GALVODAVAU APIE NEBAIGTĄ SKAITYTI KNYGĄ

– Papasakokite apie savo vaikystės namus. Kur gimėte, kokioje šeimoje augote? Kaip apibūdintumėte savo tėvų pedagogiką, auklėjimo principus?

– Gyvenu tėviškėje. Tai Užubalių vienkiemis Kupiškio rajone. Šioje sodyboje gimiau ir užaugau. Kilometras iki pagrindinio žvyrkelio, trys kilometrai iki Alizavos miestelio. Sodybą juosia plačiašakės liepos. Atgaivą teikia tėvo sodintos, skiepytos ir puoselėtos obelys, šiandien jau plačiai išsikerojusios. Kiekvieną pavasarį jos apsigaubia storomis žiedų paklodėmis, o vasarą ir rudenį dovanoja įvairiausių skonių obuolių.

Mano tėvelis – Vorkutos tremtinys. Per nelaimingą atsitikimą anglių kasykloje netekęs dešinės rankos ir šitaip gavęs galimybę anksčiau laiko grįžti į tėvynę. Kiek atsimenu, kasmet, kartą per ketvirtį, jis rašydavo laiškus į Komijos ASSR, kad gyvas ir gyvena. Tuos laiškus antspaudu patvirtindavo Alizavos apylinkės darbo žmonių valdžios vykdomasis komitetas, o paštininkė kartą per ketvirtį atnešdavo piniginę perlaidą iš Vorkutos – dvidešimt tris rublius ir trisdešimt kapeikų.

Mamos gyvenimas buvo sunkus. Ištekėjusi už invalido, turėjo dirbti ir sunkius vyriškus darbus. Be to, gimėme mes su broliu – dvynukai.

Tėvelis, turėdamas tik vieną kairę ranką, niekada nesėdėjo be darbo. Tai, susikonstravęs variklį, drožė skiedras namų stogams. Tai, susipirkęs karšimo mašinų, karšė vilnas. Mūsų namuose nuolat būdavo svetimų žmonių. Tėtis piešė aliejiniais dažais labai dailius paveikslus, kuriuos pamačiusios moterys užsinorėdavo tokių turėti ir pas save. Tėvelis piešė jų užsakymus. Pieštuku iš mažos nuotraukėlės jis mokėjo nupiešti didelį paveikslą – portretą, atrodantį lyg tikra nuotrauka. Ir šituos portretus užsakinėjo žmonės. Paprašytas jis sumūrydavo krosnį. Dalgiu prišienaudavo karvutei šieno. Žinojo visas vietas, kur miške auga baravykai ir raudonykai…

Namie nuo ryto iki vakaro visi dirbdavo. Suaugusiesiems turėdavome padėti ir mes, vaikai. Iš pradžių – babai. Žiemą – suplėšyti kalnus plunksnų. Vasarą – raškyti agrastus ir gnaibyti jų uogų kotelius. (Tų agrastų buvo labai daug!) Rudenį laukdavo tėčio pripjauti glėbiai apynių. Reikėjo nuraškyti jų spurgus. Šiek tiek paaugę ravėdavome kilometrines kolūkio pašarinių runkelių vagas. Kai pradėjome lankyti pradinę mokyklą, mama įsidarbino kolūkyje melžėja. Grįžę iš mokyklos, bėgdavome į fermą jai padėti: valyti mėšlo, pašluoti, panešioti kibirų, o po pusmečio – jau ir pamelžti karvių…

– Ar turite pirmąją vaikystės knygą? Jeigu taip, kokių prisiminimų ji kelia? Ar su knyga, rašytiniu žodžiu susidūrėte dar namie, ar jau mokykloje?

– Knygas skaitė tik tėvas. Mama neturėjo laiko, o baba nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Knygų tėčiui į namus atnešdavo bibliotekininkė iš Alizavos miestelio. Mama pažadėjo, jei būsim geri, paprašyti knygos ir mums. Labai ryškiai atsimenu tą vakarą… Mama, pabaigus ūkio ruošos darbus, uždegė žibalinę lempą ir, pasiėmusi didelę knygą, atsisėdo ant lovos. Susiraitėme šalia. Mama atvertė knygą, o iš jos lyg gyva žiūrėjo didžiulė pelė. Mama skaitė apie Kalėdų eglutę, apie dovanas vaikams. Kitame puslapyje maldai sudėję rankutes gailiai žvelgė vaikai: berniukas ir mergaitė. Tokie į mus panašūs…Perskaičiusi kelis puslapius, mama pasakė, kad knyga neįdomi, ir padėjo aukštai, kad jos nepasiektume ir nesudraskytume. Daugiau laiko nei tos, nei kitos knygos skaitymui mama nerado. Vaikystės knygos paveikslas stovėjo akyse visą gyvenimą. Pradėjusi dirbti bibliotekoje atpažinau tą knygą. Tai Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno Spragtukas ir pelių karalius, iš vokiečių kalbos verstas Adelės Laigonaitės, su nuostabiomis Adrienne’os Segur iliustracijomis.

Pirmoji nuosava knyga buvo su gražuole laputaite ant mėlyno viršelio – Vinco Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis. Ją už labai gerą mokymąsi antroje klasėje man padovanojo mokytoja Teresėlė Vadlugienė. Už labai gerą mokymąsi trečioje klasėje mokytoja padovanojo kitą knygą – Vytauto Petkevičiaus Sieksnis, Sprindžio vaikas. Skaičiau ir juokiausi, vėl skaičiau ir vėl juokiausi. Skaičiau garsiai ir tėčiui, ir broliui, ir mamai, ir babai. Juokėmės visi. Kelerius metus tai buvo mūsų Šeimos knyga, dažnai ją tai vienas, tai kitas pasiimdavo dar ir dar kartą paskaityti, kol kartą kaimynas paprašė tėvo leisti parsinešus ją parodyti savo vaikams. Tėtė knygą davė, bet atgal į mūsų namus ji nebegrįžo.

– Kokiais keliais ėjote į pradinę mokyklą? Ar prisimenate pirmąją mokytoją? Kokie jausmai apima šiandien pagalvojus apie pradinę mokyklą? Papasakokite apie skaitymo patirtį joje. Ar buvote aktyvi skaitytoja? Kas skatino skaityti? Kokios vaikystės knygos išlikusios atmintyje?

– Girsteikių pradinė mokykla buvo už trijų kilometrų nuo namų. Pakeliui užsukdavome pas kaimynų vaikus ir į mokyklą droždavome pėsčiomis jau visas būrys. Smagu būdavo! Mokykla buvo įrengta dideliame mediniame name. Viename jo gale mus, septynis pirmokus ir keturis trečiokus, mokė mokytoja Teresėlė. Kitame gale – antrokus ir ketvirtokus – kita mokytoja. Bibliotekos mokykla neturėjo. Ji buvo dar už kilometro. Virš parduotuvės veikė Muntvydų kaimo biblioteka. Bibliotekininkė parodė lentynėlę, iš kurios galėjome rinktis knygų. Į biblioteką eidavome kelis kartus per savaitę. Viliojo parduotuvė, kurioje galėdavome nusipirkti po 100 gramų saldainių, o paskui į viršų – bibliotekon. Patikdavo skaityti parsineštą knygutę. Labai mėgau Petro Cvirkos Rainiukus, Vaikų karą, Paslaptį, Kosto Kubilinsko eiliuotas pasakas. Prisimenu, kaip verkiau skaitydama Ievos Simonaitytės Meilutį ir gužiuką. Labai buvo gaila raišos Rožytės, o vanago pagriebtos Gužiuko mamos vištos – dar labiau…

Mokytoja mylėjo mus visus lyg savo vaikus. Vadino maloniniais vardais: Petriuku, Antaniuku, Audrute, Laimute. Ilgai girdavo kiekvieną prieš visą klasę už gražią rašyseną, už perskaitytą ir papasakotą knygą, už gerai atliktus namų darbus ir t. t. O kokius vaidinimus Naujųjų metų ir Kovo 8-osios šventėms paruošdavo su mumis, savo mokiniais! Mūsų pasirodymų žiūrėti prisirinkdavo sausakimša kaimo kultūros namų salė. Puikiai atsimenu, kaip repetavome Samuilo Maršako „Katės namus“. Mokytoja garsiai perskaitė pasaką ir paskirstė, kas kokį vaidmenį turės vaidinti. Ilgai, pasilikę po pamokų, repetavome. Tėveliai padarė kaukes. Mūsų tėtis iš pašarinio buroko išskaptavo katės veidą, o mums, vaikams, liepė priplėšyti iš laikraščio smulkių skiautelių. Jas mirkė į miltinę tešlą ir klijavo ant išskaptuoto buroko. Po savaitės nuvožė išdžiūvusią katės kaukę, gražiai apipjaustė ir nudažė. Tai buvo stebuklas! Labai didžiavausi ta kauke ir kad man ją padarė tėtis. Mokytoja padėkojo tėveliui.

– Ar paauglystėje, kaip kartais atsitinka, buvo nutrūkęs ryšys su literatūra? Kaip prisimenate  paauglystės metus? Jeigu skaitėte, tai kokias knygas?

– Penktoje klasėje jau mokiausi didelėje (apie 400 mokinių) Alizavos vidurinėje mokykloje. Bet biblioteka joje buvo sugrūsta į ankštą medinio rūbinės priestato kambarėlį. Šioje rūbinėje mes, į kaimus važinėjančios mergaitės, laukdavome po porą valandų maršrutinio autobuso. Šnekučiuodavome, prisigalvodavome visokiausių žaidimų. Į biblioteką kartą per savaitę ateidavo bibliotekininkė Stasė Černienė iš Alizavos miestelio bibliotekos. Sykį ji mus, belaukiančias autobuso, pakvietė į bibliotekininkų būrelį. Nuo tol dienomis, kai ji ateidavo į mokyklos biblioteką, mes, pasilikusios po pamokų, segdavome į segtuvus laikraščius, rūšiuodavome per savaitę susikaupusius žurnalus. Jų buvo daug! Į inventorinę knygą turėjome surašyti gautas naujas knygas, sužymėti jų indeksus ir sudėlioti į lentynas. Bibliotekininkė, žinoma, mus pirmiausia pamokė, bet vis tiek knygų indeksavimas buvo toks sudėtingas, kad net galvas paskausdavo nuo įtampos. Bibliotekininkė vis ragino išsirinkti knygą, kurią visos perskaičiusios norėtume aptarti. Rinkomės ir vieną, ir kitą, bet tokios, kuri visoms patiktų, neradome, o bibliotekininkė nerado laiko knygos aptarti.

Dabar, prisimindama mokyklinius metus, suprantu, kaip mums trūko suaugusiųjų patarimo, kokią knygą kurioje klasėje skaityti. Rinkomės pačios, kaip išmanėme. Gal septintoje klasėje pasiėmiau Honoré de Balzaco Tėvas Gorijo ir… nieko nesupratau. O, perskaičiusi Alexandre’o Dumas Grafo Montekristo tris knygas, troškau, kad dar trys tokio pat storumo knygos būtų. Tada susiradau ir kitas miestelio bibliotekoje buvusias A. Dumas knygas: Juodąją tulpę, Karalienę Margo, Tris muškietininkus. O vienos knygutės taip ir nepajėgiau įveikti – tokia graudi ir bauginanti buvo. Pradedu skaityti – ir verkiu, pradedu – ir vėl baisu, graudu, negera. Grąžinau ją bibliotekai taip ir neperskaičiusi. Tai buvo Mykolo Sluckio apsakymai Aš vėl matau vėliavą.

Devintoje klasėje lietuvių kalbos ir literatūros pradėjo mokyti nauja ir jauna mokytoja Nijolė Leikaitė. Jos pamokos buvo mėgstamiausios ir laukiamiausios. Ištraukas iš knygų mokytoja skaitydavo lyg aktorė. Kalbant apie vieną ar kitą knygą, jos veidas nušvisdavo, nejučia prikaustydavo klausytis to, ką ji pasakoja. Mums, paaugliams, ji atnešdavo paskaityti vieną ar kitą savo knygą. Šitaip perskaitėme Jono Mikelinsko Vandens nešėją, Jerome’o Davido Salingerio Rugiuose prie bedugnės, Algimanto Zurbos Šimtadienį ir kt. Retkarčiais susirinkdavome pas mokytoją į jos butelį ir žvakių šviesoje burdavomės iš Williamo Shakespeare’o sonetų knygos, paskui mokytoja garsiai ir labai gražiai tas eiles skaitydavo…

Paauglystėje dar daugiau skaičiau. Perskaičiau Hugh Loftingo knygas apie daktarą Dolitlį, jo nuotykius mėnulyje, cirke, sode. Atradau „Drąsiųjų kelių“ seriją. Skaitydavau pasislėpusi sode ar daržinėje ant šieno, kad mama nebartų, jog akis sugadinsiu nuo tokio baisaus skaitymo. Vos pamačiusi mane su knyga, ji tuoj pat sugalvodavo kokio darbo. Ravėdavau daržą ar šieną grėbdavau, o galvodavau tik apie nebaigtą skaityti knygą. Norėdavosi kuo greičiau vėl pasinerti į tą įdomų gyvenimą.

– Kiek žinau, baigusi mokyklą studijavote nehumanitarinius dalykus. Kaip tapote bibliotekininke? Ar kada nors dėl to gailėjotės? Kokia bibliotekininko vieta nedidelio miestelio mokykloje? Kaip atrodo mokyklos bibliotekininko kasdienybė?

– Nekaip sekėsi matematika, tad ieškojau studijų, kuriose nereikėtų draugauti su skaičiais. Pasirinkau veterinaro specialybę. Beje, tai irgi šiek tiek susiję su knyga. Namie visą laiką buvo sena, apšiurusi knyga Apie namų ūkio gyvulių ligas ir jų gydymą. Joje buvo gausu labai tikroviškų iliustracijų su karvytėmis, arkliais, avytėmis, o šalia jų – daktaras, teikiantis pagalbą. Vaikystėje dažnai pasiėmusi tą knygą smalsiai apžiūrinėdavau paveikslėlius. Tie vaizdai turbūt įsirėžė į sąmonę, nes stodama mokytis tvirtai žinojau, kad būsiu gera gyvulių daktarė.

Veterinarijos gydytoja dirbau tik pusantrų metų. Man, grįžusiai dirbti į gimtinę jaunai specialistei, buvo pasiūlytos aukštos pirmininko pavaduotojo politiniams reikalams pareigos. Prislėgė atsakomybė, bet išmokau organizuotumo, atkakliai siekti tikslo.

Užsisakius atostogų kelionę – Viduržemio jūros kruizą, iš saugumo atėjo laiškas rajono partijos komitetui. Jame buvo rašoma, kad mano tėvas – nuteistas tremtinys, kad negaliu eiti tokių atsakingų pareigų, kad man draudžiama vykti į užsienį.

Buvau perkelta į Alizavos apylinkės LDT vykdomąjį komitetą. Jo pirmininke išdirbau dvi kadencijas – penkerius metus. Netikėtai mirus tėčiui atsisakiau šio darbo. Paskui ištekėjau, gimė dukros…

Į Alizavos mokyklos bendruomenės gyvenimą aktyviai įsiliejau dukrai Vilei pradėjus lankyti pirmąją klasę. Buvau išrinkta į mokyklos tarybą, padėdavau dukros mokytojai organizuoti renginius. Kartą pasikvietęs direktorius pranešė, kad gautas mokyklos bibliotekininko etatas, ir pasiūlė šias pareigas man. Dvejojau ir svarsčiau visą vasarą: ar sugebėsiu? Juk nieko nežinau apie bibliotekininko darbą. Ryžtis paskatino mokyklinio bibliotekininkų būrelio prisiminimai. Jeigu vaikai būdami dirbome, tai gal kaip nors įveiksiu. O knygų aptarimus su vaikais tikrai organizuosiu! Ir pirmąją savo darbo dieną pradėjau su trenksmu: išleisdama mokyklos laikraštuką, į Rugsėjo 1-osios šventę prikviesdama būrį verslininkų ir ūkininkų, būsimų mokyklos renginių rėmėjų. Pasijutau, lyg kas sparnus man būtų įdavęs. Atsivėrė galimybės reikštis organizaciniams gabumams, kūrybiniams sumanymams.

Bibliotekininko abėcėlės mane mokė direktoriaus paprašytos moterys iš Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos. Pirmus metus tikrinau fondą pagal inventorines knygas ir nurašinėjau tūkstančius kažkieno kažkur pradangintų knygų.

Į bibliotekininkų būrelį užsirašė per dvidešimt aukštesniųjų klasių mergaičių ir berniukų. Iš pradžių jie visi labai norėjo įrašyti formuliaruose skaitytojams išduodamas knygas, lėkdavo po skambučio, kuris pirmesnis. O skaitytojų buvo antplūdis. Pirmą kartą mokyklos istorijoje visai dienai duris atlapojo biblioteka.

Kitąmet buvo įrengta bibliotekos skaitykla. Joje sustatė senus, „Hansabank“ dovanotus kompiuterius su keletu įdiegtų žaidimų (interneto nebuvo). Na, ir užvirė košmaras. Kompiuterinius žaidimus žaisti norėjo visi: nuo mažiausio iki didžiausio. Paskelbiau užsiėmimų tvarkaraštį, bet mažai kas jo paisė. Didieji stumdė mažylius, šie skundėsi. Dar net nenuskambėjus skambučiui atskuosdavo vyresnieji užsiimti vietų, o po skambučio į pamoką reikėdavo barimu nuvaryti nuo kompiuterio. Pikto komendanto vaidmuo man labai nepatiko. Žiūrėdavai į laikrodį ir nesulaukdavai, kada baigsis darbo valandos.

Bet… seni kompiuteriai greitai ėmė gesti. Po pusmečio su didžiuliu trenksmu nusprogo paskutinis. AČIŪ DIEVUI! Tokios beprasmės veiklos tikrai nereikia.

iklos tikrai nereikia. Nesu bibliotekininkė, tik išduodanti knygas. Aš – visavertė mokyklos pedagogų tarybos narė, dalyvaujanti visuose susirinkimuose, posėdžiuose, priimanti sprendimus, kartu su mokytojais kurianti strateginius ir metinius planus, atsiskaitanti už jų įgyvendinimą. Vedu neformaliojo ugdymo užsiėmimus. Esu atsakinga už popamokinę veiklą. Jau dvidešimt metų koordinuoju mokyklos jaunųjų žurnalistų veiklą. Ir skaitymo skatinimo būrelį kasmet turiu. Dalyvaujame įvairiuose konkursuose. Smarkiai jiems ruošiamės. Labai džiaugiamės, kai pasiseka.

– Esate aktyvi bibliotekininkė, nuolat vykdanti įvairius skaitymo skatinimo projektus. Kurie iš jų, žvelgiant iš laiko atstumo, dabar Jums atrodo sėkmingiausi? Glaustai juos apibūdinkite.

– 2008-aisiais, Skaitymo metais, vykusiuose seminaruose išmokome rašyti skaitymo skatinimo projektus. Nuo tol kasmet teikiu paraiškas vis naujiems mokyklos bendruomenės pageidavimams įgyvendinti.

Finansuotas projektas – tai gerai suplanuotos, pamatuotos ir apskaičiuotos, iš anksto su vidaus ir išorės partneriais suderintos labai įdomios ir sėkmingos veiklos garantija. Toks darbas teikia didžiulį džiaugsmą ir malonumą. Tada į laikrodį nežiūri ir darbo valandų neskaičiuoji.

Visi įgyvendinti projektai formavo teigiamą mokinių ir jų šeimų aplinką knygoms skaityti, teigiamą požiūrį į pačią knygą. Įgyvendinti bendruomenės narių pageidavimai – organizuoti susitikimai su autoriais, išvykos į spektaklius, seminarai apie knygų skaitymo motyvacijos šaltinius. Skaitymo prestižui gerinti telktos bendruomeninės institucijos ir visuomeninės organizacijos. Vykdydami projektus bendradarbiavome ne tik su Kupiškio r. mokyklomis, bet ir su Anykščių r. Traupio pagrindine mokykla, su Danvudžio (JAV, Atlanta) lituanistine mokykla.

Gražia tradicija tapo bendruomenės žygis į mitologinį Dijokalnį Zasinyčių miške. Ant kalno supažindinama su protėvių papročiais, vaikai ir tėveliai skaito sakmes, padavimus, pasakas. Užsimezgė draugystė su Pasvalio visureigių klubu. Jo nariai nuveža žygio dalyvių mantą, vaikus ir mamas šlapiu, paprasta mašina neišvažiuojamu keliu. 2019 m. rugsėjo 14 d. dešimt klubo visureigių vežiojo Alizavos, Noriūnų ir Skapiškio pagrindinių mokyklų mokinius po Zasinyčių ir Puznos miškus. Lankėme gamtos ir etnokultūros objektus. Ant Dijokalnio vyko muzikanto Gedimino Žilio autorinis koncertas, mitologines sakmes ir pasakas sekė charizmatiškasis Laimutis Vasilevičius iš Panevėžio. Žygio dalyvius sužavėjo miške skambąs sakytinis žodis ir muzika. Jaunimas džiūgavo smagiai pasivažinėjęs miško bekele.

Prasminga veikla įsiminė 2018 m. įgyvendintas Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotas projektas „Lietuvos šimtmetis ir knygos vaikams“. Iš projekto lėšų įsigytos trūkstamos šimtuko knygos (turimas galvoje projektas ir katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. – Red. past.).

Per mokslo metus buvo organizuojami renginiai, patraukliai reprezentuojantys šimtuko knygas, kviečiantys mokinius jas skaityti ir diskutuoti. 6–8 klasių mokiniai važiavo į Nacionalinį dramos teatrą žiūrėti Jono Vaitkaus spektaklio „Atžalynas“, prieš tai perskaitę Kazio Binkio pjesę ir gavę atitinkamų užduočių spektaklio refleksijai. Mokykloje surengta poezijos šventė „Baltoji varnele, atskrisk ar ateik“. Su šeštaklasiais kruopščiai studijavome Sigito Gedos biografiją ir kūrybą, dalyvavome Kupiškio r. mokyklų konkurse, skirtame poeto 75-mečiui. Aldonos Liobytės pasakų rinktinę Gulbė karaliaus pati skaitė visų klasių bendruomenės, paskui kūrė menines instaliacijas „Šimtas lietuviškų pasakų herojų“. Su trečiaklasiais perskaitę Vytauto V. Landsbergio Rudnosiuko istorijas, parengėme literatūrinę kompoziciją, o aukštesniųjų klasių mokiniai ją nufilmavo ir sukūrė filmuką. Su juo dalyvavome Mažųjų knygos bičiulių festivalyje. Su dramos būrelio mokiniais, perskaitę ir išanalizavę Balio Sruogos Giesmę apie Gediminą, kūrėme stilizuotas lėles ir pastatėme spektaklį „Gedimino sapnas“, kurį parodėme ir mokiniams, ir tėveliams, ir kaimynams rokiškėnams. Pradinukai skaitė Justino Marcinkevičiaus knygutę Voro vestuvės ir važiavo žiūrėti Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklio, pastatyto pagal šią knygą. Įvyko 5–10 klasių mokinių susitikimas su rašytoju V. V. Landsbergiu. Net dvi dienas mokykloje su 1–5 klasių mokiniais dirbo knygų iliustruotojas ir rašytojas Paulius Juodišius.

Mokytojos išradingai panaudojo šimtuko knygas integruotose pamokose. „Vaizdo ir judesio raiška Kosto Kubilinsko poemėlėje „Ledinukas“ – tai dailės ir choreografijos pamoka penktaklasiams. „Pažink paukštį“ – integruotos lietuvių literatūros, biologijos, muzikos ir dailės pamokos, kuriose mokiniai dirbo su Kazio Grigo smulkiosios tautosakos knyga Čir vir vir pavasaris. Labai linksmai ir prasmingai vyko biologijos ir lietuvių literatūros pamoka „Pasivaikščiojimas po grybų šalį“: ieškota Just. Marcinkevičiaus Grybų karo ir Antano Baranausko Anykščių šilelio bendrysčių ir įdomybių.

Ypatingais renginiais įsimintini projektai „Pasaka – kartų tiltas“ (įspūdingos dailininkės Nomedos Marčėnaitės pamokos, nepaprastai šiltas susitikimas su aktore Doloresa Kazragyte, šeimų varžytuvės), „Šeimyninė kelionė po lietuvių mitologiją“ (susitikimas su rašytoju Selemonu Paltanavičiumi, išvyka į Liaudies buities muziejų, edukacinė kelionė į Šventąją girią). Aktorių trupė „Teatriukas“ specialiai Alizavos bendruomenei sukūrė programą pagal Rimvydo Stankevičiaus eiliuotą mitologinę pasaką Pūgos durys. Į Knygos šventę suvažiavo mokiniai iš visų Kupiškio r. mokyklų.

Išbandėme ir elektroninių knygų skaitymą. Aktyviai rinkdami pagedusius mobiliuosius telefonus laimėjome respublikinį konkursą ir gavome prizą – dešimt planšetinių kompiuterių. Iš projekto „Skaitymo džiaugsmas: vakar, šiandien, rytoj“ lėšų nupirkome ir įdiegėme 38 elektronines knygas. Organizavome šių knygų skaitymo pamokas, aptarimus, viktorinas.

Naujų grožinės literatūros knygų įsigyjame už taškus, gautus vykdant ekologinį projektą „Mes rūšiuojam“. Pernai už juos pirktomis knygomis pradžiuginome tarpmokyklinio garsinio skaitymo konkurso nugalėtojus, šiemet nupirkome naujų vertingų knygų paaugliams, planuojame jų skaitymą ir tarpmokyklines protų žaidynes.

– Ar ir Jūs manote, kad šiuolaikiniai mokiniai neskaito arba skaito mažiau? Kodėl taip yra?

– Tiek, kiek skaitė mano dukros, šiandien mokiniai tikrai nebeskaito. Tiek, kiek skaitė 2000–2010 m. mokiniai, šiandien tikrai nebeskaito.

Gerieji mokiniai skaito lietuvių literatūros mokytojų nurodytas knygas, kurias reikia perskaityti pagal privalomąją programą. Bėda ta, jog sąrašus mokytojai duoda pavasarį, kad mokiniai neskubėdami knygas susirastų ir per vasarą perskaitytų. Deja, tokių tik vienetai. Prasidėjus mokslo metams jau ima stigti laiko knygoms skaityti. Krūvos namų užduočių, o dar Igno Šeiniaus Kuprelį būtinai reikia perskaityti, kad pasikeltum pažymio vidurkį… O skaitymo džiaugsmą teikiančiai knygai laiko nebelieka. Be to, mokiniai labai užsiėmę po pamokų. Šaulių savanorių ar jaunųjų dviratininkų veikla, futbolo ir krepšinio treniruotės, turizmas – tai jaunimas renkasi kur kas noriau nei knygų skaitymą.

Kad mokiniai pamatytų ir perskaitytų vertingas knygas, suaugusieji turi labai pasukti galvas.

– Kaip iš mokyklos bibliotekininko pozicijų atrodo šiuolaikinė literatūra, knygų leidyba? Ar turite knygų, kurios tarp Jūsų skaitytojų itin populiarios, mėgstamos?

– Turtinga šiuolaikinė literatūra. Puikiai dirba leidyklos. Kasmet išleidžiama gerų, gražių ir lietuvių autorių, ir verstinių knygų. Džiugu, kad kasmet galiu dalyvauti vaikų ir jaunimo literatūros derliaus aptarimuose. Liūdna, kad kaimų mokyklos negali skirti lėšų naujausioms ir geriausioms knygoms įsigyti. Vis dėlto kasmet labai aktyviai dalyvaujame „Metų knygos rinkimų“ akcijoje. Gauname pačias geriausias lietuvių vaikų ar paauglių rašytojų knygas. Ir svarbiausia, kad labai smarkiai jas išnagrinėjame, daug su jomis dirbame. Gaila, kad negalime turėti ir vaikų, ir paauglių kategorijų knygų: turime pasirinkti arba tas, arba anas. Todėl nenuostabu, kad mėgstamiausiomis vaikų (arba paauglių) knygomis tampa viena ar kita akcijos knyga. Kiek anksčiau skaitomiausios buvo Aido Jurašiaus Pypas ir jo nutikimai, Selemono Paltanavičiaus Maži ežiuko sapnai, Danguolės Kandrotienės Spintos istorijos, Rebekos Unos Atjunk, Vytauto Račicko Baltos durys.

Esu nepaprastai dėkinga fondo „Švieskime vaikus“ organizatoriams. Tik šio fondo dėka kasmet praturtėja ir kaimų bibliotekos. Ir praturtėja nuostabiai geromis knygomis! Kaip šaunu, kad naujai, patraukliai leidžiama ir klasika. Šiemet ypač apsidžiaugiau gražutėlėmis Balio Sruogos knygomis Giesmė apie Gediminą. Va tokias tai skaitys! O senos, smulkiu šriftu, be paveiksliukų knygelės šiuolaikiniam vaikui neįduosi.

Alizavos pagrindinės mokyklos vaikai, kaip ir visos Lietuvos vaikai, labai mėgsta Linos Žutautės knygutes apie Kakę Makę, Eduardo Mieželaičio Zuikį puikį, Justino Marcinkevičiaus Grybų karą ir Voro vestuves, Vytės Nemunėlio Meškiuką Rudnosiuką, Kęstučio Kasparavičiaus Sapnų katytę, Mažąją žiemą, Trumpas istorijas, Kvailas istorijas ir kt. Nors ir nušiurusios nuo dažno nešiojimo, vis dar skaitomos švedų Jujjos ir Tomo Wieslanderių paveikslėlių knygos apie Mamulės Mū nuotykius.

Melvino Burgesso Vilko kauksmas, Michaelio Morpurgo Karo žirgas, Ulfo Starko Sikstenas, Suzanne’os Collins Bado žaidynės, Kieros Cass Atranka, Davido Walliamso juokingosios knygos populiariausios tarp vyresniųjų.

– Paminėjote savo dukras, kurios buvo ir turbūt tebėra labai aktyvios skaitytojos. Kaip manote, kas tai lėmė? Kokios buvo mėgstamos jų vaikystės ar paauglystės knygos?

– Garsinis knygų skaitymas nuo metukų. Skaitėme abi su mama pasikeisdamos eilėraščius iš senų „Genio“ žurnalų, iš bibliotekos knygų. Užprenumeravau „Naminuko“ žurnalą, net nežinodama, kad ten vien užduotėlės, skaitymui tiko tik vaikų laiškai. Garsiai skaitėme tuos laiškus. Pirmieji pusantrų metukų Vilytės sakiniai buvo citatos iš „Naminuko“ žurnalo. Labai juokingai atrodė – vaikšto po kiemą ir garsiai kalba: „Aš turiu karvę. Mano karvė dviragė…“ (citata iš vaiko laiško „Naminukui“). Atmintinai išmokdavo eilėraštukų ir kasdien kartodavo. Lankydamasi pas vaikų gydytoją kaskart padeklamuodavo vis naują eilėraštuką. Skaityti išmoko dėliodama medines kaladėles su raidėmis. Ketverių metų skaitė pati.

Dalytę skaityti išmokė mano mama. Savarankiškai ji skaitė penkerių. Dalė labai norėjo daryti viską, ką daro sesė. Ketvirtokė Vilė užrašų knygelėje aprašydavo ir nupiešdavo perskaitytą knygutę, tą patį darė ir priešmokyklinukė Dalytė. Saugau tas jų knygutes. Štai įrašas iš Vilės užrašų knygutės: „2002 m. birželio 11 d. Kazys Boruta. Jurgio Paketurio klajonės. Šioje knygoje daug išdaigų ir pokštų, nuotykių, kuriuos patyrė Jurgis Paketuris…“ Pirmas Dalės knygutės įrašas: „2002 m. birželio 18 d. Vištytės pyragas. Baltarusių liaudies pasaka. Knygelė apie vištytę, žąsytę, antytę. Kaip jos tingėjo, o valgyt norėjo.“

Sklaidau ir skaitau abiejų dukrų knygutes. Vilė: Jonas Avyžius Šarkos gudrybė, K. Marukas Auksinis karosiukas, Selemonas Paltanavičius Paukščių laikrodis, Eduardas Mieželaitis Žalioji poliklinika, Jurga Ivanauskaitė Stebuklinga spanguolė, W. Hauffas Nykštukas Nosis ir t. t. Mažoji Dalytė: nanajų liaudies pasaka Ajoga, Pranas Mašiotas Julytės kiškelis, Vacys Reimeris Šimtas dėdžių, Aleksandras Puškinas Pasaka apie popą ir jo berną Baldą, Vytautas Petkevičius Kodėlčius, ulčių pasaka Kodėl varlė pažaliavo, rusų liaudies pasaka Bandelė ir t. t.

Trečioje klasėje Dalė rašinyje apie save rašo: „Skaitau plėšikų, piratų, raganų, vaiduoklių nuotykių knygas.“ Šeštokės Vilės perskaitytų knygų aprašymuose – Vytauto Račicko Zuika padūkėlis, Gavrilo Trojepolskio Baltasis Bimas Juodoji Ausis, Frances Hodgson Burnett Mažoji princesė, Christine’os Nöstlinger Pirmadienį viskas kitaip, Ingmar Koin Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti, Luji Busenaro Kapitonas pramuštgalvis, Astridos Lindgren Ronja plėšiko duktė, septynios J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijos knygos ir t. t.

Mano mergaičių skaitomos knygos buvo ir man puikiausiai žinomos, nes jos arba skaitė garsiai ir man, arba papasakodavo, ką perskaičiusios. Mes nuolat kalbėdavome apie jų knygas, kasmet abi dukros važiuodavo į Vilniaus knygų mugę (Vilė nuo penktos, o Dalė nuo antros klasės), ten išsirinkusios nusipirkdavo patikusių knygų, dažnai su autorių autografais. Žinoma, visos parsivežtos knygos buvo perskaitytos ir apkalbėtos.

Nuo mažens skatinau dukras dalyvauti įvairiuose konkursuose. Trejų metukų Vilė išmoko piešti grybus ir piešdavo juos visur kur. „Genio“ žurnalas tąkart paskelbė vaikų piešinių konkursą. Nusiunčiau Vilytės grybus. Ir kiek buvo visiems džiaugsmo, kai sulaukėme dovanėlės iš Japonijos, labai gražaus atviruko – origamio. „Šeimininkės“ laikraštis skelbė vaikų su karnavalinėmis kaukėmis nuotraukų konkursą. Dalyvavome ir sulaukėme dovanos – dviejų brolių Grimmų pasakų knygų! Pirmaklasė Vilė dalyvavo šauniausio moksleivio konkurse ir nušluostė nosis vyresniems mokiniams. Šeštaklasė Dalė laimėjo respublikiniame skaitytojų konkurse. Abi dukros buvo daugybės renginių ir konkursų, vykusių mokykloje ir rajone, dalyvės, dažnai ir laureatės. Aktyvus dalyvavimas ir pergalės stiprino jų pasitikėjimą jėgomis, ugdė kūrybiškumą. Knygų skaitymas vaikystėje ir paauglystėje turtino vaizduotę, lavino iškalbą. Abiem joms visų dalykų pamokos sekėsi labai gerai.

Šiandien Vilė – UAB „Kupiškėnų mintys“ žurnalistė, augina trejų metukų sūnelį, o Dalė – SEB banko klientų vadybininkė.

– Kokias vaikų ir paauglių knygas, jau būdama suaugusi, dirbdama bibliotekoje, pamilote Jūs pati? Ką linkėtumėte perskaityti visos Lietuvos vaikams?

– Gintarę Adomaitytę pamilau skaitydama jos straipsnius dar jaunystėje. Prenumeruojamame žurnale „Jaunimo gretos“ jos straipsnius perskaitydavau pirmučiausiai. Dirbdama mokykloje iš naujo atradau Gintarę. Jos su niekuo nesumaišysi. Žaviuosi šios rašytojos Sparnuotosiomis iškabomis, Paklydusia pasaka, Čiobrelių dvaru, Žaliojo namo paslaptimi, o visos Lietuvos vaikams siūlyčiau perskaityti jos Vėjų miesto pasakas. Gražiau parašyti neįmanoma.

Esu Justino Žilinsko kūrybos gerbėja. Jo knygos apie kauką Gugį – kaip tik tai, ko man reikia: ir mitologija, ir fantastika, ir nuotykiai.

Neeilinės Gendručio Morkūno knygos: Blusyno pasakojimai, Velniškai karštos atostogos, Grįžimo istorija. Šiomis knygomis ilgai gyveni ir jau negali jų pamiršti.

Žaviuosi Kęstučio Kasparavičiaus kūryba. Jo knygas vaikai mėgsta, skaito. Bet viena iš jų – labai ypatinga. Kvailas istorijas linkiu perskaityti kiekvienam vaikui.

Dar labai norėčiau, kad vaikai susirastų islandų rašytojo Andri Snær Magnasono Mėlynosios planetos istoriją – ir ekologinę, ir filosofinę, ir ironišką, ir nepamirštamą istoriją vaikams (ir ne tik vaikams!).

Didžiausias mano atradimas – amerikietės Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas. Apie gamtos atbudimą, apie tarmiškai kalbančių kaimo žmonių nuoširdumą ir kilnumą. Dvylikos vaikų mama Suzana Sojerbiu – herojė, į kurią visada lygiavausi. Jos gebėjimas suprasti vaikus, nuoširdus bendravimas su jais man buvo elgesio su vaikais ir šeimoje, ir mokykloje pavyzdys.

Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai. Rimvydo Stankevičiaus Pūgos durys. Kotrynos Zylės Sukeistas…

– Ačiū už atsakymus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 1 (93)