DVIRAČIU BEIEŠKANT POEZIJOS (2015 m. vaikų poezijos knygos)

 

 

 

Važiuoti dviračiu paskui saulę, kaip siūlo Juozas Nekrošius to paties pavadinimo eilėraščių rinkinyje, daug smagiau ir maloniau. Galima grožėtis mažyčiais pasaulio stebuklais: melsva ežero banga, vėjo dvelksmu, žieduose dūzgiančia bitute, kylančiu į dangų balandžiu ar skrendančiu gandru be batų. Galima paguosti galvelę nunarinusią saulėgrąžą, liūdinčius be lapų beržus ir klevus, sugėdinti lysvėje murksantį moliūgą ir stabtelėjus, stebint virš ežero švytinčią stebuklingą žarą, nemiegoti bei paišiniems it velniūkščiams kirsti keptas bulves. Smagu keliauti, pažinti, atrasti ir nenusivilti. Tačiau važiuoti ir, pasak liaudies išminties, ieškoti, ko nepametei, ne taip jau džiugu. Gal dešimtį, o gal dar daugiau metų vaikų poezijos apžvalgininkai dėlioja metų vaikų poeziją į neskaitomų ir šiek tiek paskaitomų knygų krūveles, liūdnai atsidūsta pamatę, kad prastos poezijos knygų stirta didesnė, ir bando džiaugtis viena kita paimta į rankas knygele, kurios jau iškart nesinori atidėti į šalį. Toks pat ir 2015 m. pasirodžiusių poezijos knygų vaikams likimas. Beviltiškų daugiau, įdomesnių vos viena kita. Iš viso pernai išleista trylika poezijos ir dvi eiliuotų pasakų knygelės.

Atidėtinos

Nors už prancūzų rašytojo Danielio Pennaco knygoje Kaip romanas paskelbtų „neginčijamų skaitytojo teisių“ – neskaityti, praleisti puslapius, nebaigti skaityti – įžvelgiame provokuojančią malonumo, džiaugsmo ir laimės skaityti potekstę, daugeliui pernai pasirodžiusių poezijos knygų šias teises galime taikyti tiesmukai ir be sąžinės graužaties. Į šalį pirmiausia reikėtų atidėti Eugenijos Kučinskaitės-Kumpauskienės Mano angelėlį. Autorė kuria religinę poeziją pamiršdama adresato amžių, deklaratyviai, dogmatiškai kalbėdama, atvirai pamokslaudama, liepdama tų dogmų besąlygiškai laikytis ir visiškai neišmanydama eiliavimo, taisyklingos poetinės kalbos subtilybių: „Vaikelis mažytis, / Mamos išmokytas, / Kalba maldelę / Su broliuku. // Dėkavoja Dievui. / Už dienos šviesą, / Už gėlių gražumą, / Savo namelius“ („Angeliukas saugotų visus“, p. 7). Beveik kiekviename eilėraštyje kartojasi identiški motyvai, net posmai: vaikeliai, nesvarbu, kokio amžiaus, rytą vakarą meldžiasi, myli angelėlį, „dėkavoja“ Dievui: „Tie maži vaikeliai / Angelėlį mato, / Ir sako mamytei, / Koks jisai gražus. // Tik gaila mamytė, / Jųjų nesupranta, / Jai atrodo vaikeliai / Kliedi kalbomis“ („Tie maži vaikeliai‘, p. 8). Nelengva vaikui atskleisti tikėjimo paslaptis eiliuotu žodžiu. Ne viskas pavyko ir angažuotą kalbėseną pakeitusiam sakralinės poezijos pradininkui Vytei Nemunėliui, bet jis žinojo, kad amžinosios vertybės ne vien deklaratyviomis tiesomis įskiepijamos.

Banalios kalbėsenos, bereikšmių žodžių vartosenos, logikos, skyrybos klaidų gausu ir Danutės Pelėdienės eilėraščių rinkinyje Žemuogėlės. Rinkinio pavadinimas nemotyvuotas, jis paprasčiausiai sutampa su pirmojo eilėraščio pavadinimu. Autorė eilėraščius skiria įvairioms miško uogoms, obuoliams, drugeliams, lietui, voverytėms: „Prisirpusios avietės / Ateit į mišką kvietė. / Visokių vitaminų / Vaikams jos prigamino. // Kad žandukai jiems paraustų / Ir pilvelis neįskaustų, / Kad nei gripas, nei sloga / Neužpultų niekada“ („Avietės“). Leidybos požiūriu knygelėje tokia pat netvarka kaip ir daugelyje panašių: nenurodyta nei leidykla, nei teksto redaktorė, nesunumeruoti puslapiai… Ketvirtajame viršelio puslapyje – įprastas paaiškinimas, kurį kai kurie autoriai kažkodėl tebelaiko būtinu „kokybės ženklu“: „Šią knygutę parašė močiutė Danutė ir ją piešinukais papuošė anūkės Ugnė (9 m.) ir Gedvile (10 m.). Skiriame močiutėms ir mamytėms, kurios vaikystėje rinko uogeles, ir visiems vaikučiams, kad žinotų, kokių grožybių miške esama.“ Knygos, iliustruotos vaikų piešiniais, šiandien nebeatrodo nei netikėtos, nei naujos ar išskirtinės. Panašios bėdos būdingos ir Vytauto Sulskio knygelei Sniegulė vieversiu gieda. Poetinę autoriaus beraštystę galima būtų pailiustruoti cituojant eilėraščius „Mįslė“, „Murmis“, „Mergaitė ir bitės“, „Vaikas miške“, „Šernas“, o gal ir visus kitus…

Iš pirmo žvilgsnio solidesnį Ramutės Bidvienės eilėraščių rinkinį Kai aš sodžiuj vasarojau į dienos šviesą palydi poeto Roberto Keturakio įžanginis straipsnis, kuriame nuoširdžiai žavimasi autorės gebėjimu padėti skaitytojui atsidurti „didelėje birželio pievoje, apgaubtoje neaprėpiamo dangaus, papuošto saulės nuauksintų kamuolinių debesų…“ (p. 4). Autorė nori sueiliuoti viską, už ko tik užkliūva žvilgsnis. Tiesa, eiliavimas šlubuoja, o ir tos žadėtosios šviesos maža: „Kai senelis mano Brisių, / Už kaklo prisirišęs, / Paklaidinti vedė / Girios glūdumon… // Senas mano draugas / Nesipriešino, nestaugė, / Tiktai pažvelgė liūdnai: / Dėkui, gelbėt ketinai… // Brisiaus priekaištai nebylūs… / Už klėtelės tyliai / Pasislėpęs pravirksta.. / – Neišvesk, seneli… ˂…˃ Mudu žaisdavom slėpynių… / Ar meni, kaip jis apgynė / nuo laputės višteles? / Arba mus abu išvesk…“ („Mano Brisius“, p. 79). Suaugusiajam šiurpu, o eilėraštis juk skirtas vaikui. Be jokių pokyčių ir kasmet po tris keturias eilėraščių knygeles išleidžiančios Nijolės Morkūnaitės poezija vaikams. Eilėraščių rinkinėliai Vijo vijo ir Mano pasakaitė vis apie tuos pačius dalykus: besiožiuojančius vaikus, jų džiaugsmus ir rūpesčius, gamtos išdaigas… Tas pats kalbėjimo būdas, tos pačios mintys ir vaizdai, tie patys įvaizdžiai. Autorė tarsi sustingusi laike, pamiršusi, kad Žemė sukasi, o vaikas jau nebėra toks naivus, nuobodus ir paklusnus. Kita vertus, reikėtų pagirti autorę nors už šiokią tokią įdomesnės poezijos viltį suteikiančius eilėraščių pavadinimus: „Kieno kojinės raudonos“, „Kaip vasara spalvas dalijo“, „Kai sukas minutės“, „Kur dingo mėnulis“ ir kt.

Lino Bitvinsko eilėraščių rinkinio Vaikiškas parkas anotacijoje žadama: „˂…˃ nors ji skirta vaikams, tačiau knygoje poezijos ras ir suaugusieji.“ Viename knygą pristatančiame straipsnyje buvo minimos jos pasirodymo aplinkybės: „Rengiant leidybos projektą pradžioje buvo sumanyta išleisti dvi knygas: vieną vaikams, o kitą – suaugusiems. Tačiau negavus pakankamo finansavimo, autoriui kilo idėja išleisti vieną knygą, kurią vaikai galėtų skaityti kartu su savo tėveliais.“ Pats autorius ten pat teigė nematąs didelio skirtumo tarp vaiko ir suaugusiojo, gal tik vaikiškas pasaulis atrodąs paprastesnis ir aiškesnis. Toks suvokimas žadina viltį, kad tai bus intelektualesnė, brandesnė poezija. Deja, vos atvertus knygą nuvilia nepavykęs bandymas šmaikštauti, ironizuoti: „Ne arbatinukas / Mūsų traukinukas. / Kai sušnypščia ant kalvų, / Darosi, išties, šiurpu. // Ir nutrūksta sakinys… / Tiesiog baimė apima, / Atvažiuoja traukinys, / Didelis kaip „Maxima“ („Siaurukas“, p, 5). Pastangos originaliau pamokslauti apie kompiuterių žalą taip pat neįtikina: „Nesėdėkite, vaikučiai, / Prie kompiuterio ilgai. / Jeigu ten jūs užsibūsit, / Tai tikrai išaugs ragai. // Su rageliais negalėsit / Net į obelį įlipt. / Internetiniam pasauly / Jums reikės ir likt“ („Apie kompiuterių žalą“, p. 21). Kyla klausimas: kodėl gi su rageliais negalima įlipti į obelį? Regis, realusis pasaulis autoriui baigiasi obelyje…

Be galo daug chaoso Nijolės Kliukaitės-Kepenienės eilėraščių rinkinyje Miestai. Ne tik chaoso, bet ir beprasmio bandymo prabilti poetine kalba. Gal knyga skirta paaugliams ar vadinamajam universaliam adresatui, gal tai bandymas kitaip prabilti į skaitytoją, deja, ši poezija tėra beprasmis marazmas: „Gali būti be kaklo, / be ausų ir be rankų… / Gali neturėti net pilvo, / Jei tavoji galva / dangum plauko, / gali miestą turėt, / gali nert stačia galva / nuo stogo, / gali žodį sau / lyg pagalvę padėt“ („Be ausų“, p. 6). Autorė nori šokiruoti ir jai tai pavyksta: „Nusižiovavo paršas – kriukt – / Ir štai jums nasturtų laukas“ („Žiovulio“, p. 16). Kitokia poezija – tai ne beprasmis minčių srautas. Ji taip pat turi turėti prasmę.

Liūdina ir eiliuotų pasakų tekstai. Lauros Venskutonienės Sapnelio pasakėlės – banalaus eiliavimo pavyzdys: „Štai katytė suka ūsą, / Tai graži aš šiandien būsiu, / Lapė snapė, pilkas vilkas / Ir žirafos kaklas ilgas. // Zebrus, lamas dar mačiau, / Kad skaičius net išbarsčiau, / Juokias iš manęs žalčiai, / Stumbrai gūžčioja pečiais.“ Nijolė Regina knygelėje Rūkainėlis ir miglų mergelė Jielimutė skaitytojams siūlo keturias pasakas. To paties pavadinimo pasakoje dingsta Laumutės sūnus Rūkainėlis. Dingimo priežastis labai keista – jį pagrobia Juodųjų Šešėlių šalies valdovas Piktavalis. Rūkainėlis supykdo valdovą: „Mat, surado prie kelmelio / Stiklo pamestą šukelę. / Ją pakėlė, apžiūrėjo, / Rankose pasukinėjo. // Jam tai buvo tartum žaislas, / Niekad nematytas, keistas. / Bet staiga atsispindėjęs, / Tarsi šukėje glūdėjęs / Mėnesio spindulys / Smigo Pikčiui į akis“ (p. 8). Į Šešėlių šalį kelią parodo miglų mergelė Jielimutė. Rūkainėlis lieka žaisti po egle su stiklo šukele. „Pasaka apie saulę ir gaidelį“ parašyta remiantis makedonų pasakos motyvais. Žvėrys nusprendžia atsidėkodami saulei įteikti dovaną – „rinktinį vyrą“: „Iš dangaus saulutė žiūri. / Klausos, nes labai jai rūpi, / Ką ten žvėrys, ką ten paukščiai / Po pakrūmėm klega, pliauškia. / Laukia, kol suras jai vyrą, / Ne bet kokį, o rinktinį“ (p. 14). Vis dėlto pilka pelė nusprendžia, kad jei saulė ištekės ir susilauks vaikučių, „Žemėj mes visi pražūsim“ (p. 15). Saulė supyksta, aplinkui viskas aptemsta, o žvėrys priversti į pagalbą kviestis gaidį. Geriausioje eiliuotoje knygelės pasakoje „Kiškis Tiškis ir vėjo ūsai“ kiškis, radęs didžiulius ūsus, tampa drąsus ir galingas. Pabudęs vėjas nepastebi kiškio ir pakelia jį į dangų. Išgelbsti tik beržų šakos. Nukritęs kiškis nusprendžia nebenorįs karaliumi būti ir patraukia su šeimyna į kopūstyną. Šioje pasakoje daugiau žaismės, nuostabos, keliančios smalsumą, kas gi dar čia nutiks. Eiliuota pasaka „Vėjas virtuvėje“ be didesnės intrigos. Įskridęs į virtuvę ir pasisukiojęs, vėjas puola gaudyti musę ir išskrenda. Pretenzingi virtuvės rakandų (virdulys Virdis Birdis Burbulyna, skarda Kėpis Keptuvėnas), į virtuvę įskridusios musės (Musė Pusė Ilgagėlė) vardai.

Danguolės Dubinienės Aš augu ir Jeronimo Lauciaus Kelyje būsiu atsargus – sveikas grįšiu į namus – eiliuotos praktinio pobūdžio spalvinimo ir užduočių knygelės. Tai ne poezijos knygos, vis dėlto eiliuoti tekstai, pateikti šalia praktinių užduočių, turėtų atlikti ir estetinę įtaigaus poetinio žodžio funkciją. Šalia naiviai sueiliuotos rašliavos, kalbančios apie vaiko kasdienybę ir gamtos objektus („Saulute, saulute, / Saulute šviesi. / Mes laukiam šiltutės / Dienelės visi!“), Dubinienė siūlo rėmelyje nupiešti savo šeimą, padėti zuikiui nueiti į darželį, surasti ir nuspalvinti vienodus saldumynus, sujungti taškus, išspręsti rebusą ir net iškirpus suklijuoti pilį, taip pat pateikia dainelę su natomis „Pasakų šaly“. J. Lauciaus spalvinimo knygelės pamokymai, kaip saugiai elgtis, ne tik banalūs, bet ir grubiai šokiruojantys: „Jei namo sugrįžt nespėsi – / Tamsoje žabalinėsi. / Ta tamsa – tarsi klasta, / Tau po kojom pamesta. ˂…˃ „Mersedesas“ – Žirgas greitas, / O ir kelias tarsi laisvas. / Tai ir dūmė tuo keliu / Jonas P. su vėjeliu. / Mat norėjo dar suspėti / „Panoramą“ pažiūrėti. / Tik staiga prieš pat akis – / Šast! – išdygo vaikai trys. / Jonas šaukia: „Po paraliais, / Kur rėpliojate, žabaliai!!! / Žviegia stabdžiai, kojos tirta… / Sudejavo ir apvirto ˂…˃. / Štai vaikai – jie griovyje. / Ačiūdie gyvi… Deja, / – Sopa galvą, skauda koją… – / Verkia, inkščia, aimanuoja.“ Komentarai čia beverčiai, Lauciaus „poezija“ kalba pati už save.

Skaitytinos

Nuo beverčių eiliavimų atsikvėpti leidžia žaisminga Zitos Gaižauskaitės poezija. Gaila tik, kad ją iliustravo Alfreda Steponavičienė, – klišėmis paženklinta knygelė nedžiugina. Pelytės ir lietučio eilėraščiai – geros poezijos ikimokyklinio amžiaus vaikams pavyzdys. Bėda tik, kad tai jau seniai girdėta, skaityta, tarsi skirta praeities vaikams. Gaižauskaitė rašo apie vaiko dienos darbelius, didaktiškai moko neliesti degtukų, nedeginti žolės. Tradiciškai gausu deminutyvų, eilėraščių veikėjai įprasti – zuikiai, pelytė, lietutis, ežiukai: „Du ežiukai / Žirnius sėjo, / Tupinėjo / Ir pupsėjo. // Tas darbelis / Sunkiai sekės. / Ir ežiukams merkės akys. // Neįveikę tų darbų, / Garsiai užknarkė abu“ („Du ežiukai“, p. 10). Kita vertus, Gaižauskaitė, žaisdama tautosakos motyvais, meninės išraiškos priemonėmis, geba būti ir gana šmaikšti: „Kur vaikus / Zuikienė slepia, / Vos pamačius / Suktą lapę? ˂…˃ Ir zuikienė / Apsidairė – / Šlept į griovį / Pirmą žvairį. // Antrą čiupus / Už ausų – / Švyst į pusnį / Debesų. ˂…˃ Na, o penktas / Pats įpuolė / Į meškėno / Šiltą guolį. // Rid rid rito / Rid rid rito – / Ir tiesiog / Ausin įkrito“ („Kur vaikus zuikienė slepia?“, p. 18). Nors labai tradiciniai, artimi tautosakiniam pasaulėvaizdžiui ir tarsi ne kartą girdėti, Gaižauskaitės eilėraščiai yra grakštūs, nerūpestingi ir šviesūs. Tik su jais jau grįžtame į Vytės Nemunėlio laikus.

Viršelio dail. Herta  Matulionytė-Burbienė
Viršelio dail. Herta Matulionytė-BurbienėViršelio dail. Herta Matulionytė-Burbienė

Juozas Nekrošius eilėraščių rinkinyje Dviračiu paskui saulę tradiciškai atpažįstamas. Ir šioje knygoje gausu įvairaus turinio ir poetikos eilėraščių. Temų įvairove pasižyminti poezija – taip būtų galima įvardyti jo eilėraščių rinkinį. Vienur Nekrošius medituoja, kitur pamokslauja, trečiur, subtiliai ironizuodamas ar pokštaudamas, paprasčiausiai žaidžia su adresatu. Jo eilėraščiuose prašoma niekad nepalikti, mylėti („Eilėraštukas tėčiui ir mamai“), įvardijamas gražiausias žodis „mama“ („Sudekit brangiausią žodį“), išreiškiamas įprastas vaiko noras turėti šuniuką („Kuklus noras“), mokoma elementarių tvarkos taisyklių („Dulkės mulkės“), pasijuokiama iš vaiko draugo ožiuko ar Mikės melagėlio („Mikė nemeluoja“), šykštaus ir godaus Pilypo („Pilypas“) ar padykėlio Juzos („Apie vikrųjį Juzą ir jo guzą“). Poeto akiratyje net pačios baisiausios mūsų dienų piktžaizdės, kurias bandoma išgydyti eilėraštyje „Atsiprašyk dramblio“: „Dūmą dūmijo dramblys, / Kol pajuodo jo straublys, / Kol užpuolė kosulys! / Chi-chi-chi ir cha-cha-cha! – / Juokės, leipo žirafa, / Varlės pritarė – kva-kva. // Aš žinau ir tu žinai, / Jog NERŪKO milžinai! / Kas taip sako, kas taip rašo, / Tegul dramblio atsiprašo“ (p. 41). Vis dėlto patys gražiausi yra lakoniška kalba parašyti lyriniai meditaciniai Nekrošiaus posmai apie žvaigždes, mėnulį ar Niekados žemę: „Jau saulė netoli laidos… / Į Žemę niekad Niekados / Keliauju aš… Bet ne bėda, / Jei jos nebuvo niekada. // Ten, kur žiogai smuikeliais gros, / Už seno sodo, už tvoros / Jos niekas niekur niekada / Nerado, bet ar tai bėda? // Buvau ar ne? Tiek tos bėdos – / Tos Žemės niekad Niekados… / Aš nieko jums… nemelavau, / Nes ten aš niekad nebuvau“ („Niekados žemė“, p. 11). Meditaciniuose posmuose Nekrošius tarsi nutolsta nuo įprasto kasdienių reiškinių poetizavimo, didaktinių nuostatų, moralizavimo. Vis dėlto rinkinys atrodo chaotiškas – eilėraščiai kalba apie viską ir bet kaip sudėti.

Dėmesio nusipelnančios

Viršelio dail. Vanda Jankūnaitė
Viršelio dail. Vanda Jankūnaitė

Netikėta ir netikėtai džiuginanti, maloniai nustebinanti Ievos Kapt eilėraščių knyga Kas nutiko susitikus. Autorė laimėjo antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2015 m.) trečiąją premiją. Jos poezijoje juntamas nepaprastai subtilus žvilgsnis į pasaulį, aplinką, jautrus prisilietimas prie esaties, iš pirmo žvilgsnio net nereikšmingų smulkmenų, iš kurių dėliojamas vientisas pasaulio vaizdas. Jame savastį randa ir vaikas, ir suaugėlis. Tas pasaulis veriasi iš subtilaus pastabumo, buvimo ne tik šalia, bet pirmiausia kartu, iš nuoširdaus draugystės jausmo. Buvimas kartu labai trapus, lengvai subyrantis, tarsi dvelksmas, primenantis, kad iš trumpučių akimirkų sudėliota amžinybė: „…leisiu iš sėklų / ir šaknelių, / iš uogų / ir plunksnelių / tau / pastatyti / būstą, / kad / švelniai / jį / nupūsčiau“ („Pavasario linksmybės“, p. 4). Gyvenimas sudėliotas tarsi iš spalvotų atvirukų („Atvirukai iš dangaus“). Jautriai prisiliečiama prie tikėjimo, gyvenimo išminties, senatvės, mirties, liūdesio („Seneli“) ir čia pat esančio begalinio džiaugsmo: „Aš einu, o dangus / nesiliauja byrėti… / Jo tiek daug, / kad iš džiaugsmo / negaliu suturėti“ („Pirmas sniegas“, p. 11). Kartais tas džiaugsmas jaunatviškai smagus, be gilesnių savęs paieškų, bet lyriniam subjektui reikia visai nedaug: „…ir turiu tiek nedaug – / tik žingsnius ir takelį, / o namuos – tokį baltą / kaip šis rytas senelį“ („Pirmas sniegas“, p. 11). Arba: „Ir kaip šiandien menu – / neberadom namų! / Nelabai ir norėjom surasti…“ („Saulė ir vaikai“, p. 14). Akivaizdu, kad poezija skirta dvigubam adresatui: ir vaikui, ir suaugusiajam. Poezijoje daug spalvų, kvapų, jausmų, nuostabos. Pasaulis kvepia šiltu jūriniu vėju, žiedais, anyžiais, obuoliais, mišku, „truputį chalva“, net skrydžiais… Kita vertus, posmai labai lengvi, žaismingi: „Mano katinui juokingos / mano rimtos naktys – / jam atrodo, kad prašvinta, / vos tik ima niauktis“ („Naktelė“, p. 8). Ievos Kapt pasaulis vientisas, tai gamtos ir žmogaus, daiktų pasaulis: „Kai vandeny ima turkštis žvaigždelės, / tu užsikloji ta ežero antklode. / Šitai pamatę negirgžda varteliai, / rankenos meiliai sušyla lyg rankoje“ („Namai prie ežero“, p. 12); „Aš gimiau iš debesies / it pūkelis baltas, / tau prigludęs prie širdies / purenausi plaukus. // Tu žiūrėjai į mane, / kai gimiau iš šilo…“ („Gimimo diena“, p. 24). Čia pat ir Dievas: „Saulė migo ežere, / kai gimiau iš Dievo, / lyg pražydus ievuže / balto burto pievoj“ („Gimimo diena“, p. 24). Lyriniam subjektui svarbu viskas: lietus, tyla, laisvė, Dievas, o svarbiausia, kad apie tai šnekamasi („Ką kalbėjom susitikus“), t. y. pradėjus bendrauti galima pasikalbėti apie tai, kas gražu, kas džiugina ar kas skauda. Gražus eilėraštis „Laiškas“: „Ir ką tau rašyti, kai taip gražiai lyja? / Kad kraujo lašelis ant piršto negyja? / Kad norisi būt lig siūlelio sušlapus? / Kaip liūdnos mašinos, namukai ir takas. // Kad katinui mano sunkoka įprasti, / lai kapsi ir kapsi, / kapsi ir kapsi?“ (p. 50). Autorė yra sakiusi, kad „eilėraščiai ˂…˃ biro vienas po kito“, o ji tiesiog rašė negalvodama kam, o vėliau suprato – kad vaikams.

Viršelio dail. Aušra Čapskytė
Viršelio dail. Aušra Čapskytė

Ramutės Skučaitės Koks gi žodis pasirodys? priskirtina prie jos anksčiau išleistų taikomojo pobūdžio poezijos knygelių (Sukit sukit galveles, 1984; Neskubėkim ir atspėkim, 1987; Vaikams vanagams, 1999 ir kt.). Ankstesniosiose nemažai vietos buvo atseikėta ir matematiniams galvosūkiams ar įvairioms dėmesį, mąstymą lavinančioms užduotims, o ši knygelė skirta tik eiliuotiems kalbiniams galvosūkiams. Čia gausu įvairiausių šaradų, „atspėjimų“, žaidimų… Vaikams siūloma įrašyti trūkstamą skiemenį, sudėti į vietas supainiotas raides ar skiemenis, atkurti posakių tvarką, iš pirmųjų žodžių raidžių sudėlioti ir atspėti gyvūnų pavadinimus. Kai kuriuose tekstuose ne tik prašoma atlikti nurodytą užduotį, bet ir paaiškinami terminai metagrama, anagrama, logogrifas, prašoma parašyti sinonimų ar antonimų („Malonu kai ką išmokti, išmanyti ir suvokti“), mokoma kalbos dalių („Septynių jungtukų laiškas septyniems daiktavardžiams“). Žaidžiama ir smulkiaisiais tautosakos žanrais: greitakalbėmis, mįslėmis, gamtos garsų pamėgdžiojimais. Autorės tikslas aiškus ir kilnus – lavinti vaiko mąstymą, turtinti žodyną, plėsti kultūrinį akiratį: „Iš istorijos, iš mitų, iš legendų / Atkeliavę šitie žodžiai tebesklando! ˂…˃ Sudėjus juos teisingai – gerai pasukus galvą – / Tie posakiai teisingi praturtins jūsų kalbą“ („– Ką dabar darysi / – Posakius tvarkysimi II), ugdyti tautinę savimonę („Kas mes?“). Poetė beldžiasi ir į emocinį vaiko pasaulį. Knygos epigrafu tapo paskutinio eiliuoto teksto posmelis: „Mūsų žodžiai – gražūs žodžiai. / Jie juokina ir guodžia, / Tariant juos – gražiai, kaip dera, – / Iš tiesų jauku ir gera.“ Kad įgyvendintų norimą edukologinį tikslą, Skučaitė siekia sužadinti skaitytojui įdomumo pojūtį, paversti tekstą žaidimo objektu, padėti patirti atradimo džiaugsmą. Kita vertus, tokiuose tekstuose nelengva išvengti dirbtinumo. Paradoksalu, bet kartais jie, nors atrodo tvarkingi, yra emociškai negyvi, stokojantys gilesnės poetinės įtaigos, besitenkinantys ribotomis meninės raiškos galimybėmis. Utilitarinę knygos paskirtį stiprina ir iliustracijos, primenančios spalvinimo knygelių paveikslėlius, skirtus rankų judesiams, spalvų suvokimui ir pojūčiui lavinti, skatinančius vaizduotėje nuspalvinti visą iliustraciją. Knygelėje esama ir verčiančių abejoti, o gal net keliančių netvarkos įspūdį dalykų. Glumina nenurodyti puslapiai, nėra turinio, kartais sunku suvokti, ar užrašytas pavadinimas, ar tai tiesiog pirmosios teksto eilutės.

O vis dėlto važiuokime tuo dviračiu paskui saulę – gal pavysime…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 1 (77)

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

BUVO KARTĄ...

Apžvalgos

NE PASAKŲ METAS (Realistinė ir pažintinė 2015 m. vaikų ir paauglių literatūra)
AR SUSPROGDINO SPROGĄ SPROGIMĄ SPROGIMAITĮ 2015 M. PASAKOS?

Mano vaikystės skaitymai

„TAS GYVENIMO TRUMPUMAS“

Sukaktys

SELEMONAS PALTANAVIČIUS PASAKOJA VAIKAMS APIE GAMTĄ

Bibliografija

2015 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai