„Vaivorykščių arkos“: kalbantys gyvūnai, skraidantys laivai ir lašelis magijos

 

Viršelio dail. Lina Eitmantytė-Valužienė
Viršelio dail. Lina Eitmantytė-Valužienė

Prieš pradėdama recenziją, turiu prisipažinti, kad Neringos Vaitkutės knygos Vaivorykščių arkos* skaityti nenorėjau. Vengiau jos, kaip tik galėjau. Pamačiusi ryškų ir spalvingą viršelį, užmerkdavau akis. Mandagiai atsisakydavau „žvilgtelėti į nepaprastą pasaulį“, „pakeliauti skraidančiu burlaiviu“ ir „pajusti iš kiekvieno puslapio pulsuojančią magiją“. Įtampą didino ir leidyklos pažadai, kad šiuos potyrius bus galima pakartoti dar du kartus: lapkritį pasirodys antra dalis Titnago plunksna, o 2014 m. vasarį – trečia dalis Šnabždesiai bedugnėje. Ne, ačiū, neskaitysiu.

Dėl šios mano neigiamos nuomonės reikėtų kaltinti reklamą. Prieš šių metų Vilniaus knygų mugę internetas mirgėjo pažadais, kad pagaliau galėsime skaityti pirmąją lietuvišką fantasy knygą, tapsiančią tarptautiniu bestseleriu. Kodėl pirmąją? Kodėl buvo pamirštos Daivos Vaitkevičiūtės knygos apie Marių Pietarį? Juk jų veiksmas irgi vyko gal ir ne visai originaliame, bet tikrai lietuviškame fantasy pasaulyje. Arba Justino Žilinsko knyga apie Gugį? Klaidinti negarbinga, klaidinti negražu. Nors ir suprantama – juk pirmam būti visada smagiau.

Kūrinys sėkmingai įsitaiso tarp dviejų žanrų – literatūrinės pasakos ir fantasy – ir papildo tuštoką šios literatūros lentyną. Vaivorykštės arkas galima lyginti ir su Vytautės Žilinskaitės Kelione į Tandadriką (1984), ir su Katherine’os Lasky knygų serija Pelėdų karalystės sargai (2003–). Galbūt rašytojos profesija (biologijos mokytoja) nulėmė, kad pasakojime vyrauja pagarbus požiūris į gamtą ir jos apsaugą, smulkmeniški augalų ir gyvūnų aprašymai. Dėl to šią knygą būtų galima laikyti aplinkosauginės arba ekologinės fantasy pradininke Lietuvoje.

Neringa Borovikė (Vaitkutė – mergautinė rašytojos pavardė) suaugusiesiems turėtų būti pažįstama iš savo veiklos fantastų klube „Dorado“ ir leidinio Geriausia Lietuvos fantastika 2003–2006 (2007), kuriame buvo spausdinami jos apsakymai. Vaikų ir paauglių literatūros lauke ji pasirodo pirmą kartą. Mokytoja iš Lentvario tris pasakojimus apie Sidabramiškio gyventojus parašė per beveik dvejus metus. Naktimis. Namiškiams saldžiai miegant lovose. Taip gimė lengvai atpažįstamas nuotykinis pasakojimas, kurio išskirtinumas – detalės. Vaitkutė sėkmingai vadovaujasi pagrindinėmis fantasy žanro taisyklėmis. Ji sujungia kelis svarbius elementus: lengvai atpažįstamą pasakojimo konstrukciją (išvykimas iš namų – kelionė ir nuotykiai – lemtinga kova – grįžimas) papildo originaliomis detalėmis (antrinis pasaulis ir istorija, stebuklinės būtybės, magija).

Vaivorykščių arkose pasakojama tradicinė nuotykių ir pasaulio gelbėjimo istorija, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka vaikai. Beveik prieš trejus metus Sidabramiškyje apsilankė būrys vaiduokliškų paukščių raudonomis akimis. Nuo to laiko miškas pradėjo nykti: mąstantys medžiaipradėjo mirti, o kai kurie – išprotėjo, nors nuolatos lydavo, upės nuseko, per vieną naktį sudužo visi veidrodžiai, o suaugusieji pradėjo dingti. Tvyrant neaiškiai grėsmei, dauguma miško vaikų liko be priežiūros ir apsaugos. Pagrindiniai veikėjai – skrajūnas Rododendras Auksarasis (Rudis) ir pranašas Emanuelis Auksarasis (Emas) – turi išgyventi vieni. Jų tėtis prapuolė kartu su paskutine pasaulio gelbėtojų ekspedicija, o mama po nelaimingai pasibaigusio skrydžio liko bežadė.

Vieną lietingą dieną į brolių namų duris pasibeldžia pusseserė nuotykiautoja iš tolimosios Paokeanės – Idgrasilė Druskažolė (Ida). Ne viename fantasy pasakojime svetimšalio atvykimas į herojaus namus žymi nuotykių pradžią. Ida ne tik papasakoja svarbių naujienų (ir jos beveik visos blogos!), bet ir atsineša magišką burlaivį butelyje. Kartu su ja atkeliauja ir blogiukai: baltaplaukė fėja ir jai paklūstantys milžiniški vilkai. Vaikai turi palikti nesaugius namus, pasiekti paslaptingųjų Pranašų žemes ir išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko jų pasauliui.

Ilgoje kelionėje prie jų prisideda gudruolė arba žvynuotoji Sšsvalrasssšrvasa, Didžiųjų Stalaktitų kurmius Dudsis, pranašė Esta ir šmaikštuolis Arzas. Veikėjai sudaro paskutinę Didžiąją tarybą ir, įgiję išskirtinį statusą, įžengia į suaugusiųjų pasaulį. Jiems suteikiama laikina galia nulemti pasaulio likimą, tačiau pasakojime nuolatos primenama, kad jie tėra vaikai. Trumpomis atokvėpio valandėlėmis jie skuba pažaisti: „Paskui pradėję nuobodžiauti prisiminė esą vaikai ir nutarė pažaisti. Iš pradžių nerūpestingai vaikėsi po begalinius popierių ir smulkmenų labirintus ant stalo, tada vėl užkando ir smagiai pažaidė slėpynių, nusliuogę ant grindų“ (p. 274).

Neskaičiusiems knygos turėtų būti sunku suprasti, kuo išskirtiniai skrajūnai ir pranašai, kaip atrodo gudruolės ir kas tokie tie šmaikštuoliai. Prisipažinsiu, ir man iš pradžių susisuko galva. O paskui šiek tiek nusivyliau, nes numanymas, kaip turėtų atrodyti kai kurios būtybės, neatitiko jų aprašymo. Galbūt tam įtakos turėjo ir statiškos, nespalvotos iliustracijos, kurios neatitinka nuotaikingo, dinamiško pasakojimo. Juk ir knygos adresatas yra vaikas, kuriam dar reikia spalvų ir patrauklios vizualizacijos. Įdėmiai skaitant galima pastebėti ir nedidelių neatitikimų. Tekste minima, kad tik Ida yra apsirengusi, bet kažkodėl ir Rudis vaizduojamas su suknele (žr. iliustraciją p. 85).

Su pagrindiniais veikėjais supažindinama „Žinomų pasaulio tautų kataloge“ (p. 366–372) – čia aprašoma skrajūnų, pranašų, nuotykiautojų, gudruolių, kurmių ir kitų išvaizda, charakterio bruožai, gyvenamoji vieta, giminystės ryšiai su kitomis gentimis. Rašytoja ne tik suteikia ypatingų savybių realiame pasaulyje sutinkamiems gyvūnams, bet nustebina ir visiškai naujomis, jokiame pasakojime neaptinkamomis būtybėmis. Pavyzdžiui, skrajūnai – tai „aukšti, laibi padarėliai, kurių kūną dengia trumpas kailiukas […], snukučiai ilgi, ausytės stačios, aplink drėgnas nosis auga reti ūsai. Turi uodegas, skraidant būtinas pusiausvyrai palaikyti“ (p. 366). Ir nors labai norėtųsi, kad jie būtų panašesni į paukščius (pelėdas), pasirenkamas voverę skraiduolę primenantis gyvūnas. Nurodoma, jog išskirtinis kitų būtybių – pranašų – bruožas yra kailiukas, perteikiantis jų nuotaikas. Įdomi, detektyvą primenanti jų gimimo, o gal veikiau atsiradimo istorija: pranašai paliekami prie skrajūnų durų, todėl yra našlaičiai. Niekas nežino, kodėl taip yra, nes niekas nėra sutikęs suaugusio pranašo. Pasakojime Emas randa atsakymą į šį jam ramybės neduodantį klausimą. Beje, kelionėje ir kiti veikėjai daugiau sužino apie save, savo tautą. Jiems suteikiama galimybė geriau perprasti ir išbandyti savo galias.

Stebukliniame pasaulyje nėra žmonių. Panašiausi į juos – nuotykiautojai; jie vieninteliai vilki drabužius: „Kailiuko neturi, oda plona, šviesi, nugairinta vėjo, dažnas turi strazdanas. Plaukai banguoti kaip okeano bangos, keičia atspalvius. Akys didelės, plačios […], uodegų nėra, rankų nagai plokšti, dantys smulkūs“ (p. 367).

Verta paminėti ir iš tikrų tikriausio pasakų pasaulio atkeliavusias būtybes edijas. Tai į elnius panašūs padarai, nuo kurių sklinda įvairių spalvų ir kvapų migla. Aplink juos skraido stikliniai drugeliai, negalintys išgyventi saulės šviesoje. Pasakojime veikia ir arsidai, ursidai, svetimeiviai, mirguliai, na bet jų ypatybes skaitytojams teks perprasti patiems.

Knygos pasaulis daugiasluoksnis ir primenantis pyragą. Pagrindiniai veikėjai gyvena Vidurio terasoje. Virš jos yra Aukštutinė Didžiųjų Miglų ir Sniegynų terasa, kurios viduryje tyvuliuoja milžiniškas Berilo ežeras. To ežero saloje stovi Berilo pilis. Pati svarbiausia – Slaptoji – terasa yra nematoma. Į ją galima patekti tik iš Berilo pilies. Slaptojoje terasoje, pačioje Vidurio smailės viršūnėje, paslėptas Pusiausvyros kristalas, skleidžiantis viso pasaulio magiją, palaikantis pasaulio tvarką ir darną. Sudėtingos kūrinio pasaulio sąrangos neįmanoma atvaizduoti įprastomis iliustracijomis. Knygos priešlapiuose pateikiamas tik Vidurio terasos žemėlapis, todėl sunku susidaryti išsamų vaizdą. Reikia tikėtis, kad vieną dieną skaitytojai išvys ir trimatį visų terasų žemėlapį.

O koks stebuklinis pasaulis be magiškų daiktų ir pačios magijos? Juk galios sutelkimas į daiktus – vienas iš fantasy bruožų. Ir ne visada ši galia, arba magija, yra teigiama. Tereikia prisiminti Hario Poterio ciklo Voldemortą, kuris savo sielos dalis slėpė horokrusuose, ar galingąjį žiedą, nešamą hobito Frodo iš Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno knygų. Pagrindinis magiškas Vaivorykščių arkų daiktas – paskutinis skraidantis burlaivis. Jis ypatingas tuo, kad pagamintas iš pasakojimo metu nebeaugančių raudonmedžių. Laivas įgyja sąmonę ir iš transporto priemonės tampa dar vienu veikėju. Lemtingą akimirką skrajūnui Rudžiui pasirodo laivo dvasia, padrąsina jį ir perduoda dalį savo galių. Magiškos ir pranašų būrimo kortos ir runos, varlių tauta geba sukurti oro burbulus, padedančius kvėpuoti po vandeniu, Pranašų žemėse karaliauja atgiję golemai.

Ne nauja, tačiau išskirtinumo knygai suteikianti detalė – skyrių pradžios epigrafai. Juose „cituojamos“ knygos „Sutemų krašto kronikos“, „Šmaikštuolio Arzo užrašai“, „Didžioji giminysčių knyga“, „Liūtažiurkių karalystės kronikos“. Be to, įterpiami ir veikėjų pasisakymai, leidžiantys suprasti, jog vaizduojami vaikai vieną dieną užaugs ir taps vadovais. Epigrafuose subtiliai atskleidžiama, ko galima tikėtis būsimame skyriuje, jais perteikiami pamokymai ir nurodymai, praplečiamos skaitytojo žinios apie veikėjus. Pavyzdžiui, „Jei virėjas tingi gaminti skaniai, jam tereikia gražiaipapuošti nevalgomus patiekalus ir dar gražiau juos pavadinti. Didikai bus sužavėti. Idgrasilė Druskažolė“ (p. 111), „Sunkiausia, kad kiekvienas atsakymas iškelia šimtus naujų klausimų. Pranašo vadovas“ (p. 88), „Net baikščiausias skrajūnas pavojaus akimirką pamiršta, koks jis bailus, ir iškrečia tai, ko nieks iš jo nesitikėjo. Didžioji giminysčių knyga“ (p. 79).

Knyga Vaivorykščių arkos skirta vaikams ir jaunesniesiems paaugliams, todėl joje ypač svarbūs moraliniai ir vertybiniai pasakojimo aspektai. Suaugusieji turėtų šyptelėti perskaitę, kaip pranašas Emas rūpinasi, kad jo kailiukas visada būtų švarus, o dantys išvalyti: „Emas pasuko vonios link ketindamas išsivalyti dantis: visi pranašai buvo apsigimę švaruoliai“ (p. 41). Pasakojime ne tik pavieniai suaugusieji pamoko vaikus, bet ir patys veikėjai rūpinasi vieni kitais, dalijasi patarimais ir kartais net sugėdija, jei kuris elgiasi netinkamai. Antai pranašas Emas pabara kurmį Dudsį: „Klausytis už durų baisiai nemandagu“ (p. 79). Gudruolė, pamačiusi, kaip miršta stikliniai drugeliai, prasitaria: „Aš tikrai nudėsiu tą padarą“ (p. 320), tačiau jai pasiūloma tiesiog apie tai negalvoti. Kaip sako Dudsis, „Pyktis blogas patarėjas“ (p. 320). Rašytoja vengia griežtos gėrio ir blogio skirties, ieško būdų, kaip išteisinti prasižengusius veikėjus. Pateisinami net ir tie, kuriuos būtų galima laikyti blogiukais. Vieni tokie tapo todėl, kad per anksti suaugo, dėl  to visais įmanomais būdais stengiasi sugrįžti namo ir į savo vaikystę, kiti susivilioja atrasto naujo pasaulio žadama galia.

Fantasy pasakojimuose svarbus sugrįžimo į pradžią motyvas. Patirties įgiję veikėjai skuba namo, kur jų seniai laukia tėvai, broliai ar seserys, giminaičiai ir kaimynai. Pradedamas kurti kitoks – geresnis, teisingesnis ir saugesnis – pasaulis. Ir aš grįžtu į recenzijos pradžią ir siūlau nekartoti mano klaidų. Skaitytojai, plačiai atmerkite akis, klausytojai, ištempkite ausis, nes „Vidurio terasos pietvakariuose plačiai išsidriekęs, apsuptas Neprijaukintų girių, šlama nuostabusis Sidabramiškio miestas. Kadaise, kai pasaulis buvo dar jaunas, skrajūnai suvokė turį neįtikėtiną galią prakalbinti medžius! Jie prisijaukino girios milžinus ir susisaistė su jais amžinos draugystės saitais…“ (p. 373).

________________________

* VAITKUTĖ, Neringa. Vaivorykščių arkos; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 373, [3] p.: iliustr. ISBN 978-609-441-109-0

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 2 (66)

 

Įžanginis

KNYGA – TAI BŪDAS DALYTIS (Pasisakymas priėmus 2012 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją, pirmąkart pavadintą Prano Mašioto vardu)

Apžvalgos

SKYLĖS IR SKYLUTĖS (Apie 2012 m. vaikų knygų iliustracijas)
VERTI PERSKAITYTI VERTIMAI (2012 m. verstinių knygų apžvalga)

Mano vaikystės skaitymai

SU GLĖBIU KNYGŲ ŽALIOMIS ŽVĖRYNO GATVELĖMIS

Sukaktys

BRUNO FERRERO RELIGINĖ DIDAKTIKA IR MAŽIEMS, IR DIDELIEMS (Bruno Ferrero 70-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Žmonės panašūs į upes. Nejaugi?

Bibliografija

2012 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai