TAIP PAT APIE TĄ PATĮ (2019 m. lietuvių autorių pasakinė proza)

 

 

 

 

Vaikščiodama (o tą tikrai mėgstu) vis galvodavau apie pasakines ir sinkretines praeitų metų knygas, tiek geras, tiek prastesnes, – ir man regėti kažkoks visuotinis išsisėmimas. Daugumai knygų būdinga tradicinė forma ir turinys. Nežinau, ko bijoma: klysti, neįtikti, eksperimentuoti, pasižiūrėti, kad dedasi už vienos, dviejų, trijų sienų ar balos?.. Be abejo, eksperimentas savaime negarantuoja kokybės – bet tik iš jo gali rastis kas nors nauja, netikėta, o jei dar dirba talentas – veikiausiai ir gera. Universitete, kuriame turėjau laimės mokytis, sakydavo, kad tiesios lysvės vien kopūstams sodinti tinka. O gal tai tik mano, persisotinusios suaugėlės, lūkestis, gal noriu per daug? Juk kone kasmet pasirodo bent vienas tikrai išskirtinis kūrinys.

Ach, paveikslėliai! Ech, tekstas…

Sklaidant pernykštes paveikslėlių knygas (ne tik pasakines) neretai viduje net šilta darosi – kokie kūrybingi, įdomūs, žaismingi mūsų… iliustruotojų darbai. O štai rašytojams linkėtina pasitempti.

Pernai pasirodė net dvi dvynių, rašytojos Indrės Pavilonytės ir iliustruotojo Martyno Pavilonio, knygos – Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis bei Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis. Marmiai – fantastiniai apvalainų formų naktiniai padarai, gyvenantys Martvudo girioje. Kodėl jų dantys tokie dideli ir smailūs, sunku pasakyti, į plėšrūnus jie nepanašūs, atvirkščiai, visai mieli ir gana draugiški.

Virš. dail. Martynas Pavilonis
Virš. dail. Martynas Pavilonis

Pirmoje serijos knygoje pasakojama apie kitokį. Visi marmiai juodut juodutėliai, tik Olis kažkodėl gimė geltonas. Bijodami, ką kiti pasakys, tėvai nutaria savo atžalėlę visada dažyti juodai. Tai Olio gyvenimą smarkiai apsunkina – jis ne tik turi nuolat dažytis, bet ir negali su visais maudytis, mėgautis lietumi, netgi yra priverstas meluoti. Per vieną tragišką nutikimą Olis sužino, kad ne vienintelis jis kitoks. Deja, susipažinti su kitu geltonu marmiu jam nepavyksta – šis žūva mėgindamas pabėgti nuo visuomenės, kurioje gerai nesijaučia. Tas įvykis įkvepia Olį pagaliau išdrįsti būti savimi: „Pasauli, labas, štai ir aš. Aš – geltonas!“ (p. 68). Ir pasirodo, kad niekam tai netrukdo – didžiausi savo priešai, baimių ir nepasitikėjimo kurstytojai dažnai esame mes patys. Istorija graži, bet jokio naujo požiūrio, raiškos, estetikos literatūrai nesuteikia – jau turime Davido McKee Elmerį, Orianne’os Lallemand ir Eléonore’os Thuillier Vilkas keičia spalvą ir kt.

Antroje knygoje dėmesys telkiamas į prietarų temą. Marmiai tiki, kad iš namelio, vadinamo džiaugsmo fabrikėliu, kasnakt po girią pasklindantys balti dūmai neša džiaugsmą ir sėkmę. Vieną dieną dūmai nepasirodo ir marmiai ima niršti ant paukštelių, kam šie susisuko lizdą džiaugsmo fabrikėlio kamine. Marmiams atrodo, kad kaip tik dėl to jiems dabar nesiseka. Nugirdęs juodųjų padarėlių kalbas, paukštelis juos moko: „Gėris nėr magija – tai pasirinkimas“ (p. 52). Netrukus marmiai susipranta, kad dūmai niekaip nesusiję su jų gerove, kad jie patys atsakingi už savo sėkmę ir savo pasaulį: „Džiaugsmo fabrikėlį kiekvienas nešiojasi savo širdy“ (p. 68). Be abejo, antrosios knygelės tema kur kas šviežesnė, bet ir didaktika čia kur kas atviresnė.

Knygų iliustracijos plakatiškos, monumentalios. Atgaiva, turint omeny, kad šiuo metu populiariausių lietuvių kūrėjų paveikslėlių knygų vizuali kalba pasižymi užmintų ir užslėptų detalių gausa, sutirštinančia pagrindinę pasakojimo liniją. Tiesa, norėtųsi, kad tos pačios serijos knygos išlaikytų pasaulio nuoseklumą, vientisumą. Pirmojoje knygoje niekuo neužsimenama apie antrojoje taip sureikšmintus fabrikėlio dūmus: nėra jų nei vizualioje, nei žodinėje kalboje. Be to, knygos galėtų būti trumpesnės, nes septyniasdešimties puslapių apimtis paveikslėlių knygai mažiesiems – labai daug, matyti, kad vietomis pasakojimą buvo galima sutraukti, patrumpinti sakinius, išmesti kelis puslapius atsisakant ne pačių išraiškingiausių, menkai kokią nors emociją ar veiksmą atspindinčių epizodų (pvz., Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis, p. 66–67). Ir vis dėlto abi šios knygos gražios, mielos ir pamokančios. Mažojo skaitytojo jos tikrai nesugadins.

Nieko nebestebina, kad kasmet sulaukiame bent vienos naujos Linos Žutautės knygų apie Kakę Makę dalies – juk laužo liepsnai palaikyti reikia įmesti į jį vieną kitą malką. Galima retkarčiais įmesti gerą ąžuolinę, ilgai degančią, o galima ir paprastesnių, greičiau sudegančių pliauskų, bet dažniau. Kalbant apie literatūrinius laužus, pastarasis variantas, matyt, labiau pageidaujamas… Bet kaip skaitytoja, žinoma, labiau vertinu pirmąjį. „Kakės Makės“ serijoje, man rodos, jau nuo Dantukų fėjos puotos nebekeliama jokių aukštesnių meninių tikslų – kam jie, jei komerciškai sėkmingos knygos receptas jau sukurtas?.. Ne, jokiu būdu nesakau, kad Kakė Makė ir draugystės šluota prasta, nepaskaitoma. Anaiptol, istorija graži ir pamokoma, bet kartu visiškai vidutiniška, jokio ryškesnio ženklo vaikų literatūroje nepaliksianti. Tai pasakojimas apie draugystę, konkurenciją ir kad kartais tik dirbant kartu įmanoma pasiekti tikslą. Kakė Makė parke su draugais žaidžia ir varžosi, kas pirmesnis, kas greitesnis. „Deja, po tokių žaidimų apimdavo jausmas, lyg būtum atsikandęs kvapnios bandelės su baisiai neskaniu įdaru…“ Bežaisdami vaikai užklysta į raganos namelį. Kaip ir būdinga tautosakai, ši duoda jiems išbandymą. Jeigu nori, kad ragana padėtų grįžti namo, vaikai turi surišti iširusią šluotą. Kad ir kaip stengiasi, vaikams nesiseka, nes dirba pavieniui, o kai galiausiai imasi šluotą taisyti drauge – pavyksta.

Žvėreliai mokosi dūkti – trečia Kęstučio Navako ir Marijos Smirnovaitės knyga apie žvėrelių nuotykius. Knygos tema siejasi su naujausia „Kakės Makės“ dalimi, nes paantraštė skelbia, kad tai „4 trumpasakaitės apie tai, kaip išmokti dūkti, kad visiems būtų linksma“. Navako kalba dinamiška, daug absurdiškų ir anekdotinių situacijų, įdomūs ir išraiškingi veikėjai: „Matom grybautojus ateinančius, viliote viliojam, o kai priartėja – bac ir sukirmijam. Labai smagu, juk poryt vėl ataugsim“ (p. 13). Tik kiek liūdina, kad, kaip ir anksčiau, vietoj vienos geros istorijos užsimota pateikti keturias… O juk kokia pavykusi buvo vienos istorijos knyga Udo ir Dra niekaip nesusikalba

Virš. dail. Tania Rex
Virš. dail. Tania Rex

Beno Bėranto ir Tanios Rex knygoje Ponas Kampas pasakojama apie Jovarą, kurio šeima rengiasi kraustytis, o kol tėvai pluša su reikalais, berniukas piešia. Piešia tiek daug, kad kliūva net sienoms, – kambario kampe nupaišo veidą, o šis ima ir atgyja. Kas tas ponas Kampas? Vaiko (ir visos šeimos) fantazijos vaisius? Gal… Nespėjusiam atsikvošėti Jovarui ponas Kampas ima pasakoti jo tėčio ir mamos pažinties istoriją, kaip tik ir prasidėjusią šiame kambaryje, jo tėčiui, visai kaip pačiam Jovarui, iš nuobodulio ėmus piešti ant sienų… Berniuko tėčiui patiko piešti, o mamai – spalvinti. Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą. Galėjo išeiti miela istorija, bet justi, kad sumanymas buvo gilesnis, nei autoriui pavyko jį išreikšti popieriuje. Dabar, deja, kai kuriems siužeto vingiams trūksta motyvacijos. Štai, neleidęs berniukui nė prasižioti, Kampas ima pasakoti apie Jovaro tėtį. Kodėl? Koks to motyvas? Kūrinyje Kampas atlieka jungiamąją šeimos funkciją, tik kam to reikėjo? Neatrodo, kad šeimai trūktų artumo, kūrinio pradžioje tepasakyta, kad tik pastarosiomis dienomis tėvai kiek nutolę, nes ruošiasi persikraustyti. Neaišku ir kodėl berniukas nepatenkintas persikraustymu, nes neparodyta, kad dabartiniams namams jis jaustų sentimentų, netgi atvirkščiai – gyvendamas vieno kambario butuke, apsitvėręs savo lovą, svajodavo apie atskirą kambarį… Laimei, istoriją gelbsti labai smagios iliustracijos.

Virš. dail. Jurga Šulskytė
Virš. dail. Jurga Šulskytė

Paulius Norvila vaikų literatūroje debiutuoja žaisminga, ironiška paveikslėlių knyga Strykt pastrykt!, kurią iliustravo Jurga Šulskytė. Kiškiui Steponui kyla geniali mintis sukurti knygą. Tad ima ją ir parašo, žinoma, apie tai, ką pažįsta geriausiai, – apie save! Bet kiškio darbo niekas nevertina – kiekvienas skaitytojas knygoje pirmiausia ieško to, kas aktualu jam pačiam, t. y. savęs ir savo pasaulio. Štai meškai knygoje per mažai bičių ir medaus, lapei – mados, voveraitė nemėgsta knygų be paveikslėlių… Pagrindinio veikėjo kūrybą įvertina tik kiti kiškiai. Taigi knygoje kalbama apie adresato problemą: kad kiekvienas rašytojas, norėdamas būti skaitomas, turi rasti savą skaitytoją ir kad mes, skaitytojai, knygas renkamės pagal pomėgius, taigi mums neturi patikti bet kokia literatūra. Tai labai teigiama ir gana nauja mintis vaikų literatūroje. Manau, čia autoriui ir reikėjo dėti paskutinį tašką. Deja, istoriją pratęsia dar keli puslapiai  – sužavėti Stepono sėkmės, rašyti imasi kone visi miško gyventojai… Vargu ar pirminis knygos adresatas – ikimokyklinukas ar pirmųjų klasių mokinys – supras ir įvertins ironišką autoriaus žvilgsnį į šį reiškinį.

Vaivos Rutkauskaitės ir Linos Ribinskienės knygos Nepasaka, arba Pasaka apie NE sumanymas tikrai įdomus. Žodžių karalystėje, kurioje gyvena personifikuoti žodžiai – nauji ir seni, gražūs ir nelabai, – tiktai NE niekur nepritampa, nes prie ko tik jis atsiduria, viskas pasidaro kažkaip NElabai… Bet kai NE pasitraukia, irgi kažkas NE taip. Nelikus NE, Žodžių karalystės gyventojai išmoksta svarbią pamoką – kaip ir visi kiti žodžiai, NE yra reikalingas, svarbu saikas, be to, NE gali ne tik pabloginti padėtį, bet ir pagerinti, juk sakome NEskauda, netgi NEnoriu kartais ištarti yra gerai.

Pirmieji knygos puslapiai kūrybingi ir maloniai stebinantys: „Gyvena karalystėje ir pats ilgiausias žodis – nebeprisikiškiakopūsteliaudavome. Jam labai sunku judėti, nes jis tikrai yra baisiai ilgas, todėl retai išeina pasivaikščioti į sakinius ir pasakojimus.“ Bet vėliau ateina laikas poniai didaktikai, tad žaismei ir meniniam subtilumui tenka trauktis į trečią planą.

Kaip diena ir naktis, arba Vieno autoriaus atvejis

Virš. dail. Vilija Kvieskaitė
Virš. dail. Vilija Kvieskaitė

Tas pats autorius – Selemonas Paltanavičius – ir dvi jo knygos, skirtingos kaip diena ir naktis. Gali pasirodyti, kad trumpųjų pasakų knyga Sniego žmogelių žiema lyg ir apie nieką  – kokie gi čia nuotykiai, jei sniego žmogeliai toliau gimtojo namo stogo nelabai tenutolsta. Iš tiesų ši knyga ne apie nuotykius, bet apie potyrius, stebėjimąsi ir gėrėjimąsi pasauliu: „– O kas būtų buvę, jeigu mes būtume paleidę rankas? – sušnabždėjo mažutis žmogeliukas. / – Tssss, – tyliu šnibždesiu nuramino jį sniego žmogeliai. – Ar matai, kaip teka saulė? Gražu, tiesa?“ (p. 42). Tai labai atmosferiškas kūrinys, šviesus, kupinas vaikiško smalsumo, svajų, kasdienių žiemiškų linksmybių, lėto buvimo kaime ir kartais net labai didelių klausimų, užduodamų visai paprastai.

Sniego žmogeliukai – mažyčiai, vaikus primenantys personažai, atsirandantys tik atėjus žiemai. Viskas šiame pasaulyje jiems keista ir įdomu. Viskuo jie stebisi ir viską vertina iš savo perspektyvos: eglutė jiems atrodo negraži, nes nebalta, šuns kaukimas – gražiausia muzika… O kiek baltų atspalvių jie skiria!

Man regis, tai tobula knyga mažiesiems prieš miegą – tarsi švelnus palydėjimas į sapnų karalystę. Žavi ir Vilijos Kvieskaitės iliustracijos. Jos naktis miela, jauki ir visai nebaugi, tiesiog norisi į ją panirti.

Stipriausi Paltanavičiaus kūriniai yra poetiški, svajingi, pavyzdžiui, Maži ežiuko sapnai, Velniukas ir vieversiukas, ką tik aptartoji knyga ir kt. Deja, šito labai trūksta dar vienai pernai pasirodžiusiai autoriaus knygai. Brunas  – tai pasakojimas apie gamtininką, vieną rudenį miške radusį iš cirko išmestą, neva „pensijon išleistą“, meškiną Bruną, negebantį prisitaikyti prie natūralių meškų gyvenimo sąlygų. Tema galėtų būti įdomi ir prasminga, deja, pasakojimas visiškai plokščias, meškos ir žmogaus pokalbiai deklaratyvūs, stokoja subtilumo ir literatūrinės išmonės. Susidaro įspūdis, kad knyga išvargta, parašyta tarsi reikalui spaudžiant…

Liūdna, bet nuo Paltanavičiaus Bruno nedaug atsilieka ir Virginos Šukytės Stebuklinga diena, Ingos Gimbutienės Dominyka ir Nevalgymo oželis. Intencijos gražios, bet rezultatas slogus.

Suprantama ir atleistina, kad meniškumo stokoja tokios istorijos kaip Ginos Viliūnės Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą ar Livijos Trakumienės, Andros Lukošienės, Aušros Smičiūtės-Butkevičienės ir Audronio Trakumo Luizianos paslaptis. Kaip išgelbėti užburtąjį orkestrą? Juk tai pažintinės knygos, prisidengusios grožinės literatūros apsiaustu.

Žaidimai, nonsensas ir prasmės paieškos

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad naujausia Pauliaus Juodišiaus knyga Man nereikia tūkstančio, kaip ir ankstesni šio autoriaus kūriniai, yra nonsenso pasaka. Tai istorija apie valdovo Lipotapo nesėkmę – iš godumo praradęs karūną, jis tampa niekuo. Jo paties sargyba neatpažįsta valdžios simbolio netekusio valdovo ir išmeta iš Geležies bokšto. Atsidūręs apačioje jis ir toliau nori vadovauti, bet, pasirodo, čia niekas nežino, kas tie valdovai, ir nekreipia į Lipotapą dėmesio. O jis juk taip trokšta valdyti! Juodišiaus kuriamas pasaulis gausus, įvairus, žaismingas ir juokingas, nestokojama ir socialinės kritikos valdžiažmogių padermei, ironijos. Valdovas Lipotapas vaizduojamas kaip valdžios ištroškęs kvailiukas, kuriantis nesąmoningus įstatymus ir manantis, kad dėl to jį visi turi garbinti. Šiaip jau tai visai smagi, anekdotiška pasaka, bet, kaip ir ankstesnėse knygose, autoriui sunkiai sekasi suvaldyti fantazijos srautą, todėl pasakojimas perkrautas vaizdų, detalių, veikėjų, skaitytojui paliekama mažai erdvės susivokti. Iki galo nesukurtas ir Geležies bokšto pasaulis, tiesa, apie jį daugiau galbūt sužinosime kitose knygose, juk ši tėra pirmoji dalis.

Virgio Šidlausko Ulfas ir povandeninis miestas – antra nonsensiškosios nuotykinės istorijos apie berniuką Ulfą (Ulfas ir stebuklinga barzda) dalis. Ulfas pirmasis išdrįso (tiesa, reikalo spiriamas) palikti gimtąją Ulfopotamiją ir pasidairyti po platųjį pasaulį. Patyręs daugybę nuotykių ir grįžęs namo, jis pelnė vietinių pagarbą. Deja, dėmesys greitai išblėso, o Ulfui taip patinka būti veiksmo ir dėmesio centre. Tad nieko keista, kad netrukus jis su draugais įsisuka į naujus pavojingus nuotykius, tampančius tikru draugystės ir asmenybės išbandymu. Knyga permaininga, smagi, įtrauki, bet norėtųsi autoriui duoti tą patį patarimą, kurį jau išsakė ne vienas kritikas kalbėdamas tiek apie pirmąją šios serijos knygą, tiek apie Slaptąją „Kornelijaus van Drebelio“ misiją, – šiek tiek sulėtinti tempą, juk vien staigūs siužeto vingiai, fantazija ir žaidimai kūrinio neišveš, reikia duoti akimirkų skaitytojui atsikvėpti, susidėlioti tai, ką perskaitė, į lentynėles ir tik tada vėl keliauti su veikėjais toliau. Mano nuomone, pirmoje serijos knygoje šis santykis buvo tolygesnis. Tad telieka palinkėti, kad trečioji dalis, apie kurią užsimenama paskutiniuose puslapiuose, būtų ir pati stipriausia.

Virš. dail. Jurga Šarmavičiūtė
Virš. dail. Jurga Šarmavičiūtė

Vaikų literatūroje debiutuojančios Dovilės Zavedskaitės alegorinė nonsensiškoji pasaka Lietus ir skafandras – vienas įdomiausių šių metų lietuvių vaikų literatūros kūrinių, pasakojantis apie mergaitę, stokojančią paprastų vaikiškų malonumų. O jų negali patirti, nes mamos yra apvilkta skafandru. Ne šiaip sau, mat yra alergiška… vandeniui: „Tai buvo laikai, kai visi vaikai buvo kažkam alergiški. Vieni – vandeniui, kiti – saulei, treti – sniegui, ketvirti – vėjui“ (p. 9). Skafandras, be abejo, simbolizuoja tėvų baimę ir perdėtą rūpinimąsi mažaisiais. Kartais tėvai pernelyg jaudinasi dėl vaikų ir siekia juos apsaugoti nuo viso pasaulio. Tačiau vaikai smalsūs ir drąsūs, jie tikrina ribas: kas yra tikra, iš tiesų pavojinga, o kas įveikiama, gal net išgalvota. Mergaitė pasirenka kaip tik tokį draugą, kuris, atrodytų, labai jai pavojingas. Ji užkalbina lietų ir pakviečia drauge keliauti į dykumą. Kodėl? Nes ten nelyja, tad galės „nusivilkti skafandrą ir lakstyti su suknele be vargo“ (p. 16). Bėda, kad nei mergaitė, nei lietus nežino kelio į dykumą, tad klajodami susiduria su įvairiausiais padarais, padedančiais arba nepadedančiais ieškoti kelio.

Vienas iš svarbiausių sutiktųjų – bitininkas. Skirtingai nei kiti, jis paskatina mergaitę šiek tiek suabejoti alergija, lietumi ir permąstyti patį kelionės tikslą – juk dykumos ieško tam, kad galėtų atsikvėpti:

„– Nuo ko jūs ilsėsitės?

– Nuo gyvenimo, – sunkiai atsiduso mergaitė.

– O ar jus gyvenimas vargina? – savo ausimis negalėjo patikėti vyriškis.

– O jūsų ne?

– Gyvenimas dar niekada nėra manęs varginęs. Nuvarginti gali darbas. Gyvenimas yra ne darbas.

– O kas yra gyvenimas?

– Tai yra bitė, nešanti tau medų kiekvieną dieną <…>. Bet šį medų reikia mokėti pasiimti.“ (p. 56)

Nors bitininkas malonus ir geranoriškas, mergaitė jo kalbos nesupranta. Jis vaikui kalba suaugusiųjų kalba – miglotai, metaforomis, skambiais apibendrinimais. Todėl, pasiklausiusi jo patarimų ieškoti savo gyvenimo bitės, mergaitė su lietumi patraukia ieškoti tikros bitės, o sutikę bando paversti ją savo augintine. Bitė mėgina mergaitei paaiškinti, ką bitininkas turėjo omenyje, bet ir ji vaikui kalba pernelyg sudėtingai.

Lietus, kuris iš tiesų yra įsivaizduojamas mergaitės draugas ar šiek tiek vyresnis, išmintingesnis jos pačios alter ego, supranta kiek daugiau, bet mergaitė – vaiko įsikūnijimas – nenori klausytis. Jai reikia dykumos, ir viskas. Eis į priekį, kol ras.

Zavedskaitės nonsensas daugiasluoksnis, todėl kyla adresato problema. Pradinukas knygoje greičiausiai ras žaismingą nuotykį, alogizmais juokinančią istoriją apie neįprastą draugystę ir užsispyrimą, o dar daugiau čia visko vyresniam, gebančiam pafilosofuoti. Bet visų pirma tai graži ir šviesi knyga, teigianti gyvenimą, mėgavimąsi juo, drąsą patirti pasaulio įvairovę ir grožį. „Bet ar mes nesusirinkome pasigrožėti pasauliu? Ar ne toks svarbiausias visų mūsų užsiėmimas?“ (p. 64) – klausia bitė.

Tarp realizmo ir pasakos

Virš. dail. Vanda Padimanskaitė
Virš. dail. Vanda Padimanskaitė

Ignės Zarambaitės Stebuklingi senelio batai  – apsakymas apie devynmetį Enriką, kuriam labai sunku netekus senelio. Senelis Rimantas jam buvo žaidimų draugas, visokiausių dalykų, taip pat ir gyvenimiškų, mokytojas, visada rasdavęs anūkui laiko. Enrikas pasilieka prisiminimui vieną senelio daiktą – jo numylėtus ir daug mačiusius batus. Pasirodo, jie ypatingi – su šiais batais berniukas gali skraidyti, girdėti gyvūnus, daiktus ir t. t. Bet ar tikrai jie stebuklingi? Gal tai yra vaiko, bandančio susidoroti su pirmąja gyvenime netektimi, fantazijos vaisius, vadinamasis kompensacinis mechanizmas? Juk, iš pradžių dažnai naudojęsis senelio batais, vėliau Enrikas juos vis rečiau apsiauna, mat po truputį jo gyvenime atsiranda naujų draugų, sustiprėja ryšiai su namiškiais, ypač tėčiu. Kūrinio pabaigoje berniukas pasirengęs paleisti senelį – mylėti ir branginti jo atminimą širdyje, bet gyventi jau be nuolatinės jo paramos ir draugijos.

Realistinis kūrinio sluoksnis atrodo stipriausias. Sukurtas įtikinamas vaiko charakteris, mąstysena, bandymas susivokti kintančiame pasaulyje ir įveikti skausmą mirus artimam žmogui: „Apie pasaulį, prisipažįstu, ne itin nusimanau. Pasaulis – kaip koks didžiulis kambarys. Vieni ateina, kiti išeina. Durys tik atsidaro ir užsidaro. Vis dar nežinau, ar aš, neturėdamas raktų, galiu ką nors padaryti“ (p. 11).

O štai pasakinis knygos sluoksnis labai netolygus. Su seneliu susijusios švelnios pasakinės gijos yra gana subtilios, praplečiančios kūrinį, padedančios esmingiau pažvelgti į gedulą, bet kita pasakinė dalis (pasakojimai apie pabėgusią kaliausę ar susitikimą su laikrodininku) silpna ir deklaratyvi. Šito atsisakius istorija būtų buvusi tik geresnė.

Didžiausia Zarambaitės kūrybos problema, sakyčiau, yra ta, kad visi jos siužetai tarsi kažkur girdėti, kažkur skaityti. Be abejo, galima tvirtinti, kad nuo antikos laikų nieko naujo nebesukuriama, o tik permąstoma ir įvairiais rakursais artikuliuojama… Rašytojos istorijos mielos, jautrios ir pamokomos, bet norėtųsi jai palinkėti originalesnio santykio su perskaitytomis knygomis.

Virš. dail. Kotryna Zylė
Virš. dail. Kotryna Zylė

Smagu, kad nuo nuosaikaus santykio su tautosaka Kotryna Zylė savo pirmojoje knygoje paaugliams Sukeistas pasuko prie interpretacijos, perkūrimo. Jos interpretacija sukėlė prieštaringas diskusijas. Su kai kuriomis pastabomis norisi sutikti, su kai kuriomis – pasiginčyti, bet iš principo manau, kad mūsų kultūrai tai į naudą, kad tai stiprios ir savimi pasitikinčios kultūros bruožas, kai kūrėjai mene nebijo iš tos kultūros pasijuokti, ją kritikuoti, perinterpretuoti, perkurti, kvestionuoti ir t. t.

Šešiolikmetė Gabė (Gabija) dailės mokykloje susižavi keistuoliu Gedu (Gediminu). Vaikinas įdomus, išsiskiriantis laisvumu, tapymo maniera. Neįprasta ir jo išvaizda: akys skirtingų spalvų, kuprotas. Beužsimezgančios draugystės virpulį stelbia Gabę užklupusi nepaaiškinamų įvykių virtinė: iš pradžių ją užpuola mokyklos sargas, paskui balandžiai, nežinia iš kur vidury didmiesčio atsiradusios vištos, o galiausiai – net ožkos. Baugią, mįslingą kūrinio atmosferą papildo ir gamtos stichijos: Vilnių paralyžiuoja didžiulis šaltis ir kone metro storio pusnys. Gyvenimas sustoja, kyla nerimas, visi jaučia įtampą.

Paskutinė gąsdinančių įvykių virtinės grandis – Gabę partrenkia automobilis ir ištinka koma. Bet ji randa, kaip tarp anapusinio ir žemiškojo gyvenimo komunikuoti su Gedu. Tuo tarpu Gedas sužino tiesą apie savo tikrąją prigimtį ir kas bando jį atskirti nuo Gabės. Kaip atskleidžia kūrinio pavadinimas, Gedas yra sukeistas – laumių, ne žmonių vaikas, ir dabar šios mitinės būtybės nori jį persivilioti į savo pasaulį, kuris pasirodo esąs kone čia pat, visai šalia žmonių, tik jiems nematomas.

Knygos istoriją pasakoja abu pagrindiniai veikėjai. Gabės skyriai, užimantys didžiąją knygos dalį, – išsamūs, atviri, jausmingi, juose daug svarstoma, mąstoma. Jos kalbėjimui oponuoja Gedo skyriai. Jie, kaip ir jis pats, išskirtiniai, neįprasti – parašyti tarsi baltosiomis eilėmis, o tekstas raudonas. Vaikino mintys trumpos, kapotos ir piktos, justi nusivylimas gyvenimu ir pasimetimas. Jis retai kada svarsto, o tiesiog konstatuoja, kas vyksta aplinkui. Kadangi pasakoja paaugliai, pasirinktoji knygos kalba gyva, artima jaunimo šnekai, esama nenorminės kalbos, slengo, hiperbolizavimo, bet į keiksmus nenuklystama: „Pirmąsyk aiškiai pamačiau jo veidą. Sakyti, kad man susuko pilvą, būtų maža. Žarnos tiesiog susipynė, o skrandyje atsivėrė juodoji skylė“ (p. 13).

Daug dėmesio knygoje skiriama šeimos pasauliui. Gabės šeima didelė, laiminga ir smagi. Jaukūs, švelniai komiški jos šeimos pasažai atsveria kitais atžvilgiais įtemptą, baugią kūrinio atmosferą. Be to, kuria opoziciją Gedo namams – nušnerkštam daugiabučiui, kuriame jis su ne itin rūpestingais tėvais glaudžiasi viename iš mažų kambarėlių. Ne veltui nedarniai, vaiku mažai tesirūpinančiai porai laumės, kaip esti sakmėse, apkeičia kūdikį.

Kūrinio pabaiga romantiška, dėl to kiek nykoka. Išgelbėta Gedo ir tikrojo Gedimino, Gabė pabunda iš komos, sveiksta, ją aplanko Gedas ir jie pirmą kartą pasibučiuoja. Gražu, šviesu, to ir buvo galima tikėtis. Vis dėlto nuo pirmųjų kūrinio puslapių Gabę pažįstame ne tik kaip įsimylėjusią merginą, kuriai nutiko baisus dalykas, bet ir kaip jauną žmogų, turintį šiokių tokių kūrybinių ambicijų, tad būtų buvę įdomu sužinoti, kaip šis nuotykis paveikė jos asmenybę. Tuo tarpu Gedas pasikeičia: anksčiau neradęs sau vietos, o dar sužinojęs esąs laumvaikis, jis turėjo apsispręsti, kas nori būti, kuriam pasauliui priklausyti; dabar, priėmęs sprendimą, atrodo užtikrintesnis, laimingesnis. Tiesa, išsivaduoti iš laumių ir mitinio pasaulio Gedas su Gabe sutaria itin žiauriu būdu  – laumes susprogdindami.

Nors šis ir keletas smulkesnių siužeto elementų galėjo būti labiau išmąstyti, tai viena įdomiausių ir netikėčiausių pastarųjų metų knygų paaugliams. Džiugu, kad lietuvių paauglių literatūra įvairėja ir šalia problemų prozos atsiranda labiau į veiksmą, skaitytojų bauginimą ir stebinimą netikėtais siužeto vingiais orientuotų pramoginių kūrinių. Tiesa, galima justi, kad Kotryna Zylė siekė užkabinti gilesnius klodus, visgi kūrinyje vyrauja ne jie.

Yra kur pasitempti…

Alinos Vyšniauskaitės knyga Kalėdų belaukiant sudaryta advento kalendoriaus principu – kiekvieną gruodžio dieną perskaitome po jaukų pasakojimą apie Kalėdų miestelio su Kalėdų Seneliu priešaky kasdienybę ir nuotykius ruošiantis didžiajai metų šventei. Tai švelnios, džiugios, deja, nuobodokos istorijos. Siužetai neišplėtoti, trūksta dinamikos, dažnai užsižaidžiama atpasakojimais ir aprašymais, o epitetai tiesiog verčiasi kūliais vienas per kitą. Knygoje nesunumeruotais puslapiais sakiniai raitosi per tris–penkias eilutes, o viena ilga pastraipa kartais užima visą A4 formato puslapį…

Inga Narijauskienė savo pasakas Pelėda Drūlija ir diena NE apibūdina madingai – kaip terapines, nors iš tiesų tai paprasčiausios utilitarinės pasakos, mokančios vaikus tam tikrų dalykų. Vien šioje apžvalgoje panašių intencijų turinčių leidinių bent keli – Pavilonių, Žutautės, iš dalies ir Zarambaitės. Knygą sudaro trys istorijos: apie blogą dieną, kai visada norisi sakyti NE; apie tai, kaip įveikti griaustinio baimę; apie tvarkymąsi. Pastaroji pati žaismingiausia. Pasakos drungnos, be literatūrinių ambicijų, už formą jose svarbesnis tikslas. Nors nestingančios žaismės, šmaikštumo, skaidrios ir nesudėtingos, bet nei temos, problemų, nei estetikos požiūriu jos niekuo nepasižymi – kalnai panašių prirašyti. Beje, Drūlija yra pelėda, o iliustracijose regime apuoką…

Neieškokime medaus deguto statinėj

Tarp pernai išleistųjų pasitaikė ir tokių knygų, kurias paskaičius verkti norisi dėl švaistomų gamtos išteklių. Atrodo, kuo knyga prastesnė, tuo blizgesnį, brangesnį ir neekologiškesnį popierių autoriai, leidėjai renkasi. Tokios yra Herojaus Mėlynvilis, Stasio Babono Karvedys Agilius ir kt. Panašių leidinių kasmet pasirodo ne taip jau mažai, kartais jie leidžiami net su Kultūros tarybos parama, kartais net leidyklų, iš kurių tikimasi bent šiokios tokios atsakomybės… Gal ir per griežta pasirodysiu čia tokių knygų neapžvelgdama, bet nuoširdžiai manau, kad deguto statinėje lašelio medaus ieškoti neverta.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 1 (93)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

ŽODŽIŲ ALKIS

Apžvalgos

NEDERLIAUS METAI.  ĮSTRIGĘ ADRESATO PAIEŠKOSE (2019 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)
DUOKIT KELIĄ VILTINGIEMS DEBIUTANTAMS (2019 m. vaikų poezija)

Mano vaikystės skaitymai

GALVODAVAU APIE NEBAIGTĄ SKAITYTI KNYGĄ

Sukaktys

ŽINOMA IR NEPAŽĮSTAMA ILONA WIKLAND

Bibliografija

2019 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai