ŽINOMA IR NEPAŽĮSTAMA ILONA WIKLAND
Kas iš mūsų nežino Karlsono, Padaužų kaimo vaikų, nykštuko Nilso Karlsono, Ronjos plėšiko dukters ar brolių Liūtaširdžių? Bet daugelis net nenutuokia, kad regimąjį pavidalą šiems Astridos Lindgren knygų veikėjams suteikusi dailininkė yra estė – šiemet 90-ąjį gimtadienį švenčianti Ilona Wikland. Ši moteris – puikus pavyzdys to, kaip, nepaisant prastų likimo kortų, darbštumu ir iniciatyvumu galima pasirūpinti savimi ir sulaukti sėkmės.
Maire-Ilon Pääbo gimė 1930 m. vasario 5 d. Tartu mieste statybos inžinieriaus Maxo Pääbo ir menininkės Vidos Juse’s šeimoje. Jos mama buvo diplomuota tapytoja ir tekstilės menininkė, taip pat sėkmingai užsiėmė aliejine tapyba, grafika ir mozaika. Netrukus po dukters gimimo tėvai išsiskyrė, tėtis su naująja šeima persikėlė gyventi į Taliną, o mama išvyko tobulintis į Italiją. Ilona iš pradžių gyveno Tartu pas močiutę iš mamos pusės, paskui keletą metų su mama Taline, o vėliau buvo išsiųsta į mažą pajūrio miestelį Hapsalu pas tėčio tėvus. Jos močiutė buvo mokytoja, o senelis – stačiatikių bažnyčios chorvedys ir regentas. Seneliai labai mylėjo mažąją Iloną ir pas juos mergaitė gavo tai, ko nesugebėjo duoti tėvai.
Ilonos duotuose interviu Hapsalu prisiminimai visad šviesūs, ryškūs ir linksmi. Labiausiai jai įsiminė šiltos, saulėtos vasaros idiliškame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Ilonos vaikystės miestelio gatvės buvo apstatytos senais mielais mediniais namukais, čia ji galėjo laisvai elgtis, žaisti ir skaityti knygas kiek tik panorėjusi. Vis dėlto mergaitę persekiojo neaiškūs tėčio ir mamos santykiai, slėgė jų abiejų ilgesys ir netikrumas dėl ateities. Bet kasdienybei tos mintys netrukdė – Ilona užtektinai turėjo kuo džiaugtis. Tokį vaizdą ji kuria ir vaikams skirtose autobiografinėse knygose Ilga ilga kelionė (Pikk, pikk teekond), Mano močiutės namuose (Minu vanaema majas) ir kt.
Sovietų Sąjungai okupavus Estiją ir baiminantis tremties buvo nuspręsta Iloną kartu su klasės draugės šeima išplukdyti laivu į Švediją, pas tenai jau išvykusį tėtį. Žvelgdama į praeitį, tėčio sprendimą Ilona suvokė kaip išdavystę: tik pamanykit, pačiam pabėgti į Vakarus, o vaiką palikti močiutei, ir dar vykstant karui. Mergaitė būtų norėjusi, kad ir seneliai keliautų kartu į Švediją, bet jie jautėsi pernelyg seni tokiai didelei permainai ir nutarė likti Estijoje. Baisią kelionę per audringą jūrą nutraukė tamsoje išniręs tariamų priešų laivo siluetas. Laimė, tai pasirodė esąs gelbėtojų laivas, į kurį keturiolikmetė Ilona įsilaipino kartu su klasės draugės šeima.
Švedijoje Ilona ėmė rūpintis teta, kažkodėl niekuomet nebuvo nė kalbos apie gyvenimą pas tėtį. Nors ir labai nusivylusi, dukra ilgai ieškojo artimesnio ryšio su tėvu, tačiau veltui, tad sulaukusi dvidešimt trejų liovėsi stengusis. Ji daug mąstė apie santykius su tėvu ir pripažino, kad tai labai paveikė ją pačią ir jos kūrybą. Tikriausiai dėl to Ilona tapo atsargi su žmonėmis, visada siekė būti savarankiška ir nepriklausoma.
Pirmuosius metus Švedijoje Ilona prisimena kaip vienus laimingiausių gyvenime. Ji nusprendė nusigręžti nuo visko, kas nemalonu, ir pradėti naują gyvenimą. Buvo tvirtai numačiusi susilieti su vietiniais ir tapti švede, daugiau niekada nebesigręžioti į Estiją. Kadangi ir jos teta buvo menininkė, gyveno nepritekliuje, bet su tuo jos jau buvo apsipratusios per karo metus, tad labiau telkėsi į saugumą, ramybę ir patiriamus džiaugsmus. Jiedvi gyveno kukliame nuomojamame kambarėlyje, bet drauge joms buvo gera, nes mylėjo viena kitą, drauge tapė ir piešė. Ilona vėl jautėsi palaikoma ir globojama. Per tetą ji susipažino su meno mokyklos direktoriumi Akke Kumlienu ir šis piešimu jau seniai besidominčią mergaitę priėmė į savo knygų ir reklamos meno mokyklą laisvąja klausytoja. Ilona ten mokėsi 1945–1946 m. A. Kumlienas buvo nuostabus pedagogas, visad padėjęs Ilonai ir ją palaikęs. Mokydamasi ji įgijo meninius pagrindus ir įkvėpimo, įgavo drąsos, mokykla jai tapo lemiamu postūmiu renkantis gyvenimo kelią. Mokydamasi meno mokykloje Ilona, būdama vos penkiolikos metų, iliustravo savo pirmąją knygą.
Be A. Kumlieno meno mokyklos, Ilona dar tobulinosi Menų akademijoje (1949 m.), Signe’s Barth tapybos mokykloje (1952–1953 m.) ir visur kitur, kur tik buvo įmanoma. Vieną 1948 m. pusmetį ji stažavosi Londone, kur po daugybės susirašinėjimo metų susitiko su mama. Jųdviejų ryšys nenutrūko iki pat mamos mirties, nors tokia santykių šiluma, kokios būtų troškusi dukra, tarp jų neužsimezgė. Ne visada pavyksta sulipdyti tai, kas jau kartą suskilo.
1951 m., būdama vos dvidešimt vienerių, Ilona ištekėjo už jūrų laivyno karininko Stigo Wiklando, o 1953 m. jiems gimė pirmoji dukra Ana. Be jos, Ilona turi dar tris dukteris: Helenę, Birgitą ir Fredriką. Nė viena iš jų nepasirinko meno, bet dvi susijusios su vaikais ir jų gerove. Ilona turi dešimt anūkų.
XX a. šeštajame dešimtmetyje motinystės atostogos Švedijoje dar buvo neapmokamos, tad Ilona suprato turinti nors kiek prisidėti prie šeimos išlaikymo. Be to, sutuoktinis dažnai būdavo išplaukęs į jūrą ir ji jautėsi vieniša. O dar Ilonai buvo svarbu, pačiai užsidirbant pragyvenimui, išreikšti save mene. Taigi ji sukaupė visą drąsą ir nuėjusi į leidyklą „Rabén ja Sjögren“ pasisiūlė iliustruoti knygas. Leidykloje redaktore dirbo Astrida Lindgren, ji buvo ką tik baigusi rašyti knygą Mijo, mano Mijo (1954). Ingrida Vang Nyman, lig tol iliustravusi rašytojos knygas, tarp jų ir Pepę Ilgakojinę, sunkiai susirgo, ir A. Lindgren Švedijoje nerado kito tinkamo dailininko. I. Wikland siaubingai bijojo, bet rašytojai jos eskizai patiko. Taip prasidėjo keturiasdešimt metų trukęs jųdviejų bendradarbiavimas ir draugystė iki pat A. Lindgren mirties.
A. Lindgren visados suteikdavo Ilonai daug laisvės kuriant iliustracijas ir dažniausiai rašytojai netekdavo nusivilti, vis dėlto dviejų knygų eskizus teko perpiešti, nes autorei jie nepatiko. Tai Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo ir Ronja plėšiko duktė. Iš pradžių I. Wikland Karlsoną nupiešė kaip senuką su paltu ir akiniais. „Tai ne Karlsonas“, – tepasakė rašytoja. Taigi dailininkei teko imtis darbo iš naujo. Tą tikrąjį Karlsoną Ilona sutiko Paryžiaus turguje. Jis buvo nedidukas, vaikštinėjo aplinkui su karučiu ir vilkėjo mėlynas kelnes su languotais marškiniais. Vos tą vyriškį išvydusi, Ilona iškart suprato, jog tai tikrasis Karlsonas – gražus, protingas vyras iš stuomens ir iš liemens pačiame jėgų žydėjime. Ilonai teko ilgai ilgai sekti jam iš paskos, kad atvaizdas gražiai nugultų popieriuje. Pamačiusi tą Karlsoną A. Lindgren buvo labiau nei patenkinta.
Anot I. Wikland, A. Lindgren visados pasitikėdavo jos piešiniais, tik kartais duodavo nurodymų, kurių reikėjo laikytis. Ilonos jie niekada nevaržė. Jos manymu, jei tekstas gimsta pirmiau ir rašytojas tiksliai žino, ką įsivaizduoja, dailininko užduotis tėra sekti paskui tą fantaziją.
Pavyzdžiui, A. Lindgren pageidavo, kad visi vaikai jos knygose būtų gražūs. Dėl to dailininkei teko perpiešti ir knygos Ronja plėšiko duktė (1981) pagrindinę veikėją. Iš pradžių ji buvo pavaizduota kaip samių mergaitė lygiais juodais plaukais ir siauromis akimis, bet autorė pageidavo ją matyti kaip dailią garbanę. Iš spaudos paaiškėjo, kad Ronja, kaip ir daugelis A. Lindgren herojų, turėjo prototipę – ir ši tikroji Ronja buvo su ilgomis juodomis garbanomis, bet Ilona to negalėjo žinoti. Labai buvo sunku piešti Ronjos tėvą, nes pačios Ilonos santykiai su tėčiu buvo sudėtingi. Į pagalbą dailininkei atėjo vaikai. Ronjos tėčio prototipu Ilona pasirinko vyriausios dukters Helenės vyrą šveicarą.
Daugelio nuomone, I. Wikland kūrybos viršūnė yra A. Lindgren knygos Broliai Liūtaširdžiai (1973) iliustracijos – jose įtaigiais, jausmingais, meistriškais tušo piešiniais pažadintas ypatingas pasaulis. Dailininkė prisipažino visų pirma esanti piešėja ir kad juodos ir baltos spalvų technika jai patinka labiau už spalvotas paveikslėlių knygų iliustracijas. I. Wik land sako neturinti spalvinio pojūčio. Nors anksčiau ji buvo prasitarusi mėgstanti spalvas, bet tai turbūt labiau priminė nelaimingą meilę. Vėliau ji vis dėlto tvirtino dirbdama su spalvomis padariusi didelę pažangą. Pats šios knygos rengimo procesas irgi buvo ypatingas. Mat rankraštį iš rašytojos iliustruotoja gavo ne visą iškart, o dalimis, tad turėjo nekantriai laukti naujo gabaliuko, kad galėtų piešti toliau.
Sunkiau I. Wikland sekėsi patenkinti kitą A. Lindgren pageidavimą. Mat rašytoja norėjo, kad figūros ir visi kiti elementai turėtų aiškius kontūrus. Esą taip mažam vaikui lengviau suvokti iliustracijas. Vis dėlto knygoje Žiūrėk, Madike, sninga! (1983) dailininkė nuėjo kitu keliu. Ji paaiškino rašytojai negalinti piešti sniego su kontūrais. Pamačiusi rezultatą, autorė buvo labai patenkinta. Ilona mano, kad nuotaika kartais svarbesnė už detales. Galbūt kaip tik dėl sukurtos nuotaikos tai viena mėgstamiausių I. Wikland knygų.
Per ilgą kūrybinę karjerą I. Wikland iliustravo ne tik A. Lindgren, bet ir kitų žinomų rašytojų – Selmos Lagerlöf, Barbro Lindgren, Hanso Petersono, Annos Mari Falk, Edith Unnerstad ir kt. – kūrybą. Iš viso ji yra apipavidalinusi beveik keturiasdešimties rašytojų kūrinius, arti šimto knygų. Kad I. Wikland tiek daug suspėjo, iš dalies kaltas jos negebėjimas pasakyti ne. Visą gyvenimą dirbdama laisvai samdoma menininke, ji priimdavo kone kiekvieną pasiūlymą baimindamasi, kad kitaip liks be darbo. Vos baigus iliustruoti kokį kūrinį, eilėje jau laukdavo vienas ar keli kiti. Išėjusi į pensiją ji ypač mėgavosi tuo, kad gali laisviau rinktis.
Rašytojai vertino I. Wikland gebėjimą natūraliai vaizduoti vaikus, pagauti smagius charakterius ir kurti saugią aplinką. I. Wikland piešiniuose atsiveria nuoširdus ir šiltas pasaulis, kuriame kiekvienas jaučiasi saugus.
Vis dėlto kurti iliustracijas dailininkei nėra lengva. Gavusi tekstą ji paprastai labai susirūpina, ar susidoros ir kaip susidoros su užduotimi. Tuomet ji būna nerami ir negali užmigti. Kai pagaliau užminga, susapnuoja būsimos knygos iliustracijas, o gimsta jos vėliau, jau atsibudus. Nusiraminimas ateina bandant galvoje sukurtus paveikslėlius perkelti ant popieriaus. Neretai nutinka, kad kokia nors, regis, fantastiška mintis popieriuje pasirodo banali ir nevykusi, tada tenka ją pergalvoti ir bandyti iš naujo. Menininkė supranta, jog ji ir turi rūpintis, drebėti ir kentėti. Jeigu dirbsi ramiai ir be rūpesčių, nieko gero iš to neišeis, – mano ji. Tarytum tiems paveikslėliams kažko trūktų.
Bendradarbiauti su A. Lindgren gerai sekėsi dėl to, kad jiedvi, kaip sakoma, suprato viena kitą iš pusės žodžio. Joms abiem patiko ilgai planuoti eskizus, paskui išbandyti įvairias galimybes, tada susiėjus viską aptarti ir išsirinkti geriausią variantą. Abi kūrėjos buvo panašios tuo, kad nepripažino kompromisų dėl kokybės, nei A. Lindgren, nei I. Wikland nebuvo linkusios atiduoti spaudai knygos, kuria abi nebūtų buvusios patenkintos nuo pradžios iki galo.
Anot I. Wikland, iliustruoti A. Lindgren knygas buvo kur kas lengviau nei kitų autorių. Jos kūrinių kalba nepaprastai lengva, nors ji pasakoja apie svarbiausius gyvenime dalykus: saugumą, šilumą, meilę. Tai rūpi kiekvienam žmogui. I. Wikland yra sakiusi, kad A. Lindgren tekstai, jau pirmą kartą skaitomi, pažadina vidinius paveikslus, o taip veikia toli gražu ne kiekvieno rašytojo kūryba. Prieš pradėdama iliustruoti I. Wikland kiekvieną tekstą skaito pakartotinai, kol jis įsimena taip, kad paveikslėliai gimsta tarsi patys savaime.
Kartais I. Wikland kritikuojama už perdėtą idiliškumą. Tiesa, jos iliustracijose dažnai regime mielas apvalutes mamas, stiprius, tvirtų rankų tėčius. Virtuvėse nuolat kyla kepinių tešla, per kraštus liejasi pienas ir grietinėlė, dubenyse pūpso sausainiai ir kiti saldumynai. Jaukių medinių namukų languose švelniai plazda nėriniuotos užuolaidėlės, ant palangių žydi pelargonijos, soduose – vyšnios ir obelys. Drožinėtos įstiklintos verandos tarsi kvieste kviečia vidun. Bet šitai niekada neatrodo per saldu, nes už viso to slypi aiškiai suvokiamas pasaulis. I. Wikland niekuomet nevaizduoja pačios idilės, ji perteikia jausmą, emociją.
Maloniausia kūrybinio darbo dalimi I. Wikland laiko aplinkos ir tipažų paieškas. Keliaudama ar atostogaudama ji visados su savimi turi sąsiuvinį, kuriame gali paišyti ar net ir tapyti savo malonumui. Tuomet nereikia galvoti, kaip paveikslėlis atrodys išspausdintas, kurios spalvos išryškės, ką manys rašytojas, leidykla ar pirkėjai. Ne kartą aplinką ir charakterius įkvėpė savi namai ir artimieji. Paveikslėliuose dažnai vaizduojami pačios Ilonos vaikai, o Karlsono namai – tai jos dukrų kambarys, iš tikrųjų taip ir atrodęs. Įdomių tipažų galima sutikti ir svetur – jau minėta, kad Karlsono prototipą I. Wikland sutiko Paryžiaus turguje, o štai knygos apie Ronją plėšikus ji pamatė vietinės parduotuvės eilėje prie alkoholinių gėrimų.
Estijoje I. Wikland vėl apsilankė tik po 43 metų, 1987-aisiais. Bet lūžio kelionė įvyko dar po poros metų, 1989-aisiais, kai dailininkė aplankė ir vaikystės miestelį Hapsalu. Tada ji atvyko su A. Lindgren ir tam tikra prasme toje kelionėje liko rašytojos šešėlyje. Bet po šios kelionės daugelis estų sužinojo, kad pasaulinio garso rašytojos kūrinių iliustruotoja yra estė. Prisiminimuose I. Wikland prisipažino, kiek nerimo ir baimės tada būta. Vis dėlto būtent toji kelionė lėmė, kad, Estijai atgavus nepriklausomybę, I. Wikland pasidavė Švedijos leidėjų spaudimui ir sudėjo savo vaikystės prisiminimus į knygas vaikams. Jose pasakojama apie tėvų skyrybas, apie tai, kaip Ilona buvo nuolat siuntinėjama iš vietos į vietą, jautėsi nereikalinga, pakliuvo į politinių įvykių sūkurį. Vis dėlto mažoji tų knygų Ilona randa savo vaikystėje ir daug džiaugsmo. Ji turi geriausią draugą šunį Samelį, su kuriuo niekas nebaisu, šaunių mokyklos draugų, su kuriais leidžia laiką Hapsalu ir Talino gatvėse, švelnią mielą močiutę.
Pirmiausia pasirodė bendradarbiaujant su žinoma švedų vaikų rašytoja Rose Lagercrantz sukurta Ilga ilga kelionė (1995), kurioje pasakojama apie dailininkės vaikystę Hapsalu ir pabėgimą į Švediją. Vėliau dienos šviesą išvydo pačios dailininkės parašytos Samelio istorijos (1995–2001). Kartu su B. Lindgren sukurtoje knygoje Mano močiutės namuose (2005), kaip ir Bulvių vaikuose (2007), pasakojama apie Ilonos vaikystę Hapsalu. Meilutis (2012) atskleidžia tragišką mažos mergaitės numylėto katinėlio Misu istoriją.
Iš visų šių kūrinių daugiausia atgarsių sulaukė paveikslėlių knyga Ilga ilga kelionė su R. Lagercrantz tekstu. Joje I. Wikland grįžta prie trauminių vaikystės išgyvenimų, kuriuos daugelį metų buvo užspaudusi. Dešimt metų anksčiau išleisti tokią knygą jai buvo siūliusi Brombergo leidykla, bet tada menininkei tai atrodė pernelyg skausminga. Estijos nepriklausomybės atkūrimas suteikė prisiminimams naują pobūdį: tai buvo nebe negrįžtamas praradimas, o sugrįžimas į vaikystę. Estija, ypač Hapsalu, vėl egzistavo ir buvo pasiekiama, ir tai padrąsino atkurti, permąstyti ir nupiešti savo atsiminimus. Tai paprasta mažutė knygelė, bet joje visko tiek daug. Šis mažos mergaitės pasakojimas – tai vienos kartos, kelių šalių ir visos Europos istorija. Šioje paveikslėlių žanro, kuris reikalauja nedaug teksto ir yra skirtas ikimokyklinukams, knygoje istorija pasakojama tik bendrais bruožais. Todėl ir pagrindinė veikėja daug jaunesnė už 1944 m. iš Estijos išvykusią I. Wikland.
Šviesūs vaikystės paveikslai knygoje susipynę su karo tema. Kareiviai vaizduojami anonimiški, beveidžiai. Džiaugsmui ir liūdesiui išreikšti dailininkė taiko skirtingas technikas: džiugius įvykius perteikia lengva, permatoma akvarele, niūriems paveikslams pasitelktas grafitas ir aliejinė pastelė. Rusvas tonuotas popierius pabrėžia rimtį ir liūdesį dėl to, kas vyksta.
Dramatiškiausias knygos įvykis – pakrantėje rastas nušautas šuo. Piešdama save su negyvu šuneliu glėbyje, dailininkė dar kartą išgyveno tokį dvasinį sukrėtimą, kad jam įveikti prireikė profesionalių psichologų pagalbos, – I. Wikland nepavyko pačiai iš to išbristi.
Taip pat knygoje ryškiai vaizduojamas vaiko, užaugusio nestabiliomis aplinkybėmis, šokas atsidūrus saugioje, taikioje valstybėje. Ji buvo taip seniai nemačiusi gatvėse degančių žibintų ir neužtemdytų langų! Ir kaip simboliška, kad teta atneša į ligoninę gelta sergančiai mergaitei dėžutę dažų.
Pagal šią knygą Upsalos miesto teatras pastatė spektaklį (2003), o Stokholmo karališkoji opera – operą vaikams (2017).
Antras autobiografinis dailininkės kūrinys – Mano močiutės namuose. Jo tekstą pagal I. Wikland atsiminimus parašė B. Lindgren. Šią apie tremtį pasakojančią knygą iliustruotoja netgi buvo sumaniusi padovanoti Vladimirui Putinui. Joje rašoma apie mažą mergaitę ir jos geriausią draugą Peterį. Vieną rytą lieka tik draugo užrašas ant komodos dulkių: „Aš grįšiu.“ Peterį, kaip ir daugelį kitų miesto gyventojų, išsivedė kareiviai. Mergaitei lieka viltis – ji tiki, kad draugas grįš.
I. Wikland parašė ir iliustravo ir keletą knygelių apie šunį Samelį, vaikystės draugą ir ištikimą augintinį: Kur Samelis? (1995), Samelis, Epė ir aš (1997), Sameli, eikš čia! (2000), Sameli, plauk! (2001). Jose iš esmės vaizduojami ramūs autorės vaikystės metai Taline ir pirmoji diena mokykloje.
Prisiminimais paremtos I. Wikland knygos pirmiausia pasirodė švedų kalba, vėliau dauguma jų išverstos į estų kalbą.
Už iliustracijas I. Wikland yra pelniusi daugybę apdovanojimų, tarp jų – Elsos Beskow premiją (1969; Elsa Beskow-plaketten, vaikų knygų iliustruotojų, paveikslėlių knygų kūrėjų apdovanojimas), Švedijos rašytojų fondo apdovanojimą (1972), „Astridos Lindgren pasaulio“ stipendiją (1988; Astrid Lindgrens värld-stipendiet), Estijos „Baltosios žvaigždės“ III laipsnio ordiną (2001) ir kt.
Daugumą savo darbų I. Wikland dovanojo vaikystės mieste Hapsalu esančiam teminiam centrui „Ilonos stebuklų šalis“, įkurtam 2009 m. siekiant pagerbti šią nuostabią kūrėją ir atiduoti duoklę idiliškai vaikystei. Kadangi menininkė savo darbų nepardavinėjo, susidarė įspūdingo dydžio kolekcija. Centre rengiamos parodos, vyksta įvairūs renginiai vaikams: dailės ir rankdarbių pamokos, spektakliai, koncertai ir kt.
2015 m. šis centras įsteigė Ilonos Wikland premiją, teikiamą jaunam perspektyviam menininkui. Laureatas, be ankstesnių darbų, komisijai turi pateikti vienos pasakos iliustracijas.
I. Wikland gyvenimą ir kūrybą nuodugniau tyrė jos draugas žurnalistas Enno Tammeris. Jis sudarė nuotraukų albumą Ilonos Wikland pasaulis (2007), į kurį sudėti pasaulinio garso estų kilmės menininkės darbai, atsiminimai ir nuotraukos. O Ilonos Wikland gyvenimo vaizdai (2017) apžvelgia šios įdomaus likimo dailininkės gyvenimo kelią. Tikėkimės, kad pasirodys ir daugiau jos iliustracijų bei literatūros tyrimų. Gausi Ilonos Wikland kūryba tikrai to verta.
Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 1 (93)
