BRUNO FERRERO RELIGINĖ DIDAKTIKA IR MAŽIEMS, IR DIDELIEMS (Bruno Ferrero 70-osioms gimimo metinėms)

Lietuvių vaikų literatūros pradžią žymi religinio turinio tekstai. Antai Vincas Auryla nurodo, jog ankstyvoji lietuvių raštija „ėjo religinės didaktikos vaga“¹. Tai bendras visai Europai reiškinys: katekizmai, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai ir panaši lektūra pirmoji prabilo vaikams. Ir šiandien, XXI amžiuje, Lietuvoje ir kitur pasaulyje yra sukuriama tekstų, kurie vaikų ir jaunimo auditorijai kalba apie religijos aspektus, remiasi Biblijos ištarme, moko religinio gyvenimo, o sykiu – ir visiems žmonėms svarbių tiesų. Juk ir Dekalogo nuostatos yra universalios ir aktualios visais laikais.

Vienas pačių ryškiausių šiuolaikinių religinės didaktikos atstovų – italų rašytojas Bruno Ferrero, šiuo metu gyvenantis Turine. Tai katalikas vienuolis salezietis, pasaulyje plačiai žinomas didaktiniais religinio pobūdžio kūriniais. Keletas žodžių apie šį autorių: Ferrero gimė 1943 m. birželio 2 d. Vilarbasos miestelyje prie Turino, vaizdingajame Šiaurės Italijos regione Pjemonte. Baigė saleziečių seminariją, įgijo teologijos, filosofijos, psichologijos žinių. Kurį laiką dirbo mokykloje. Nuo 1974 m. redagavo jaunimo žurnalą „Mondo ErreB“, nuo 1988 m. dirbo leidykloje „Elledici“. 1990–1995 m. – žurnalo „Dimencioni NuoveB“ redaktorius, nuo 1996 m. – leidyklos „Elledici“ direktorius. Rašo straipsnius į „Saleziečių biuletenį“, leidžiamą 156 šalyse 29 kalbomis. Laisvalaikiu skaito paskaitas apie tėvų ir vaikų teises (kokia aktuali tema!).

Priklausymas saleziečių kongregacijai lemia Ferrero darbų pobūdį ir raštų kryptį. Pravartu pažvelgti, kokia šios vienuolijos vieta katalikų pasaulyje. Anot Genovaitės Baliukonytės, besiremiančios saleziečio Palemono klebono kun. Massimo Bianco žodžiais, „trečią vietą pasaulyje pagal gausumą (po pranciškonų ir jėzuitų) užimanti saleziečių vienuolija užsiima parapijiečių švietėjiška veikla. Nuo jėzuitų ji pirmiausia skiriasi tuo, kad labiau rūpinasi ne vaikų išsimokslinimu, bet jų ugdymu ir profesiniu lavinimu ir yra orientuota į paprastą liaudį, rūpinasi neturtingomis parapijiečių šeimomis. Prieš pusantro šimto metų šią kongregaciją įkūręs italas kunigas Jonas Bosko irgi buvo našlaitis, kilęs iš vargingos šeimos. Tačiau šios kongregacijos tikslas yra ne tik padėti paprastiems žmonėms, skleisti religines žinias, bet ir šviesti liaudį, rašyti bei platinti švietėjiškas knygas, ugdyti apleistus vaikus, steigti įvairius lavinimo būrelius, mokyklas ir išmokyti juos kokio nors amato.“²

Aiškiai matyti, kad saleziečiams rūpi vaikai, jaunimas. Knygų rašymas ir leidyba – svarbi šios vienuolijos veikla, tad neatsitiktinai Ferrero gyvenimas taip stipriai susijęs su leidyklomis, knygų rašymu, religiniu vaikų ir jaunuolių auklėjimu. Paradoksalu, kad Lietuvoje apie šį gausiai leidžiamą autorių informacijos tėra labai mažai, tačiau retame knygyne nerasi Ferrero knygų, kurias leidžia leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“. Iš italų kalbos daugiausia jo knygų išvertė sesuo Rasa Paleckytė, yra išvertusios ir Ina Jakaitė, Sigutė Kopalinskaitė. Jauniesiems skaitytojams drąsiai galime siūlyti Ferrero knygas. Beje, jas gali skaityti ir suaugusieji (sudvejintas adresatas), knygos labai tiktų skaityti drauge vaikams ir tėvams, seneliams.

Rašytoją ypač išgarsino jo trumpų didaktinių istorijų knygų ciklas bendru pavadinimu „Trumpi pasakojimai sielai“. Į jį įeina knygos Rožės dvelksmas (1998), Ar ten aukštai kas nors yra? (1998), Svirplio giesmė (2000), Auksinių žuvelių paslaptis (2003), Mes turime sparnus (2006), Kai pražysta gėlės (2008), Kartais užtenka vieno saulės spindulio (2009), Tai žino tik vėjas (2009), 40 pasakojimų iš dykumos (2009), Jis šoka tau (2010), Ratilai vandenyje (2010), Gyvenimas – tai visa, ką turime (2011), Žvaigždės spindi tik naktį (2013) ir kt. Ferrero pasakojimai intertekstualūs, jie remiasi pačiais įvairiausiais kultūros ir literatūros šaltiniais, tačiau rašytojo siekis visada tas pats – pamokyti skaitytoją, sužadinti širdyje Dievo meilę, perteikti Dekalogo išmintį. Vienas pagrindinių pasakojimų šaltinių – Biblijos motyvai, parabolės. Tačiau šalia esama daugybės kitų istorijų. Ferrero ima visą pasaulį – Vakarus ir Rytus, iš jų išgauna pamokomus siužetus kaip kalnakasys – naudingą rūdą. Antai knygoje Auksinių žuvelių paslaptis pasakojama apie pačius įvairiausius kraštus, laikus, situacijas, žmones. „Saulėlydyje“ skaitytojas patenka į laikus prieš daugelį metų, kai „uolingu kalnynu keliavo misionierius su vedliu – jaunu indėnu“ (p. 8), kita istorija („Dvi galvos“) mus nukelia į vieno ežero pakrantę Šiaurės Indijoje, dar kita („Tobula žmona“) – į rytietišką arbatos parduotuvėlę, kur sėdi Mula Nasredinas, ketvirta („Apgultis“) nuveda į Los Andželą, į vartotojišką kino aktorių ir kūrėjų aplinką… Vis dėlto visoje italų rašytojo kūryboje vyrauja pasakojimai, paremti Šventojo Rašto siužetais. Tokių esama ir Auksinių žuvelių paslaptyje: apie karalių Saliamoną („Dievo matas“), apie Adomą ir Ievą („Paskutinis prisilietimas“), apie įvykį Betliejaus tvartelyje („Betliejaus vilkas“). Istorijose veikia karaliai, imperatoriai ir varguoliai, kunigai ir pasauliečiai, vaikai ir seneliai. Kai kada pasakojimai primena pasakėčias, nes juose veikia alegorinę prasmę turintys gyvūnai. Temų, problemų įvairovė yra stulbinanti, neatsibosta versti knygų, kurios gali nežinia kur nuvesti, puslapius.

Knygų ciklo „Trumpi pasakojimai sielai“ kūriniai – klasikiniai universaliojo didaktinio teksto modelio (pavyzdys (exemplum) + didaktinis moralas) atvejai. Tačiau šį modelį galima modifikuoti įvairiai. Privalomoji dalis – pavyzdžio funkciją atliekanti papasakota kokia nors iškalbinga istorija, o teksto gale (atskyrus grafiškai) pateikiamas moralas. Tai gali būti trumpa pamokoma tezė arba platesnė Šventojo Rašto mintis, arba mintys, išsakytos kurio nors šventojo lūpomis (pvz., šv. Augustino), žinomo kultūros, istorijos žmogaus (pvz., Martino Lutherio Kingo, Lao Tse) ir kt. Tačiau visų įdomiausias variantas – tokių lietuvių didaktinė tradicija nežino (?), – kai vietoj moralo papasakojama kita istorija, atliepianti, aiškinanti pirmąją (pavyzdžio) istoriją. Antroji istorija (arba tiesioginis moralas) visada rašoma ir kitu šriftu – pasviruoju. Vieni pasakojimai labai trumpi, kiti kiek ilgėlesni, bet ilgų, išplėtotų pasakojimų šiame cikle nerasime. Ferrero tekstas skaitomas lengvai ir greitai, nors prasmė gali būti ir ne visai paviršiuje. Rašytojas teigia: „Pavyzdys nėra tik vienas iš daugelio būdų auklėti. Jis yra vienintelis!“ (KUVSS, p. 30, „Auklėjimas“). Taigi pavyzdžio retoriką Ferrero iškelia kaip nepamainomą auklėjimo įrankį. Štai istorija „Šviesoforas“, iliustracijos dėlei pateikiama nesutrumpinta:

„Vedina anūku, į bažnyčią užėjo senelė. Akimis susirado raudoną lempelę prie Švenčiausiojo Sakramento tabernakulio, atsiklaupė ir ėmė melstis. Berniukas žvilgčiojo tai į senelę, tai į raudoną lempelę ir vėl į senelę. Galų gale nebeiškentė:

– Ei, senele! Kai užsidegs žalia, išeisime?

Toji švieselė niekada netaps žalia. Be perstojo mums bylos: „Sustok!“

Štai uola. Vienintelė tikra uola, prie kurios žmonės gali nurimti. Stabtelėjimas, teikiantis tikrą poilsį. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)

Tai Jėzaus kvietimas: „Atsiverskite, nes prisiartino Dievo karalystė ir ji jau yra tarp jūsų.“

Jau yra tarp mūsų. Bet kiek žmonių tai pastebi?“ (KUVSS, p. 16)

Kaip matyti, tekstą sudaro dvi dalys: lakoniška istorija, pateikianti pavyzdį apie senelę ir jos anūką, ir antroji dalis – moralas, kuris remiasi Mato Evangelijos išmintimi, išreikšta tiksliomis citatomis. Tekstas baigiamas retoriniu klausimu, kuris turi ir kitą funkciją – apibendrinti, sujungti pavyzdžio istoriją ir moralo išmintį. Pavyzdžio istorija įdomi taikliu psichologiniu vaiko eskizu: anūkas dar mažas, nekantrus, vaikui nuobodu šventykloje, tad jis dairosi aplink, norėdamas kuo greičiau išsprūsti laukan… Bažnyčioje degančią ugnelę mažylis supranta kaip šviesoforą, kurio žalia šviesa leistų išeiti. Istorija priverčia nusišypsoti, tačiau buitinei situacijai Ferrero pritaiko teologinį filosofinį rakursą apie šalia ir visur esančią Dievo karalystę. Šis tekstas orientuotas į kiek brandesnį klausytoją, tačiau autoriui puikiai pavyksta atspindėti vaiko psichologiją.

Vaiko ir jaunuolio tema plėtojama visose šio ciklo knygose. Moraliniai, doroviniai pamokymai remiasi ir folkloro tradicija. Pavyzdžiui, pasakojimas „Trys sūnūs“ kalba apie skirtingus vaikus: dvi motinos džiaugiasi savo sūnų vikrumu, gebėjimu dainuoti, o trečioji neturi kuo pasigirti: „Jis šaunus vaikinas kaip ir daugelis kitų. Tačiau jokiais išskirtiniais gebėjimais nepasižymi“ (TŽTV, p. 24). Bet tik šis sūnus padeda motinai nešti sunkų vandens ąsotį. Antroji teksto dalis (moralas) labai trumpa: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16)“ (ibid., p. 25).

Kitos istorijos visai priešingos, jos drąsiai transformuoja klasikinius pasakų siužetus. Pasakojimo „Mergaitė ir vilkas“ (jau pavadinimas primena pasaką „Raudonkepuraitė“) istorija baigiasi netikėtai: „Įžengusi į senelės namus, mergaitė iš karto pastebėjo, kad lovoje kažkas guli – su kepurėle ir marškiniais. Tačiau net iš septynių metrų atstumo ji suprato, kad tai buvo ne senelė, o vilkas: net su kepurėle ant galvos siaubūnas buvo panašus į senelę ne daugiau kaip autobusas į Sofi Loren. / Mergaitė išsitraukė iš krepšelio pistoletą ir nušovė vilką“ (p. 50, 40PD). Moralas netikėtas: „Ne visada įvykiai klostosi pagal numatytas schemas. Neverta per daug pasikliauti senaisiais posakiais, priežodžiais ar pasakomis. <…> Geriau priimti tikrovę tokią, kokia ji yra šią akimirką“ (ibid.).

Dar kitos istorijos originalios, jų siužetai sukurti paties autoriaus (nors ir matyti tam tikras archetipinės situacijos šešėlis). Tokia yra istorija „Žydrasis vėrinys“, pasakojanti apie seserų meilę. Maža mergaitė, pamačiusi prabangios juvelyrinės parduotuvės vitrinoje nuostabų žydrų turkių vėrinį, nutaria jį nupirkti savo mylimai seseriai ir paprašo pardavėjo jį parduoti, o sumoka savo „brangenybėmis“: „padėjo ant prekystalio skardinę dėžutę, atidarė ją ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotą, saują monetų, kelias kriaukleles ir kažkokį paveikslėlį“ (G, p. 18). Juvelyras pasielgia kilniai: matydamas begalinę sesers meilę, „parduoda“ mažajai mergaitei pirkinį. Vyresniajai, atėjusiai paklausti, kaip jos mažoji sesuo už varganus pinigėlius galėjo nupirkti tokį prabangų vėrinį, juvelyras paaiškina: „Ji sumokėjo aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo“ (ibid, p. 19). Moralas byloja Šventojo Rašto žodžiais: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Evangelija pagal Joną 3, 16)“ (ibid.).

Aptariamų Ferrero tekstų žanras specifinis. Kaip matyti, autorius juos vadina pasakojimais – tai neaiški žanrinė definicija, bet, matyt, vienintelė tokia galima. Kai kurie pasakojimai itin trumpi ir primena, kaip minėta, pasakėčią, kiti – vaizdelį, mažiau – novelę. Savo didaktiniu pobūdžiu pasakojimai panašūs į archajinį viduramžių žanrą exempla. Ferrero siekia, kad istorijos būtų trumpos, taiklios, kad skaitytojai nesunkiai galėtų jas įveikti. O tai irgi yra klasikinio didaktinio teksto požymis – būti prieinamam, taikytis prie skaitytojo. Šios knygos skirtos vakaro skaitiniams, kasdienei dvasinei praktikai, todėl neturi būti per sudėtingos, sunkiai įveikiamos.

Kitą Ferrero knygų grupę – Geros ir gražios istorijos (2003), Naujos istorijos (2005), Kitos istorijos (2006), Pasakojimai ir palyginimai (2010) ir kt. – sąlygiškai būtų galima pavadinti ilgesniaisiais pasakojimais (istorijomis), skirtais katechezei, darbui su vaikais ir jaunuoliais per tikybos pamokas ar pan. Katechezės praktikoje pasakojimas kaip veiksmas ir intencija turi didelę reikšmę. Ferrero teigia: „Atrodė, jog pasakotojai – senokai išnykusi žmonių kategorija, tačiau mūsų gyvenamuoju laiku, kuris toks proziškas, technologiškas, nedėmesingas ir šaltas, o kartais net žiaurus, pasakotojai atgimė. Jie atėjo iš pačios pasaulio sielos. Papasakoti apie tai, kas mus padaro žmonėmis. / Pasakodami skelbiame savo tikėjimą ir viltį. Pasakojama todėl, kad mūsų gyvenimas yra įaustas laike, paženklintas susitikimais ir įvykiais. Kiekvienas iš mūsų esame savita istorija“ (GGI, p. 5). Rašytojas pabrėžia ir pasakojimo svarbą vaiko, jauno žmogaus gyvenimui: „Pasakodami istorijas, ugdytojai ir tėvai išreiškia savo dvasios laisvę, kūrybingumą, įgytą išmintį. Pasakojimas – tai tikras menas, didžiulis ir neįkainojamas lobis, gimstantis kilnioje ir mylinčioje širdyje. Pasakojimas geba suvirpinti jautriausias vaikų ir paauglių sielos stygas, skatina norą pažinti, o tarpusavio bendravimui suteikia šilumos“ (ibid.). Knygoje pateikiama konkrečių metodinių nurodymų tėvams, mokytojams, visiems pasakotojams, pavyzdžiui: „Sudaryk savo asmeninį pasakojimų repertuarą – savo tautos, krašto, šeimos, Biblijos. Išsirink savo laikmečio istorijų: iš laikraščių, žurnalų, televizijos, kino, teatro“ (ibid., p. 7). Kaip matyti, panašios strategijos laikosi ir pats rašytojas. Kaip pasakotojas jis yra įžvalgus, nori ir kitus atgrasyti nuo prievartinės didaktikos: „Nepradėk nuo didaktinių ketinimų įgyvendinimo ir negrūsk vaikui pasakojimo moralo bet kuria kaina. „Pasakojimo klausymasis ir jo įsivaizdavimas gali būti palyginti su sėja: vaiko mintyse sudygsta tik dalis pasėtų sėklų“ (Bruno Bettelheim). Pasakojimas – ne teksto aiškinimas“ (ibid., p. 8).

Šios grupės knygų žanrą galima laikyti literatūrine pasaka. Tai gerokai ilgesni nei „Trumpų pasakojimų sielai“ tekstai, jie turi pasakos struktūrą. Naujų istorijų įvade autorius meniškai, vaizdingai pateikia gana plačią pasakos sampratą, apibrėžia jos komunikacinę situaciją: „Į pasaką įlipama tarsi į laivą. Savo „Sykį gyveno…“ pasaka pagauna: atleidžiami lynai. Su vaikais išplaukiame į neaprėpiamų platybių pasaulį, apgyventą kalbančių gyvulių, undinių ir milžinų, raganų ir princesių – neegzistuojančių esybių, kurios, kad ir kaip būtų keista, labai jau panašios į mus, nepaisant visiškai kitoniškos pasakų kasdienybės. Pasaka yra pasaka. Net ketverių metų vaikas supranta, kad „taip nebūna“, bet nuoširdžiai viskuo tiki. Sekant pasaką, tarp suaugusiojo ir vaiko kuriasi paslaptinga atmosfera, kurią sudaro kūnų ir širdžių šiluma, balso skambesys, gestai, galvoje kylantys vaizdiniai. Taip bendraujant plaukiama į nuostabią salą, vadinamą bendryste“ (NI, p. 4). Bendrystė – vienas pamatinių krikščionybės konceptų, labai aktualus vaiko auklėjimo kontekste. Pasaka (ar pasakojimas) gali padėti bendrauti, suprasti kitus. Pasitelkdamas veidrodžio įvaizdį, Ferrero aiškina šį reiškinį: „Aš esu tavo veidrodis, Gražuole. Atsispindėk manyje, ir aš atsispindėsiu tavyje“, – taip kalba veidrodis puikiame Jeano Cocteau filme. Pasakojimai taip pat yra veidrodis. Kas į juos atidžiai žiūri, mato ne tik savo veido, bet ir savo problemų, būgštavimų, jausmų atspindį. Be to, klausantis apie meškas ir kiškius, mamas ir raganas, ginklanešius ir kipšiukus, sykiu galima įspėti ir kitų žmonių – suolo draugo, sesutės, kiemo bičiulių – jausmus, troškimus, širdies virpesius“ (NI, p. 5). Savo istorijomis Ferrero to ir siekia: suvirpinti širdį, sužadinti jausmus. Naujos istorijos (kaip ir kitos šios grupės knygos, kaip ir visa Ferrero kūryba) – labai intertekstualios. Tai rodo ir patys šios knygos kūrinių pavadinimai: „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“, „Legenda apie šventąjį Kristoforą“, „Undinėlė“, „Gražuolė ir Pabaisa“, „Balaamo asilė“ ir daugelis kitų. Rašytojas atidus ir saleziečių vienuolijos tekstams, antai vienas kūrinys vadinasi „Trys virvelės (kunigo Jono Bosko sapnas)“.

Knygoje Kitos istorijos daug dėmesio skiriama liturginiam kalendoriui apmąstyti. Atskiri pasakojimai skirti religinėms metų ciklo šventėms: „Laukti Kalėdų“, „Adventas ir Kalėdos“, „Gavėnia“ ir kt. Tačiau šios temos įkūnijamos netikėtai, nenuobodžiai. Yra pasakų, kurios kalba apie žmogaus moralines vertybes: darbštumą, pareigą, draugystę, pavydą… Antai pasaka „Kinivarpos Jonio drąsa“ pasakoja apie kinivarpą Jonį, kuris sumano išsiveržti iš savo riboto žinojimo lauko ir išsiaiškinti, o kas gi yra ten, už jo gimtųjų sienojų. Ferrero čia iškyla kaip žaismingas rašytojas, mokantis ironizuoti, kurti spalvingus charakterius. Su humoru aprašyta kinivarpų bendruomenė patiks ir jaunam, ir senam: „Vieną dieną gerai nusiteikusi kinivarpų kompanija kartu susėdusi puotavo, tai yra krimto savąją siją. Užkandžiaudami aptarinėjo įvairias medienos, iš kurių buvo pagaminta sija, rūšis: nuo vienos pilnėdavai, kita didino skrandžio rūgštingumą, dar kita buvo tinkamai išlaikyta. Kinivarpos nekalbėdavo apie nieką daugiau, kaip tik apie medieną ir kasmet rengiamą medžio varpymo čempionatą“ (KI, p. 10). Fantazija, išmoningi kinivarpų dialogai kuria įtaigų, nuotaikingą pasakojimą, kuris turi ir didaktinės išminties: drąsusis kinivarpa Jonis, sutikęs kitą tokį pat drąsuolį, prasigraužia į „kitą pasaulį“. Už drąsą yra atlyginta, išgirstas kito pasaulio „čir čir“, ir nors tai tėra svirplių čirpimas, drąsuoliams jis skamba kaip „nuostabiausia muzika“. Šios knygos įvade Ferrero reikšmingai apibendrina: „pedagogikos požiūriu meninis pasakojimas yra didaktinė veikla“ (KI, p. 5). Taip rašytojas ne supriešina meniškumą ir didaktinius tikslus, bet sulydo: kalbėti didaktiškai – nereiškia kalbėti nemeniškai. Visi didaktai turi siekti meniškumo ir tai nėra neįmanoma misija (ypač vaikų literatūroje).

Kai kurios knygoje Pasakojimai ir palyginimai italų rašytojo kuriamos istorijos (pasakos) primena ir apsakymo žanrą (nes tai pamokomos realistinės istorijos, galinčios vykti ir šiomis dienomis). Bet tai gali būti ir istorija, vykstanti neaišku kada. Pasakojimas „Mamos numegzta kepurė“ prasideda tradiciniais pasakų diskurso žodžiais „Sykį gyveno berniukas…“ ir kalba apie berniuką Andriejų, kuriam mama numezgė gražiausią kepurę: „Kepurėlė buvo visa raudona, tik nedidelė dalis priekyje – žalia. Taip nutiko todėl, kad pasibaigė raudoni siūlai. Na, o kepurės spurgas buvo mėlynas“ (PP, p. 221). Ferrero yra poetiškai pasisakęs apie tokias pasakojimų pradžias: „Sykį gyveno…“: šie žodžiai – pats seniausias žmonijos kvietimas. Tai kvietimas „glaudžiai susėsti aplink židinį“ (PP, p. 6). Taigi istorija, prasidėjusi kaip realistinis apsakymas, vėliau pakrypsta kita linkme: Andriejus atsiduria karaliaus rūmuose, susitinka su princese, karaliumi. Iš berniuko niekam nepavyksta išvilioti mamos megztos kepurės, jis jos neiškeičia net į karaliaus karūną. Grįžęs namo (persikėlimas niekaip nevaizduojamas), vaikas mamai papasakoja išgyventą nuotykį. Pasaka kalba apie tikrąsias vertybes, tačiau ši ir kitos šios knygos istorijos neturi aiškiai išsakyto moralo, skaitytojas pats turi jas išsigliaudyti (prieš pasakas pateikiami savotiški istorijų įvadai ar trumpi katechetiniai nurodymai, ką reikėtų pabrėžti). Apskritai dalis knygų yra parašytos kaip katechetikos vadovėliai, ypač išsiskiria Geros ir gražios istorijos, turinčios paantraštę „Mokyklai ir katechezei“. Knygos pabaigoje pateikiamas temų turinys, kur nurodyta, kokiomis temomis kuri istorija kalba (adventas, anapusinis pasaulis, auka, ekologija, laimė, pašaukimas ir kt.). Tai labai patogu. Tokie temų sąrašai yra ir kai kuriose kitose ilgųjų istorijų knygose. Aptariamoje knygoje pateikiama ir didaktinių nuorodų, siūloma pokalbio temų, sugalvota aktyvios veiklos užduočių; atskirai nurodoma, ką šiuo klausimu sako Biblija (skyrelis „Taip pat Biblija pasakoja…“).

Italų rašytojas teigia: „Banaliausioji pasakojimo forma tegali informuoti: tokie yra, pavyzdžiui, laikraščių pranešimai. Bet kai pasakojimas tampa parabole, menine proza, epu, mitu, pasakojimu apie Jėzaus kančią ar jo prisikėlimą, jis prabyla į mūsų jausmus, vertybes, gyvenimo pasirinkimus ir sužadina pasikeitimą, atsinaujinimą, „atsivertimą“ (KI, p. 6–7). Ferrero siekia meniškumo, nori, kad tekstas veiktų skaitytoją kaip gyvasis tikėjimo šaltinis.

Iš tiesų verta atsiversti Ferrero knygas, skaityti sau ir vaikams jo išmintingus, neretai stebinančius pasakojimus. Jie mus stebina netikėtais minties posūkiais, paradoksais, Šventojo Rašto ir XXI a. realijų supynimu, prasmingu derinimu. Verta skaityti Ferrero kūrybą. Ir ne tik todėl, kad pats žymusis salezietis rašytojas įtikinėja: „Pats geriausias būdas perteikti gyvenimo abėcėlę jaunajai kartai – pasakojimas. Pasakojimo ritmas – tai dvasios alsavimas, suvienijantis suaugusių ir vaikų tikrovę. Pasakojant panyrama į simbolių pasaulį, priklausantį ne atskirai amžiaus grupei, bet pačiam buvimo „žmogumi“ faktui“ (KI, p. 3.).

Bruno Ferrero religinės didaktinės prozos kūriniai skirti ir Mokiniams, ir Mokytojams, jie rengia vaikus, jaunuolius tapti žmonėmis, o suaugėliams dar kartą primena, kad būti žmogumi – pagrindinė žmogaus, esančio Dievo akivaizdoje, priedermė.

Šaltiniai

AŽP – Bruno Ferrero, Auksinių žuvelių paslaptis, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2003.

GGI – Bruno Ferrero, Geros ir gražios istorijos: mokyklai ir katechezei, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2003.

NI – Bruno Ferrero, Naujos istorijos, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2005.

KI – Bruno Ferrero, Kitos istorijos, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006.

40PD – Bruno Ferrero, 40 pasakojimų iš dykumos, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

KUVSS – Bruno Ferrero, Kartais užtenka vieno saulės spindulio, vertė Sigutė Kopalinskaitė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

TŽTV – Bruno Ferrero, Tai žino tik vėjas, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

PP – Bruno Ferrero, Pasakojimai ir palyginimai, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

G – Bruno Ferrero, Gyvenimas – tai visa, ką turime, vertė Rasa Paleckytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.

___________________________

¹ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 24.

² Genovaitė Baliukonytė, „Saleziečių kongregacija rūpinasi vargingiausiais“, Kauno M. Marijos Rožančiaus Karalienės parapija [prieiga internete: <http://kaunas.lcn.lt/ parapijos/palemonas/naujienos.php?nid=999>, žiūrėta 2013 05 29].

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 2 (66)