NE PASAKŲ METAS (Realistinė ir pažintinė 2015 m. vaikų ir paauglių literatūra)

Realistinėmis vadinamų lietuvių autorių 2015 m. sukurtų vaikų knygų skaičius pasakų knygoms gerokai nusileidžia. Tikriausiai pasaką sukurti paprasčiau, nei atspindėti šiuolaikinių vaikų ar paauglių realijas. Labiausiai savo jėgomis pasitiki menkavertės literatūros kūrėjai. Susidaro įspūdis, kad kitų autorių knygų vaikams jie neskaito. Didžiausias jų rūpestis – kad vaikai ir vaikaičiai neturi ką skaityti ar skaito nežinia ką. O jei taip – nieko kita nelieka, tik… parašyti patiems!

Kas parašyta vaikams?

Tiksliausiai šią „senelių ir vaikaičių literatūros“ situaciją nusako citata iš Marijos Monikos apsakymo (tai kartu ir spalvinimo knygelė) Martyno moliūgai: „Atsidaro namo durys, išbėga močiutė ir atlekia mūsų pasitikti: / – Mano angelėlis atvažiavo! / Ji čiumpa mane į glėbį ir taip suspaudžia, kad man ima trūkti oro“ (p. 6).

Nuo begalinės rašančių senelių meilės tikrai galima uždusti. O jų ketinimai – patys geriausi. Štai kaip savo knygą Pirmyn per aplink pristato Irena Arlauskienė: „Mums, seneliams, privalu papasakoti apie būtąjį laiką, parodyti jo realijas, žmones, kad vaikai suvoktų, jog dar jų negyventas laikas nėra tuščias, kad jie – tąsa tos būties, kurioje taip arti buvo ir tikra žemė, laukų ir namų dvasios. Kad jie pajustų, jog modernių žaidimų virtuali erdvė su naujais herojais neturi kvapo, paslapties subtilumo.“ Arlauskienės veikėjų vaikų Simo ir Mato močiutė ne bandeles kepa, o prie kompiuterio rymo ir „siužeto ieško“. Neranda jo ir pati autorė – istorija prasideda nuo to, kad vaikai vyksta į mažą miestelį praleisti vasaros atostogų su seneliais. Toliau – gana įdomios medžiagos (realistinių istorijų, padavimų, pašmaikštavimų) kratinys pamaišiui su pastangomis vaizdingai apibūdinti pasakojimų veikėjus ar gamtą. Vaikams tokią knygą skaityti per sunku (maketas mėgėjiškas, šriftas suspaustas, iliustracijos neatlieka tekstą gyvinančios funkcijos), suaugusiesiems – nuobodu dėl infantilios visumos. Tačiau nepalieka mintis, kad rezultatas, jei tik autorė būtų pasitelkusi profesionalius leidėjus ir redaktorius, galėjo būti visai kitoks. Dabar – graudu ir tiek.

Kiek labiau suvaldyta Antano Pivoro knygelė Pajuokaukim ir paišdykaukim – trumpos istorijos apie senelio ir anūkės Ievos bendravimą. Senelio ir anūkės ryšys šiltas, dialogai gyvi. Kartais senelis pamoko, kartais pats įsitraukia į žaidimus („Anūkėlė danguje, senelis po alyva“), skatina Ievą fantazuoti („Dangaus žirgas“). Kai kuriuos pasakojimus malonu skaityti, kai kuriems pritrūksta meniškumo („Karalienės vizitas“, „Laiškas seneliui“). Gal pritrūko ir redaktoriaus akies, nes visi tekstai pasakojami trečiuoju asmeniu (išskyrus „Laišką seneliui“, kurį rašo pati Ieva), o štai „Dievo karvytės kapo“ viename sakinyje (!) ima ir išlenda kaip yla iš maišo senelio (autoriaus) pirmasis asmuo: „Bloškiu toliau į kibirą tas lervas ir matau, kad įkrito dievo karvytė!“ (p. 19).

Beveik rengiausi girti Vytautą Račicką už Maminuką: kūrinėlyje jautriai vaizduojamas Fausto ir mamos Gintės ryšys, jie gyvena dviese, mama skiria vaikui daug dėmesio, jie nuolatos kalbasi, dialogai gyvi ir paveikūs. Mama stengiasi apsaugoti Faustą nuo suaugusiųjų problemų, todėl berniukas tik iš nuotrupų suvokia, kad kažkas negerai tarp jos ir tėčio Fredo. Štai čia ir išlenda pagrindinė Račicko bėda – spekuliavimas iš žiniasklaidos išžvejotomis aktualijomis: tėtis Fredas, italas, nori atimti iš Gintės Faustą ir išsivežti į Italiją – dabar tai padaryti būsią lengviau, nes mama prarado darbą ir negali sudaryti tinkamų sąlygų vaikui augti. Tarsi mažiau jausmus dirginantis kūrinys būtų ne toks paveikus…

Iš Ernesto Parulskio Žiemos atostogų tanko tikėjausi daugiau. Autorius – stiprus eseistas, jo tekstai nuolatos pasirodo kultūros spaudoje, išleista knyga Kasdienybės kunstkamera (2010). Tačiau vaikams jis rašo primityviai, dingsta šmaikštus stilius, žodžio valdymas, lieka blankūs, šabloniški dialogai ir schemos. O užmojo būta nemažo – knygos anotacija skelbia, kad čia „kalbama apie Sausio 13-osios priešistorę ir lemtingos nakties įvykius“ ir kad „apie skaudžius istorinius įvykius vaikams galima papasakoti informatyviai ir nuotaikingai“. Informatyvumas kelia abejonių. Apie pirmuosius nepriklausomybės metus veikėjams pasakoja tėtis, kuriam tada buvo dešimt metų. Susidaro įspūdis, kad nei dešimtmetis Tomas, nei paauglė jo sesuo Veronika iki tol apie šią Lietuvos istorijos atkarpą nėra girdėję – lyg būtų atskirti ne tik nuo mokyklos, bet ir nuo visos žiniasklaidos. Nieko bendra su realybe neturi ir tėčio vaikystės nuotykis – vėlų sausio 12-osios vakarą jis su draugais nuskuba į Šiaurės miestelį ir prikemša tanko degalų baką putplasčio, bet sausio 13-osios tragedijos išvengti nepavyksta. Autorius nepamąstė, ar tokia situacija išvis įmanoma. Tomis dienomis Šiaurės miestelį juosė aukšta betoninė tvora, tad pamatyti, kas už jos vyksta, galėjai tik iš Žirmūnų daugiaaukščių namų viršutinių aukštų. Vaikai, kitaip nei Parulskio veikėjai, po Šiaurės miestelį negalėjo landžioti lyg po kokias anų laikų statybas. Sunkiai tikėtina ir tai, kad svarbiai užduočiai pasirengę kareiviai būtų tokie nedėmesingi ar leistųsi kalbinami iš nežinia kur išdygusio dešimtmečio. Anot liudininkų, kareiviai, atvežti į Šiaurės miestelį, lietuvių kalbos nemokėjo. O su knygos veikėju jie lyg niekur nieko šneka lietuviškai. Keista, kad leidyklai, kuri specializuojasi leisti istorinę literatūrą ir daro tai profesionaliai, nekilo klausimų dėl logikos.

Antroji pasakojimo dalis – bobulės viešnagė – atrodo lyg prielipas: ji pasakoja ne apie Sausio 13-ąją, o apie spaliukų kilmę, pionierių stovyklas ir komjaunuolius… Stebina paauglės Monikos išsilavinimo spragos – ji paaiškina, kad bobulės laikais „tuos, kurie nestojo į komjaunimą, išveždavo į Sibirą“. O Tomas galiausiai daro išvadą, kad tėvai gyveno neįdomiais laikais, ir laukia vakaro, kai kompiuteris „dvi valandas priklausys jam vienam“ (p. 47). Taigi tikslo „informatyviai ir nuotaikingai“ perteikti netolimos istorijos įvykius knyga nepasiekė.

Iš realistinių kūrinių vaikams iki dešimties metų išsiskiria Gintarės Adomaitytės Žaliojo namo paslaptis. Dėl amžiaus kategorijos būtų galima ginčytis – „iki dešimties“ jį priskyriau tik dėl to, kad rankraštis laimėjo konkurse „Švieskime vaikus“, kurio viena iš sąlygų – būtent tokia skaitytojų amžiaus riba. Tačiau Žaliojo namo paslaptį laikyčiau „kūriniu išaugiui“: jame ką nors sau ras tiek maži, tiek vyrėlesni skaitytojai. Pasakotoja – dešimtmetė Rasa, bet pasakojimas retrospektyvus: ji teigia esanti gimnazistė, kuriai „liepta sukurti rašinį apie įdomiausias vasaros atostogas“ (p. 10). Daugiau apie gimnazistinį Rasos gyvenimą neužsimenama, tad toks personažo „dvigubinimas“ nemotyvuotas ir nereikalingas. Tačiau trūkumas tik toks.

Knygoje sutelkti geriausi Adomaitytės kūrybai vaikams būdingi elementai: šviesus poetiškumas, kalbėjimas nutylėjimais, vaizdingos detalės, saviti charakteriai. Itin apčiuopiamai pavaizduotas mažo miestelio netoli Vilniaus gyvenimas, jo kasdienybė ir šventės. Pasakotoja gyvena mediniame name, kuriame tik keturi butai. Visi gyventojai turi pravardes: Rasos mama – Mokytoja, kiemsargė Elytė – Balerina, yra Pirklių šeimyna (ir Rasos bendraamžis – Pirkliukas)… Istorija prasideda naujų paslaptingų kaimynų įsikėlimu į tuščią butą, bet paslapčių turi beveik visi. Subtiliai perteikti vienišo vaiko išgyvenimai, santykis su pagaliau suvokta tėčio mirtimi. Bet labiausiai vykęs sumanymas – vaiko akimis perteiktas mažo miestelio sąlytis su šiuolaikiniu menu. Naujasis kaimynas Alijošius, arba, kaip paaiškėja, Algimantas Daugirdas, – menininkas, fotografuojantis vien tik miestelių aikštes. Kiek pagyvenęs viename miestelyje, vyksta į kitą, prieš tai surengęs savo darbų parodą: „Tas mūsų Alijošius – tas ateivis Algimantas – fotografavo grindinį, kojas, sijonų mostus ar net jų skrydžius, naktyje baltuojančius suoliukus, Elytės šluotos judesius, vakaro šešėlius, atspindžius balose, pašto dėžutę, nuvažiuojantį autobusą, riedlentės vingį. Nebuvo nieko realaus, bet buvo viskas“ (p. 54). Miestelio gyventojams šis menas atrodo keistas, ypač palyginti su tradicinėmis jų rengiamomis šventėmis, kurias Adomaitytė irgi įpina į pasakojimą. Tokios temos lietuvių vaikų literatūroje iki šiol lyg ir nebuvo.

Galiausiai dar reikėtų paminėti ir kelias paveikslėlių knygeles patiems mažiausiems. Aurelijos Umbrasienės Kur slepiasi Jonukas? – sesutės žaismingai papasakota istorija apie jaunesnį brolį Jonuką, kuris randa įvairių vietų pasislėpti: skėtyje, stalčiuje, portfelyje, net šaldytuve. Pabaigoje pateiktas netikėtas paaiškinimas: vaikai nustoja slapstytis tada, kai suvokia, kad „visada gyvena mamos ir tėčio širdelėse“. Alisos Sagstrom Aukštai ar žemai,žaisminga klausimų ir atsakymų forma mokanti orientuotis erdvėje („Kur yra saulutė? Ten! Aukštai“, „Kur auga žolė ir gėlės? Žemai“), žavi ekspresija ir paprastumu.

Paauglių literatūros proveržis

Ne vienus metus buvo pabrėžiama, kad lietuvių autoriai nesukuria stiprios literatūros paaugliams. Viena kita knyga – ir tos pačios su trūkumais. Poreikį dažnai tenkindavo tik kūrinį po kūrinio kepantis Račickas, spekuliuojantis jautriomis, bet paauglius užkabinančiomis narkotikų vartojimo ar savižudybės temomis, neskoningai atvira meilės fiziologija. Pernai padėtį pataisė „Alma litteros“ surengtas rankraščių konkursas, kurio dvi iš trijų laimėtojos pateikė realistinius kūrinius. Akvilinos Cicėnaitės Niujorko respublikoje pasakojama apie paauglių gyvenimą Lietuvoje pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais. Pagrindinei veikėjai Beatričei – trylika, ji gyvena vidutinėje statistinėje vilniečių šeimoje, standartiniame daugiaaukštyje. Mergaitę supa daugiatautė ir daugiakultūrė aplinka: jos kaimynai ir net mokytojai – Lietuvos lenkai ir rusai. Daugelis suaugusiųjų iškovota laisve nebetiki, Beatričės tėvai pavargę nuo nuolatinio nepritekliaus. Ankštame bute Beatričė su jaunesne seserimi Kamile ir baba gyvena viename kambaryje, mergaitės miega ant ištiesiamų fotelių. Taigi laisvę Beatričė sieja ne su Lietuva, o su atsivėrusia galimybe išvykti į užsienį. Mergaitės svajonių šalis – Amerika, prie kurios ją priartina ten viešėjusi Beatričės draugė Margarita ir bendraklasis lietuvių išeivių sūnus Oskaras, su šeima neseniai grįžęs į Lietuvą. Pažintinis apysakos klodas ypač vertingas. Pagirtina, kad autorei pavyko rasti būdą tai perteikti nenukrypstant į publicistinius aprašymus. Iš užuominų gali spręsti, kad veiksmas vyksta 1991 m. žiemą (tiksliau, 1990–1991 mokslo metais), nes, kitaip nei Parulskio, kuris savo veikėjams vaikams sugalvoja su realybe prasilenkiantį nuotykį, Cicėnaitės knygoje tragiškieji sausio įvykiai yra tik fonas. Varomoji siužeto jėga – paauglių tarpusavio santykiai, bundantys jausmai. Beatričė – imli, pastabi mergaitė, ji domisi ornitologija ir geografija. Veikiausiai šie Beatričės pomėgiai simboliškai išreiškia laisvės siekį, bet su lotyniškais paukščių pavadinimais skaitytojas gauna ir gamtos mokslo žinių. Individualizuojami ne tik pagrindinių veikėjų, bet ir juos supančių žmonių (babos, kaimynės Katažynos) charakteriai, atskleidžiamas tėvų susvetimėjimas. Prie pagrindinės siužeto linijos šliejasi kita ne mažiau svarbi – jaunesniosios sesers Kamilės draugystė su sunkiai sergančiu bendraamžiu Emiliu. Tad Niujorko respubliką pagrįstai galima laikyti vienu svarbesnių 2015 m. realistinių kūrinių paaugliams. Tai liudija ir autorės gebėjimą kurti stiprius, veikiausiai turėsiančius ir išliekamąją vertę tekstus, o ne vien banalius, paviršutiniškus skaitalus, kokiu laikytinas taip pat 2015-aisiais (!) išleistas Raudonosios Uolos prakeiksmas – Kengūrų slėnio paslapties tęsinys. Antroji Cicėnaitės knyga už Kengūrų, slėnio paslaptį dar prastesnė – susidaro įspūdis, kad paauglės Ilzės gyvenimą ima užgožti pasakojimas apie tetos Emos problemas: „Teta Ema niekuomet nelaikė savęs daiktų verge ir tuo slapta didžiavosi. Kiekvienam sezonui ji turėjo po vieną porą batų – ir ne daugiau. Avėdavo tol, kol šie nepataisomai suplyšdavo“ (p. 37); „Iš jo [visureigio. – N. M.] išlipo įdegęs, bemarškinis, tatuiruotas Tikras Vyras. Teta Ema pamiršo, kad ką tik gailėjosi atsibeldusi į Australiją“ (p. 54); „Maudė visus raumenis, net tuos, kurių teta Ema nežinojo turinti. Ir visa tai – dėl lengvo pasivaikščiojimo? Teta Ema pasižadėjo sau vėl pradėti sportuoti“ (p. 42); „ gailėjosi jam neužrašiusi savo telefono numerio, elektroninio pašto adreso ar dar bala žino ko. Tačiau kas iš to? Jiedu buvo pernelyg skirtingi. Maža to – iš skirtingų žemynų!“ (p. 23). Citatas tyčia rinkau atsitiktiniu būdu – atsiversdama knygą bet kur. Ir beveik kiekviename puslapyje rasdavau ką nors panašaus. Deja, yra paauglių, kurios tik tokią lėkštą literatūrą ir tepaskaito. Leidykla neperkamų knygų neleistų.

Dainos Opolskaitės Eksperimentas gyventi  – knyga, laimėjusi tą patį paauglių literatūros rankraščių konkursą. Idėja vaizduoti merginą, bręstančią vaikų namuose, mažai ką nustebins. Įdomesnis jos charakteris, jos ir bendraamžių santykis su aplinka, skirtingi būdai prisitaikyti ir išgyventi. Apysakos trūkumai keli: kūrinys pradedamas nuo pasakotojos samprotavimų apie Dievą, pasaulį ir savo vietą jame, tie samprotavimai ištįsta, atrodo nelabai natūralūs; dar vienas kantrybės išbandymas – gana smulkiai nupasakota aplinka ir dirbantis personalas; galiausiai – banaliais žodžiais dėstomi abstraktūs pamąstymai, kaip realybė skiriasi nuo gražių kalbų: „Mūsų kasdienybė buvo ir tų žmonių kasdienybė. Naktys ir dienos, susipynę gyvenimai ir likimai.  Jie nepavargdami nuolat mums kartodavo, kad mes esame, kas esame, ir reikia tuo didžiuotis . Akivaizdus melas kaip plonytė perregima popierinė kaukė nepridengdavo jų tikrųjų minčių“ (p. 17). Kyla klausimas, ar tikrai visi šie postringavimai tikslingi? Ir ar reikia jų knygos pradžioje? Tik po jų užmezgama intriga – vienas svarbiausių geros paauglių knygos elementų. Pasirodo kiti įdomūs personažai – niekad prie vaikų namų nepripratusi Beata, savarankiškumą ir stiprybę demonstruojanti Dominyka, meninių polinkių turintis Konstantinas (arba Kastantas), brutalų žiaurumą įkūnijantis Genius… Pasakotoja bevardė. Ji labiau stebėtoja, fiksuojanti kitų likimus. Jos jausmai atbukę, ji reaguoja tik į stipriausius dirgiklius. Ryšys su globėja, pasiėmusią ją iš vaikų namų, neužsimezga, bet keičiasi santykis su aplinka. Iš stebėtojos ji tampa tyrinėtoja. Iš stebėjimo perėjusi į veiksmo, naujų galimybių bandymo sritį, pasakotoja susideda su visuomenės paribyje gyvenančiais jaunuoliais, išmoksta vagiliauti, su gaujos vadu Viktoru pradeda lytinį gyvenimą. Nė vienas iš jų nekelia gyvenimui aukštų reikalavimų. Taigi Eksperimente gyventi iš esmės vaizduojama neigiama pagrindinė veikėja, jos veiksmai siejami ne tiek su pastangomis grįžti į mūsų normalia laikomą visuomenę, kiek su išlikimu jos paribyje. Vis dėlto psichologinė jos charakterio motyvacija tokia stipri, kad skaitytojas ima linkėti jai geresnio likimo. Ir autorė šį skaitytojo lūkestį išpildo. Mirus globėjai, pasakotoja paveldi jos butą ir pradeda naują gyvenimą – jėgų tam suteikia noras pasirūpinti gimusiu sūnumi. Apysaka, prasidėjusi paauglius vargiai ar galinčiais užkabinti samprotavimais apie Dievą, baigiama idile: „Ir Dievas buvo arti. Tą netikėtą saulėtą akimirką, kvepiančią pienėmis ir medumi, Jis buvo arčiau nei bet kada. Staiga pajutau Jį ir nustėrau, apimta to jausmo. Jis žvelgė man į akis, o aš žiūrėjau į Jį. Aš pati turėjau Jo akis. Jo kvėpavimas buvo mano kvėpavimas. Ir mano ranka, apglėbusi Ulriką per pečius, buvo Jo ranka“ (p. 172). Ši pabaiga balansuoja ant utopinės vizijos ribos, tačiau viltį suteikia.

Pažinkime Vilnių, Lietuvą ir pasaulį

Priartėjome prie pažintinės literatūros. Menkaverčių leidinėlių ir čia netrūksta, bet dėl vietos stokos jų neminėsiu. Apžvelgsiu tik tas knygas, į kurias verta atkreipti dėmesį.

Pradėsiu nuo Justino Žilinsko knygos Mano Vilnius mano. Tai nuotykinė apysaka intriguojančia pradžia: bendraklasiai Aistė ir Simas nusprendžia apsilankyti Antakalnio g. 35 name, kuriame, anot pasakojimų, vaidenasi, nes kadaise ten būdavo atliekami eksperimentai su vaikais. Čia jie sutinka paslaptingąjį Metraštininką, tolesnių jų kelionių po istorinį Vilnių vedlį. „Kiekvienas laikas turi savo veidą“, – teigia jis (p. 230), tad vaikai keliauja per epochas, landžioja po požemius, iš arti stebi kunigaikščių gyvenimą, nemažai sužino apie sovietų okupaciją ir laisvės gynėjų kovas. Veikėjų charakteriai neišplėtoti, gana šabloniški, o nuotykinis siužetas atlieka pagalbinę funkciją – įrėmina autoriaus norimas perteikti žinias. Dažnai jas lyg klausimais ir atsakymais paįvairinamą paskaitą praneša Metraštininkas, taigi pažintinis klodas ima vyrauti. Sunkiasvoriu tampantį nuotykinį siužetą kiek pagyvina įklijos – teminiai komiksai. Tačiau knyga vis tiek išlieka tarsi Vilniaus vadovėlis – joje pateikiama ne tik istorijos, bet ir kultūros faktų: vardijami Vilniuje gyvenę įvairių sričių menininkai, miesto veidą formavę žmonės (pavyzdžiui, minima, kad kurdami Lazdynus architektai įkvėpimo sėmėsi iš Vilniaus senamiesčio, bet mėgino suderinti gamtą ir naujas architektūros formas). Knygos pabaigoje pateikiamas literatūros šaltinių, iš kurių autorius sėmėsi žinių, sąrašas.

Grožinis ir kartu pažintinis kūrinys jaunesniojo amžiaus skaitytojams – Andriaus Vaišnio Himno istorija vaikams(kaip bendraautoris nurodomas iliustruotojas Rimantas Rolia). Pasakojimas kuriamas pagal tradicinės pasakos modelį. Šaržuojami neigiami personažai – Caras, Miesto viršininkas, Vyriausiasis policmeisteris. Didžiausią pavojų Caro galybei kelia lotyniška abėcėlė. Ir ne tik ji – atsiranda lietuviškas raidynas („Gyventojai ne tik skaito, bet ir naujų raidžių prisigalvoja, – parodė policmeisteris Ū raidę“, p. 13). Datų, istorinių vardų pasakojime nėra. Bet kiekvieno sakinio pirmoji raidė išryškinta raudonai – iš šių raidžių sudėjus žodžius, galima perskaityti, kad „Tautišką giesmę“ sukūrė Vincas Kudirka ir kad tai suvienijo tautą. Knygos pabaigoje – Lietuvos himno žodžiai su natomis. Taigi tekstas dinamiškas, skaitytojai gauna užtektinai informacijos.

Pažintinių knygelių ciklą apie pasakinį veikėją Mėgintuvėlį toliau sėkmingai kuria Mėgintuvėlio kelionių (2014) autoriai Renata Česūnienė ir Laurynas Česūnas. Pernai jie išleido dvi knygas – Mėgintuvėlis kariuomenėje ir Mėgintuvėlis kosmose. Modelis toks pat kaip ir pirmosios – pasakinį siužetą papildo nesudėtingi eksperimentai. Mėgintuvėlio kariuomenėje idėja – jau ne gamtos mokslų žinias perteikti, o papasakoti apie Lietuvos kariuomenės šiandieną ir suteikti istorijos žinių. Mėgintuvėlis apsigyvena Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos laboratorijoje (iliustracijose vaizduojamas pastato fasadas ir teritorijos planas, kuriame nurodyta, kur kas vyks: „Čia klausysi paskaitų“, „Čia gyvensi“, „Čia sportuosi“ ir t. t.), mokoma atskirti karių laipsnius, uniformas (kasdienę, lauko, ceremonijų…), pasakojama apie statutą ir dienotvarkę. Skaitytojas vaikas neįkyriai mokomas ir imti pavyzdį iš tų, kurie laikosi kariškos tvarkos. Mėgintuvėlis turi draugę Kolbutę, kuri tokia pat smalsi, stipri, išradinga, tad džiugu, kad autoriai nepalieka šios srities vien tik berniukų smalsumui tenkinti.

Gerėja lietuviškų enciklopedinių leidinių kokybė. Iš originaliosios enciklopedinės lietuvių literatūros ikimokyklinio amžiaus skaitytojams ypač išsiskiria dailininkės Linos Žutautės Kakės Makės enciklopedija. Pažink save ir pasaulį. Žutautė puikiai pasinaudojo ankstesnių savo sukurtų paveikslėlių knygų (jų veikėją Kakę Makę vaikai pamilo už gyvybingą būdą) populiarumu ir į enciklopediją sudėjo pagrindines žinias apie žmogaus kūną, fizinę ir socialinę terpę ir net kosmosą. Logiška knygos struktūra – pradedama nuo skyriaus „Kiek manyje paslapčių?“, kuris skaidomas į smulkesnius („Iš kur aš atsiradau?“, „Kaip aš augu?“, „Iš ko sudarytas mano kūnas?“ ir kt), ir einama prie sveikatos klausimų, šeimos, draugų, aplinkos… Baigiama pradinėmis žiniomis apie dangaus kūnus ir kosmosą. Tai paveikslėlių enciklopedija – viskas aiškinama šmaikščiais, dinamiškais Žutautės piešiniais, prie kurių pateikiamas tikslus, aiškus, paprastai vieno ar kelių sakinių apibūdinimas: „Smarkiausiai augame tarp 1–2 ir 10–18 metų“, „Gerai, kad liaujamės augti! Jei visą laiką augtume vienodu greičiu, būtume maždaug 6 metrų ūgio!“ (p. 10), „Vagelės ant tavo pirštų reikalingos, kad galėtum ką nors paimti“ (p. 17), „Žemė sudaryta iš kelių uolienų sluoksnių. Ji panaši į vyšnią“ (p. 104) ir kt.

Pradinukams rekomenduotina Editos Minkuvienės ir Aušros Didžgalvienės sudaryta Kelionė po Lietuvą. Į šią kelionę siūloma leistis su pieštais veikėjais Domu ir Urte. Pateikiama žinių apie Lietuvos gamtą, istoriją, gyventojus, jų tautybę ir tradicijas. Įdomus pasirodė kai kurių miestų pristatymas – pasitelkiant su pavadinimu susijusius klausimus: „Kur įsikūręs lėlių vežimo teatras?“ (apie Panevėžį), „Kurio miesto simbolis – balta rožė?“ (apie Alytų).

Labiausiai žavi „Debesų ganyklų“ leidyklos įdirbis leidžiant pažintinę literatūrą – tiek dizaino kokybė, tiek gebėjimas parengti lietuviškus leidinius. Pernai jų išleisti bent keli. Enciklopedija apie Lietuvą (tekstų autoriai Justina Andriukevičiūtė, Danguolė Kandrotienė, Jovita Martišiūtė, Ieva Metlovaitė, Selemonas Paltanavičius, Alė Počiulpaitė) siūloma skaitytojams „nuo 10 iki 110 metų“, bet žaismingas viršelis (dažais išteptos vaiko rankos) šiek tiek klaidina, mat tekstai nei individualumu, nei žaismingumu nepasižymi – jie sausi ir gana ilgi, tinkamesni paaugliams ar net suaugusiesiems. Vyrauja ne iliustracijos, o fotografijos. Vis dėlto tai neabejotinai dėmesio vertas leidinys.

Enciklopediniame „Debesų ganyklų“ leidinyje Aš ir pasaulis – gana nemažai prie vaiko pasaulio priartinančių faktų. Iš pradžių apžvelgiama, kokių pasaulyje būna mokyklų, palyginama su tuo, kaip mokosi lietuviai vaikai, aptariami laisvalaikio užsiėmimai, šeimos ir giminystės ryšiai. Toliau – bendroji informacija apie žmogaus kūną, genetiką, bet yra ir įdomybių, pavyzdžiui, „Anė Mere Klark iš Teksaso „Wesleyan“ universiteto sukūrė būdą, kaip DNR paversti muzikine melodija. Ji kiekvienos nukleorūgšties seką surašė kaip teksto raides, o vėliau joms priskyrė atitinkamą garsą. Kiekvieno žmogaus DNR yra skirtinga, todėl skiriasi ir melodija.“

Šiuose leidiniuose nemažai vietos skiriama gamtai ir gyvūnijos pasauliui, bet atskirų svarbesnių knygų apie gamtą pernai nepasirodė, nors jau įprasta, kad šių kūrinių lentyną kasmet papildo gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Gal ir gerai – toji lentyna jau artipilnė ir ką nors nauja rasti būtų sunku. O vaikų literatūros specialistams, vertinantiems kasmet pasirodančias knygas, norisi, kad tiesioginį jų adresatą pasiektų ne tik kokybiški, bet ir gaiviu vėju į literatūrą įsiveržiantys leidiniai. Tokių pernai, ypač realistinėje paauglių prozoje, tikrai būta.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 1 (77)