Žmonės panašūs į upes. Nejaugi?

Jeigu esate iš tų, kurie žūtbūt bando atsispirti reklamos klastai, į Padangių skrajūną*, spėju, žvelgsite skeptiškai. Viršelis ir priešlapiai kaišyte apkaišyti pagiriamaisiais žodžiais – kad ir tokiais: „Atveria akis, paliečia širdį ir taip įtraukia, kad verti puslapius nejučiomis. Michael Morpurgo (Karo žirgo autorius).“ Arba: „Mane visiškai įtraukė ši nuostabi knyga, kupina laimingų ir liūdnų akimirkų. Iš jos daug sužinojau apie erelių žuvininkų gyvenimą, kartais tarsi pats tapdavau pasakojimo dalyviu. Siūlyčiau skaityti šią knygą dešimtmečiams ir vyresniems, ypač jeigu jie myli gamtą, bet nebijo išlieti ašaros. Iš dešimties balų duodu vienuolika! Harry (10 metų).“ Tokių kreipimųsi – net vienuolika. Papuošalų lyg ir per daug, lyg ir persistengta. Tad tikėti patosu ar ne?

Giliai širdyje abejoju, ar tas Harry – realus asmuo. Greičiausiai tik rinkodaros kūdikis. Vis dėlto kai kuriems jo teiginiams, knygą jau perskaičiusi, pritariu. Matyt, tikrai dešimtmečiams ir vyresniems skirtas tas pasakojimas. Ir apie erelius žuvininkus iš tiesų sužinoma nemažai. Kyla nenumaldomas noras sužinoti dar daugiau – tikrinti kiekvieną knygos skleidžiamą žinią. (Malonus sutapimas: šiuo metu, kai rašau recenziją, internete galima stebėti erelių žuvininkų lizdą Estijoje – jau tuoj išsiris ereliukai.)

Svarbu paminėti: visi knygos skyriai patraukliai pasakoja apie Škotiją, apie stiprių ūkininkų gyvenimą. Kiekvieno skyriaus pradžioje – kiek didesnė už pašto ženklą iliustracija – nespalvotas realistinis piešinys. Žmonių atvaizdų nerasime – matyt, Markas Owenas, visai kaip lietuvių dailininkai, žmonių piešti nemėgsta (baugu sakyti: nemoka). Peizažai, erelio skrydis, jo akys stambiu planu, buities detalės, architektūros fragmentai, tiesą sakant, nei vilioja skaityti, nei atstumia – esmės nekeičia, teksto nepapildo, siužeto neparyškina.

O siužetas toks: ūkininkaitis Kalumas (jis – istorijos pasakotojas) ir du jo bičiuliai prie upės užtinka išblyškusią, liesą mergaitę. Tai Ajona, tikras gamtos kūdikis. Ji geba rankomis sužvejoti upėtakį, iš tolo atpažįsta paukščius, Kalumo ūkio teritorijoje randa retą saugomą paukštį – erelį žuvininką.

Ajona priklauso gamtai, bet su žmonėmis sutaria sunkiau. Jos mamos reputacija itin prasta. Tarsi šokėja, tarsi kur kas sunkesnės profesijos atstovė į gimtąjį kaimą kažin ar sugrįš. Juk būta ir finansinių nesusipratimų… Akivaizdu, kad motina atsikratė dukros – atsiuntė ją pas senelį, kaimo juokdarį. Nuolat įkaušęs, keistokai apsirengęs, nežinia ką vapantis, apleidęs namus – kaip jis augins anūkę? Kas puoselės Ajonos meninius gebėjimus? Ji piešia, rašo, filosofuoja… Na ir kas? Pasak bendraklasių, Ajona tėra kvaiša.

„– Žmonės panašūs į upes, – tarė Ajona. – Štai kaip aš manau.

Atsisėdau ir išgręžiau šlapią rankovę.

– Ką turi galvoje?

Ajona pasisūpavo ant kulnų ir pažvelgė tiesiai man į akis.

– Turi išmokti žiūrėti giliau, matyti ne vien paviršių.“ (p. 35)

Įgudę skaitytojai turbūt atspės – jautriajai Ajonai nelemta ilgai užsibūti šioje žemėje. Knygai įpusėjus, ji miršta nuo meningito, Kalumui ištarusi paskutinį prašymą pasirūpinti erele žuvininke.

Rūpintis laukine paukšte? Plėšrūne? Kodėl ir kaip?

Rūpintis įmanoma. Suaugusiųjų padedami, Ajona ir Kalumas paukštę išvadavo iš tinklų, gydė jos sužeistą koją. Draustinio prižiūrėtojas Heimišas erelei pritvirtino palydovinį siųstuvėlį – visai kaip nedidelę kuprinę. Nuo tada vaikai jos tolimą skrydį į Afriką gali stebėti internete. Kitaip tariant, šiais laikais ekrane galima matyti tai, ką iš savo aukštybių regi paukštė.

Ajona miršta. Paukštė išskrenda. O knyga tik įpusėjusi…

Kas nutinka? Knyga keičiasi iš esmės. Per maža gelmės, per daug paviršiaus. Iš pradžių saldoka, vėliau saldu, galų gale visiškai apsąla… Kas patikės: kuo sunkiau paukštei skristi, tuo sparčiau keičiasi Škotijos kaimo bendruomenė. Tik geryn – jautrumas trykšta fontanais.

Ligotą erelę Afrikoje, Gambijoje, upės krante, padeda rasti Kalumo išsiuntinėti elektroniniai laiškai. Vienas jų pasiekia ligoninėje sužeistas kojas besigydančią Dženebą, o ji į paieškas įtraukia kone visą savo gentį – ereliai žuvininkai ten laikomi stebuklingais, sėkmingą žūklę lemiančiais paukščiais. Erele pasirūpinta. O Dženeba?

„Pinigai plaukė iki pat tos dienos vakaro ir vėliau. Aukojo žmonės iš viso pasaulio: iš Kanados, Japonijos, Prancūzijos, Amerikos. Vienas laikraščių pasamdė žmogų tvarkyti Dženebai suaukotus pinigus ir pasirūpinti jos atvykimu į Didžiąją Britaniją.“ (p. 191)

Štai kokia bendruomenės galia! Dženeba pagyja ir apsilanko Kalumo ūkyje; ta proga – tik pamanyk – sugrįžta ir erelė. Na, juk reikia knygą kaip nors pabaigti? (Recenziją, beje, taip pat.)

Dabar jau atstumiu ironiją ir vardiju knygos privalumus. Didysis privalumas – edukacinė nauda. Skaitant aiškėja, kaip ir ko mokosi škotukai, kokius jie rengia projektus.

Retų paukščių, draustinių ir jiems besąlygiškai atsidavusių žmonių esama ir Lietuvoje. Nežinau, ar jie tokie draugiški ir paslaugūs vaikams kaip knyginis, deja, bespalvis ir nuobodokas Heimišas. Man regis, mūsiškiai ornitologai – kur kas spalvingesnės už Heimišą asmenybės.

Itin darniai tekste dera gamtos pasaulis ir šiuolaikinės technologijos. Kompiuteriai romantikos negadina – tai tvirtinau ne kartą; Gilles Lewis knyga tai tvirtina kelis kartus garsiau ir aiškiau. Laimei, netiesmukai.

Su jaunaisiais skaitytojais būtų įdomu aptarti, kuo skiriasi lizdas nuo gūžtos. Mano žodynai tvirtina: niekuo. Knyga perša kitokią mintį: lizdas – tai, kas pastovu, kur gyvenama nuolat; gūžta – iš kur išlekiama ilgam, o vėliau arba parlekiama atgal, arba ne.

Vertėtų aptarti net ir knygos pavadinimą. Sky Hawk – taip sumanyta autorės. Vyriškoji ar moteriškoji giminė? Moteriškoji dalis ir dalia tekste kur kas įtaigesnė. Būtent erelei tekste skirti poetiniai intarpai; būtent Ajona yra veiksmo variklis; būtent Dženebos kelionę į Škotiją lydi pranašiškas genties žynio sapnas – mergaitė debesyse (bet ką jis pranašauja – mirtį ar skrydį padangėje?). Leidykla pasirinko „skrajūną“, vyriškąją giminę, – tebūnie. Reikia manyti, pasitarta ir su autore.

Kas ji? Leidyklos pateiktoje biografijoje sužinome, kad Gill Lewis užaugo Bate. Vaikystėje turėjo nedidelį žvėryną, vėliau studijavo veterinariją Londono karališkajame koledže. Daug keliavo – lankėsi ir atogrąžose. 2009 m. Bato Spa universitete įgijo vaikų literatūros rašytojos magistro laipsnį ir buvo pripažinta daugiausia žadančia savo kurso kūrėja. Gyvena atokiame Somersete su vyru ir trimis vaikais.

O internete sužinojau daugiau. Vyras jai sukonstravo namelį medyje, ten Lewis, išleidusi vaikus į mokyklą, rašo. Namelį medyje randame ir knygoje Padangių skrajūnas.

Kol apie tą skrajūną skaičiau, kol apie jį rašiau, jutau: tartum tyko man kas už nugaros, stebi. Tik jau ne erelis, ne. O kas? Prieš mėnesį ar anksčiau peržiūrėjau savo knygų lentynas. Į vieną stirtą sudėjau knygas, kurios, yra „kaltos“ – net labai, – kad mano akys vis dažniau žvelgia, o kojos – veda į mišką.

Tadas Ivanauskas, Juozas Sokas, Julius Dautartas, Pilkoji Pelėda, Farley’is Mowatas, Konstantinas Paustovskis, Vitalis Biankis, Gavrilas Trojepolskis – jie man, miesto mergaitei, dovanojo tai, ko labai stigo, – gamtą. Ar derės prie jų Lewis? Taip. Štai įrodymas:

„Miškingo kalvos šlaito fone erelis atrodė kaip dėmė, jis baisiu greičiu artėjo prie vandens, bet nepaniro, apsisuko ir vėl šovė aukštyn į dangų. Stebėdama erelė suko ratus virš ežero.

– Jis šoka dangaus šokį, – šyptelėjo Ajona. – Stengiasi padaryti jai įspūdį.

Erelis dar sykį krito žemyn, pakartojo nuostabų triuką, bet dabar apsisukęs grįžo į gūžtą nešinas žuvimi.

Patelė suko ratus vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai nutūpė gretimame medyje. Šaka sulinko nuo jos svorio, o erelė ėmė įdėmiai tyrinėti lizdą. Sulaikiau kvapą.

Staiga ji suplasnojo sparnais, pakilo virš medžių viršūnių ir išnyko.

– Jis nepadarė jai įspūdžio, – pasakiau.

Nukreipiau žiūronus į patiną. Vos nenusikvatojau. Jeigu paukštis gali atrodyti visiškai priblokštas, tai taip ir buvo. Erelis tupėjo gūžtoje styrančiomis ant galvos plunksnomis ir skersakiavo į žuvį kaip į visko kaltininkę.“ (p. 41)

Savotiška žuvimi – lyg kalta, lyg ne – drįsčiau laikyti rašymo studijas. Be abejo, tekstą konstruoti išmokstama, bet… Tas rašymas – ta upė – darosi atspėjama. Numelioruota. Išgaruoja nuostaba. Tačiau ar žuvį – honorarą ir pripažinimą – ji rašytojui atplukdo? Greičiausiai taip.

________________________

* LEWIS, Gill. Padangių skrajūnas: [apysaka] / iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė; iliustravo Markas Owenas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 224 p.: iliustr. ISNB 978-609-01-0868-0

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 2 (66)