kurių mano gyvenimas būtų tamsus lyg pati giliausia bedugnė“. Ketvirtas atvejis – kūriniai skiriami saviems vaikams ar jų nuotykiams, įkvėpusiems pasakas: Eglė Nachajienė savo Dideles mažų istorijas dedikuoja „Rūtai, kuriai vis kas nors nutinka“, ir taip pabrėžia nuotykį, kuris, kaip galima suprasti, ir virsta pasaka; Aido Jurašiaus Akmenukų pasakos skiriamos „Vykintui, akmenukų rinkėjui“.

Tarp pasakos ir nepasakos

Pernai, kaip ir kasmet, buvo išleista knygų, kurios balansuoja tarp pasakos ir nepasakos. Tenka sverti, kuris elementas kūrinyje svarbesnis – pasakinis ar realistinis, kas lemia pasakojimo logiką. Po tokių svarstymų prie realistinių pasakojimų priskyriau Justino Žilinsko originaliai iliustruotą išplėtoto siužeto knygą Mano Vilnius mano. Kita vertus, kai kurios realistinės knygos turi nemažai pasakos požymių. Pavyzdžiui, gražiai išleistoje Giedrės Bulotaitės realistinių miniatiūrų knygoje Žaliosios istorijos yra kūrinių, kuriuos drąsiai galima laikyti poetinėmis pasakomis.

Skaitydama literatūrines pasakas jau kelinti metai pastebiu įdomų reiškinį. Beveik į kiekvieną iš jų įkomponuojamas pažintinis elementas, siekiama, kad vaikas, jas skaitydamas, kartu pažintų ir supantį pasaulį. Tai įdomu, nes atrodo, kad pasakų kūrėjai turėtų suvokti, jog jie negali konkuruoti su šiuolaikiniais informacijos šaltiniais, nes net mažas vaikas informacijos gali gauti iš interneto, o imdamas į rankas pasaką jis renkasi kompiuterio kaip priemonės gauti žinių alternatyvą, ieško kažko visai kito – nuotykio, paslapties, stebuklo… Ir vis dėlto pažintinė literatūrinė pasaka arba bent jau pažintinis pasakos klodas kūriniuose išlieka.

Akivaizdu, jog ne viena pernykštė pasakų knyga atsirado tik todėl, kad pasakos forma pasirodė patraukli ir patogi išmokyti specifinių dalykų. Tai gali būti chemijos bandymai (Renatos Česūnienės ir Lauryno Česūno Mėgintuvėlis kariuomenėje ir Mėgintuvėlis kosmose) ar pasakiški patiekalų receptai, įterpti į tradicinių pasakų tekstus (Giedrės Barauskienės, Jurgos Čekatauskaitės, Skirmantos Jakaitės… Ir aš ten buvau). Dalios Dilytės mažiausiems vaikams skirtos Pasakos apie traktorių irgi laikytinos pažintinėmis. Jos šiek tiek primena 2011 m. išleistas šios autorės Senelės pasakas. Ir vienos, ir kitos, regis, skirtos 3–5 metų vaikams, bet tai, kas jose aiškinama, su kuo vaikas supažindinamas, vargu ar gali tokio amžiaus vaikams būti svarbu ir įdomu. Pavyzdžiui, beveik keturių puslapių „Pasakoje apie kiškio taukus“ randame net tris aiškinimus: iš kur atsirado ir iš kur kildintinas posakis „priėjo liepto galą“, ką reiškia „parnešti kiškio pyrago“ ir kokia daina vadinama sutartine. Ar ne per daug visko? Vis dėlto šioje knygoje, kaip ir ne vienoje kitoje, ydingiausia yra tiesioginė didaktika. Pavyzdžiui, kiškis apdalija visus kiškio taukais, o paklaustas, ar pasiliekąs bent kiek sau, atsako, kad turima tik tiek, kiek atiduodama kitiems.

Aiški nuostata pasakomis pažindinti su supančiu pasauliu būdinga ir Rimo Valeikio knygai Lilė ir melo pinklės. Jau pirmuosiuose puslapiuose smulkiai aprašomos akvariumo žuvys ima veikti pagal pasakos logiką. Deja, pasaka, kaip ir šio autoriaus užpernai sukurtoji, nėra stipri.

Aiški pažintinė intencija vyrauja ir Virginos Šukytės knygoje Stebuklų pripoškėjęs pasaulis. Čia į pasakos apdarą įvelkamas noras supažindinti vaikus su pagoniškais lietuvių dievais, jų pavidalais ir veikimo sritimis. Gaila, kad pirminis utilitarinis tikslas daugeliu atvejų sudaro ne organiško kūrinio, bet dirbtinoko konstrukto įspūdį.

Mildos Pleitaitės ir Kazimiero Momkaus trylikos poetinių pasakų knyga Šiandien karaliai mums pasakas seka gimė iš autorių įsižiūrėjimo į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus. Ne visos jos lygiavertės, nevienodai meniškai įtaigios, bet pats sumanymas geras. Viena iš labiau įsiminusių pasakų – „Kodėl saulė pamilo pušį“, kurią įkvėpė Čiurlionio paveikslas „Saulė“, nutapytas 1907 m. Joje pasakojama, kad saulė visus mylėjusi, visiems švietusi, nė vienam negailėjusi spindulių, o jos pačios nemylėjęs niekas. Saulė jautėsi nuliūdusi ir vieniša, kol galiausiai ją paglostė pušis. Baigiasi pasaka taip: „Ar nori sužinoti, kaip baigėsi jų meilė? O ji nesibaigė. Patys pažiūrėkite pro langą saulei tekant“ (p. 18).

Patiems mažiausiems

Ir ištisai pažintinės, ir tik teikiančios pažintinės informacijos literatūrinės pasakos dažniausiai skirtos patiems mažiausiems skaitytojams. Šiam adresatui pernai išleista daugiausia knygų, ypač pasakų. Jas galima skirstyti į dvi grupes: viena piešiniais iliustruota pasaka (kitaip sakant, paveikslėlių knyga) ir trumpų pasakų rinkiniai.

Pasakinės paveikslėlių knygos – reiklus knygų tipas. Kad tokios knygos būtų ypatingos ir įsimintinos – tokios kaip, tarkim, rašytojo ir iliustruotojo Erico Carle’o Labai alkanas vikšras (The Very Hungry Caterpillar) ar Agnès de Lestrade ir Valerios Docampo Didysis žodžių fabrikas (La gran fabrica de les parauks), – turi būti apgalvotas kiekvienas jų žodis, o iliustracijos neatsiejamai susiliejusios su tekstu ir padedančios kurti ar net papildančios prasmę, galų gale kūrinys turi baigtis netikėtai ir palikti skaitytoją be žado pačia geriausia prasme. Kaip sekėsi tai daryti lietuvių autoriams?

Reikia pripažinti, kad daugelyje pernykščių šio pobūdžio knygų iliustracijos nurungia tekstą. Lina Žutautė vėl išleido naują knygą apie Kakę Makę – Kakė Makė ir pavogtas laikas. Jos pirminė idėja labai aiški – siužetas kilęs iš šiandien dažnai girdimo posakio „neturiu laiko“. Vizualiai graži knyga, kuriai tikrai nereikia papildomos reklamos, pasakoja apie Kakės Makės liūdesį, kai vienas po kito jos mama, tėtis ir net senelė staiga pradeda nebeturėti laiko, nors anksčiau jo turėjo į valias. O kadangi neturi, vadinasi, kažkas jį pavogė. Racionalioji Kakė Makė sugalvoja vaikiškų būdų, kaip padėti tėveliams rasti savo dukrai laiko.

Tikrą, išskirtinę paveikslų pasaka Drambliai eina į svečius pernai sukūrė Evelina Daciūtė ir Inga Dagilė. Gražios iliustracijos, įtaigus pasakojimas apie dešimt į svečius keliaujančių dramblių. Tai knyga, tikrai verta pagyrų ir laurų.

Ir stilistiškai, ir tematiškai panašių knygų išleido leidykla „Zoombook“. Visos jos gražios, visose aiški autorių idėja, kurią atskleidžia neišplėtotas pasakojimas ir iliustracijos. Tačiau tekstuose dažnai daugiažodžiaujama, tiesmukai išsakomi pamokymai. Pavyzdžiui, Ievos Pikutytės pasakoje apie robotus Ro Bo To plieniniame bokšte aiški ekologinė tema – vienas iš bičiulių, šiukšliadėžė Denas, imasi mažinti robotų miestuose taršą. Tačiau knygos pabaigoje išsakoma kiek absurdiška mintis, jog tam, kad kaimynai tave gerbtų, reikia nepilti ant jų namų šiukšlių. Iš trijų „Zoombook“ knygų įdomiausia pasirodė MažvydoKaraliaus Išdidžios pirštinės, kurios pagrindinė mintis – atskleisti ypatingą daiktų ir žmonių tarpusavio ryšį, sambūvį. Kūrinyje viena pirštinė jaučiasi svarbesnė už kitą. Bet iškeliavusi į pasaulį laimės ieškoti ji supranta, kad negali atskirai gyventi „Pinigai – be Piniginių, Gėlės – be vandens, Automobiliai nevažinėja be kažkokio skysčio, kuris į juos pilamas“, taigi ir kairė pirštinė negali būti be dešinės. Tik, deja, ir šioje pasakoje idėjos iš esmės nuspėjamos ir išsakomos, o ne atskleidžiamos pasakojimu.

Įdomi mintis papasakoti vaikams apie naktį kilo Raimondui J. Nabusui. Jo knyga Lugai. Tokia naktis jau atkreipė mamų dėmesį. Internete jos dalijasi įspūdžiais, kaip džiugu paskaityti vaikams prieš miegą šią kalbančią apie naktį knygą, nes ji padeda naktį pajusti, išgyventi ir patekti į sapnų karalystę. Vis dėlto man įdomesnis pasirodė ne tekstas, o Viktorijos Dambrauskaitės iliustracijos. Deja, tą patį galima pasakyti ir apie kitą pernai išleistą Raimondo J. Nabuso knygą – Lapiukas Vasaris. Jos tekstas taip pat nusileidžia Eglės Miegos iliustracijoms.

Iš trumpų pasakų rinkinių džiugia nuotaika, dėmesiu mamoms ir subtiliu humoru išsiskiria Jurgos Baltrukonytės Keksiukas po pagalve. Šią knygą tikrai pastebės visi, kurie jau susidraugavę su Baltrukonytės knygų veikėjais. Pavyzdžiui, su geru humoru čia kalbama apie Paulos mamą. Naujojoje knygoje pasakojama, jog mama Paulai gimus iškart įsigyja geležinius nervus, bet dukrai ūgtelėjus jai prisireikta dar stipresnių, todėl mama eina į parduotuvę pirkti tokių nervų, kurie atlaikytų „trijų parų bliovimą, keturių valandų ožių grojimą dūdele ir net mėnesį žaidimo su lėle, kuri dainuoja „Du gaidelius“ kinišku akcentu“.

Ne viena pernykštė knyga sukurta mamų ir apie mamas. Gražaus palaikančio rašytojos Vandos Juknaitės žodžio sulaukė debiutuojanti lyrinių pasakų apie gamtą autorė Astra Kar. Knygoje Mamų pasakos ji jautriai kalba apie vaiko pasaulį. Pasakose šėliojantis pavasaris, nupurtęs nuo obelų žiedlapius, išsigąsta, kad tai pusnys, o skruzdėlės bando įveikti jų kelyje pasitaikančias limpančias kliūtis. Tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad kai kurios pasakos gerokai perkrautos nereikalingos informacijos. Pavyzdžiui, trumputėje pasakoje „Du skruzdėlynai“ – net aštuoni sunkiai įsimenami skruzdėlių vardai.

Kaip ir Astros Kar pasakų knygoje, gražiai išleistose, stilingose Eglės Nachajienės Didelėse mažų istorijose atsigręžiama į pačius mažiausius padarėlius, kurie jaučiasi nepastebėti, nesvarbūs ir todėl liūdi. Pasakos atveria netikėtą mažųjų laimės perspektyvą. Ir tegul tai būna sraigės laimė būti šeimininko suvalgytai, o vorelio laimė – kyboti lange ir nešti laimę šeimai. Ši knyga daro tikrai gerą įspūdį.

Debiutuojanti autorė Jolanta Ona Vitkutė parašė ir ekologiškai išleido nepretenzingą, bet linksmą knygą Murmisiukai geria arbatą penktadieniais, kurioje veikia penki murmisiukai, primenantys suomių muminukus. Tai džiugi trumpų, dažnai nonsensiškų pasakų knyga, kurioje daug džiaugsmo, daug sukeistinto pasaulio situacijų, daug bandymų pakeisti tai, kas šiaipjau nepakeičiama, bet juk pasakoje įmanoma viskas. Tarkim, sučiupę už kojyčių, murmisiukai stipriai laiko beprabėgančią vasarą ir neleidžia jai pabėgti. Jie piešia Vincento van Gogo saulėgrąžas, Gustavo Klimto bučinukus, Klodo Monė vandens lelijas ir Salvadoro Dali greitai tiksinčius laikrodžius. Pasakos linksmos, nepretenzingos, be to, knygoje vaikai raginami sukurti savo pasaką, pateikti pasakos variantą, gražiai atrodo ir eiliuoti murmisiukų linkėjimai. Vienas iš jų toks: „Kad vienas iš praeivių tau / Staiga šyptelėtų ir tu / Linksmai penkis kartus / Apsisuktum ant kairės / Kojos kulnelio“ (p. 32).

Danguolės Kandrotienės pasakų knygoje Pasaiba ne pasakotojas, ne suaugęs žmogus perteikia išmintį, bet maža mergaitė Sofija. Mergaitė moko Pasaibą, pasakoja, ką žino. Pavyzdžiui, kalbėdama apie vardus ir pavardes, ji sako, kad „senovėje žmonės neturėdavo pavardžių, todėl vietoj jų sakydavo vietos, kurioje gimė, pavadinimą“ (p. 20). Gražiai išleistos knygos viršelyje iš po lovos valiūkiškai žvelgia pati Pasaiba – būtybė, esanti kiekvienuose namuose, kur tik yra kiutuliukų ir išmėtytų kojinių. Tai keistai graži, į mergaitės Sofijos senelio kailinę kepurę panaši pasakos veikėja. 2013 m. apdovanota kaip Metų vaikų knygos autorė, Kandrotienė įrodo esanti gera pasakotoja. Ir jos sukurta veikėja simpatiška, ir pačios pasakos linksmos, įtraukiančios, dinamiškos, kupinos gero humoro. Tik kodėl pasakojime Pasaiba švepluoja? Iš pradžių tai juokinga, o vėliau – nebe. Dar daugiau – tas Pasaibos šveplavimas tiesiog sunkina tekstą. Be to, vaikui, ypač tokiam, kuris mokosi skaityti, taisyklingai tarti žodžius, tai gali būti tiesiog žalinga. O šiaip toji su mergaite knygoje bendraujanti būtybė tikrai žavi.

Dar vieną – ir šįkart vieną savo pačių geriausių – knygą patiems mažiausiems sukūrė produktyvusis Selemonas Paltanavičius. Maži ežiuko sapnai – poetiškas, išmintingas kūrinys apie ežiuko ir jo mamos bendravimą. Tai pasakojimas apie ežiuko troškimą išvysti dieną ir, užuot naktimis regėjus vien pilką ir juodą spalvas, pamatyti ir žalią, geltoną, raudoną, kad visa susilietų ir džiugintų. „O, kad tau spygliai užlinktų“ – tai tikrai gera relaksacinė knygelė.

Kiek augesniems vaikams (gal ir nebe vaikams) skirti Kęstučio Navako Kalbančio sūrio burtai. Kad Navakas gali gerai rašyti, nereikia įrodinėti. Šįkart jis parašė knygą, ant kurios viršelio puikuojasi autoriaus šaržas. Kūrinys kelia dvejopą įspūdį. Viena vertus, žavi geras humoro jausmas, nonsensiškos situacijos, žaidimas su gerai atpažįstama klasika. Antraštiniame puslapyje rašytojo vardas ir pavardė triskart didesni už knygos pavadinimą. Tai iškalbinga, nes čia svarbus ne tiek pats pasakojimas, kiek pasakotojas – juokaujantis, besišaipantis iš visko ir visų. Navako pasakoje lyg šachmatų žaidime visus įvykius ir veikėjus (karalius, riteris, princesė, ragana, slibinas) į vietas sudėlioja, tinkamu laiku į tinkamą vietą tarsi koks tradicinės pasakos karaliaus juokdarys pastato Kalbantis sūris. Ir jei užpernai Tomas Dirgėla nebūtų sukūręs raganos Šiokiostokios, bevardė Navako Ragana turėtų daugiau galimybių. Dabar ji, deja, Šiokiai–tokiai nusileidžia.

Kad ir kiek skaičiau, didžiausią įspūdį padarė Aido Jurašiaus Akmenukų pasakos. Pamaniau, kad jei būčiau vaikas, tikrai rinkčiau ir saujomis neščiau akmenukus savo tėčiui ar tam artimam žmogui, kuris geba mažame jūros akmenėlyje pamatyti ir kitiems parodyti pasaką. Tokią, kurioje net nuaidi Sprogas Sprogimas, „[t]oks Sprogus, kad iškart viskas grįžo į vietas: karvės nustojo raustis į žemę, kurmiai atakuoti paukščius, pingvinai spraustis aplink Pietų ašigalį. / Lengviau atsikvėpė žmonės, Ir buvo be galo dėkingi baltajai pelėdai su viena rausva ir viena pilka akim. Tokie dėkingi, kad jų dėkingumas buvo iki pat dangaus“ (p. 26).

Išplėtoto siužeto pasakos

„Išplėtoto siužeto pasakos“ terminą vartoju todėl, kad ne visas didelės apimties fantastines knygas automatiškai tinka vadinti fantasy vardu. Pavyzdžiui, Kristinos Gudonytės Jie grįžta per pilnatį turi du ryškius vaizduojamuosius planus – realųjį ir istorinį fantastinį. Antriniame pasaulyje nekuriama specifinės mitologijos ir jai būdingų būtybių ir pan.

Gudonytės knyga viena iš įdomiausių, akivaizdu, kad ne vienus metus rašyta. Joje skaitytojai paaugliai tikrai atpažins kinematografinį, dinamišką šios autorės stilių. Įtaigiai kuriama gotikinė siaubo atmosfera, besivaidenantys Vilniaus požemių gyventojai veda prie knygos paslapčių, iškyla Žygimanto Augusto pavidalas. Knygoje daug dialogų, skaityti nenuobodu, joje svarbus pažintinis dėmuo. Skaitytojas susipažins su tragišku įvairiais laikais Vilniuje gyvenusių vienuolių pranciškonų gyvenimu, sužinos karalienės Bonos istoriją, o tekstas įtikins vaizdų autentiškumu, tikrumu. Trys paaugliai veikėjai nutaria per vasaros atostogas padirbėti, o vėliau mago Tvardovskio nugramzdinami į XVI amžių ir patiria ten ypatingų nuotykių. Tiesa, kai kurie knygos dalykai dirbtinoki. Ne iki galo įtikina dviejų draugų, tarsi buvusių skirtinguose pasauliuose, susitikimas. Visi vardai semantiškai konotuoti. Tarsi veikėjai turi patikrinti, kiek atitinka savo prasmę, su jais siejamą istorinį kontekstą: kiek aš esu Žygis, kiek esu Augus, o kiek – Berta.

Skaitydama šią tikrai gerą, vertingą knygą dar kartą įsitikinau, kaip nelengva parašyti gerą kūrinį paaugliams, suspėti su jų laiku, suprasti, kas jiems šiandien svarbu. Pavyzdžiui, knygoje Jie grįžta per pilnatį ne kartą pasitelkiamas kontekstas, susijęs su Michaelu Jacksonu. Paklauskime keturiolikmečių, ką jie žino apie šį dainininką, kuris mirė 2009 m., t. y. prieš septynerius metus, taigi kai šiandieniniai paaugliai dar buvo darželinukai. Ar jie gali prisiminti su Jacksonu susijusius skandalus, jo gyvenimo stilių, galų gale, ar daugelis šiandienos paauglių klausosi jo muzikos? Taigi Gudonytės knygoje minimas Jacksonas, kitos XX a. antrosios pusės ar XXI a. pradžios asmenybės vargu ar daug reiškia šiandienos paaugliams.

Kadangi literatūroje dažnai debiutuojama eilėraščiais ar smulkiųjų žanrų proza, debiutinė Vaivos Vasiliauskaitės maginės fantastikos knyga Pabusk iškart atkreipė į save dėmesį. Tai puiki jaunos rašytojos paraiška. Skaitant šią knygą – dilogijos, o galbūt trilogijos pirmąją dalį – stebina pasakojimo branda, gebėjimas įdomiai kurti situacijas. Geras bendraamžių pažinimas laiduoja įtikinamas situacijas, personažų charakterius. Nors šiuo metu rašytojai jau aštuoniolika metų, kaip pati sakosi, knygą ji pradėjo rašyti vos trylikos. Autorė žaidžia su Lewiso Carrollio Alisa Stebuklų šalyje. Tad galima kalbėti apie intertekstualumą: ir pats Alisos personažas, kuris, kaip galima įtarti, iš dalies yra pačios rašytojos alter ego, ir konstruojamos knygos dalys, jų pavadinimai koreliuoja su Alisa Stebuklų šalyje. Knyga daugeliu požiūrių liūdna. Jos pasakojimas prasideda nuo patyčių situacijos, nuo to, kad Alisa, kuri jaučiasi negraži ir visiška nevykėlė, pagaliau įsimyli, patiki berniuko, su kuriuo drauge lankė fotografijos kursus, meile. Skaitydamas šią fantasy knygą, juste junti rašytojos gebėjimą pasakoti, kurti psichologiškai įtaigias, paaugliams būdingas, nesupaprastintas situacijas, meniškai įtikinamai analizuoti psichologiškai sunkius dalykus, tarpusavio santykius. Ko gero, autorei turėtų sektis kurti ir kitokio žanro kūrinius. Tekstas dinamiškas, daug greitai besikeičiančių įvykių. Kaip ir būdinga maginės fantastikos žanrui, šios knygos antrinėje realybėje daugybė įvairių situacijų, nemažai painiavos, tad skaitydamas kiek pasigendi aiškesnių kuriamo pasaulio kontūrų. Juos padėtų išryškinti žemėlapis. Deja, knygoje žemėlapio nėra, nors bendraujant su rašytoja paaiškėjo, kad tokį rašydama ji buvo nusipiešusi. Deja, leidžiant knygą jo buvo atsisakyta. Ši knyga jau sulaukė išsamios ir gana kritiškos recenzijos, su kuria daugeliu atvejų nesinori sutikti. Šiaip ar taip, man ši fantasy knyga praeitų metų kontekste pasirodė viena įdomiausių.

2015 m. dviejų knygų sulaukė Neringos Vaitkutės prozos mėgėjai. Šnabždesiai bedugnėje – trečioji trilogijos (ankstesnės dalys – Vaivorykščių arkos ir Titnago plunksna), o Miestas be padangės – antroji serijos (pirmoji – Tamsa, kuri prabudo) knyga. Šių knygų pirmiausia ieškos tie, kurie pamėgo Vaitkutės knygų herojus ir trokšta sužinoti tolesnį jų likimą. Trumpai apibendrinant galima pasakyti, kad šios gerai parašytos knygos žavi ne tik tuo, kas jose rašoma, bet kaip rašoma, jas skaitydamas neišvengiamai patiri malonumą. Vaitkutės knygose, ypač Šnabždesiuose bedugnėje, neįkyriai, o drauge labai organiškai į pasakojimus įkomponuojami moto, kurie suaugusiesiems primena ironiškus „protingų internete sklandančių minčių šaržus“. Pavyzdžiui, skyrius „Paaiškintos paslaptys“ prasideda Rododendro Auksarasio (tarsi kokio Auksaburnio) mintimi, jog „[b]jauru sužinoti, kad viena smulkmena gali būti ilgos nelaimių virtinės priežastis“.

Pasaibos, Lugų, Kalbančio sūrio ir kitų pernai sukurtų personažų laukia susitikimas su skaitytojais. Tačiau kelios pernai pasirodžiusios išplėtoto siužeto pasakos (jeigu tai pasakos) dėl įvairių priežasčių (neįtikinamų situacijų, dirbtinumo, keistos ezoterikos) daro prastą įspūdį. Viena jų – beveik 500 puslapių Aurelijos Butkutės romanas Langas į begalybę. Vargu ar galima tikėtis, kad trylikametė mergaitė rašydama draugui apie vaikystės patirtį sakytų: „siela teigiama energija pasikrauna augant naujai gyvybei“ (p. 53); „demonai per sunkūs ir niekada negali gimti naujoje pradėtoje gyvybėje. Jie gali būti sielų pasaulyje arba tarp planetos ir sielų pasaulio“ (p. 102); „Kiekviena giminė turi energetinį apsauginį lauką“ (p. 102); „O trečias demonas buvo Leninas. Tai genijus, turėjęs ateivio genus.“

2014 m. kūriniu apie kortagus debiutavęs Linas Kėvelaitis sulaukė pelnytų pagyrų už tai, kad nori augti kartu su sūnumi, nori su juo ir jo bendraamžiais kalbėti savo tekstu. Vis dėlto toji knyga daugeliu požiūrių buvo kritikuotina. Pernai pasirodžiusią antrąją serijos dalį Pilkųjų akmenų sala skaičiau be išankstinės nuostatos. Deja, tekstas ir šįkart nuvylė. Taip, knygoje nemažai dinamikos, patrauklių nuotykių, užduočių. Bet daugelyje vietų kūrinio kalba mažų mažiausiai neskoninga (pavyzdžiui, sakoma, kad nuo blogų minčių „paleidžia smegenims vidurius“, o skruzdėlės kalba tokiais žodžiais: „O tos mergiotės kaip mazgotės slankioja jums iš paskos“, „rūpėtų vien užpakalio reikalai“, p. 38).

Ne pirmą pasakų knygą išleido jaunas autorius Lukas Arlauskas. Jo knyga Pabaisų klyksmas prasideda tuo, kad matematikos mokytoja mokiniui „šmaukštelėjo su liniuote per pakaušį“. Ši knyga daro labai prastą įspūdį. Nevykusi kūrinio sandara, nemažai netinkamai įkomponuotų minčių, minties šuolių, neįtikina kūrinio personažai, jų veiksmų logika, dėl to pasakojimas atrodo dirbtinis. Stipresnį įspūdį yra padaręs prieš kelerius metus išleistas panašaus kaip ir Arlausko siužeto rašytojos Nijolės Kepenienės kūrinys Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo, kurio veikėjai taip pat patenka tai į gėrio, tai į blogio planetą.

Pernai jau aštuntą kartą pasirodė Lietuvos vaikų pasakos, tarp kurių yra tikrai įdomių kūrinėlių. Deja, skaitant panašius tekstus kyla klausimas, kiek jie originalūs, kiek redaguoti mokytojų ir pan. Vis dėlto kai kurie autoriai nuteikia viltingai.

Galiausiai dera pagarbiai nusilenkti fondo „Švieskime vaikus“ kūrėjams. Be jų, ko gero, nebūtų pasirodžiusi ne viena gera pasakų knyga, tarp jų ir minėtos Jurašiaus Akmenuku pasakos, ir elegantiškas debiutuojančios autorės Ignės Zarambaitės kūrinys Emilio laiškas – pasakojimas apie dvi peles, padedančias laiškams pasiekti tuos, kuriems jų labiausiai reikia. Visų šio fondo pernai išleistų knygų, tegul ir nepasižyminčių leidybos kokybe, tekstai tikrai stiprūs.

Galima apibendrinti, kad skaitant ir vertinant praeitų metų pasakas buvo svarbu, ar gerai papasakota istorija, ar įtikina pats nuotykis, kiek paslėpta, o kiek ištirpdyta tekste didaktika, ar pasitikima skaitytoju vaiku, kiek orientuojamasi į suaugusįjį ir pan.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 1 (77)