SELEMONAS PALTANAVIČIUS PASAKOJA VAIKAMS APIE GAMTĄ

 

Viršelyje Raimondo Bulotos nuotr.
Viršelyje Raimondo Bulotos nuotr.

Jau beveik keturis dešimtmečius Selemonas Paltanavičius (g. 1956 m.) kalba, rašo ir pasakoja apie gamtos gyvenimą. Ko gero, žodis „gyvenimas“ čia pats svarbiausias. Gamta ir mes yra neatskiriama gyvybės proceso dalis – tokia svarbiausia išvada išplaukia iš Paltanavičiaus pasakojimo visumos. Jo bibliografijoje apie 130 pozicijų – tai ir straipsniai internete, ir knygos vaikams, ir enciklopediniai leidiniai… O kur dar vos ne kasdieniai komentarai per radiją!

Šio straipsnio tikslas – aptarti Paltanavičiaus knygas vaikams apie gamtą. Pats autorius tokių yra suskaičiavęs per 50. Bendras apibūdinimas būtų toks – tai kūriniai, skirti skaitytojams nuo ikimokyklinio iki vyresniojo mokyklinio amžiaus. Tai įvairių žanrų kūriniai, kuriuos galėtume skirstyti į mokslo populiariosios ir mokslo grožinės literatūros grupes. Kitas skirstymas – į serijinius ir kitus leidinius. Jis apimtų abi minėtas kūrinių grupes. Grožinės literatūros grupėje rasime įvairių žanr: pasakų, apsakymų, apysakų. Dar galėtume skirstyti ir žanro viduje: apsakymas-pasaka, realistinis apsakymas, apysaka-pasaka ir pan.

Šis autorius turi savitą stilių, o kiekvienas jo pasakojimas sušildytas subjektyvaus požiūrio ir asmeninio santykio. Paltanavičiaus kūryba vaikams iliustruoja literatūros tyrėjų pastebėtą ypatybę, kad „mokslo grožiniai kūriniai mokslo faktus perteikia grožiniais vaizdais ˂…˃, remiasi fikcija, vaizduote ir menine išmone“1. Ši literatūra atlieka „įvairias socialines-komunikacines funkcijas – pažintinę, informacinę, mokomąją, didaktinę, estetinę ir kitas“2. Taigi Paltanavičiaus knygos vaikams apie gamtą – tai reiškinys, kurį reikia apibendrinti ir įvertinti.

Pasakojimai vaikams apie gamtą lietuvių literatūroje turi senas tradicijas. Svarbiausias praeities autorius – Pranas Mašiotas, siekęs pateikti žinių, auklėti ir mokyti pažinti. Visi jo pasakojimai apie gamtą turi ir svarbų emocinį užtaisą, veikiantį skaitytojo jausmus. Rašytojas laikėsi nuostatos, kad vaikai sunkiai suvokia panoraminius vaizdus ar smulkius portretinius aprašymus. Ši pasakojimo tradicija išlieka ir vėlesniojoje lietuvių vaikų literatūroje. Prisiminkime Gediminą Isoką, Juozą Soką, Leonardą Grudzinską, Rimantą Budrį, Romą Sadauską, Aloyzą Každailį ir kitus. Vaikų literatūros tyrėjas Vincas Auryla, vertindamas ir apibendrindamas XX a. antrosios pusės rašytojų kūrinius apie gamtą, sako: „Žmogus ir gamta yra lygiaverčiai partneriai: globodamas gamtą, žmogus tobulėja dvasiškai ir padeda išsaugoti žmonijos egzistavimą.“3

Kalbėdama apie šiuolaikinius skaitytojus ir jų poreikį gauti informacijos vaikų literatūros tyrėja Neringa Mikalauskienė išskiria enciklopedines knygas, kuriose taip pat gausu vaikų literatūrai būdingų elementų: „Pastaraisiais metais atsiranda ne tik interaktyviosiomis vadinamų „popierinių“ knygų su vaikui patraukliomis užduotėlėmis, bet ir internetinių projektų, tarsi imituojančių „popierines“ knygas.“4 Mikalauskienė mini svetainę www.pasakiškasmokslas.lt,kurioje numatoma surinkti visus pažintinius vaikų literatūros klasikos tekstus. Šiame kontekste – ir Paltanavičiaus knygos. Mikalauskienė laiko Paltanavičių itin produktyviu autoriumi.5

Lietuvio tapatybė

Savotiška grožinių ir pažintinių tekstų jungtimi Paltanavičiaus kūryboje galėtume laikyti knygą Aš – lietuvis („Terra Publica“, 2009). Joje – ištisas rinkinys anksčiau rašytojo kūryboje skambėjusių temų, susijusių su lietuvio tapatybe: Nemunas, augalai (grybai, uogos, vaistažolės) ir gyvūnai (žaltys, bitės, arkliai, gandras). Tapatybės paieškos atveda ir į etnografijos, istorijos ir kultūros temas: kalba, tautinis kostiumas, medžio, lino ir molio dirbiniai, baubliai, sutartinės, kanklės, valgiai, vėliava, Lietuvos partizanai, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis, M. K. Čiurlionis, margučiai, gintaras. Ko gero, šioje knygoje vaikams pirmąkart kaip nacionalinė vertybė iškeltas Čiurlionis ir jo kūryba. Autorius yra arti savo skaitytojo, jis tarsi pabrėžia, kad ir pats įeina į lietuvio tapatybės suvokimo kontekstą, – tai jis, pasakotojas, ieško apibendrinimo ir atsakymo: „Lietuvių kalba man – gimtoji“ (p. 3); „Ar šiandien mes gerbiame ir saugome žalčius, ar jų nebijome?“ (p. 53) ir pan. Svarbi faktinės medžiagos pateikimo priemonė šioje knygoje – tautosaka: „Ar prisimeni pasaką apie Eglę, žalčių karalienę, ir jos vyrą – žaltį Žilviną?“ (p. 52). Iš visų skyrių ryškėja, kuo mes, lietuviai, saviti, išskirtiniai, ką turime saugoti ir kuo didžiuotis. Didaktiką pridengia įtaigus pasakojimas ir meninis vaizdas. Galbūt informacija šioje knygoje galėjo būti labiau susisteminta, pavyzdžiui, kodėl margučiai neaptariami prie švenčių? Juolab kad skyrius „Margučiai“ prasideda klausimu „Kokios Velykos be margučių?“ (p. 62). Be to, čia, kaip pažintinėje informacinėje knygoje, lyg ir trūktų apibendrinimo, pabaigos… Knyga skirta vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, bet atskirų istorijų paklausyti, jas suprasti gali ir jaunesni skaitytojai.

Enciklopediniai pasakojimai

Svarbią informacinę funkciją ir šioje, ir kitose Paltanavičiaus knygose atlieka iliustracijos – dažnai tam pasirenkamos nuotraukos. Šioje knygoje jos ypač svarbios pažįstant valgomuosius grybus ir uogas, vaistažoles. Bet tokios nuostatos laikomasi ne visada. Štai serijos „Pažinkime gamtą“ knygelėje Vilkai („Baltos lankos“, 2011) dailininkės Vandos Padimanskaitės piešiniuose ryškus kiekvienas vilko kailio plaukelis. Yra čia ir nuotraukų su informaciniais prierašais. Knygos nuotaiką kuria autoriaus žodžiai: „Negali būti miško be medžio ošimo, be paukščių. Jis bus negyvas ir be vilko alsavimo.“ Čia tiesiogiai tiesiamas kelias į žmogaus ir gamtos gyvenimo paralelę, griaunamas vilko kaip plėšrūno įvaizdis. Toks pasakojimo stilius ir susieja knygos informaciją apie vilką (lot. canis lupus): priklausymas šuninių šeimai (pilkasis ir rudasis vilkas), fizinės savybės (svoris, pėdos ir pėdsakai), paplitimas pasaulyje, gyvenimo būdas aprašomi moksliškai tiksliai, bet sykiu aktyviai įtraukiant į pasakojimą ir skaitytoją: „Kai pradeda švisti diena, vilkai iš medžioklės patraukia į savo namus. Gal žinote, kur stovi vilkų trobelė?“ (p. 13); „Taigi – visa Lietuva pasidalyta vilkų šeimų. Kiekviena pilkųjų šeimyna savo plotuose medžioja, gyvena, o tikrųjų tokių, kaip mes, namų – neturi“ (p. 13). Pateikiama įdomi detalė, kad vilkai miega susirietę riestainiu, nosį, kad būtų šilčiau, prisidengę uodega. Su žmonių gyvenimu siejama vilko ištikimybė savo šeimai, pareigų pasiskirstymas ir tvarka: „Kaip gyvena tokia šeima, kaip pasiskirsto darbus ir pareigas? Šeimos barnių negirdėti, čia svarbiausi – vilkas ir vilkė. Dažniausiai visus auklėja ir šiepdama dantis perspėja vilkė. Nulenkti galvą ir nugriūti prieš vilkę ar vilką yra visiško paklusnumo ženklas, taip darydami ir rodydami savo prielankumą jaunikliai gali išvengti bausmės – aštrių dantų grybštelėjimo“ (p. 19). Sužinome, kaip auga vilkų vaikai, kaip jie mokomi savarankiškumo ir medžioklės įgūdžių. Pasakojimo apibendrinimas: „Vilkas – narsus, ištikimas ir jautrus girios gyventojas.“ Sužinome, kad vilkai ėda mėlynes, medžioja šunis: „˂…˃ šis artimas giminaitis vilkams visada trukdo“ (p. 29). Knygoje yra skyrius „Vilkas pasakose ir dainose“, o paskutiniame skyriuje „Vilko vardas mūsų gyvenime“ vardijami su žodžiu „vilkas“ susiję vietovardžiai – pasirodo, jų yra daug ir įvairių. Autorius prieina prie išvados, kad lietuviai vilką visada laikė savu žvėrimi. „Gal jo ir bijodavo, bet visada prisimindavo dainose ir kasdienėje kalboje“ (p. 42), – baigia pasakojimą autorius.

Viršelio dail. Agnė Dautartaitė-Krutulienė
Viršelio dail. Agnė Dautartaitė-Krutulienė

Paltanavičiaus knygų rasime ir „Šviesos“ leidyklos serijoje „Mano pirmoji gamtos enciklopedija“. Ypač būdinga knyga – Sykiu su upeliu (2006), iliustruota nuotraukomis. Ir knygos, ir upelio istorijos pradžia – skyrius „Ištakos“, nuteikiantis jaukiam pasakojimui ir kelionei kartu su upeliu: „Girios atšlaitėlėje ruduoja po žiemos dar neišdžiūvę lapai. Pernai rudenį medžiai sumetė storą, purų lapų kilimą, bet sniegas jų sluoksnį suspaudė, prislėgė prie žemės. Tik priešais saulutę lapai sausesni – čia šilta, jau ropoja pirmos boružėlės ir skleisčiodamas sparnus spinduliais džiaugiasi drugelis dilgėlinukas. Po lapais, žemėje, ilsisi medžių šaknys ir augalėliai, kurie greitai išskleis lapelius, o neretas iš jų netrukus ir pražys. Čia slapstosi rudenį nukritę riešutai ir kėkštų „pasodintos“ gilės. Po lapų kilimu, pasislėpęs nuo mūsų akių, vinguriuoja mažas mažutėlis upeliukas. Jis visai siauras, uodo peržengiamas“ (p. 8). Mažo upeliuko pradžios kelionę sustiprina gamtos atbudimo vaizdas, o gausūs deminutyvai, kitos poetinės priemonės kuria vaizdingo pasakojimo įspūdį, Knygos struktūra – geografinė upelio istorija, atsispindinti skyrių pavadinimuose: „Ištaka“, „Senvagė“, „Brasta“, „Santaka“. Su upe susijusių terminų randame ir tekste, jie išskirti mėlyna spalva: žiotys, properša, upių baseinas, vandens talpykla, tvenkiniai, ežerai, vandenskyra… Kiti skyrių pavadinimai ir terminai susiję su upelio gyventojais (žuvys, bebrai, kiti vandens gyvūnai) ir žmonių veikla prie upės: „Malūnas ir elektrinė“, „Kaimas“, „Saugokis, upe!“. Pastarajame skyriuje kalbama apie kanalizacijos vandenis, jų valymą, biologinius ir cheminius teršalus. Iškyla biologinės grandinės paveikslas – viskas gamtoje susiję: „Plėšri lydeka, kasdien sugaudama po vienį ar dvi raudes, per keletą gyvenimo metų organizme švino sukaupė labai daug. Jei lydeką pagaus žvejas ar nutvers erelis žuvininkas, sykiu su maistu jie gaus ir pavojingą švino porciją“ (p. 31). Knyga baigiama žemėlapio skaitymu: autorius siūlo pasekti jame upelio kelią iki Baltijos jūros, o kartu pabrėžia tikros kelionės gamtoje svarbą. Apie keliones upe, valtis ir jų rūšis autorius kalba skyriuje „Upių keliais“, o knygos pabaigoje sako: „Žemėlapyje daug ko pavaizduoti neįmanoma. Gyvūnai, augalai ir upės gylis jame neatsispindi. Tačiau to ir nereikia – antraip niekada nekeliautume sykiu su upeliu, o tik sėdėtume namuose ir vartytume žemėlapius“ (p. 36). Tas jaukus „mes“ kviečia keliauti ir pažinti.

2006 m. toje pačioje serijoje išleistos rašytojo knygos Mano Raudonoji knyga, Lietuvos draustiniai, Kur keliauja gyvūnai ir Gyvūnų namai. Kūriniams būdingas ekologinis pasakojimo aspektas, mintis, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso gamtos (ir žmogaus) gyvenimo kokybė. Tačiau didaktika ir vėl dažnai paslepiama po pasakojimu ar meniniu vaizdu. Iš šių knygelių išaugo „Šviesos“ leidyklos 2012 m. išleista Mūsų šalies gamta: iliustruota vaikų enciklopedija.

Pažintinių knygų, serijos mažiesiems

Jau pirmosiose pažintinėse lietuvių vaikų literatūros serijose „Smalsutis“ ir „Tėviškė“ randame Paltanavičiaus knygų. „Smalsučio“ serijoje 1988 m. pasirodė jo Paukščių laikrodis. Šioje serijoje svarbus meninis pasakojimas, knygučių autoriai – rašytojai (Vytautas Petkevičius, Vytautas Misevičius ir kt.) ir mokslininkai (Rimantas Karazija, Paltanavičius ir kt.), gebantys valdyti meninį žodį. O „Tėviškės“ serijos knygoms, skirtoms jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams, dažnai buvo prikišamas faktinės medžiagos perteklius, akademinis pasakojimo būdas. 1989 m. išleista Paltanavičiaus knygelė Raudonkojis raudonsnapis iš kitų „Tėviškės“ serijos knygų išsiskiria pasakojimo ypatybėmis, siekiu sušildyti informacinę medžiagą. Štai kaip autorius skaitytojams prisistato anotacijoje: „Daugiau nei prieš tris dešimtis metų (1956), sausį, per pačius žiemos šalčius, mano gimtajame Užbalių kaime pasirodė gandras. Kaip jis atskrido žiemą ir kodėl manęs negalėjo atnešti kas nors kitas – man buvo svarbūs klausimai, kuriais įkyrėdavau savo Mamai. Vėliau susidraugavau su visais paukščiais: tuoj už gimtųjų namų kiemo gaudė plati giria. Esu biologas ˂…˃. Susikaupusius įspūdžius pasakoju jauniesiems skaitytojams. Ši mano knygelė – jau šešta. Didžiuojuosi, kad visos jos skirtos vaikams.“ Taigi pirmosiose knygose susiformavusi pasakojimo struktūra išlieka ir vėlesniosiose.

„Asvejos“ leidyklos serijoje „Atrandu pasaulį“ išleista Paltanavičiaus knygelė Kas girelėj ošia (2009). Joje autoriui talkina daugelio jo knygų dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Čia pasakojama apie 99 Lietuvoje augančias medžių rūšis. Šią ir kitas serijos knygas (Ir meška, ir skruzdėlytė, 1994; Jie gyvena su mumis, 1995) sieja meninis pasakojimas: „Kai pavargstame mokykloje ar darbe, pailsėti važiuojame į mišką. Medžių šlamėjimas, miško kvapai ir garsai gydo geriau už vaistus, tad vakare sugrįžtame žvalūs ir pamiršę ankstesnį nuovargį“ (p. 3). Knygoje randame informacijos apie medžio sandarą, kamienų, lapų rūšis – su piešiniais ir dalių pavadinimais. Medžio istorija pasakojama nuo sėklelės iki suaugusio medžio, supažindinama su žiemą vasarą žaliuojančių spygliuočių medžių ir krūmų rūšimis, visžaliais ir vasaržaliais lapuočiais. Tokie mums pažįstami ąžuolai, klevai ir beržai yra bent kelių rūšių – tai gerokai praplečia skaitytojų žinias, skatina atidžiau į medžius įsižiūrėti, įvertinti, pamėginti atskirti… Ši knyga – tarsi medžių žinynas, kuriame rasime ir miško, ir sodo, parko augalų (šilkmedžiai, obelys, kriaušės). Atsivertę knygos turinį, matome šią sistemą, galime paskaityti apie dominantį medį ar krūmą. Knyga baigiama skyriumi „Renkame medžių kolekciją“, kuriame mokoma, kaip sudaryti medžių lapų herbariumą, medžių nuopjovų, vaisių ar sėklų kolekciją. Kviečiama ir sodinti įdomius medžius, krūmus – formuoti savo žaliąjį sklypą, juk tai ilgas ir kruopštus darbas, kuriam reikia ir daug žinių apie augalus.

„Baltų lankų“ leidyklos serijoje „Ką skaitai?“, skirtoje 7–11 metų vaikams, – Paltanavičiaus knygelė Kaip atgimsta gamta? (2012), iliustruota Karolio Strautnieko. „Pavasaris išaušo kovą, tada tirpo sniegas, tekėjo upeliai. Ar plukdei juose laivelius?“ – iškart teiraujasi autorius skaitytojo. Teksto knygelėje nedaug, mažiau ir informacijos, pasakojimus susieja pavasario tema – gamta, žmonės, žiedai, paukščiai, bitės ir pavasario darbai („Mes ir balandis“). O kokie pavasario skanėstai? Sula, pušų ūgliai… „Pabandyk, gal ir tau patiks“ (p. 28), – raginama knygutės pabaigoje.

„Žaros“ leidyklos serijoje „Skaityk, klausykis, spalvink“ randame Paltanavičiaus knygelę Gyveno kartą debesėlis (2014) su kompaktine plokštele, kurioje istoriją apie debesėlį skaito pats autorius. Knygą itin šiuolaikiškai iliustravo Ieva Babilaitė. Tai pažintinis kūrinys patiems mažiausiems. Su gamta, metų laikais supažindinančio teksto jungtis – personažas kaimynas Petras, dėl žilų plaukų kupetos ir gyvumo (skrieja gatve riedučiais) pramintas dėde Debesėliu. Knygos puslapiai nesunumeruoti, viršelio aplankai ir siūlomi nuspalvinti piešiniai primena piešimo sąsiuvinį ar spalvinimo albumą. Paltanavičius išleido ir garsų knygelę patiems mažiausiems Lietuvos paukščiai: paklausyk, ką jie sako („Alma littera“, 2014). Šios dvi knygelės toliau plėtoja pirmųjų žaislinių knygelių apie gamtą tradiciją – 1996 m. išėjo knyga Kas čia praėjo? („Vyturys“), kurios idėjos autorė Birutė Grabauskaitė, iliustratorius Vilius Jurkūnas, o tekstus apie gyvūnus parašė Paltanavičius.

Gamtos pasaulis pasakose

Kita Paltanavičiaus kūrinių grupė – grožinė kūryba. Pati naujausia knygelė – Maži ežiuko sapnai („Nieko rimto“, 2015), kurią iliustravo rašytojo pamėgtoji Lina Eitmantytė-Valužienė. Realus gamtos pasaulio gyvūnas ežiukas naktį panyra į sapnus, kur jis jau tampa pasakų personažu: verda arbatą mėnuliui, ruošia bičiuliams dovanėles, plaukioja upelyje, skraido balionėliu. Atmintyje iškyla Mikės Pūkuotuko, balionu kylančio prie bičių drevės, paveikslas. Tokią realaus ir pasakinio pasaulio sąsają randame ir kitose autoriaus knygose. Pasaka – vienas mėgstamų Paltanavičiaus žanrų. Dar 1987 m. pasirodžiusios knygelės patiems mažiausiems Ir aš turiu saulutę („Vyturys“; iliustravo Rima Stasiūnaitė) herojai – gamtos pasaulio gyventojai. Čia taip pat yra informacijos apie gamtą, bet pasakos forma ją tarsi išlydo meniniame žodyje. Pirmoje pasakoje „Pasaka apie rudeninį žiogą“ prisistato pats pasakotojas: „Jis atskrido paviliotas mano stalinės lempos šviesos, nutūpė ant palangės priešais ir ilgai dzireno savo smuikeliu“ (p. 3). Savo dalyvavimu autorius struktūruoja pasaką – jos pabaigoje vėl grįžtama prie to paties: „Taip ir liko neparašyta pasaka apie nuo šalnų išgelbėtą gėlę. Parašiau tik apie rudeninį žiogą“ (p. 6). O užbaigia knygelę pavasarinė pasaka „Kerplėšinis iškeliauja“. Kerplėšinis, paraistės augalas, svajoja iškeliauti į šiltuosius kraštus, bet niekaip negali atsiplėšti nuo gimtosios vietos – prieš mus prabėga visi metų laikai, stebime augalų augimą, jų sąsajas: „Kai pasibeldė pavasaris, jo šaknys keistai įsitvėrė žemės, o nuo kelmo atsiskyrė kelios žalios ataugėlės. Praėjo vasara, ir štai jau žaliavo visas žilvičių krūmas“ (p. 87).

Knygelėje Kur išskrido pasakėlė („Gimtasis žodis“, 2009; iliustravo Ula Gabrielė Vaičiūnaitė) veikia ir miško, ir namų gyvūnai, ir vaikų žaislais virtę daiktai. Čia svarbios moralinės pamokos – draugystės, ištikimybės, globos ir rūpinimosi artimaisiais: maža mergaitė išplauna savo baltąją kiškutę, kad ši būtų panaši į žiemą („Baltoji kiškutė ir žiema“); klausiama, kodėl Molinukas paliko senelį („Senukas ir Molinukas“); kuriama pasakos sekimo vakarais situacija: „Kiekvieną vakarą tėtė Agnutei seka pasaką“. O paskutinės pasakos „Vėjo smuikas“ pabaigoje sakoma: „Ir šiandien dar skamba vėjo smuikas. Aš tik nežinau, kur auga eglė, kurios viršūnėn meistras įkėlė instrumentą. Tačiau, jei būsi girioj, pasiklausyk: gal tau pavyks jį rasti“ (p. 54).

Knygoje Kai sugenda telefonas („Žara“, 2013; dailininkė Ieva Babilaitė) pasakojama apie ryšio priemones – informacijos perdavimą laužais, saulės spinduliais, pašto balandžiais, laiškais ir telefonu. „Dabar telefonu naudojasi visi – jį turi girios žvėrys ir paukščiai, bitės ir skruzdėlė, net kurmis su šikšnosparniu“ (p. 5). Štai ir pereinama į pasakos erdvę – pasakojama, kas atsitiko girioje, kai sugedo jos telefonas. Meškučiui telefonas kvepia medumi, bebro telefone gurga vanduo, skruzdžių telefoną užgrobia kirmėlės, užpuola graužikai… Pasitelkus šiandieninės civilizacijos įvaizdį telefoną kalbama apie bendravimo, draugystės, tėvų ir vaikų santykius. Perskaičius knygą kyla mintis – gal ir neblogai, kai telefonas prapuola, sugenda arba jį sugraužia, – tada bendraujama tiesiogiai, be tarpininko.

Paltanavičiaus knygą Velniukas ir vieversiukas („Žara“, 2005) iš serijos „Vaikų knygelė“ skaitytojai išrinko geriausia metų knyga, o IBBY Lietuvos skyrius apdovanojo premija už išradingai ir kūrybingai panaudotus tautosakos motyvus. Tai miela ir jauki pasaka, kaip velniukas saugojo vieversio kiaušinį, kol iš jo išsirito paukščiukas: „Mažas kiaušinukas visai pakeitė kipšiuko gyvenimą – anksčiau jis buvo toks pat išdykęs kaip kiti, viską pamiršdavo, meluodavo. Dabar jis dažnai atsisakydavo sau mielų užsiėmimų vien tik todėl, kad savo turtą galėtų palaikyti rankoje“ (p. 13). Skaitytoją sujaudina kipšiuko susirūpinimas, kai jis, draugams pakeitus kiaušinį akmenuku, nebegirdi širdelės tvaksėjimo: „Jis šaltas, jame tylu. Jame niekas netvaksi“ (p. 15). Emocinga knygos pabaiga išreiškia išsiritusio vieversiuko padėką: „Ačiū tau, kipšiuk. Tu buvai pats nuostabiausias brolis. ˂…˃ O dabar sėdėk, šypsokis ir klausykis mano giesmelių“ (p. 23).

Tais pačiais metais išleistas Didvyrio kalnas atrodo gerokai nuobodesnis dėl gana monotoniško pasakojimo ir akivaizdžios didaktikos.

Knygoje Gandro Jono pasaulis („Terra publica“, 2009; dailininkė Dovilė Juknytė) autorius pasakos personažu ir pasakotoju renkasi gyvūną. Pradžia viską pasako: „Aš esu gandras Jonas. Ko gero, aš esu lietuvis, nes visa mano giminė kiekvieną pavasarį linksma parskrisdavo į Lietuvą, o rudenį iš jos išskrisdavo“ (p. 3). O štai pirmasis skyrius „Ką vadiname tėvyne“ akivaizdžiai atskleidžia gandrų ir žmonių gyvenimo panašumus, ypač tėvynės meilės jausmą. Gandras Jonas, palikdamas Lietuvą, vis gręžiojasi: „˂…˃ gal dar matyti kaimas ir medyje stūksantis mūsų lizdas? Gal dar regėti ežeras? Gal dar netoli tėvynė?“ (p. 6). Skyrius „Gandrams reikalingi žmonės, o žmonėms gandrai“ jau tiesiogiai, ne perkeltine prasme, pasakoja apie paukščių ir žmonių ryšį. Taigi žinias apie gandrus, jų gyvenimo būdą, lizdus, kelionės maršrutus susieja tėvynės meilės idėja, panašios gandrų ir žmonių gyvensenos vaizdai. Įasmenintas gandro Jono personažas artimas pasakų veikėjui, suprantamas jaunesniojo amžiaus skaitytojams.

Laiškai iš gamtos ir į gamtą

Pereinamosios tarp pažintinės ir grožinės grupės kūrinių yra laiškų knygos – Labas, kaip gyveni: 14 laiškų iš girios ir Girios paštas: 28 laiškai iš miesto ir iš girios („Nieko rimto“, 2010 ir 2014; abiejų dail. Lina Eitmantytė-Valužienė).

Knygoje Girios paštas panaudoti originalūs autoriaus rašteliai ir nuotraukos. Juose – gamtos stebėtojo pastabos, iš kurių ir išsirutulioja meninis pasakos žanro pasakojimas. Visas sumanymas atsiskleidžia pirmojoje istorijoje apie geltonsparnį drugelį: įasmeninimas, autorius pasakotojas, nusprendžiantis savo draugams iš girios parašyti laiškų, nes ,,[m]ano geri draugai iš girios rašė man, aš jų laiškus sudėjau į knygą, o jiems neparašiau“ (p. 60). Taip rašomi laiškai lapinui, krankliui, rupūžei, skruzdėlei ir kitiems, sulaukiama iš jų atsakymo. Antroji knygos dalis – priminimai sau, pasikartojantys ir rašteliuose, – tai informacija apie gyvūnus („Rupūžė išneršia 2–3 tūkstančius ikrelių. Ji gali gyventi iki 30 metų. O kiek mano draugui Rupūžiui?“). Šis klausimas sujungia meninį ir faktinį tekstą į visumą. Knygos pabaigoje autorius ragina skaitytojus stebėti aplinką, užsirašyti pastabas, rašyti laiškus: „Gal kada nors savo laiškus sudėsi į knygą ir ją padovanosi visiems?“ (p. 155). Knygos žanras susieja faktus ir išmonę, lavina vaizduotę ir suteikia žinių apie gamtą. Susirašinėjimas laiškais gimė „Laimiuko“ žurnale. Pirmoji knyga Labas, kaip gyveni? pasirodė dar 2010 m. Girios paštas – tai susiję su pirmąja knyga atsakymai į laiškus. Ši antroji knyga – tarsi herbariumo eksponatai; žiedai, lapai, užrašyti garsažodžiai… Juk visa tai galima įdėti į laišką ir išsiųsti draugui. Išlaikyta ir laiško struktūra: pašto ženklas su gyvūno atvaizdu, vokas, adresas, laiško formos tekstas. Šiuolaikiniame elektroninių komunikacijų pasaulyje tai irgi pažintinė medžiaga.

Apsakymai

Grožinės kūrybos lauke esama ir realistinio pasakojimo – apsakymų knygų. Knygą Medis užauga didelis („Vyturys“, 1985; iliustravo Dainius Paškevičius) sudaro du skyriai – „Takas per girią“ ir „Po kiemo kaštonais“. Vaikai gelbėja per audrą iškritusius iš lizdo gandriukus („Kai pakyla audra“), globoja gyvūnus žiemą („Vaikai, lapė ir vilkas“) ir mano, kad gyvūnai turi gyventi laisvėje, todėl renka pinigus, kad juos nupirktų ir paleistų („Visiems aišku, kad cirke ar zoologijos sode turi būti liūtas, meška, dramblys. Bet lapė… Gudrioji pasakų laputė negali gyventi tarp keturių sienų“, p. 46).

Iš šios žanrinės grupės išsiskiria knyga Mudu su tėtuku („Valstiečių laikraštis“, 2008). Tai memuariniai apsakymai, kurių atsiradimą ir turinį paaiškina autoriaus žodis knygos pradžioje: „Tu tikriausiai žinai, kad žmonės negimsta dideli. ˂…˃ tai, ko jie išmoksta būdami vaikai, juos lydi visą gyvenimą. ˂…˃ Beveik kiekvieną mūsų iš vaikystės lydi prisiminimai apie savo senelius. Juos šaukia ne visur vienodai – bočium, tėvuku, dzieduliu. Suvalkijoje tai – tėtukas“ (p. 7). Gražūs šeimos santykiai, miestiečio vaiko lankymasis kaime, gamtos pamokos… Pasakojimo jaukumu šie apsakymai primena gražiausius lietuvių klasikų Petro Cvirkos, Vinco Krėvės, Stepo Zobarsko kūrinius apie vaikystę. Ypač čia tiktų palyginimas su K. Maruko knygele Sunku būti geram, kurioje vaizduojama anūko ir tėtušiuko (taip čia vadinamas senelis) draugystė.

Aptariamoje Paltanavičiaus knygoje ne visi apsakymai tiesiogiai susiję. Štai „Drugiuje“ – moksleivių kasdienybės vaizdelis, vaiko ir balandžio draugystė, o apsakyme „Aš vis dar laukiu tavęs, vasara“ – mažo berniuko susirūpinimas dėl sergančios mamos ir pan. Tačiau moralinės vertybės – iš ten, iš bendravimo su tėtuku, iš suaugusiųjų ir vaikų draugystės. Dramatiškumo pasakojimui teikia praeities prisiminimai, žmonių nelaimės („Žiburėlis naktyje“, „Žvakelės lauko gale“). Čia nėra patoso, o santūrus pasakojimas tik sustiprina vidinę įtampą: tuščio lauko gale uždegtos žvakelės primena čia kažkada gyvenusius žmones ir jų tragišką likimą: „Visada drąsiai landžiojęs po sodą, seną, sugriuvusį rūsį, karstęsis po liepas, dabar sustojau tolėliau ir nežinojau, ką daryti ˂…˃. Žmonių niekur nebuvo, tik prie liepų ant žemės buvo padėtas plokščias akmuo, o ant jo degė žvakės“ (p. 50). Šis epizodas susijęs su paskutiniu knygelės apsakymu „Tėtuko istorija“, kuriame trumpai ir santūriai pasakojami tėtuko gyvenimo metai: „˂…˃ žinau, kad labai seniai tėtukas gyveno visai laisvoje Lietuvoje, arė žemę, matė karą ir partizanus“ (p. 56). Paskutiniame knygos pasakojime apie liepukus (liepžiedžius) tėtukas su anūku sudaro tvirtą sąjungą, turi savo paslapčių ir tarsi pratęsia vienas kitą: „Matau, kaip jis šypsosi ir žiūri į mane. Aš taip pat šypsausi ir linksiu galva…“ (p. 61).

Stambesniosios žanrinės formos

Apysakos žanras vėl grąžina autorių prie realybės ir fantazijos jungties. Štai apysaka Tai mes, pelės! (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004; dailininkas Gintaras Gesevičius) pasakoja peliukų Larso ir Luvisos iš Švedijos miesto Ystado kelionių istoriją. Jie keliauja jūra ir patiria daug nuotykių. Autoriaus tikslas – papasakoti apie paukštelių ir žvėrelių, vabzdžių gyvenimą, o skaitytojas mokomas stebėti aplinką. Žmonių ir gamtos gyvenimo vaizdai susipina ir sudaro neišardomą visumą. O svarbiausia kiekvienam yra namai: „Štai jie ir namuose. Pagaliau – savo mieluose namuose po virtuve, kur jų laukia mažas kambarys, krėslas ir knygos“ (p. 100). Knygoje daug žinių apie jūreivių gyvenimą laive, kelionę per Baltijos jūrą. Peliukai atsiduria ir lietuvio žvejo Jono namuose, girdi lietuvišką lopšinę. Taip vaikams papasakojama apie šalis, esančias šiapus ir anapus Baltijos jūros. Iliustracijose matome žemėlapius, rodančius laivo kelią erdvėje. Tai kelionių apysaka, patraukianti dinamiškumu ir peliukų – pasakinių personažų – patiriamais nuotykiais.

Apysakoje-pasakoje Leopardas Leonardas („Žara“, 2008) pasakojama apie netikėtai užsimezgusią žmogaus ir leopardo draugystę. Skaitytoją žavi nuoširdus bendravimas, žaismingi pokalbiai ir intriga. Pasakojamos žaismingos istorijos ir jų herojus kiek primena sovietinių laikų animacinio filmo apie liūto Bonifacijaus atostogas atmosferą. Šių dienų vaikams tai visiškai nauja istorija.

Šiame straipsnyje nepaminėjome ir neišanalizavome visų Paltanavičiaus knygų vaikams apie gamtą – tebandėme atskleisti pagrindines tematikos ir pasakojimo ypatybes, iš kurių atpažįstame autorių ir jo interesų lauką. Jau keturis dešimtmečius pasakojantis vaikams mokslininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius yra ir vaikų literatūros istorijos, ir šiuolaikinės literatūros autorius. Rašytojo knygose puikiai dera faktinė medžiaga ir meninis žodis, siekiama auklėti vaiką ne akivaizdžia didaktika, o meniniais vaizdais ir emocingu pasakojimu. Jo įtaigiam žodžiui paklūsta tiek patys mažiausi, tiek vyresni skaitytojai.
_____________________________

1 Džiuljeta Maskuliūnienė, „Pelkė lietuvių vaikų pažintinėje literatūroje“, Peldų takais: Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2011, p. 252.

2 Ibid.

3 Vincas Auryla, Lietuviu vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 274.

4 Neringa Mikalauskienė, „Mes vis dar šalia gamtos: Šiandieninė pažintinė literatūra vaikams“, Žvirblių takas, 2015, Nr. 5, p. 2.

5 Ibid., p. 3.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 1 (77)

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

BUVO KARTĄ...

Apžvalgos

NE PASAKŲ METAS (Realistinė ir pažintinė 2015 m. vaikų ir paauglių literatūra)
AR SUSPROGDINO SPROGĄ SPROGIMĄ SPROGIMAITĮ 2015 M. PASAKOS?
DVIRAČIU BEIEŠKANT POEZIJOS (2015 m. vaikų poezijos knygos)

Mano vaikystės skaitymai

„TAS GYVENIMO TRUMPUMAS“

Bibliografija

2015 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai