KNYGA – TAI BŪDAS DALYTIS (Pasisakymas priėmus 2012 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją, pirmąkart pavadintą Prano Mašioto vardu)

Ar jums teko kada stebėti skaitantį vaiką? Pavyzdžiui, įsitaisiusį ant plačios medinės palangės? Arba nepatogiai susiraičiusį fotelyje, nes knyga tokia įdomi, kad net nejauti nepatogumo? Vaiko antakiai suraukti, apatinė lūpa prikąsta iki baltumo. Kaire ranka jis apčiupinėja fotelio ranktūrį  ir suranda ten gulintį sausainį. Įsideda į burną ir kramto. Tikrai žinau, kad sausainio skonio jis nejaučia. Kam rūpi sausainio skonis, kai kovoji su devyngalviu slibinu! Arba sėlini tamsiu urvu paskui būrį piratų, mėginančių paslėpti kruviną lobį! Arba skrendi į tolimąją Tandadriką! Staiga vaiko veidu perbėga šypsena, antakių lankas išsigaubia, išsprūsta palengvėjimo atodūsis. Knygoje visada sutiksi tokį, kuris prajuokina ir paguodžia, arba tokį, kuriam tiesiog mirtinai norisi padėti, arba net tokį, kuriam va kaip knieti skelti riebų sprigtą tiesiai į pakaušį.

Jei tikrai nė karto nematėte skaitančio vaiko, jums derėtų smarkiai susirūpinti. Gal net nueiti pas širdies gydytoją. Žinoma, ne viską galime pastebėti akimis. Net jei tai ir pats akivaizdžiausias faktas.

– Kodėl suaugusieji rašo knygas vaikams? – kartą paklausiau savo septynmečio sūnaus.

– Nes nori pasidalyti tuo, ką žino, – atsakė jis. – Ir dar – iš meilės.

Žinoma, jis buvo teisus. Dalytis – tai geriausia, ką galime padaryti vaikams. Dalytis išmintimi, jei esame jos sukaupę. Dalytis kvailystėmis, kad galėtume kartu smagiai pasijuokti. Dalytis patirtimi – kartais įkyriai ir prikišamai, o kartais šykščiai ir tik po trupinį. Dar dalijamės nuoskaudomis ir baimėmis, nes patys jų turime tiek daug, kad nesidalyti tiesiog neįmanoma. Dalijamės meile, nes tai – visa ko pradžia.

Knyga – tarsi sena draugė, kuri palengvina mūsų pareigą dalytis, kai patys pritrūkstame tam žodžių ir laiko. Ir kaip gera patikima draugė leidžiasi kartu į nuotykius, kuriuos gali patirti vos atvėręs vaikystės sodo vartelius. Aišku, ne visada šiame sode saulėta. Kartais čia trankosi perkūnija, per dažnai būna apsiniaukę ir lyja, senuose medžiuose tūno paslaptingi kaukai, o jauni medeliai netikėtai gali virsti stebuklingomis pupomis, užaugančiomis iki pat dangaus. Eiti su knyga ne visada lengva. Kaip neperžengiami kliuviniai vis dažniau išdygsta 3D filmai ir internetas, kompiuteriniai žaidimai ir įvairiausi podai. O kur dar mamos ir tėčiai, įsikniaubę į forumus ir feisbukus, paskendę darbuose ir krizėse, pasiklydę tarp „noriu“ ir „privalau“, pamiršę kelią į knygynus ir bibliotekas…

Ir vis dėlto tikiu, kad vaiko ir knygos draugystė ištvers visus išbandymus, pereis per ugnį ir, jei reikės, perplauks vandenis, nes juk visos geros istorijos baigiasi laimingai.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 2 (66)