SKYLĖS IR SKYLUTĖS (Apie 2012 m. vaikų knygų iliustracijas)

Tokį apžvalgos pavadinimą sumaniau dėl dviejų priežasčių – trūkumo ir pertekliaus. Mat peržiūrėjus pernykštes vaikų knygas apėmė keistas jausmas: jų išleista gana daug ir įvairių, storesnių ir plonesnių, bet tik keletas dailesnės, meniškesnės. Todėl 2012 m. derlius tarsi skylėtas – juk skyles mes įpratę laikyti tam tikrais trūkumais. Kartu čia noriu pakalbėti ir apie skylutes kaip apie tam tikrus privalumus. Skylutės, akutės yra ne tiktai vietos, kurios leidžia lengviau kvėpuoti, sutelkti žvilgsnį, – jos gali būti ir tam tikras įrankis, pavyzdžiui, žiūronas, padedantis pamatyti tikslesnį, žvilgsnio sutelktą vaizdą.

Skylutės

Gražiausiai iliustruota 2012 m. poezijos knyga (nespalvotų iliustracijų kategorijoje) buvo pripažinti Ievos Babilaitės ir Antano Šimkaus Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. („Bernardinai.lt“). Knyga smarkiai išsiskiria iš kitų savo išvaizda ir meninėmis iliustracijomis. Galima sakyti, leidinį puošia nespalvotos iliustracijos, paryškintos raudonomis dėmėmis. Iliustracijos sudaro pagrindinį pasakojamąjį šmaikščių istorijų naratyvą, o svarbiausia jų veikėja – aktyvi bobulytė, kuri vis bėga, lipa, žiūri ir vis ką nors svarbaus veikia. Atrodo, kad ne tekstas, o iliustracijos formuoja knygos nuotaiką. Veidai, rutuliai, ratai, siūlai, akys, burbulai – tai tos skylutės, kurios suteikia knygai patrauklumo, žaidimo, atradimo džiaugsmo. Kaip tik jos diktuoja knygos nuotaiką. Šis pasirinktas šmaikštumas įgyvendintas stilingai, ieškant ir surandant atitinkamą meninę formą. Knyga nenuobodi, dinamiška, netikėtai labai originali ir meniška.

Visapusiškai šiemet buvo įvertinta Linos Žutautės kūryba. Labai produktyviai dirbanti dailininkė išleido net kelias knygas. Sėkmingiausias Žutautės 2012 m. kūrinys – apysaka-pasaka Ferdinandas ir Pū („Alma littera“). Ji pripažinta Metų knyga, autorei įteikta literatūrinė Prano Mašioto premija. Bet reikia pasakyti, kad tekstui prilygsta ir vizualioji knygos kokybė – savo estetiniu ir spalviniu sprendimu kūrinio visuma yra skoningas darinys. Iliustracijose dailininkė derina kelias vaizdo konstravimo strategijas: jungiama aplikacija, piešinys, tapyba, faktūra, ir visa tai sugula į smagų vientisą vizualų pasakojimą. Iliustracijos žaismingos, su netikėtais rakursais, žiūrėjimo taškais ir, aišku, smagiais siužeto vingiais, humoru. Parinktas dailus skyrelių pavadinimų šriftas. Gražiai suskambo ir ambicingos ispanų leidyklos išleista Žutautės ir Darabuc knyga A partes iquales („OQO editora“). Abiejų knygų stilistika labai panaši, gal kiek skiriasi popieriaus kokybė, o tai lėmė tik spalvinius iliustracijų niuansus. Šių knygų fone kita dailininkės paveikslėlių knyga – Kakė Makė ir pabėgusios ausys („Alma littera“) – pasirodė kiek nublankusi, nes tai yra ankstesnės jos knygos Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas (2011) tęsinys, išlaikantis jau įvertintą pirmosios stilistiką. Pernai pasirodė ir dar viena šios produktyvios dailininkės iliustruota knyga – Grigorijaus Osterio Patarimai atbulai. Knyga neklaužadoms ir jų tėveliams („Alma littera“). Atrodo, dailininkė tiksliai vykdė užsakovų pageidavimą iliustruoti šmaikščiai, linksmai ir greitai. Tad buvo pasitelkti visi iliustracijoms efektingumo teikiantys būdai: aplikacija, kompiuterinis piešinys, siužetą nukreipiančios rodyklės, tapytas kompiuterinis fonas, iškirptos ir priklijuotos iliustracijos. Visi šie elementai sukuria judrumo, ekspresyvaus siužeto ir veiksmo iliuziją.

Tačiau geras iliustracijas galima ir sugadinti parenkant netinkamą maketą ar dizainą. Kaip tik taip nutiko dar dviem Žutautės iliustruotoms knygoms. Tai „Briedžio“ leidyklos išleistos lietuvių liaudies pasakos Pupa bei Katinėlis ir gaidelis. Anot pačios Žutautės, šių knygų iliustracijos sukurtos jau seniai, o pernai be jos žinios išleistos. Knygos Pupa dizaineris ir maketuotojas Ramūnas Gedutis ne tik parinko prastą formatą (kaip seriją), bet ir pasitelkdamas maketavimo efektus (spalvos paryškinimą, šešėliavimą, iliustracijos fragmentavimą) sugadino pačias iliustracijas ir nemalonią padarė visą knygą. (Kvaila idėja knygos tekstą komponuoti bjauriai išdidintame pupos lape.) Knygos maketas tiesiog neprofesionalus, todėl iliustracijos prarado meninę ir estetinę prigimtį. Katinėlio ir gaidelio iliustracijos išdidintos, spalvos iškraipytos, nevykusiai komponuojamas tekstas ir parinktas netinkamas šriftas, todėl galutinis rezultatas – komercinė knyga, kurios turbūt išsižadėtų ir iliustracijų autorė.

Gražiausia 2012 m. knyga pripažintas Pauliaus Juodišiaus kūrinys Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama („Nieko rimto“). Dailininkas jau gerai žinomas kaip iliustruotojas, o 2012 m. sužibėjo ir kaip rašytojas. Šiame kūrinyje autorius pasirinko kiek kitokį nei įprastas ir mūsų atpažįstamas stilių: visa knyga įrėminta pieštiniame bordiūre, kuris tarsi primena senovinę ir labai svarbią knygą. Todėl ir lape įkomponuotos iliustracijos atrodo kaip seni klasikiniai paveikslai, nes rėmas diktuoja centrinę jų kompoziciją. Iliustracijose vyrauja monochrominiai spalvų pustoniai, kai kas sąmoningai paryškinta, pabrėžta. Dailininkas tarsi laviruoja tarp profesionalo ir mėgėjo, ši knyga išsiskiria iš anksčiau jo sukurtų savitesniu braižu, nuosekliu sumanymu, nors visi personažai gerai atpažįstami iš autoriui būdingo stiliaus.

Meniškumu nustebino ir reikšmingiausias metų debiutas – Tomo S. Butkaus Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas („Vario burnos“). Knygos teksto autorius ir dailininkas prisipažino išbandęs daugelį amatų, tačiau meninės prigimties ir visumos jausmo iš jo atimti neįmanoma. Dailininkas knygoje kuria savitas, nuolat besikeičiančias kompozicijas, išlaikydamas stiliaus vienovę. Šis visumos jausmas yra stiprioji meninė knygos dalis: iliustracijos gimsta nemėgdžiojant, jos yra kuriamos tikrąja to žodžio prasme. Knyga šilta ir patraukli, įdomi ir nenuobodi, nors jos dailininkas – tik mėgėjas. Taigi dažnai svarbu ne profesionalumas, bet stiliaus jausmas. Akivaizdu, kad geriau turėti stiliaus pojūtį, nei būti profesionaliu dailininku, bet nejausti stiliaus.

Mano manymu, didžiausia šių laikų leidybos bėda – leisti bet kokias knygas, nejaučiant atsakomybės nei už turinį, nei už meninę stilistiką. Atrodo, užtenka valdyti kurį nors piešimo įrankį, ir tu jau dailininkas. Netiesa, reikia dar išsiugdyti meninį skonį, gebėti tekstui parinkti atitinkamą meninę raišką ir pažvelgti į knygą konceptualiai, t. y. parinkti patį tinkamiausią jos dydį, šriftą, popierių, formatą, iliustracijų stilių ir išraišką. Kaip tik tokią meninę raišką pavyko rasti Linos Sasnauskaitės ir Aurimo Lažinsko kūrybiniam duetui knygoje Visi miega pietų miegelio („Kitos knygos“). Tai paveikslėlių knyga, kuriai emocijų suteikia iliustracijos – dinamiškos, išraiškingos, stilingos ir net truputį juokingos. Ši knyga turi edukacinį užtaisą – informuoti vaikus apie pietų miego svarbą. Sumanymas išties pateiktas žaviai, knygutę miela vartyti ir norisi skaityti. O tai ir yra jos privalumas.

Reikia pasakyti, kad Lietuvos leidėjai tikrai išmoko leisti paveikslėlių knygas. Kuo ypač džiugina 2012 m. knygų leidyba – tai paveikslėlių knygomis patiems mažiausiems skaitytojams. Džiugina todėl, kad pagaliau jos yra kuriamos, jos beveik nesiskiria nuo „gerojo užsienio“ leidinių, atrodo kaip „importinės“ savo poligrafine kokybe, ryškiomis spalvomis, apimtimi ir turiniu. Neatsitiktinai geriausia knyga mažiausiems skaitytojams pripažinta Kęstučio Navako ir Marijos Smirnovaitės paveikslėlių knyga Udo ir Dra niekaip nesusikalba („Jūsų flintas“). Kūrinys pamokomas, jame tinkamai vizualiai išreikštas didelio ir mažo santykis. Veikėjai parinkti pagal proporcijos dydį, o pats siužetas vyksta kažkur Afrikoje, kur ryškios spalvos, egzotiniai augalai, auga palmės. Iliustracijos sukurtos kompiuteriu, bet jų paviršius truputį suminkštintas pieštuku. Kiek panašios stilistikos yra ir Smirnovaitės iliustruota Ingridos Vizbaraitės knygutė Karžygiuko istorija („Nieko rimto“). Kompiuteriu pieštose iliustracijose daug smulkių detalių, šiek tiek kaitaliojamas žvilgsnio horizontas, tačiau gaila, kad visos iliustracijos labai vienodos, tarsi pakibusios beorėje knygos erdvėje.

Pagirtinas leidyklos „Alma littera“ siekis iliustruoti vaikų knygas dailės profesionalų kūryba. Šiam sumanymui išskleisti suformuota ir nauja knygų serija – kiek didesnio, beveik A4 lapo formato, kuriame dailininko darbas gali suskambėti visomis spalvomis. Viena šios serijos knygų – eilėraščių ir pasakų rinktinė Žiemos išdaigos („Alma littera“) su Rimanto Rolios iliustracijomis. Rimanto iliustracijos profesionalios, gražiai dera su tekstu, jam pavyksta sukurti savitus personažus, tad jų tarpusavio santykiai jam mažai rūpi. Dailininkas nesuteikia savo veikėjams kokių nors nusižiūrėtų bruožų, jie visi saviti ir dažniausiai šmaikštūs, netikėti. Pavyzdžiui, latvių pasakoje apie šalčio ir kiškio lažybas dailininkas vizualiai labai taikliai perteikia pasakos siužetą (šaltis nori sušaldyti kiškį, o tas vartaliojasi išvengdamas šalčio gniaužtų) ir tiesiog transformuoja kiškį į lekiančią sniego gniūžtę, iliustruojamą kiškio kūliu. Visa knyga išspausdinta ant melsvo popieriaus, taip perteikiant šalčio, žiemos spalvą.

Kita panašaus formato ir nuotaikos knyga – Kornejaus Čiukovskio eiliuotos pasakos vaikams Musė – vilko pusė („Alma littera“), jos dailininkas – Edvardas Jazgevičius. Pasirinkęs kiek kitokį nei jam įprastas ir mums žinomas stilių, dailininkas nuosekliai dėlioja vaizdų pasakojimą. Nors knygos visuma nepriekaištinga, jaučiamas tam tikras iliustracijų dirbtinumas, joms lyg pritrūko gyvybės. Galbūt naujasis iliustravimo įrankis (kompiuteris) ir stiliaus maniera neleido dailininkui įkvėpti kuriamiems personažams gyvybingumo.

Šiai knygų grupei priskirtina ir Česlovo Navakausko knyga Burbulų lietus („Alma littera“), kurios dailininkė Živilė Šimėnienė (tai geriausia metų poezijos knyga vaikams). Kurdama linksmų eilėraščių iliustracijas, dailininkė išlaiko savą stilistiką, tačiau imasi ir naujovių: išdidina veikėjus, stambius jų kūnus dekoruoja tapybos efektais – matomais teptuko potėpiais. Knyga dekoratyvi, jos dalys puoštos gėlių atvartais, o eilėraščius iliustruojantys veikėjai įkūnija šmaikščią tų eilėraščių idėją.

Pernai pasirodė ir dar viena verta aptarti knyga – Aistės Vilimės Pieštukinė sraigė. Žaliagirio istorija („Kauko laiptai“) su Agnes Indres iliustracijomis. Šią dailininkę neblogai pažįstame, o šios iliustracijos buvo eksponuojamos ir personalinėje parodoje Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Dailininkė dirba tikrai įdomiai, profesionaliai valdo pieštuką ir nuolat ieško naujų raiškos priemonių. Bet, man regis, ir jai technikos naujovės ne visada padeda gauti gerą galutinį rezultatą. Knyga kiek didoko formato, o iliustracijos nukentėjo nuo naujoviško sumanymo sudėti jas į tarsi suaižėjusį kvadratą. Vis kitoje šukėje dailininkė komponuoja atskirus siužetus, padaro pasakojimą daugiaplanį, tačiau nuo to nukenčia iliustracijų meniškumas, balti mechaniški rėžiai „suvalgo“ tikrąjį jų paslaptingumą. Atrodo, nepataikytas ir knygos formatas, kiek nuobodokas maketas, eklektiškas viršelis.

Negaliu nepasidžiaugti kitais reikšmingais pernykščiais darbais, kurie gal mažiau matomi, todėl mažiau ir vertinami. Tai nespalvotos paauglių knygų iliustracijos. Džiugina ir nedidelės, smulkios profesionalo ranka atliktos iliustracijos, pavyzdžiui, Linos Dūdaitės atsklandos Sylvios Waugh knygose Žmogonai ir Žmogonai dykrose (nauja leidyklos „Nieko rimto“ serija „Nerealu!“). Puikūs šių knygų viršelių piešiniai ir nespalvotos skyrelių pradžios atsklandos. Knygose skiriasi šių atsklandų forma: vienos komponuojamos apskritime, kitos – kvadrate suapvalintais kampais. Vaizduojami siužetai be galo įdomūs, įtraukiantys skaitytoją į detektyvinį pasakojimą, puikiai atskleisti veikėjų charakteriai. Savitai ir netipiškai iliustruota italų rašytojos Beatrice’s Masini knyga Miško vaikai („Alma littera“, serija „10+“). Ievos Mažeikaitės vertimas buvo pripažintas reikšmingiausiu ir meniškiausiu metų vertimu paaugliams. Knyga išsiskiria ir pagyrimo vertomis nespalvotomis Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustracijomis, kurios pasižymi išraiškinga kompozicija, vaizduojamų asmenų charakteriais, puikiais lengvos rankos piešiniais. Nespalvotais kontūriniais piešiniais suskambo ir kitas šios leidyklos darbas – verstinė Jameso Krüsso knyga Mano prosenelis, herojai ir aš („Alma littera“, serija „10+“), kurios iliustracijas piešė Daiva Kairevičiūtė. Nors piešiniai minimalistiniai, bet gana išraiškingi, tikslūs, puikiai papildantys tekstą. Galiausiai prie kūrybingųjų priskirčiau dar vieną Lietuvos vaikų knygų bibliotekėlę papildžiusią knygą. Tai Kate’s DiCamillo Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė („Nieko rimto“). Jos iliustracijas sukūrė Maskvoje dailės mokslus baigęs, o dabar JAV gyvenantis ir kuriantis garsus menininkas Bagramas Ibatoulline’as. Ši knyga, pripažinta reikšmingiausiu ir meniškiausiu vertimu vaikams, galėtų tapti ir knygos meno pavyzdžiu – kaip dailiai ir daug nedrožiant pieštuko galima tiksliai perteikti kūrinio nuotaiką. Norėtųsi, kad šios iliustracijos visiems knygų dailininkams taptų metų kelrode žvaigžde.

Skylės

Antrojoje apžvalgos dalyje noriu pakalbėti apie didžiąsias skyles ir duobes, kitaip tariant, apie lietuviškų vaikų knygų iliustracijų trūkumus. Pirmiausia – apie neprofesionalias iliustracijas, kurios jau tapo Lietuvos vaikų knygų kasdienybe. Apie šį reiškinį ilgai mąsčiau ir supratau, kad tik nepriklausomoje Lietuvoje leidžiama įvairiausio skonio vaikų knygų, tačiau dabar vyrauja vidutinio lygio iliustracijos, dažniausiai sukurtos pradedančių arba neprofesionalių, bet savitą stilių suradusių ir savo pirkėjų ar mėgėjų ratą turinčių dailininkų. Kaip tik tokiam skoniui priskirtina ir dažnai vaikų knygas iliustruojanti dailininkė Sigutė Ach. Netgi, sakyčiau, nieko bloga turėti gerbėjų ratą. Sigutės sukurtos paveikslėlių knygelės Širdelės mylimiems vaikeliams ar Draugauk su manimi („Nieko rimto“) tinka ikimokyklinio amžiaus vaikams, labiau mergaitėms ir rafinuotesnio meninio skonio neturinčioms jų mamytėms (tėveliai, manyčiau, tokių knygelių neperka). Prie šios dailininkės kūrinių jau taip pripratome, kad atpažinimo jausmas nustelbia jų vertinimą. Tad atskiro žodžio vertas didesnės apimties šios dailininkės darbas – Donaldo Bisseto Aukštyn kojom (2-oji ir 3-ioji pasakų knygos) iliustracijos. Visada džiugina lietuviški klasikos leidimai, tačiau sunku vertinti klasiką su naujomis iliustracijomis, mat senosios visada yra prisimenamos, lyginamos, o į naująsias žvelgiama kritiškiau. Reikia pripažinti, kad Sigutės Ach stilius šiose knygose truputį pakitęs, Bisseto kūriniui pritaikytos iliustracijos persmelktos kažkokios anų laikų stilistikos, tačiau tą stilistiką dailininkė tik bando imituoti. Todėl pasakysiu tiesiai: kai ši dailininkė imasi iliustruoti klasiką, teigiamai jos vertinti neįmanoma, nes jos stilius neatitinka teksto autoriaus stiliaus. Tokiam autoriui kaip Bissetas reikia kito lygio dailės profesionalo. Tiesiog akis bado prastai parinkti knygos viršeliai, o iliustracijų meniškumo lygis, kad ir kaip gaila, niekaip nepriartėja prie teksto.

Kompiuterinis piešimas neretai pakiša koją ne tik jauniems, bet ir patyrusiems dailininkams: susižavėjus techninėmis piešimo galimybėmis, ypač spalviniais fonais, piešiniai tampa toniškai vienodi, smulkmeniškai perkrauti detalių, ištirpsta pagrindinė piešinio idėja. Taip atsitiko Juliaus Kelero 66 istorijų („Kitos knygos“) iliustracijoms. Knygos dailininkė Kamilė Gužaitė, atrodo, panaudojo visas galimas kompiuterinio piešimo programų siūlomas faktūras, visoms savo iliustracijoms sukūrė tamsų ornamentinį dekorą, kuris jas ne tik suvienodino, bet ir paskandino tamsos jūroje. Iliustracijos neskatina knygos nei skaityti, nei vartyti, sakyčiau, netgi atbaido: parinkti motyvai tiesmuki, monotoniški, neįdomūs, o baltos raidės tamsiame fone – kaip naktį šviečiantys žiburiai: ką gi, laikas miegoti.

Liūdna pripažinti, bet daugelio vaikiškų knygų iliustracijos neturi jokios meninės vertės. Antai net kelios „Metodikos“ leidyklos knygos su prasmingais tekstais, bet menkomis iliustracijomis. Pasakas apie Lietuvos istoriją („Metodika“) iliustravo dailininkė Agnė Kananaitienė, kuri sutrumpino savo pavardę ir pasivadino Nananai. Iliustracijos pieštos tušu, spalvintos akvarele, padailintos kompiuteriu, tačiau primityvokos. Gal kiek gerėliau ši dailininkė iliustravo Vilės Vėl apsakymų knygą Kaip mes išgarsėjome („Metodika“). Iliustracijos pieštos ant languoto popieriaus, tarsi matematikos sąsiuvinyje, tačiau monotoniškas jų maketavimas asimetriškai, formalus piešinio kontūravimas, dirbtinis paspalvinimas atrodo mechaniškai, o žmonių veidai išduoda dailininkės neprofesionalumą (nors anotacijoje pabrėžiama, kad knygą iliustravo žymi grafikė Agnė Kananaitienė…). „Metodikos“ leidykla išleido dar vieną knygą – Japonų liaudies pasakas – su Ryčio Kugevičiaus iliustracijomis. Jos sukurtos kompiuteriu, vyrauja ryškios, tarpusavyje nederančios spalvos, kontrastuoja juodi kontūrai. Siekdamas išreikšti rytietišką manierą, dailininkas kuria nuotaikingas Japonijos kultūrą imituojančias iliustracijas, bet sintetinis koloritas ir dideli juodo kontūro kontrastai nesuteikia joms estetinės kokybės.

2012 m. išleisti dar bent keli nežinomų arba labai jaunų dailininkų kūriniai. Vanda Padimanskaitė yra ir knygos Taškuota vasara autorė, ir iliustruotoja. Knygos tekstą literatūros kritikai pripažino kaip daugiau ar mažiau vykusį, tačiau jos iliustracijos yra tolimi Lietuvos dailininkų kūrybos atgarsiai, menkutę dailininkės patirtį išduoda juodas iliustracijų kontūras, ryškios nederančios spalvos ir matytos, įprastos kompozicijos.

Reikia pripažinti, kad ir vaikams išleidžiama daug komercinių masinės kultūros produktų, kurių nei siužetas, nei iliustracijos nėra originalios. Sunku patikėti, bet ir lietuviai imasi knygų plagijavimo ir adaptavimo verslo perpasakodami visiems gerai žinomas ir atvaizduodami gerai matytas istorijas. Tokia yra Raimondo Jurgaičio ir Tado Adomavičiaus knyga Pasakėlės iš garažo („Jūsų flintas“), imituojanti žinomą animacinį Walto Disney’aus ir „Pixar“ kompanijos filmą „Ratai“ (2006). Tai tikras plagiatas, bet neva originali lietuviška versija, vadinasi, plagijuojama „savaip“. Aišku, to niekas nedraudžia, šiuo atveju svarbu tik komercinė sėkmė. Bet kam dar reikia nurodyti autorius?

Prie populiariosios kultūros produktų priskirtina ir Vaidos Kavaliauskaitės knyga Naisių sodo gyventojų rūpestėliai ir džiaugsmeliai („Naisiai. lt“) su popsinėmis menko meninio skonio Edgaro Strauko iliustracijomis. Nors autorius yra baigęs dailės studijas, šis vaikų knygos debiutas, beje, išleistas net 30 000 egz. tiražu, sakyčiau, yra nevykęs.

Pati blogiausia Lietuvos knygų leidybos tendencija – skonio neturėjimas. Todėl didžiausia metų nesėkme laikyčiau Vytauto V. Landsbergio knygą Arklio Dominyko meilė („Dominicus Lituanus“) su anksčiau Lietuvoje kūrusio, o dabar JAV gyvenančio dailininko, pasirinkusio neskoningą Sigučio Asch pseudonimą, iliustracijomis. To, kas pateikta knygoje, galima ir neanalizuoti, o paprasčiausiai pavadinti kiču. Ši knyga ne tik žaloja skaitytojų skonį, bet ir gerokai kenkia rašytojo ir leidyklos vardui. Jeigu šiandien kurčiau teismo laužą, šią knygą į jį įmesčiau pirmą, o paskui paženklinčiau ir kitas antrojoje apžvalgos dalyje aptartąsias – jose, kaip ir nebegaliojančiuose pasuose, tiesiog išmuščiau skyles.

Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 2 (66)