DUOKIT KELIĄ VILTINGIEMS DEBIUTANTAMS (2019 m. vaikų poezija)

 

 

 

 

Kaip rodo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacija, 2019 m. išėjo arti keturių dešimčių vaikų eilėraščių, eiliuotų pasakų ir pasakojimų knygų. Bet, kaip jau ne kartą rašant apžvalgas teko konstatuoti, tik nedidelė naujų eiliuotų knygų dalis verta vadintis poezija. Didžiuma naujųjų knygų yra mėgėjiškų eiliavimų rinkiniai. Išskyrus spalvinimo knygas su eiliuotais tekstais, jų tiražai negausūs, svyruoja nuo 50 iki 500, o dažniausiai leidžiama po 100–200 egzempliorių. Pasirodžiusios tokiu kukliu tiražu, vaikų bibliotekų šios knygos nepasiekia, geriausiu atveju po vieną leidinį, kaip privalomieji egzemplioriai, atgula didžiųjų bibliotekų archyviniuose skyriuose, o blogiausiu pakliūva tik į vieną – Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo – biblioteką. Rašau tai remdamasi savo pačios patirtimi ieškant knygų Kaune ir prisipažįstu: antrajame Lietuvos mieste maždaug penktadalio jų rasti nepavyko. Bet spręsdama pagal patekusiąsias į mano rankas norėčiau teigti, kad eiliavimų kokybė po truputį gerėja – gal todėl, kad vis daugiau vaikų knygų turi profesionalius redaktorius.

Žinoma, tarp pasirodžiusiųjų 2019 m. pasitaikė ir tokių šlubos grafomanijos pavyzdžių kaip Vytauto Stepono Vaičiūno Nykštuko ir jo draugų nuotykiai ar Ernestos Kučinskienės Vėjo spalvos. Vargani ir spalvinimo knygose – grynai komerciniuose leidiniuose – esantys eiliuoti tekstai (Gintaro Karlausko, Rūtos Vaškienės, Aurikos Navickienės). Bet Vidos Bladykaitės Močiutės rezginėlė, Karolinos Kazlauskienės Kregždučių dienos ir Valentino Vainilaičio Vaikystės sodais priskirtini prie sklandesnio eiliavimo rinkinių. O tarpinėmis tarp mėgėjiško eiliavimo ir išlavinto poetinio kalbėjimo knygų laikyčiau Viliaus Baltrėno eilėraščių rinkinius Rainis prisigretino?! Ai, gudrybė katino… ir Saulele! – ant purienų slenksčio, taip pat Jono Endrijaičio eilėraščių ir eiliuotų pasakaičių rinkinį Viešnagė Vorynėje. Baltrėno eilėraščiai išsiskiria intonacine dinamika ir lengva ritmika, įvairesnė nei kitų autorių ir jo eilėraščių strofika. Nemažai Endrijaičio eilėraščių sukurti stebint konkretų augantį vaiką ir kartais autoriui pavyksta nebanaliai, jautriai perteikti esmingesnius šio vaiko gyvenimo epizodus, pavyzdžiui, susidūrimą su mirtimi. Pacituosiu dvi eilėraščio „Amžinasis miegas“ strofas, nes trečioji, mano galva, yra nereikalinga, perteklinė: „Pavasarį ežiukas neatbus. / Yra ir amžinasis miegas. / Ir nepupsės ežiukas per lapus. / Ir neprikels ežiuko niekas. // Į jo nosytę vis puti puti – / Gal sukrutės sušalęs kamuoliukas… / Toli žiema. O vasara arti. / Tik niekas neprikels ežiuko.“

Bet jei ant eiliuotų knygų viršelių nebūtų autorių pavardžių, nepajėgtum atskirti, kuri kieno. Ir negrabieji, ir neblogai eiliuojantys minėti autoriai (ir neminėti kiti eiliuotojai) stokoja savito santykio su vaikų literatūra, tikrove, meninės išraiškos priemonėmis. Jie naudojasi lietuvių vaikų poezijoje labiausiai paplitusia rašymo technika, klišėmis tapusiais įvaizdžiais, sustabarėjusiais pasaulio kūrimo principais. Vaikų literatūros procese jie nedalyvauja, yra reikšmingi tik patys sau, todėl daugiau dėmesio jiems neskirsiu.

Virš. dail. Raimonda Namikaitė
Virš. dail. Raimonda Namikaitė

Kontrastas eiliuotojams – nė su kuo nesumaišoma, itin individuali Sigito Poškaus knygų stilistika. 2019-aisiais Poškus pradėjo naują knygų ciklą, pavadintą 99 kišenės, išėjo 1 kišenė, 2 kišenė ir 3 kišenė. Sprendžiant iš ciklo pavadinimo, manytina, kad autorius ketina išleisti jų devyniasdešimt devynias ir, tikėtina, jam tai pavyks, nes knygos, tiksliau, knygutės, yra tokios mažos ir plonos, kad iš tiesų tilptų didėlesnėje kišenėje. Pirmojoje kiekvienos knygutės pusėje – eiliuoti, antrojoje – proziniai tekstai. Taigi autorius tęsia rinkinių, kuriuose skelbiami įvairių žanrų kūriniai, tradiciją, išplėtotą vadinamųjų skaitinių cikle, tik pastarajame kūriniai buvo skelbiami pramaišiui. Poškaus, kaip vaikų poeto, tapatybė Kišenėse nepakitusi. Autorius yra perpratęs pačių vaikų kuriamų poetinių improvizacijų principus, turi daug patirties žaisti kalba ir tautosaka ir, kas labai svarbu, yra šmaikštus, ką liudija kad ir eilėraštis „Pasikalbėjom“ iš 1 kišenės: „Kas ten eina? / Ponas Niekas. // Kur jis traukia? / Į palaukę. // Ką jis neša? / Trupinėlį. // Kur jį dės? / Ant peties. // Tu juokauji? / Neatrodo. // Kas ant kupsto? / Bitės uostas, / tupi žvirblis kamine… // Su lapine kepure? / Šitas – ne“ (p. 5). Tik gaila, kad Kišenės išėjo itin mažu tiražu – po 100 egzempliorių.

Iš aukščiausią vietą dabartinėje vaikų poezijoje užimančių autorių 2019 m. po knygą išleido Ramutė Skučaitė (Pelėda žino!) ir Juozas Erlickas (Bijau varlės), bet kadangi tai yra anksčiau skelbtų eilėraščių rinktinės, jų neaptarsiu.

Virš. dail. Audronė Uzielaitė
Virš. dail. Audronė Uzielaitė

O apsistosiu prie trijų naujų, savitesniu pasaulio matymu patraukiančių rinkinių. Pradėsiu nuo apdovanojimą pelniusios knygos. Tai penktajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse (2017 m.) trečiąją premiją laimėjusi Lino Bitvinsko  knyga Kodėl miške švilpauti negalima. Knygos autorius yra įvaldęs eiliavimo techniką, be to, išsiskiria neįprastu vaikų poezijoje žvilgsniu į pasaulį. Knyga prasideda eilėraščiu „Kerėjimas proskynoje“, kuris, sakytum, įžanga, duoda toną visam rinkiniui, o tas tonas – gūdus: „Juodas strazdas / Kaip nelaimė – / Girioje gyvena / Baimė. / Apie sunkumus ir grėsmę / Gieda paukštis / Juodą giesmę. // Sutraška miške šakelės, / Pelkės / Tirštą rūką kelia,  / Ir išeina / Iš miškų / Šmėklos gąsdinti vaikų…“ Pirmasis knygos skyrius „Mūsų žemės dvasios“ grįstas tikėjimų ir mitologinių sakmių motyvais, o eilėraščius sieja įtaigiai skleidžiama baimė. Sąmoningai ar nesąmoningai atsirinkta bauginanti mitofolklorinė informacija papildoma baimę sustiprinančia autoriaus išmone ir susiejama su vaiku, dažniausiai šį pagąsdinant. Antai eilėraštyje „Kodėl miške švilpauti negalima“ perspėjama nešvilpauti miške, nes paklaidins Miškinis: „Nemanyk, kad tai juokai / Ir kad taip nebūna, / Skaudžiai verkdavo vaikai, / Pasiklydę krūmuos“, eilėraštyje „Kodėl vienam negalima eiti prie upės“ gąsdinama ten vaikų tykančiomis laumėmis: „Kai į upę, kur jos laikos, / Kiša koją paikas vaikas, / Laumės šito ir telaukia – / Griebia jį ir įsitraukia“, eilėraštyje „Matosi tiktai pakaušis – tupi šuliny Babaušis“ bauginama šuliny gyvenančia būtybe: „Nežiūrėk į šulinį / Ir nesemk vandens, / Nes tave Babaušis / Pas save nutemps. / Tupi ten, bet vengia / Didelio žmogaus, / O tave kaip varlę / Už ausų pagaus.“ Suprantamas Bitvinsko eilėraščių kalbėtojo, suaugusio, pagal žodyną, netgi senyvo žmogaus, noras sergėti vaikus nuo galimų grėsmių. Bet sergėjimas vien tik bauginant prieštarauja ir mitofolklorinei pasaulėžiūrai, ir juo labiau – šiuolaikinėms ugdymo nuostatoms. Be to, vyraujantis santykis su grėsmėmis kultūrinėje tradicijoje yra kitoks: jaunoji karta nuo senų senovės auginama pavyzdžiu iškeliant drąsiuosius – tuos, kurie įveikia tikrų ar tariamų grėsmių baimę ir sumanumu arba kova jas nugali. Yra Bitvinsko knygoje ir nepiktavalių miško dvasių, pavyzdžiui, vaistų nuo visų ligų gamintoja Pelkių boba arba į miestą atklydęs ir ten nepritapęs Maumas, bet ir juos vaizduojanti aplinka nejauki. Antrasis knygos skyrius „Mūsų žemės paslaptys“ paremtas padavimų motyvais. Gūdi atmosfera išlieka, ji kuriama nakties, požemio vaizdais, tik tiesiai į vaikus nukreipto gąsdinimo nebėra. Stipresni šio skyriaus eilėraščiai pasirodė turintieji siužeto elementų („Geležkalnis“, „Rūdupis“).

Niūroką knygos pasaulėvaizdį kuria ir Audronės Uzielaitės iliustracijos – daugiau mažiau realistinės, nupieštos blausiomis spalvomis, tarp kurių vyrauja ruda, pilka, smėlinė ir murzinai geltona. Ant viršelio regimas besijuokiantis vaikas – toks vienintelis visoje knygoje, nes Bitvinsko eilėraščiuose vaikai nesijuokia.

Kai į vaikų poeziją ateina autoriai, pelnę pripažinimą suaugusiesiems skirtomis knygomis, su jais siejami didesni lūkesčiai nei su nežinomais debiutantais. Smalsu, ar jie perpratę kūrybos vaikams, ypač mažiesiems, specifiką, ar siekia išsaugoti suaugusiesiems pademonstruotą individualų poetinį balsą, ar galima tikėtis, kad ilgainiui atnaujins vaikų poeziją taip, kaip Janina Degutytė, Sigitas Geda, Juozas Erlickas. 2019-aisiais tokių viltingų debiutų – du: pirmąsias knygas vaikams išleido suaugusiųjų skaitytojų įvertinti autoriai Vainius Bakas ir Dainius Gintalas.

Virš. dail. Marija Smirnovaitė
Virš. dail. Marija Smirnovaitė

Vainiaus Bako eilėraščių rinkinys Ką manė kamanė šliejasi prie lyrinės-romantinės lietuvių vaikų poezijos. Priešingai nei Bitvinsko, Bako vaizduojamas pasaulis šviesus, skaidrus ir, pabrėžtina, saugus vaikui. Įdomus sutapimas: pirmajame Bako, kaip ir Bitvinsko, rinkinio eilėraštyje užsimenama apie miško dvasias, tik jos visiškai kitokios – ne gąsdinančios, o geradarės: užsnūdusi kamanė „lengva tarsi sapnas užmigusio vaiko, / kurį miško dvasios globos ir mylės“ („Ką manė kamanė“). Bako knygoje vienur į pasaulį žvelgiama suaugusio žmogaus, kai kada save įvardijančio poetu, kitur – vaiko akimis, bet santykis su pasauliu išlieka panašus. Tai smalsus grožėjimasis ramiai įsižiūrint, tyliai įsiklausant ir tikint pasakišku jo stebuklingumu: „Jei nori, tikėk arba ne / stebuklais ir rojum, / aguonų raudonam fone / boružė ropoja. // Ir ką ten jinai taip toli / ant nugaros neša? / Toje užkerėtoj šaly – / taškelį ar dvasią? // Tik mirksnis, atrodo, ir štai – / pats vėjas jau kelia / tą Dievo karvytę aukštai, / į savo tvartelį“ („Dievo karvutės ganymai I“). Eilėraščiuose vyrauja gamtinė vaizdinija, pažįstama kaimo ar nedidelio miestelio vaikui. Rinkiniui būdinga vaikystės laiko idealizacija, o šis laikas svarbus ne dėl šaunių nuotykių ar smagių žaidimų, bet dėl atmintin nugulusio sąlyčio su gamta. Poetinio įkvėpimo metu atsiminimai gali išnirti raiškiomis vizualinėmis metaforomis: „Visos mano vaikystės žiemos / ant medinės lesyklos sutūpusios, / į šarmotus stiklus atsirėmusios, / melsvo šalčio prišalusios lūpos“ („Vaikystės žiemos“).

Be gamtos, Bako eilėraščių vaikus traukia kalbinė realybė, jiems įdomus kalbos ryšys su tikrove. Vaikų lūpomis klausiama, iš kur atsiranda paukščių pienas, jei paukščiai neturi tešmenų („Paukščių pienas“), kas nupynė svogūnų kasą ir kuo skiriasi mergaičių kasos nuo parduotuvių kasų („Svogūnų kasa“).

Nekyla abejonių, kad poetinės potencijos Bakas turi pakankamai. Vis dėlto atrodo, kad šį rinkinį jis paskubėjo išleisti, nes kai kurie eilėraščiai juodraštiški, ne iki galo nugludinti. Kliūva perdėm ilgi, kartais net per tris strofas besitęsiantys sakiniai, – jei skaito pats, tokius vaikui sunku suvokti. Minčių raiškai retsykiais pritrūksta aiškumo ir rišlumo, ypač kai jų posūkius lemia itin individualios asociacijos ar atsitiktiniai, tiesiog rimui tikę žodžiai.

Knygos dailininkės Marijos Smirnovaitės iliustracijos daugiaspalvės ir skaidrios. Vienur jomis subtiliai vizualizuojamas tekstas, kitur dailininkė piešiniais seka savas paralelines istorijas ir perkelia į užburiantį pasaulį, estetiniu įspūdžiu kai kada pranokstantį eilėraščius.

Virš. dail. Ula Šimulynaitė
Virš. dail. Ula Šimulynaitė

Lyginant Bako ir Gintalo debiutus vaikų poezijoje, akivaizdu, kad autoriai pasukę priešingomis kryptimis: Bakas – meditatyviojo lyrizmo, o Gintalas – žaidybiškojo komizmo. Skiriasi ir jųdviejų rinkinių vieta pereitų metų vaikų poezijos kontekste. Dainiaus Gintalo knyga Duokit kelią Begemotui!!! – ne tik ryškiausias debiutas, bet apskritai įsimintiniausia 2019 m. vaikų poezijos knyga.

Į lietuvių vaikų poeziją Gintalas ateina kaip novatorius, demonstruojantis galimybes atnaujinti stilistiką. Žaidimo erdvėje, kurioje pagrindinės taisyklės yra pokštavimas ir linksmybė, Gintalas sukuria savotišką naujakalbę – nykštukų greitakalbę. Pasisekė pirmąkart ją išgirsti iš paties poeto. Viename susitikime su Kauno pradinukais autorius garsiai skaitė savo kūrinius ir, kai greitakalbe pradėjo eilėraštį iš pavadintųjų „nykštukas nykštukui“, įsismaginę vaikai nebetvėrė kailyje, puolė prašyti, kad ir jie čia pat lygiai taip greitai galėtų paskaityti. Man, klausytojai, tada pasirodė, kad šie eilėraščiai yra tiesiog alogiški kalbiniai žaidimai, patraukiantys žodžių atsikartojimais ir jų nulemtais sąskambiais, beje, panašius eilėraščius žaisdami ekspromtu kuria ikimokyklinukai. Bet grįžus namo ir skaitant iš lėto paaiškėjo, kad klydau, – eilėraščiai prasmingi. Skaitant išryškėjo dar viena svarbi šių eilėraščių savybė – jie be didžiųjų raidžių ir taškų, tarsi būtų užfiksuoti nykštukų kalbos srauto fragmentai. Puiku! Poetiniu požiūriu tai visiškai motyvuota: nykštukų šneka kiek kitokia nei mūsų, tad ir jos užrašymo taisyklės mažumėlę kitokios – nykštukiškos. Pavyzdžiu tebūnie eilėraštis „nykštukas nykštukui (IV)“:

žinai, pažįstu vieną:

patinka, bet nedaro,

nedaro, nors patinka,

patinka, bet nenori,

nenori, nors galėtų,

galėtų, jei patiktų,

patiktų, jei bandytų,

bandytų, jei galvotų,

galvotų ir patiktų,

patiktų, jei suprastų,

suprastų, jei galvotų,

ir viską padarytų,

bet jis gi be galvos

„Nykštukiška“ stilistika parašytas ir nykštukų ciklui nepriklausantis kūrinys „Musių grandinėlė“. O kad šioji stilistika laisva varijuoti, matyti eilėraštyje „Nykštuko šnekelė apie pagalbą vienišam pieštukui“. Jis reprezentuoja dar vieną palyginti naują stilistinę vaikų poezijos tendenciją – nuo normų suvaržytos bendrinės kalbos pereinama prie šnekamosios, tiksliau – sakytinės, ir leidžiama jai tekėti visiškai laisvai, atspindint patį mąstymo kalbant procesą. Iš trintuko trupinukų pridaręs ežiukų, nykštukas su jais traukinuku išvažiuoja „Į kur / žinai / žinok / vienžo – nesakysiu tau / Nes tu / supranti / žinok / nesuprasi / juk tu – tušinukas / Mes pūškuojam / ištrint / ai – pasakysiu / jei jau sakau / Ką ant sienos / pripaišė  / toks pilkas / vienišas / liūdnas pieštukas“. Ne tik eilėraščiuose apie nykštukus – visoje Gintalo knygoje nevengiama žargonizmų, pavyzdžiui: „visiems pasakom  – čiau“ (p. 19), „Buvo net krankliai apakę, / Kaip jis skriejo iš paskos“ (p. 37), „Sau panyra vandenin / Ir iškart jam – viskas dzin“ (p. 42), „Radęs variantą kietą“ (p. 44). Žargonizmų vartojimas atitinka šios knygos kalbai būdingą artėjimą prie natūralios šnekos, drauge tai galima traktuoti ir kaip provokaciją.

Gintalo eilėraščiuose laisvai srūti leidžiama ne tik kalbai, bet ir fantazijai. Itin savotiškas nykštukų pasaulis, išsiskiriantis ne tik jų šnekėsena, bet ir judrumu. Keistomis, alogiškomis, tikriau, sapno logika grįstomis transformacijomis patraukia eilėraštis „Eiliuotė apie Sigio migį, o gal tik sapnas apie beduino kuoją“.

Kaip ir Poškaus, Gintalo eilėraščiai panėši į eiliuotas pačių vaikų improvizacijas. Regis, tik bestrikinėdamas vaikas lyg gyvenimo džiaugsmo šūksnį galėtų sudėti tokį skambų naujadarišką junginį – Lumsė Plumsė Barabumsė! Vedamas šio trinario naujadaro kaip vardo, poetas fantazuoja istoriją, derančią vardo savininkui – linksmam, padaužiškam, nenuspėjamo elgesio personažui, kurio detalesnį portretą leidžia susikurti skaitytojui, išnašoje po eilėraščiu paaiškindamas: „Lumsė Plumsė Barabumsė – vieni sakė, kad ji panaši į laumę su prijuoste, kurioje – didelė kišenė, o kiti – labiau į kengūrą… Ai, suprasi ten…“ („Kišenės paslaptis“). Tokių smagių išgalvotų vardų yra ir daugiau: višta Mažgė Pažkė Krakatažkė, varlė Šmurba Burba.

Kaip ir mėgėjiškų eiliavimų knygose, Gintalo rinkinyje daug kur vaizduojami gyvūnai, bet jų traktuotė kitokia, originali. Atsiribojus nuo tautosakoje ir vaikų literatūroje klišėmis tapusių gyvūnų tipažų, Gintalo eilėraščiuose gyvūnai individualizuojami, o įsimintino išraiškingumo jų paveikslams suteikia naudojamos kuo įvairesnės komizmo priemonės. Vienais atvejais, varijuodamas pakartojimais, poetas iki kraštutinumo hiperbolizuoja kokią nors vieną savybę, pavyzdžiui, varlės Šmurbos Burbos burbėjimą: „Tik vieną akimirką, kai ryja musę ar uodą, / Neburba, / Bet, vos tik nuryja, / Įgauna dar daugiau jėgų burbėti! / O tada jau… net ant savo burbėjimo burba: / Tada ant to burbėjimo burbėjimo burba, / Tada ant to burbėjimo burbėjimo burbėjimo burba, / Ir dar ant burbėjimo burbėjimo burbėjimo burbėjimo… / Kol galiausiai tam visam burbėjime / Priburbuliuoja“ („Apie tokią varlę“). Kitais atvejais personažo būdą atskleidžia situacijos komiškumas, tarkim, cholerišką šerno prigimtį rodo ūmi reakcija – staigus alogiškas būklės pasikeitimas ir impulsyvus veiksmas: pas kirpėją musę skustis mėlyną barzdą ir ūsą pasiruošusiam šernui, išgirdus apie vištos pavogtą braškę, per dvi sekundes iš pykčio barzda pajuosta, ir jis nesiskutęs pasileidžia per brūzgynus („Braškė“). Karvės tuščiagarbiškumui išjuokti autorius pasitelkia satyrą ir absurdą: trokšdama būti išskirtinė („Žodžiu, ji nusprendė, kad bus ypatinga, / Gerokai aukščiau už kitas, / Kurioms ir vaizduotės, ir polėkio stinga, / Sakykim, už kiemo vištas“), karvė per stebuklą užskrenda į obels viršūnę, bet, lūžus šakai, tuoj vožiasi ant ožio galvos („Polėkis“). Komiškas vištą pamilusio kalakuto paveikslas kuriamas parodijuojant paplitusią siužetinę schemą apie herojų, vaduojantį pagrobtą mylimąją („Kalakuto meilė“). Atskirą ciklą Gintalo knygoje sudaro eilėraščiai apie simpatiškąjį Begemotą, kuriamas humoristiškai sušiuolaikintas jo paveikslas. Begemotas gyvena Vilniuje, bute, kuriame tik du kambariai – virtuvė ir vonia, pastaroji dar yra ir valgomasis bei miegamasis. Savo būstą jis išlaiko itin moderniu būdu: „Tik bėda, kad nepakanka / Būti išdidžiam, kai tenka // Išlaikyti būstą savo.  / Cha, jis knarkimu prekiavo! // Kaip? – gal dar paklaustum tu… / Žinoma – internetu!“ (p. 43). Internetas Begemotui yra kasdienybės dalis: juo užsisako dviratį, skaipu bendrauja su pusbroliu iš Afrikos.

Gintalo poezijos veržlumą, dinamiką, fantazijos siausmą išraiškingai perteikia ekspresyvios, vaikų piešinius kiek primenančios Ulos Šimulynaitės iliustracijos.

Taigi 2019-ieji lietuvių vaikų poezijai nebuvo nei itin prasti, nei stulbinamai geri. Ieškant išskirtinesnio glausto apibūdinimo, gal tiktų juos pavadinti viltingų debiutų metais. Pripažįstu, įsimintinų debiutantų nedaug, bet tikėkimės, kad, radę kelią į vaikų poeziją, jie jo nepames.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 1 (93)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

ŽODŽIŲ ALKIS

Apžvalgos

NEDERLIAUS METAI.  ĮSTRIGĘ ADRESATO PAIEŠKOSE (2019 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)
TAIP PAT APIE TĄ PATĮ (2019 m. lietuvių autorių pasakinė proza)

Mano vaikystės skaitymai

GALVODAVAU APIE NEBAIGTĄ SKAITYTI KNYGĄ

Sukaktys

ŽINOMA IR NEPAŽĮSTAMA ILONA WIKLAND

Bibliografija

2019 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai