VERTI PERSKAITYTI VERTIMAI (2012 m. verstinių knygų apžvalga)

 

 

 

 

Knygas Geriausio vaikų ir paauglių vertimo premijoms, kitaip nei kitoms Tarptautinę vaikų knygos dieną teikiamoms, siūlo patys leidėjai. Priežastys kelios: pirma, visų per metus pasirodančių vertimų (o jų tikrai esama šimtų…) komisija nei sužiūrės, nei perskaityti apžios, antra, tik patys leidėjai žino, kiek kas prisidėjo prie konkrečios knygos, – juk būna, kad už vertėją tekstą sutvarko (tiksliau būtų sakyti – perrašo iš naujo) kalbos redaktorius. Komisijai (šiųmetės nariai – Rita Urnėžiūtė, Jonė Ramunytė, Roma Kišūnaitė, Laima Bačkienė ir šio straipsnio autorė) buvo pateikta keturiolika 2012 m. išleistų knygų. Aiškiai išsiskyrė kelios jų grupės: knygos patiems mažiausiesiems – jų pagrindinę mintį perteikia iliustracijos, o teksto ne tiek ir daug (taigi ir verčiant kur kas mažiau darbo įdėta); knygos, skirtos jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, – čia teksto užtektinai; paauglių knygos, kurias verčiant teko gerokai paplušėti.

Beveik visi vertimai kokybiški ir daugmaž atitinkantys sklandžios kalbos reikalavimus, buvo galima atpažinti savitą autoriaus stilių (kai kuriais atvejais – ir vertėjo mėgstamus vartoti žodžius…). Taigi įdomu buvo vertinti atsižvelgiant ne tiek į vertimo kalbos niuansus, kiek į kitus kriterijus: kokios knygos, leidėjų akimis, šiandienos vaikams reikalingos ir ar yra knyga, apie kurią būtų galima pasakyti, kad ją tiesiog buvo būtina išversti į lietuvių kalbą. Reikia pripažinti, kad ne visos knygos vienodai aktualios.

Bene vienintelė net ne paauglių, o paskutinių klasių jaunuolių skaitoma knyga, pateikta vertinimo komisijai, – tai Josteino Gaarderio Kortų paslaptis (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė, „Tyto alba“). Tokių skaitinių aktualumas neabejotinas: jaunimas paprastai renkasi knygas iš suaugusiesiems skirtų lentynų, todėl įdomu rasti kūrinį, specialiai orientuotą į jauną žmogų. Tiesa, šiam romanui negalioja susitapatinimo principas, kai knygos patrauklumą lemia panašus pagrindinio veikėjo ir skaitytojo amžius. Tai istorija apie dvylikametį berniuką Hansą Tomą, kuris su tėvu išsiruošia ieškoti seniai juos palikusios mamos ir žmonos. Intriguojančio kelionės siužeto jungtis puikiai supinta su sąmoningomis autoriaus pastangomis perteikti filosofijos mokslo keliamas problemas. Patyrusi vertėja taip pat nuveikė milžinišką darbą – daugiau nei 300 puslapių tekstas sklandus, galėtų būti perskaitomas kone vienu atsikvėpimu, jei ne noras mėgautis lėtesne filosofinės minties tėkme. Kortų paslaptis, mano akimis, buvo viena iš svaresnių pretendenčių į Geriausio jaunimui skirto vertimo titulą. Tačiau ar ši knyga bus tokia pat populiari kaip to paties autoriaus Sofijos pasaulis, sunku pasakyti.

Eduardo Uspenskio Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas (iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė, „Nieko rimto“), regis, daugiausia sentimentų kels dabartinių vaikų tėveliams, sovietiniais laikais žiūrėjusiems pagal šią knygą sukurtą animacinį filmą. Deja, šiandien teksto aktualumo trūkumai akivaizdūs. Dėdės Fiodoro gyvenimas kaime atsiduoda tarybinio ūkio realijomis, kurios šiandieniniam vaikui gali būti ne visai aiškios (pvz., karvę katinas Matroskinas išsinuomoja kaimo aptarnavimo biure). Tradiciniai dėdės Fiodoro tėvų vaidmenys veikiau primena klišes, neramu, kad vaikas jų tarpusavio santykiuose jokio komizmo neįžvelgs („Amžinai tos tavo fantazijos! Sūnų man sugadinai… Štai ką aš pasakysiu. Jei jau taip įsigeidei to katino, rinkis: arba jis, arba aš“, p. 7). Nuolatos minimas žurnalo „Laimiukas“ pavadinimas tampa lyg svetimkūniu, įsirėžusiu į bendrą kūrinio stilistiką lyg filmą pertraukianti tikslinės reklamos pertraukėlė (gal šiuo atveju būtų labiau tikęs išgalvoto, o ne išties leidžiamo žurnalo pavadinimas). Lietuvių dailininkės Jurgitos Rancevienės iliustracijos erzina akivaizdžiai regimu noru atkartoti kadaise pamėgto animacinio filmo veikėjų bruožus. Deja, tik atpažinti jų neužtenka – anos charizmos jie jau nebeturi. Tačiau skaityti atskirus epizodus (gyvai perteiktas humoristinis teksto stilius – vertėjos nuopelnas) smagu. Ir apie „linksmiausią gamykloje“ traktorių, varomą maisto produktais (čia, aišku, išnyra Nikolajaus Nosovo Nežiniuko nuotykių kontekstai), ir apie laišką tėvams, kurį Fiodoras tik pradeda, o baigia jo draugai gyvūnai… Ir vis dėlto situacija didaktinė gerąja prasme: pagrindinis veikėjas, su kuriuo gali susitapatinti mažasis skaitytojas, gyvena savarankiškai, bičiuliai labai rūpinasi vienas kitu, taigi ir vaikas mokomas pasitikėti savo jėgomis, pasikliauti tais, kurie šalia, ir atsakyti už silpnesnįjį.

Dar sunkiau pasakyti, kuo motyvuojant Geriausio vertimo nominacijai buvo pasiūlyta Marko Leino Kalėdų istorija (iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė, „Nieko rimto“). Tiesa, knyga stora,  išversta nepriekaištingai, vertėja nudirbo didžiulį darbą, tačiau pati istorija, sukurta pagal vieną iš daugelio kalėdinių filmų, vertintina labiau kaip komercinis produktas, o ne kaip literatūra, šiandienos pasaulyje turinti išliekamąją vertę.

Viršelio dail. Sven Nordqvist
Viršelio dail. Sven Nordqvist

Michaelio Bondo Smagiausios Pedingtono istorijos patiems mažiausiems (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, „Nieko rimto“) žavios, bet didelės naujienos įspūdžio nepadarė – juk su meškiuku Pedingtonu vyresnieji vaikai susipažinę gerokai anksčiau, o šios istorijos tiesiog parašytos jaunesnių skaitytojų grupei. Sveno Nordqvisto Petsonas stovyklauja (iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė, „Nieko rimto“) – dar viena knyga apie Petsoną. Puiku. Šis personažas toks žavus, kad vaikai visada laukia naujų jo nuotykių. Tačiau apdovanoti knygą būtų galima tik tuo atveju, jei tai būtų pirmoji pažintis su šiuo veikėju. Ir, žinoma, jei teksto būtų daugiau. Čia, kaip ir keliose kitose nepaprastai žaviose tokio tipo knygelėse – Tiinos Nopolos Milė ir trys Gustai (iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė, „Nieko rimto“), Christiano Tielmanno Dėdė Nojus vasaroja (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, „Gimtasis žodis“), – svarbiausia vieta tenka iliustracijoms. Pastarojoje ypač žavus komiškumo efektas, kai personažas, norėdamas pailsėti nuo fermos, galiausiai įsitikina, kad „poilsis“ kaime su visais gyvūnais niekuo nesiskiria nuo kasdienio jo gyvenimo. Neblogai skaitoma Arnicos Esterl Pasakininkė: kaip broliai Grimai atrado savo pasakas (iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis, „Gimtasis žodis“), kurios pagrindinė funkcija – supažindinti vaikus su tuo, kaip buvo renkamos daugelis gerai žinomų brolių Grimmų pasakų.

Viršelio dail. Maren Briswalter
Viršelio dail. Maren Briswalter

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus (o ir šiek tiek vyresniems) skaitytojams būtų buvusi aktuali Larso Saabye’o Christenseno knyga Hermanas (iš norvegų k. vertė Aušra Bagočiūnaitė, „Gimtasis žodis“), kurioje keliama skaudi patyčių mokykloje tema, kuriamas jautraus, vienišo, dėl savo bjaurumo kenčiančio veikėjo charakteris. Hermanas beveik galėtų būti Marios Gripe’s Elvio Karlsono sielos brolis. Atrodo, jis mėgsta stebėti aplinką. Esamasis laikas čia vartojamas ne tiek veiksmo, vykstančio „čia ir dabar“ įspūdžiui kurti, kiek tam veiksmui sulėtinti, fiksuoti tarsi nuotraukose („Hermanas stovi vidury erdvaus kambario. Visuose kampuose tamsu, šmėkščioja tiktai daiktų kontūrai: pintų kėdžių, radiolos, stalo, apdengto klijuote, verandos durų, kurios pačios užsivėrė, ir langų, kurie vis dar užkalti. Tačiau jis junta visus kvapus, junta stipriau nei kada nors anksčiau: senų žurnalų, kuriuos netrukus skaitys iš naujo, sausų dumblių, kurie subyrės tarp pirštų jam nė neprisilietus, ir praėjusių metų obuolių, kurių taip ir nesurinko“, p. 282). Tačiau net ir aktualias temas nagrinėjantis kūrinys negali būti pripažintas geriausiu dėl vertimo kalbos – ji atrodo tarsi medinė, palikta ir kalbos klaidų („Jinai dirba Jakobseno maisto parduotuvėje ant kampo“, p. 15). Įdomus pažintinis apysakos klodas – norvegiška aplinka (Hermanas gyvena Osle, autorius mini konkrečias gatves ar svarbesnius pastatus, istoriškai reikšmingas vietas), tačiau vėl į akis krinta leidėjų neapdairumas. Gausybė išnašų, aiškinančių vieną ar kitą kultūros reiškinį, pateikiančių kokio nors žymaus žmogaus biografijos faktą, tikėtina, parengtos vertėjos, nes kažin ar autorius būtų visa tai taip pedantiškai apibrėžęs išnašomis: juk norvegų vaikams daugelis šių dalykų turėtų būti savaime aiškūs. Atrodo, tai smulkmena, leidyklos neapsižiūrėjimas – juk skaitytojams nesvarbu, kas tas išnašas įdėjo… Vis dėlto tokia smulkmenėlė kaip „vert. past.“ arba „čia ir toliau – pastabos autoriaus“ būtų leidusi pagirti vertėją jei ne už kalbos sklandumą, tai bent jau už stropumą aiškinant norvegišką kontekstą. Dabar esame priversti manyti, jog autorius toliaregiškai numatė, kad kūrinys bus verčiamas į kitas kalbas, ir pasirūpino būsimais kitataučiais skaitytojais.

Po šios knygos skaityti maždaug to paties amžiaus vaikams skirtas Christine’s Nöstlinger Nykštuką galvoje (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, „Nieko rimto“), Annie’s  M. G. Schmidt Minusę (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius, „Nieko rimto“) ar Kate’s DiCamillo Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, „Nieko rimto“) – tikra atgaiva. Vertėjai profesionalūs, tekstai įtraukiantys, be to, knygos gana naujai atrodo visų kitų vertimų kontekste.

Viršelio dail. Jutta Bauer
Viršelio dail. Jutta Bauer

Christine’s Nöstlinger Nykštukas galvoje su humoru, bet jautriai atskleidžia pradinukės, gyvenančios išsiskyrusių tėvų šeimoje, savijautą ir santykius su bendraamžiais mokykloje. Ana – „baisiausiai suplanuotas vaikas“: ją pakaitomis prižiūri tai mama aktorė, nuolat vykstanti į gastroles, tai tėtė, tai kas nors iš jų pažįstamų. Realistinė ir fantastinė plotmės susilieja nepastebimai: mergaitė gyvena pasakinėje plotmėje, nykštuką tiesiog „staiga išvysta“ ir nesistebi, kai šis įlenda jai į galvą, tuo tarpu tėtis jos ausyje pamato tik „truputį ausų sieros“ ir mano, kad Ana tiesiog gudrauja. Tačiau skaitytojui vėliau paaiškėja, kad savo nykštukus turi ir kiti vaikai: taip galima motyvuoti kai kuriuos žmonių poelgius (pvz., nykštukai su geltonomis kepurėlėmis yra „visiškai pakvaišę“ ir „linkę savo gyvenamose galvose skleisti nepasitikėjimą ir įtarumą“, p. 149). Tačiau Anos nykštukas turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų. Ypač žavi jo pastangos padėti mergaitei, nors pasitaiko, kad jis viską tik dar labiau supainioja. Šią knygelę patrauklią daro autorės gebėjimas išvengti vienareikšmių – tik teigiamų arba tik neigiamų – situacijų ir charakterių vaizdavimo.

Viršelio dail. Care Hollander
Viršelio dail. Care Hollander

Annie’s M. G. Schmidt Minusė išsiskiria tuo, kad pagrindiniai jos veikėjai – ne vaikai, o jauni suaugę žmonės: žurnalistas Tibė, kuris niekaip neranda aktualių temų, nes… bijo kalbinti žmones, ir panelė Minusė, kuri gimė kate, bet dėl neaiškios priežasties vieną rytą atsibudo kaip suaugusi mergina. Minusė vis dar supranta kačių kalbą, išlaikiusi katės bruožų, ir tai dažnai sukelia komiškumo efektą (ji miega palėpėje, susirangiusi dėžėje nuo sriubos skardinių; jai sunku suprasti, kodėl negalima galva pasitrinti žuvų pardavėjui į rankovę; vos išvydusi šunį, žinoma, puola į medį, iš kurio ją reikia iškelti…). Tačiau tekstas ne vien tik pramoginis. Knygoje keliama svarbi kitoniškumo, buvimo tarp dviejų pasaulių, nė vienam iš jų visiškai nepriklausant, problema: Minusė jaučiasi svetima tarp savų (kačių) ir nepritampanti žmonių pasaulyje: ji turi žmogaus kūną, bet vis dar mąsto kaip katė. Bendraudama su žurnalistu Tibe, Minusė palengva įgauna vis daugiau žmogiškumo, o užgimę jausmai ją sulaiko žmonių pasaulyje net atsiradus galimybei susigrąžinti katės kūną. Keičiasi ir Tibės charakteris: iš drovaus jaunuolio jis, padedamas Minusės ir pulko kitų kačių, įgyja drąsos, išpainioja detektyvinę istoriją ir tampa geriausiu miesto žurnalistu. Šios, atrodytų, tik suaugusiesiems suprantamos temos, vaikui pasidaro artimos ne tiek dėl stebuklinio virtimo žmogumi motyvo (turime ir suaugusiesiems skirtų panašių kūrinių, pvz., Vercors romaną Silva – alegorinę pasaką apie moterimi tapusią lapę, keliančią klausimą, kas žmogų daro žmogumi), kiek dėl vaiko mąstysenai artimų temų: gebėjimo įsivaizduoti kačių „visuomenę“, ryškius, personifikuotus šios visuomenės gyventojų charakterius ir pačios siužeto linijos siekiant demaskuoti gyvūnų nekenčiantį Gyvūnų bičiulių bendrijos pirmininką poną Elemetą. Be to, galima spėti, kad ši knyga bus patraukli vaikams dar ir dėl to, kad jie patys kartais kaip ir Minusė jaučiasi suaugusiųjų pasaulyje svetimi, nesupranta jo taisyklių.

Viršelio dail. Bagram Ibatoulline
Viršelio dail. Bagram Ibatoulline

Kate’s DiCamillo Nepaprasta Edvardo Tiuleino istorija verta ne tik šių metų Geriausio vaikų vertimo premijos – ji turėtų įeiti į vertimų aukso fondą. Tai knyga, turinti aiškų klasikos bruožą – nuoseklų, kelionės principu kuriamą siužetą (kaip čia neprisiminsi Antoine’o de Saint-Exupéry Mažojo princo, kuris, stabtelėjęs kiekvienoje planetoje, miršta, kad grįžtų pas savo rožę, ar Hanso Christiano Anderseno drąsiojo cinko kareivėlio, kuris po visų klajonių grįžta į savo namus ir ugnyje paskutinį kartą apkabina popierinę šokėją). Sakytum, Nepaprasta Edvardo Tiuleino istorija tęsia romantinės pasakos tradiciją. Kadaise Edvardas Tiuleinas buvo ypatingas dešimtmetės mergaitės Abilenos žaislas. Jo išvaizdos aprašymas dvelkia aristokratų puoselėjamomis tradicijomis: beveik metro dydžio, vielutėmis sujungtomis rankomis ir kojomis, kailiuku apklijuotomis ausimis, be to, turi spintą, kurioje puikuojasi šilkinis kostiumas, iš puikiausios odos pasiūti bateliai ir gausybė skrybėlių su skylėmis, pro kurias galima iškišti triušio ausis. Jis yra tiksli anglų džentelmeno, kuriam puikybė ir geros manieros svarbiau už kitų jausmų išraišką, kopija. Keliaudamas iš rankų į rankas, skaudžiai išgyvendamas išsiskyrimą su ankstesniais šeimininkais ir net jų mirtį, triušis pamažu mokosi mylėti. Tačiau nauja yra ne tiek atviras kalbėjimas apie netektis ar išmoktos meilės pamokos, bet rizikingas priartėjimas prie egzistencialistų kelto klausimo: jei gyvenime nuolat prarandi tuos, kuriuos esi pamilęs (ir nežinia, ar dėl atsitiktinumo, ar dėl lemties, kurią knygoje simbolizuoja močiutė Pelegrina, menamai turinti burtininkės savybių), tai ar apskritai verta prie ko nors prisirišti? Ir ar įmanoma pamilti kitą žmogų, jei prieš tai jau esi kažką praradęs? „Mane jau mylėjo, – pasakė Edvardas. – Mane mylėjo mergaitė, vardu Abilena. Mane mylėjo žvejys ir jo žmona, mylėjo benamis klajūnas ir jo šuo. Paskui mane mylėjo berniukas, grojantis lūpine armonikėle, ir mergaitė, kuri mirė. Nekalbėk man apie meilę, – paprašė jis. – Aš žinau, ką reiškia mylėti“ (p. 170). Mylėti ir pajusti, kad viskas baigta, – per daug skausminga. Galbūt todėl saugiausia išeitis – atsiriboti nuo pasaulio, nes „visos vietos vienodos“ ir nesvarbu, kas atsitiks (tai simbolizuoja triušio noras likti žaislų taisytojo krautuvėlėje). Šitaip jaučiantis ir gyventi nėra prasmės. Tačiau autorė vaikui neleidžia ilgai apsistoti prie šios minties. Į senos lėlės lūpas ji įdeda viltį: „Atverk savo širdį, – švelniai pasakė ji, – ir kas nors ateis. Kas nors tikrai tavęs ateis“ (p. 178). Ir viltis išsipildo.

Vertintojams buvo pateikta ir K. DiCamillo knyga Fokusininko dramblys (iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė, „Vaga“). Joje, kaip ir knygoje apie triušį Edvardą, svarbi artimų žmonių tarpusavio ryšio tema. Našlaitis Piteris Augustas ieško sesers, kurią laikė mirusia. Meilės ilgisi ir dramblys: „Tai buvo drambliškas vardas – toks, kuriuo jį pažinojo jo broliai ir sesės, vardas, kuriuo vadino jį ir juokdamiesi, ir žaisdami. Tai buvo mamos sugalvotas vardas, kuriuo jį šaukdavo dažnai ir su meile. Dramblys nesiliovė kartojęs to vardo. Jis stengėsi priminti sau, kas esąs. Jis stengėsi nepamiršti, kad kažkur, visai kitoje vietoje, jį pažinojo ir mylėjo“ (p. 84). Tačiau šis pasakojimas šalia Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės atrodo… išblukęs, kaip ir Yoko Tanakos iliustracijos, kurių originalai tikriausiai turėjo būti įspūdingi. Vertėjos darbo ir leidyklos, nesugebėjusios išleisti knygos su kokybiškomis iliustracijomis, problemos?..

Beatrice’s Masini Miško vaikai (iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė, „Alma littera“) verti atskiros recenzijos. Džiugu, kad vis dar gyvuoja serija „10+“, kurioje tik geros kokybės, specialistų atrinkti ir įvertinti kūriniai. Miško vaikai ypatingi jau vien tuo, kad tai – sąlygišką, alegorinę aplinką vaizduojantis kūrinys, beveik vaikiška mokslinė fantastika (šis žanras retai kada grynu pavidalu pasirodo vaikų literatūroje, – paaugliai labiau pripratę prie populiariosios fantastikos kūrinių, vaizduojančių galaktikų kovas, superherojus ar literatūrinės fantazijos (fantasy) pasaulio personažus). Šios knygos veikėjai vaikai auginami keistoje stovykloje šalia paslaptingosios Bazės (joje gyvena „didieji“ – suaugusieji), vaikams reguliariai duodama piliulių, kurios veikia jų elgesį: slopina mąstymą ir diegia paklusnumą. Vaikai yra dvejopi – Likuočiai ir Išleistukai. Galima spėti, kad Likuočiai – tai vaikai, išlikę po kažkokios pasaulį nusiaubusios nelaimės (karo? ekologinės katastrofos?.. – tai leidžia spėti užuominos apieDidžiąją Grėsmę, Užtikrintos Ateities programą), todėl jų kartais atvyksta ieškoti tėvai, o Išleistukai – iš užšaldytų embrionų dirbtiniu būdu išauginti žmonės. Likuočiai ir Išleistukai gyvena Gumulais (grupelėmis) Kevaluose. Su vaikais iš kitų Gumulų kalbėti draudžiama. Tokia griežtai struktūruota visuomenė nejauki, joje kiekvienas priverstas kovoti tiek už savo paties, tiek už kitų grupelės narių išlikimą, nes stinga maisto. Kiekvienas Gumulas turi lyderį – vadą. Likuočiai neprisimena nei kas buvo jų tėvai, nei ankstesnių savo gyvenimų. Praeities nuotrupas savo galvose jie vadina Šukėmis ir iš jų bando sudėlioti pasaulio mozaiką (vertėja pasistengė kurdama anksčiau vartotų žodžių nuotrupas: „lierų šaknys“, „aliečių uogienė“ ir pan.).

Knygoje pasakojama vieno Gumulo vaikų istorija: vadovaujami stiprios valios mergaitės Hanos ir berniuko Tomo, turinčio pasakų knygą, jie pabėga į mišką. Pasakose jie randa universalių situacijų ir kaip pasakiniai herojai patiria įvairiausių išbandymų, kartu bręsta, keičiasi jų charakteriai. Jie skatinami lyginti, susimąstyti, kelti klausimus: „Pasakose visko nutinka. Ten vaikai visada yra kieno nors. Savo mamos, tėčio. Arba karaliaus ir karalienės. Arba žmogėdros, laikančios juos vergijoje ir ketinančios suėsti. O kodėl mes esame niekieno?“ (p. 88). Tačiau pamažu vis labiau ryškinama mintis, kad vaikai yra „vienas kito“, t. y. jie – daugiau nei grupė, komanda. Juos ima sieti tikra draugystė. Jie gali pasitikėti vienas kitu, o netikėtai atsiradę suaugusieji, kurie teigia esantys kai kurių iš jų tėvai, tą pasitikėjimą dar turi nusipelnyti. Miško vaikai – knyga, neduodanti visų atsakymų net pabaigoje. Lieka nerimas ir nežinia, pažįstami paaugliui skaitytojui, kuriam ši istorija ir skirta. Tai jaunesnysis paauglys, o ne jaunuolis, kuriam buvo adresuotas J. Gaarderio Kortų pasaulis, bet jis jau suvokia, kad esama pasakojimų, kurie baigiasi nei gerai, nei blogai, o tiesiog viltimi, pažadu. K. DiCamillo Nepaprastoje Edvardo Tiuleino kelionėje pažadas išpildomas, o B. Masini dar labiau priartina pasakojimą prie gyvenimo leisdama suprasti, kad kita Gumulo vaikams nutikusi istorija galbūt bus visiškai kitokia.

Apibendrinant telieka pridurti, kad vertinti užsienio vaikų rašytojų knygas visada įdomu, nes ant komisijos stalo neabejotinai atsiduria pačios geriausios. Tačiau geriausios, premijomis įvertintos lietuvių autorių knygos joms nenusileidžia. Taip buvo ir šiemet.

Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 2 (66)

 

Įžanginis

KNYGA – TAI BŪDAS DALYTIS (Pasisakymas priėmus 2012 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją, pirmąkart pavadintą Prano Mašioto vardu)

Apžvalgos

SKYLĖS IR SKYLUTĖS (Apie 2012 m. vaikų knygų iliustracijas)

Sukaktys

BRUNO FERRERO RELIGINĖ DIDAKTIKA IR MAŽIEMS, IR DIDELIEMS (Bruno Ferrero 70-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

SU GLĖBIU KNYGŲ ŽALIOMIS ŽVĖRYNO GATVELĖMIS

Atidžiu žvilgsniu

„Vaivorykščių arkos“: kalbantys gyvūnai, skraidantys laivai ir lašelis magijos
Žmonės panašūs į upes. Nejaugi?

Bibliografija

2012 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai