NEDERLIAUS METAI.  ĮSTRIGĘ ADRESATO PAIEŠKOSE (2019 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)

 

 

 

 

2019-ieji vaikų prozai buvo ne patys produktyviausi ir brandžiausi. Tiesa, reikia nepamiršti, kad realistinė proza niekada nesipuikavo kiekybinių reitingų viršūnėse ir šį titulą visada užleisdavo literatūrinėms pasakoms ar net pastaruoju metu ryškiai sužibėjusioms paveikslėlių knygoms. Vis dėlto realistinės prozos knygų, kurias galima skaityti, vertinti, analizuoti, kurių menine sėkme galima džiaugtis, anksčiau tikrai būta daugiau. Kita vertus, negausa išvadavo šių eilučių autorę nuo galvos sopulio rikiuoti knygas į vertų ir nevertų minėti sąrašą. Visoms toms, kurios nors šiek tiek šliejosi prie realistinės vaikų ir paauglių prozos, šioje apžvalgoje atsirado vietos. Priglaustos ir pasiklydusios tarp adresatų, pamiršusios laikmetį ar bandančios parodyti kasdienybę, iš pirmo žvilgsnio nepaklūstančią sveikai nuovokai…

Paveikslėlių knygų kasdienybė

Paveikslėlių knygose mažiausiems skaitytojams dažniausiai vyrauja pasakinis pasaulis kaip labiausiai atitinkantis adresato amžių, suvokimo lygį, išmonės žaismą… Tomo Dirgėlos ir Ingos Dagilės Mano tėtis rašo knygą – paveikslėlių knyga, bet kitokia, ne pasakinė, o labai tikroviška, su aliuzija į autobiografiškumą. Kažin ar galima tikėtis šedevro, kai rašytojas imasi atverti kūrybinės virtuvės duris? Pagaliau kūrybinės kančios ne toks jau ir įdomus, o veikiau kankinantis procesas. Komiška situacija kuriama iš vaiko nesuvokimo, kad vaikščiodamas pirmyn atgal po kambarį, mąstydamas, o vėliau ir skaitydamas iš tiesų tėtis dirba, ruošiasi rašyti ir jam gana sunkiai sekasi. Vaikui, trokštančiam bendrauti, žaisti, būti pastebėtam, toks tėčio elgesys atrodo beprasmis, neapčiuopiamas. Visiškai logiškas jo klausimas „Bet kodėl jo kambarys vadinamas darbo, jeigu ten tėtis nieko nedirba?“ tampa paveikslėlių knygos intriga. Begalinės pastangos įtikti tėčiui rodant jam iš lego kaladėlių sukonstruotą erdvėlaivį, policijos malūnsparnį, gaisrinę mašiną yra tik priemonės, kuriomis bandoma atkreipti savimi susirūpinusio tėčio dėmesį. Susireikšminęs tėtis tampa svarbiausia figūra, o vaikui skiriamas antraplanis vejamo šalin vaidmuo. Tėtis atsisako žaisti, o sugalvota „gudrybė“ vaiko atsikratyti atrodo banali: „– Ar girdi? Atrodo, tavo žaidimų kambaryje kilo gaisras, visi žmogeliukai šaukiasi pagalbos!“ Tuo sūnaus Ąžuolo išmonė baigiasi. Jis dar bando slėptis už užuolaidos, išgąsdina tėtį, šis išpila arbatą… Atsikvepiama tik pagaliau šiaip taip pavykus prikalbinti visą šeimą pažaisti: „Ar gali būti smagiau?“ Knygos idėja suaugusiajam akivaizdi, bet ar patraukli vaikui, abejočiau. Puikios Dagilės iliustracijos leidžia džiaugtis knyga. Jos pirmiausia turbūt ir patrauks skaitytoją, privers nustebti ir smagiai nusišypsoti.

Virš. dail. Rasa Jančiauskaitė
Virš. dail. Rasa Jančiauskaitė

Adresato problema kyla ir vizualiai gražioje bei psichologiškai talpioje Modestos Jurgaitytės ir Rasos Jančiauskaitės paveikslėlių knygoje Ypatingas. Kūrinys labai skausmingas, atveriantis kelias skaitymo, suvokimo ir pojūčių erdves. Teksto visai nedaug, sakiniai lakoniški. Tai vienas iš geros paveikslėlių knygos, orientuotos į patį mažiausią skaitytoją, bruožų. Metaforinis kalbėjimas mažam vaikui ne visada patrauklus ir neretai per sudėtingas. Knygoje Ypatingas kalbama apie patyčias, ilgainiui virstančias nesuvokiamo žiaurumo grimasomis. Kita vertus, glumina ir tėvų, kurie nežinia kodėl šioje istorijoje lieka tarsi stebėtojai, požiūrio į vaiką, kuris jiems yra ypatingas, nes kitoks, motyvas. Žeidžiančių žodžių „neįmanoma negirdėti, mama. Ir labai sunku būti stipriam, tėti“. Juozapas – ypatingas vaikas. Jo širdis plaka ne kaip visų žmonių – krūtinėje, bet ant jos. Viena vertus, istorija atrodo nelabai tikroviška, ji labiau primena autorių išmonę. Kita vertus, tokie atvejai, nors labai reti (pasitaikantys rečiau nei vienam iš milijono), realioje tikrovėje įmanomi. „Ši istorija – apie kiekvieną iš mūsų, suaugusįjį ar vaiką, savo ypatingumus nešiojantį krūtinėje. Ant jos ar kišenėje“, – teigia autorės. Juozapas norėtų būti paprastas vaikas, deja, jis gimė kitoks. Jam patinka pievinėti, braidyti, uostyti, gulinėti, klausytis pievos siūbavimo, vabzdžių čirpimo ir paukščių balsų. „Jų giesmės mane įkvepia dainuoti“, – sako Juozapas. Tai vaikas, kurio širdis dainuoja. Bet jis neturi draugų. Net ir mokykloje dažniausiai būna vienas. „Vaikai kartais svaidosi žodžiais. Tyliai. Kad niekas negirdėtų. Tik aš“, – išgyvena Juozapas. „Mokykloje vaikštau greitai, kad niekam netrukdyčiau ir manęs nepastebėtų. Mokykloje sėdžiu tyliai, kad mane pamirštų. Bet žodžiai vėl pasiveja ir lenda jie visur.“ Vaikai negailestingai vadina Juozapą išsigimėliu. „Labai skaudėjo. Bet kuo daugiau skaudėjo, tuo labiau norėjosi dainuoti“, – sako berniukas. Kita vertus, skaudūs žodžiai užgrūdina, suteikia stiprybės. „Esu stiprus, nes turiu galią. Mano širdis dainuoja! Ir didelės širdys išgelbės pasaulį!“ – savo kitokią esybę bando pateisinti Juozapas. Pasak Jolitos Liškevičienės, knygos „vaizdinė dermė yra labai originali, paremta nauja vizualia dailės estetika: ji kalba taupiai, bet įtaigiai. Aukštos meninės kokybės iliustracijose dera ranka rašytas šriftas ir keli originalūs pasakojimo vaizdais būdai. Knyga išsiskiria savita koloristika, visi elementai yra gerai apgalvoti, vaiko piešiniui artimoje raiškoje koduojama nauja reikšmė.“ O tekstas? Jis tarsi be pabaigos, be sprendimo, be išsivadavimo.

Skausmingos realybės gniaužtuose

Virš. dail. Greta Virvičiūtė
Virš. dail. Greta Virvičiūtė

Vytauto Varaniaus Šiltnamis – apysaka vyresniesiems paaugliams. Tai viena iš nedaugelio pernai pasirodžiusių knygų, dėl kurių adresato abejonių nekyla. Adresato amžius lemia ir probleminių temų gausą. Pasirinkta paaugliams patraukli žanrinė knygos raiška – dienoraštis. Veiksmas trunka vos pusę metų, bet per tą laiką nutinka daug įvairiausių dalykų: paaiškėja, kad septynioliktuosius einantis Elvinas ir jo sesuo Elzė jau kuris laikas yra palikti gyventi su tėčiu miškų ir kukurūzų lauko apsuptame vienkiemyje. Intriga kuriama dar nė neprasidėjus pasakojimui. „Ji bėgo labai greitai. <…> Sustingau. <…> Nebegalėjau nieko padaryti“ (p. 7). Iš karto kyla klausimas: kas ta „ji“: mama, atsidurianti psichiatrijos ligoninėje dėl depresijos, ar Luka, su kuria patirta dvasinė bendrystė, pirmasis bučinys, žolės rūkymas, pirmoji meilė, seksas, nėštumas, išsiskyrimas… Jei kalbama apie mamą (o tai labiausiai tikėtina), jos ilgesys išsilieja prisiminimais, jos šypsenos, akių, šieno spalvos plaukų, beveik fiziniu visada šiltų rankų, „kurios vos prisilietusios išsklaidydavo baimę, liūdesį, kurios lyg miškas saugodavo nuo vėjo“, pojūčiu (p. 8). Nelabai įtikinama, kad paliktas paauglys nejaučia mamai neapykantos, jos nesmerkia, neišsižada. Visą laiką tvyro desperatiškas noras surasti mamą („Noriu ištrūkti iš čia ir ją surasti“, p. 9), virstantis vizijomis („Mama, kur tu? Kur klajoji? Kuriame pasaulio kampelyje esi? Kaip man tave surasti?“, p. 33). Kita vertus, taip plėtojama mamos siužetinė linija sušvelnina perteklinį apysakos problemų lauką. Mamos paieškų intrigos atomazgos nereikia laukti iki knygos pabaigos. Mamos laišką su „pasiteisinimu“ Elvinas gauna istorijai nė neįpusėjus: „Kukurūzų laukas man buvo per siaura jūra, o pamiškės laukų ramybė tapo per tyli… <…> Jaučiausi kaip žuvytė akvariume, kuri kadaise plaukiojo plačiuose vandenyse. Man trūko vandens, man trūko oro. Ėmiau nykti, pamažu prarasti save, ir toji tuštuma vis didėjo, kol galiausiai nustojau džiaugtis. Viskuo“ (p. 78–79).

Tėvo paveikslas daug ryškesnis. Beje, knyga dedikuota tėčiui. Akivaizdi ir autentiška rašytojo vaikystės, santykių su tėčiu patirtis, kurią ne viename interviu jis yra pripažinęs. Elvinas teigia tėvo visai nepažįstąs. Tėvas mėgsta būti vienas, nuolatos tyli ir turbūt yra „pats liūdniausias žmogus žemėje“ (p. 24). Tarp Elvino ir tėvo „slūgso kažkoks sunkiai paaiškinamas slenkstis, kurio nė vienas nemokame peržengti. Retai kada pasišnekam. Kartais, rodos, tiek daug norėčiau jam papasakoti, trokštu išgirsti ir jo istoriją, tačiau tuo pat metu jaučiu, kad neturime vienas kitam ką pasakyti“ (p. 26). Elvinas jaučiasi tarsi įkalintas uždaroje šiltnamio ir kukurūzų lauko erdvėje, atskirtas nuo normalaus pasaulio, kuriame visi bendraamžiai normalūs, nes turi abu tėvus, draugų, internetą ir telefoną. Su pasauliu jį „jungia tik siauras ir tiesus kaip styga žvyruotas keliukas, kuriuo tėtis išvyksta parsivežti maisto produktų, išveža nukultus kukurūzus, sumedžiotų žvėrių kailius ar šiltnamyje užaugintas gėrybes“ (p. 10).

Šiltnamis – nejauki ir nesaugi erdvė. Tokį pasaulį kaip vienintelį teisingą priima ir kitiems primeta tėvas, neturįs draugų, nieko nesikviečiąs į savo namus ir nenorįs bendrauti net su giminaičiais. Vienintelės vertybės – muzika ir literatūra, „du priešnuodžiai, neleidžiantys supūti šitam užkampy, kiekvienąkart pastatantys ant kojų“ (p. 59). Todėl kas kartą stebint aukštai skrendančius lėktuvus ar žvelgiant į žvaigždes per visą knygą natūraliai kartojasi savęs suvokimo, svajonių, begalinio troškimo ištrūkti, išvažiuoti, nenoro žudyti (tėvas verčia medžioti), laisvės leitmotyvas: „Gyvenu skylėj ir turiu tik savo svajones, kurios, jei liksiu čia, tikriausiai niekada taip ir neišsipildys“ (p. 30); „<…> net jeigu mirčiau iš bado, vis tiek privalau iš čia ištrūkti. Kur? Dar gerai nežinau. Bet čia tikrai nepasiliksiu“ (p. 66). Šiltnamis tampa įkalinančia sielos būsena, nes kuo toliau, tuo labiau Elvinas jaučiasi, lyg gyventų „šiltnamyje – tame pačiame, savo statytame – kartu su kitomis daržovėmis. Bijau ir pats virsti daržove, bijau čia supūti“ (p. 86). Begalinis noras pažinti pasaulį, rasti atsakymą į amžinąjį klausimą „kodėl“ susilieja su nežmonišku tėčiui jaučiamu pykčiu, kaltinimais, gailesčiu, liūdesiu dėl nesusiklosčiusio ne tik savo, bet ir tėčio, mamos, sesers Elzės gyvenimo. Patyčios mokykloje, kur Elvinas priverstas kęsti ne tik fizinį, bet ir moralinį smurtą („Nežinau, kiek laiko gulėjau šlapimo baloje“, p. 36), Luką seksualiai išnaudojęs ir jos mamą mušantis alkoholikas patėvis, vaikų santykiai su tėvais („Pastaruoju metu dažnai susimąstau, kodėl tėvai – mūsų patys artimiausi žmonės – būna tokie žiaurūs. Jie elgiasi su mumis kaip su marionetėmis, tampo mus už virvučių ir kartu nereikalauja, kad būtume atsakingi ir savarankiški“, p. 191), samprotavimai apie tikėjimą, nepagrįstas tėčio siūlymas mesti mokyklą, vėliau – bandymas nusižudyti, psichiatrijos klinika ir net ten – tremties motyvas vieno iš ligonių praeityje… Kad pasijustų laisvas ir nereikėtų su niekuo taikstytis, Elvinas renkasi fizinį pasitraukimą iš gyvenimo „šiltnamyje“, kur pūvantys pomidorai, juoduojančios kukurūzų burbuolės, piktžolių pilnos vagos, juoda kraterio duobės žemė, dvokas, neaiškia juoda mase aplipę batai ir prasidėjęs saulės užtemimas… Visame tekste Varanius nepaliauja žongliruoti pranašiškais simboliais. Eižėjanti kraterio duobė – vidinio pasaulio atspindys: „Tuščia. <…> Tuščia. Tuščia aplink, tuščia viduj, šalta. Mirtis – tai nauja pradžia. Ar tikrai? Ne tokios jos tikėjausi“ (p. 180). Elvino tėvas pasirenka mirtį. Arba mirtis jį pasirenka. Tėvas randamas negyvas apysakos pradžioje įnirtingai išsikastoje slėptuvėje. Tiesą sakant, kam jis ją kasa, ne visai aišku. Jos reikia, nes, pasak tėčio, „artinasi audra“. Slėptuvės įvaizdis yra dar vieną – tik jau suaugusio žmogaus, nesugebėjusio rasti vietos pasaulyje, – tragediją artinantis ženklas, susitaikymas su neatsakytu klausimu, „kas aš“. Probleminių temų gausa neleidžia išryškėti vienai svarbesnei apysakos siužetinei linijai. Kulminacinės įtampos neatlaiko ir šviesesne spalva prasidėjusi draugystė su Luka. Gaivališkai išsirutulioję ir skausmingai nutrūkę santykiai turbūt ir negalėjo baigtis laimingai, atrodo motyvuoti, bet „atsitiktinis“ susitikimas prekybos centro aikštelėje neįtikina. Abejoti verčia ir tėčio laidojimo scena: šermenys, karsto užkėlimas ant didžiulio laužo. Bet atsisveikinimas ir susitaikymas labai jautrus: „Kai žarijos baigė rusenti, jau buvo sutemę. Šiltus tėčio pelenus supyliau į seną pieno bidonėlį ir uždengęs dangčiu prisispaudžiau prie krūtinės. Iškratėme juos kukurūzų lauke – po žvaigždėtu dangum, jūroje, kuri skalavo mūsų namo krantus“ (p. 201). Akivaizdu, kad namo, kuriame buvo laimingi su Luka, sudeginimas – atsisveikinimas su praeitimi. Tai tarsi bandymas pradėti gyventi iš naujo. Bet net ir užpylus kraterio duobę praeitis nedingsta: „Visi mes tokie. Kaip ir ta duobė mumyse“ (p. 206), t. y. paprasti ir sužeisti žmonės.

Knyga lengvai skaitoma, nors daugelis siužetinių vingių nuspėjami, bet intriga lieka iki pabaigos. Išlieka ir viltis, atverčiamas naujas baltas lapas ir gyvenimas prasideda iš naujo: „Žinau tik, kad laikysiuosi tvirtai, nes esu ne vienas“ (p. 207). Daugiareikšmių asociacijų skaitytojui turėtų kelti labai jautri ir graži apysakos pabaiga: „Tolumoje pasigirdo griaustinis. Grįždamas namo vakarienės pastebėjau, kad tėčio batai vis dar stovi prieangyje. Pamėginau pasimatuoti. Deja – buvo per dideli“ (p. 207). Iš tiesų Elvinui dar reikia priaugti iki tėvo asmenybės.

Socialinių problemų ir istorinės atminties vingiai

Dvi apsakymų knygas – Gudragalviai ir Dar ne visos paslaptys – išleido Kazys Saja. Tiesa, pastarojoje yra ir literatūrinė pasaka-apysaka „Peldai“, tikrai nepriklausanti realistinei prozai. Visa kita abiejose knygose – nauji apsakymai. Knyga Dar ne visos paslaptys dedikuota „tiems, kurie jau mokosi mąstyti“, o Gudragalvių tekstai „skirti jaunesnio ir vidutinio amžiaus moksleiviams, bet tinkantys ir suaugusiems“. Toks apsisprendimas sudvejinti adresatą visiškai nepasiteisina ir nė iš tolo neprimena ankstesnių kūrinių paaugliams. Apsakymų „Pinigai“ ar „Filosofai“ adresatas vienareikšmiškai yra suaugęs skaitytojas: „– Ilgai važiavom, dardėjom, bet mums kažkaip nesisekė, Medardai. O dabar jau žinau: mudu turėsime savo vaikelį. <…> / – Palauk, palauk… Nusiskusk, paskui mane bučiuok. <…> / – Tu jam kada nors pasakyk: moterys, kurios laukiasi, neturi žiūrėti į tokius pabaisas. / – O vyrai taip pat neturėtų matyti kai kurių laidų, kuriose ir tu dalyvauji“ (p. 34). Buvo beveik įprasta Sajos kūrybą vertinti kaip nepriekaištingą, žavėtis jos sodria kalba, vaizduotės galia, giliomis mintimis, ironija. Visi šie bruožai nesvetimi ir kai kuriems Gudragalvių apsakymams, nors knyga dažnai daro slogų įspūdį. Saja užsimiršta rašantis smalsiam, greitam, imliam šių dienų paaugliui. Ko gero, didžiausia apsakymų bėda – nepagrįsta, perauganti į sarkazmą ironija. Viename gražesnių apsakymų „Skiniuk, bum bum“ Joris paliekamas pas senelius kaime, o jo sesuo Eglė su tėvais išvyksta atostogauti į Graikiją. Eglė apibūdinama tik kaip ta, kuriai „jau rūpėjo kuo madingiau apsirengti, pasidažyti, apsikirpti“ (p. 5). Senelis Joriui pasakoja apie savo vaikystėje žaistus žaidimus – slėpynes, vėliau pasakojimas pereina į grybauti išėjusios senelės paieškas. O ši žaidžia žaidimą su „pamestais dantimis“: „Radau tokių skanių mėlynių. <…> Aš čia net žiaunas, plokšteles, kad nereikėtų kramtyti, išsiėmiau. Pasidėjau kažkur ant samanėlių ir neberandu. Kiba pats velnias nujojo, ne kitaip“ (p. 8). Paaiškėja, kad „tas plokšteles su dantimis senelė yra suvyniojusi į žalias samanas ir įsidėjusi į pintinę su grybais“ (p. 8). Sajai senas žmogus, jo kultūrinė patirtis, tautinis identitetas yra nepaprastai svarbūs. Tai išties prasminga ir gražu. Prasmingi ir pažintiniai intarpai, tarkim, apie Melnragio pavardės kilmę („Kaitau Kuku“), bet apsakymo laikas tarsi sustingęs. Visa, kas sena, yra vertinga, o tai, kas nauja, sulaukia nors ir netiesioginės, bet akivaizdžios paniekos: „Kai kurie pasidėję ant kelių jau maigo savo išmaniųjų mygtukus. O galiniam suole sėdintis Žvirblinas pasididžiuodamas išsitraukė savo planšetę“ (p. 10). Linui Žvirbliui Žvirblino pravardę suteikia matematikos mokytoja, „norėdama sudrausminti šį nemenko viršininko sūnų“ (p. 10). Vis šmėžuoja užsilikę vertinimo stereotipai, o apsakyme „Mutis“ ironija pereina į neskoningą pasišaipymą: „Vienturčiam ir dailiam sūnui (kuris neabejotinai kada nors bus kino ar kokios estrados žvaigždė) mokytoja sakydavo“ (p. 16); „O Mutis kažkodėl pasirinko labai jau vidutinę Rugilę. Sportininkę, Meilutytės gerbėją, nors ir kritikuojančią ją už tą neaiškų veblenimą“ (p. 16). Nevyriškumo ženklu tampa ilgi herojaus plaukai, jis palaikomas mergaite, moralizuojama („Ilgas plaukas, trumpas protas“), kuriamos naivios situacijos, kurias šių dienų vaikai kažin ar prasimanytų vyriškumui įrodyti: tyčinis garažo padegimas, suplanuotas draugės skendimas ir herojiškas išgelbėjimas iš dirbtinai sukurtų situacijų. Banalus erotinių motyvų, sapno atsidūrus moterų paplūdimy įterpimas tarsi siekiant tekstą sumoderninti. Akivaizdžiai nuspėjama pabaiga, kai pats Mutis ima skęsti, atrodo naivi ir neįtikinama. Sajos temų ratas iš tiesų atspindi visuomenės skaudulius: vaikų namai, tėvų girtuoklystė, paradoksalus vaikų talžymas vytinta dešra ir grasinimas, „kad aš pats tą dešrą suėsčiau. Nes kitaip sukiš man į užpakalį…“ (p. 23), mergaitės bandymas nusiskandinti, nes tėtis jos mamą užklupo su kitu („Mamertas, Ugnė, Lukas ir kiti“), vėžys, mirtis („Nuojauta“), patyčios („Debilas“), samprotavimai apie Dievą, publicistinės politinės aktualijos („Laisvamanis“)…

Beveik tokios pat temos vyrauja ir knygoje Dar ne visos paslaptys, tik čia jų raiška dar drastiškesnė, kontrastingesnė. „Tai iš kur tas Naglis, rudai raudonas kaip šuns uodega? <…> Ne mano plaukai, ne mano akys, ir tu greičiausiai buvai ne tik su manim“, – apsakyme „Skrisk, vėjeli“ mirštančiai žmonai sako girtaujantis penkiamečio Naglio tėvas. Vadinamas „velnio vaiku“ ir mušamas Naglis pabėga į kapines, kad save „pasodintų“ ant mamos kapo. Tėvui pakliuvus po automobilio ratais ir žuvus, berniukas atsiduria vaikų namuose. Čia kasmet per Kalėdas vaikai dainuoja apie svajonių šalį, „Kur nuo skausmo ašarėlės / Niekada nerieda…“ (p. 45). Politinių alegorijų persmelkti apsakymai „Atbulai, bet neblogai“, „Jau parėjau“, užsimenama ir apie emigraciją („Išgelbėti“). Kai kurie apsakymai („Cyrulis“) stokoja paprasčiausios intrigos. Į akis krinta grubumas, santykių nedarna („– Lok, lok… – neiškentusi atsiliepdavo senelė. – Aš patylėsiu, žinau – prieš tokį skaliką vis tiek neatsilosiu“, p. 68; „– Na? Į kurią vietą man dabar tave pabučiuoti? – paklausė. / – Eik tu po velnių!“, p. 75). Akivaizdu, kad rašytojas grįžta į savo paties vaikystę ar jaunystę ir tada išgyventus skaudulius (ankstyva tėvų netektis, liūdesys ir vienišumas) perkelia į nūdienos pasaulį. Gaila tik, kad jis be šviesos ir vilties.

Virš. dail. Ieva Babilaitė
Virš. dail. Ieva Babilaitė

Vytautas V. Landsbergis Žalčių karalienę įvardija kaip pokario pasaką, bet pasakos žanras, jos transformacijos kūrinyje pasitelkiamos kaip meninė priemonė tikram istoriniam laikotarpiui perteikti, aktualizuoti ir išryškinti. Su vaikų ir paauglių literatūra šią apysaką sieja tik pagrindinės veikėjos, prasidėjus veiksmui po savaitės būsiančios septyniolikmetės, amžius. Tiksliau, tai apysaka jaunimui, gal net suaugusiesiems, bandanti savitai, pasitelkus folklorą, perteikti sudėtingą partizaninių kovų realybę, supažindinti jaunimą su XX a. Lietuvos pokario istorija. Pajūrio moksleivė Eglė – puiki literatė, rašanti eilėraščius, mintis sklandžiai liejanti dienoraštyje. Dienoraščio žanras, paprastai leidžiantis atviriau, psichologiškai giliau atskleisti savąjį „aš“, šį kartą nepadeda sukurti savitesnio ar spalvingesnio personažo, bet išryškina Eglės jausmų raidą. Dienoraštyje aprašomi įvykiai trunka vienuolika metų. Eglės pažintis su partizanų vadu Žilvinu, vestuvės, gyvenimas Gotlando saloje, vaikų Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės gimimas, nuolatiniai išsiskyrimai su Žilvinu, begalinis laukimas iš jo nors kokios žinutės ir artimųjų išdavyste, žūtimi pasibaigiantis jos grįžimas į Lietuvą. Eglės pasirinkimas kartu su vaikais susisprogdinti atrodo labai paprastas pasirinkimas, pritrūkstantis įtaigesnio pagrindo. Kūrinio ir liaudies pasakos paralelės akivaizdžios, siužetas nuspėjamas, kartais keliantis nuobodulį, be didesnių potekstės vingių. Pasakinis fonas susipina su autentiškais, kaip teigiama knygos anotacijoje, partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio įrašais, remiamasi kitų partizanų laiškais, pasakojimais. Jie gana organiškai įsiterpia į tekstą ir autoriui neretai pavyksta išvengti publicistiškumo. Labiau krinta į akis bandymas imituoti archajišką kalbėseną, prikaišioti magišką aurą kuriančių detalių. Mito perkėlimas į realų istorinį laiką ir noras jį aktualizuoti suponuoja naują perskaitymo galimybę, bet tam, kad knyga surastų skaitytoją, vien to nepakanka.

Kasdienybės mįslių pinklėse

Virš. dail. Rytis Daukantas
Virš. dail. Rytis Daukantas

Tomas Dirgėla tęsia serialą apie Domą ir Tomą – parašyta jau penktoji knyga Domas ir Tomas. Dingusios knygos mįslė. Jos adresatas – jaunesnysis paauglys, bet įvardyti kūrinio žanrą keblu. Pirmosios trys serijos knygos (Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla, 2016; Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas, 2017; Domas ir Tomas. Mokyklos vaiduoklio mįslė, 2017) buvo pasakinės prozos pavyzdžiai. Ketvirtoji – Domas ir Tomas. Virėjos Irenos byla (2018) – laikytina realistine proza. Naujausioji knyga taip pat artima realistinei apysakai, bet akivaizdžiai juntamas pasakinis fonas su detektyvo žanro modifikacijomis. Panašiai kaip Roaldo Dahlo knygoje Raganos žaidžiama tikrumu. Knygos pradžioje nurodoma: „Ši tikra istorija tikrai paremta tikrais faktais, kuriuos tikrai išgalvojo tikras autorius“ (p. 5). Iš pradžių siužetas rutuliojasi gana įprastai – vyksta poezijos konkursas. Jo nugalėtojas Miestamiesčio miesto Miestiečių mokyklos mokinys Tomas Vatsonaitis už geriausią eilėraštį apie Vilnių laimi kelionę į sostinę. Detektyvai Tomas ir Domas, jų draugė Upė, lietuvių kalbos mokytojas, iš Kęstučio Žąsino virtęs Kęstučiu Ąsočiu, ir mokyklos direktorius Liudas Mėmė, „tapęs“ vaiku Kajumi (pagal taisykles į ekskursiją gali vykti keturi vaikai ir vienas suaugusysis), keliauja pamatyti įžymių objektų – Martyno Mažvydo bibliotekos ir Vilniaus universitete saugomo Martyno Mažvydo Katekizmo. Kultūriškai reikšmingu objektu tampa pakeliui aplankomas „Makdonaldas“. Mėgaujamasi ironiškomis užuominomis, nonsenso poetikai būdingais išorės bruožais per daug nesigilinant ir neieškant prasmės, norint tiesiog pasilinksminti, todėl vyrauja juoko dėl juoko nuotaika. Didesnė intriga pradedama kurti laukiant eilėje prie pirmosios lietuviškos knygos. Liudas Kajus Mėmė sudaužo senovinę vazą ir paaiškėja, kad knygos nėra, ji tiesiog dingo. Veiksmas tampa intensyvesnis, prasideda chaotiški didžiųjų seklių nuotykiai ir knygos paieškos. Kęstutis Ąsotis Vilniuje viešinčiam Dalai Lamai iš panosės pagrobia knygą, palaikęs ją Mažvydo Katekizmu, detektyvai patenka į muziejaus apsauginio pinkles ir uždaromi į mažą kambarėlį, kuriame, prakalę sienoje skylę (plaktukas tarsi specialiai po ranka), suranda knygą. Liudas Mėmė nuvaro policijos furgoną, išvaduoja vaikus, o vagystės kaltininkas apsauginis Manfredas suimamas. Liudas ir Kęstutis vėl atsiduria už grotų, o jų gelbėti atskuba patsai Dalai Lama. Paaiškėja ir vagystės motyvas: „– Na, – Manfredas nuleido akis, – matote… Mano žmona mūsų metinių proga man padovanojo Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, o aš jai norėjau padovanoti…“ (p. 159). Tokia nesąmonių virtinė ilgainiui ima kartotis, pabosta. Kita vertus, gilesnių prasmių čia ir neverta ieškoti, juk knygos paskirtis – pramoginė. Be abejo, reikia literatūros, kuri leistų pailsėti labai nesigilinant, bet ji – kaip greitasis maistas, kurį kažin ar sveika dažnai valgyti. Knygoje perteklinis atrodo narciziškas autoriaus mėgavimasis savimi. Vietoj Gedimino pilies siūloma aplankyti kitą kultūros objektą – Tomo Dirgėlos memorialinį butą-muziejų! Pirmą kartą ši šmaikšti užuomina priverčia nusišypsoti, bet kai pasikartoja dar mažiausiai porą kartų (p. 64, 92), tampa nebejuokinga ir atrodo kaip pigus triukas nebežinant, kaip įtikti skaitytojui ar patenkinti savo savimeilę. Formaliai tai būtų laikytina metalepse, bet ši meninė priemonė knygoje nepasiteisina.

 

Negausi realistinė vaikų ir paauglių proza meniškumo aukštumų 2019 m. nepasiekė. Vieniems autoriams pritrūko kūrybinių intencijų, kiti pasiklydo nematydami adresato, kuriam skyrė savo tekstus.

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 1 (93)

 

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

ŽODŽIŲ ALKIS

Apžvalgos

TAIP PAT APIE TĄ PATĮ (2019 m. lietuvių autorių pasakinė proza)
DUOKIT KELIĄ VILTINGIEMS DEBIUTANTAMS (2019 m. vaikų poezija)

Sukaktys

ŽINOMA IR NEPAŽĮSTAMA ILONA WIKLAND

Mano vaikystės skaitymai

GALVODAVAU APIE NEBAIGTĄ SKAITYTI KNYGĄ

Bibliografija

2019 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai