AR PATIKS VAIKAMS? (2017 m. vaikų knygų iliustracijos)
Klausimas, ar knygos piešiniai patinka vaikams, neretai pretenduoja tapti pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu iliustracijų ir visos vaikų knygos plastikos kokybės įvertinimą. Atsakymas, žinoma, nevienareikšmis. Vaikai skaito ir sklaido tai, ką jiems siūlo suaugusieji, o ir patys vaikai bei jų vaizdiniai interesai yra labai skirtingi. Vis dėlto gausybė atsakymų nereiškia, kad šis klausimas beprasmis. Akivaizdu, jog menas, kad ir koks emancipuotas būtų, susijęs su aplinka, kurioje atsiranda. Gyvenimo, aplinkos savitumas, vyraujančios estetikos tendencijos suformuoja terpę, kurioje atsiranda knygos. O toji terpė formuoja ir vaikų nuostatas. Tai, ką mato aplinkui, vaikams be jokių paaiškinimų tampa savaime suprantama ir kartu labai artima. Artima, sava, vadinasi, patinka.
Šalia daugybės mūsų gyvenamąjį laiką apibūdinančių epitetų greitis, dinamizmas, kaita yra bene dažniausiai vartojami. Todėl nenuostabu, kad, kalbant apie beveik visas 2017 m. išleistų knygų lietuvių dailininkų iliustracijas ar bent jau išskiriant vyraujančias tendencijas, galima drąsiai tvirtinti, jog jose šie požymiai akivaizdūs. Pavyzdžiui, Aušros Kiudulaitės iliustruota Mariaus Marcinkevičiaus paveikslėlių knyga Draugystė ant straublio galo („Tikra knyga“), šiemet IBBY Lietuvos skyriaus premijuota kaip geriausia knyga mažiausiems skaitytojams, kupina ryškių, įsimenančių personažų, įvairių šriftų, tekstūrų, skirtingų dydžių detalių, tarytum netvarkingai pažirusių per visą knygos atvartą. Knygos vaizdai nesiremia centrinės ašies kompozicijos principu, simetriniu komponavimu, todėl regimi kaip nepaprastai judrūs net ir tuo atveju, kai knygos herojų pozos statiškos. Į stilingą visumą šias dinamiškas iliustracijų detales sugaudo dailininkės Kiudulaitės talentas, kurį galima įžvelgti kad ir stulbinančiame jos gebėjime valdyti koloritą. Susidoroti su spalviniais kontrastais, sukurti tam tikrą jų pusiausvyrą – didžiulis iššūkis. Galima spėti, jog šį dailininkės bruožą lėmė tapybos, kurioje kolorizmas sudaro raiškos pagrindą, studijos. Juolab kad ir pati dailininkė teigia itin vertinanti spalvą ir siejanti ją su emocija, be kurios vaikų knygos iliustracija suvis negalima.
Kone viesuliškas dinamizmas būdingas ir Ievos Babilaitės sukurtoms Daivos Čepauskaitės knygos Baisiai gražūs eilėraščiai („Žalias kalnas“) iliustracijoms. Jis susijęs su labai švelniu, atsargiu spalviniu vaizdų sprendimu. Drąsa jungti masyvias, kaskart kitą netikėtą pavidalą įgyjančias konstrukcijas su plonutėlytės linijos sūkuriais kuria ne mažiau patrauklius kontrastus, neleidžiančius skaitytojui atitraukti dėmesio nuo dailininkės vaizdų pasaulio. Paveikslų dinamiką formuoja ir emocinė iliustracijų sinusoidė. Verčiant puslapį po puslapio, vaizdo įtampa tai pakyla, tai nuslūgsta, ir ši iliustracijų ritmika savotiškai vizualizuoja eilėraščiui būdingą ritminę sandarą.
Ramybę garantuojančios centrinės kompozicijos atsisakymą knygose galima pastebėti išreikštą labai įvairiai. Antai Inga Paliokaitė-Zamulskienė Onos Jautakės apsakymų ir pasakų knygos Balta skrybėlaitė („Kauko laiptai“) iliustracijas sukūrė pasitelkusi pastozišką tapybos mostą, kuris pats savaime yra judri, vitališka, o ne sustingusi substancija. Iliustracijos nėra stilistiškai vientisos, bet jomis parodomas platus vizualinių iliustracijos galimybių laukas.
Kaip reta subtiliu dinaminiu intensyvumu pasižymi ir Linos Itagaki kartu su rašytoja Jurga Vile sukurtos vaikams ir paaugliams skirtos knygos Sibiro haiku („Aukso žuvys“) iliustracijos. Knyga pelnė Kultūros ministerijos organizuojamo Knygos meno konkurso pagrindinę premiją, taip pat IBBY Lietuvos skyriaus teikiamą Domicėlės Tarabildienės premiją kaip gražiausiai iliustruota knyga vaikams. Dailininkės darbas įvertintas už „teksto ir vaizdo dermę, ryškią vaizdų kalbą, gražius perėjimus ir subalansuotą knygos visumą“. Taigi jau paties apdovanojimo formuluotėje minimi gražūs perėjimai tarp skirtingų vaizdo kokybių, kaip jų jungtį panaudojant komiksų formą, kuri organiškai sieja vaizdą su knygos tekstu. (Neseniai sužinojome, kad ši knyga laimėjo ir pirmąjį dr. Aloyzo Petriko vaikų ir jaunimo literatūros konkursą. – Red.)
Nūdienos gyvenimo tempo išraiška iliustracijose legalizavo vaizdo fragmentiškumą, iškėlė tariamo vaizdinio atsitiktinumo svarbą, atskleidė naujas šrifto ir vaizdo vienovės galimybes. Pavyzdžiui,
labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ išleistos Rebekos Unos knygos Kiemo seklys Tomas ir Valius (kartais), kurią iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, net ant viršelio ranka rašytame pavadinime įteisintas skliaustuose esančio žodžio „kartais“ išbraukimas. Kitais žodžiais tariant, nesisteminę vaizdų ritmiką, atsitiktinumo žavesį, fragmentiškumą regime kaip visiškai įsitvirtinusias iliustracijų savybes, kurios anaiptol nepaneigia nei estetinio knygos ansambliškumo, nei stilingumo. Tik kuriamas tas stilingumas nebe pustoniniais vaizdo niuansais, o plastinės iliustracijų kalbos nebegrindžia realistiniam vaizdui būdinga kompozicijos logika. Tad žvelgiant praktiniu požiūriu galima teigti, kad dinamiški iliustracijų vaizdai moko vaikus orientuotis mums būdingoje aplinkos vaizdų kaitoje, įžvelgiant juose estetinių pradų. Juk menas apskritai turi galią priversti matyti žavesį ten, kur paprastas žmogus jo neįžvelgia.
Pernelyg nesigilindama į estetinių normų ir meno santykį, vis dėlto pateiksiu kelis pavyzdžius. Tarkim, Londono rūko niekas nepastebėjo, iki jį nutapė Jamesas McNeillas Whistleris, o Prancūzijos naktys tapo tokios romantiškai patrauklios tik kai buvo pavaizduotos Vincento van Gogho drobėse. Tad šiandien vaikai iliustracijomis skatinami įžvelgti gyvenimo dinamikos grožį, ir tokia kompozicinė struktūra, kokią šiandien vadintume dailia, švelnia, sutelkta, kurios vaizdas orientuotas į realistines faktūras ir stabilumą, pasitaiko retai. Nors tai anaiptol nėra kas nors neigiamo – turiu omenyje, pavyzdžiui, tokias iliustracijas kaip Giedrės Bulotaitės knygoje Girios minklės, – jos visada turės savo atidų žiūrovą.
2017 m. vaikų knygų iliustracijos atskleidžia ir daugiau apibendrinančių požymių, leidžiančių juos sieti su ugdymu. Kaip žinome, vaikai nepiešia to, ką mato, – jie piešia tai, ką jau matė nupiešta. Paprastai joks vaikas nepiešia medžio iš apačios, nors, būdamas mažas, mato jį kaip tik taip. Medį jis vaizduoja anfas, namą – su dvišlaičiu stogu, nors toks miesto vaiko akiratyje pasitaiko retokai. Šie vaizdiniai štampai į vaikų piešinius dažniausiai ateina iš iliustracijų – pirmųjų vaiko vaizdų kalbos mokytojų. Stereotipai dažnai atsispindi ir vaikų piešiamuose veiduose. Nuo vieno iki kito apskritimo krašto besidriekiantis saulės burnos lankas, zuikis, kurio snukutyje vyrauja ūsų taškiukais numarginti žandai, – tai vis iliustracijų pamokos, įsismelkusios į vaikų piešinius. Peržiūrėjus visas 2017 m. knygas, su lengvu atodūsiu galima
pasakyti: šių ilgai vaikų knygų grafikoje kerojusių stereotipų beveik nebėra. Net ir menki jų likučiai gerokai pasikeitę – nusipurtę tarybinio palikimo dulkes ir gerokai „suvakarietiškėję“. Pavyzdys – Boženos Gaidamovič pieštos Dainos Jegelevičiūtės-Biekšienės knygos Barbora Radvilaitė. Rūmų paslaptys („Jūsų flintas“) iliustracijos. Barbora jose menkai kuo skiriasi nuo 1998 m. Disney’aus studijos išpopuliarintos Arielės. Nuo šio filmuko personažų kartotės neatsilieka visi kiti knygos veikėjų veidai, judesiai, santykiai ir manieros. Tačiau naujų personažų ir išraiškų, paneigiančių įsisenėjusius vaizdinius, yra kur kas daugiau. Pavyzdžiui, Gintarės Adomaitytės prozos rinkinio Debesėlis ieško vardo ir kitos pasakos (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), kurį iliustravo Dalia Dūdaitė, debesėliai tikrai ne iš anų dienų – jų išraiškos ir bruožai kitokie, subtiliai suemocinti. Samprotaudami apie šio fondo vaikų literatūros konkursą laimėjusios Aido Jurašiaus knygos Pypas ir jo nutikimai galimas iliustracijas, nerimavome, kad toks keistas, tekste vizualiai neapibūdintas Pypo personažas taip pat gali šmurkštelėti į kokį nors išsikerojusį vaizdinį drabužį. Bet jauna dailininkė Inga Navickaitė sukūrė visai netikėtą, neproporcingai ištęstą būtybę, kuri, būdama tokia nerangi, netipinė, tapo savaip intriguojančia iliustracijų ašimi, organizuojančia kitas knygos paveikslų detales.
Žinoma, tokie veikėjai, kokius kuria Lina Žutautė (pernai dienos šviesą išvydo jos Kakė Makė ir supertėčio diena („Alma littera“), kartojasi, bet juk Kakė Makė nėra kaskart naujas veikėjas, ir skaitytojai prie linksmo, smulkmenėlių žybsniais, netikėtais rakursais traukiančio jos pasaulio yra pripratę, nekantriai laukia, kada išvys savo pamėgtos stilistikos herojus ir jų aplinką. Panašiai ir Kęstučio Kasparavičiaus gerbėjai turi galimybę Šuniškose dienose („Nieko rimto“) pasigėrėti nostalgiškos praeities nuotaikos pritvinkusiais peizažais ir kiek nevikriu, bet kasparavičišku sužmogėti panūdusiu šunimi. Šalia šių gerai pažįstamų vaizdų manieros ir veikiančiųjų asmenų charakterių galima paminėti ir Valentino Ajausko iliustruotą Sigito Poškaus prozos, poezijos ir pjesių rinkinį Šokanti karvė, arba Maišatynė („Odilė“), kur dinamiką ir personažų emocingumą valdo įgudusio iliustruotojo ranka.
Jau prieš keletą metų buvo pastebėta, kad į iliustracijų naujoves pamažu skverbiasi tam tikra retrospektyva, savotiškas XX a. penktojo dešimtmečio renesansas, lemiantis prigesusį koloritą, plokščius, plakatiškai dekoratyvius pavidalus, tarsi linoraižinį primenančius piešinyje esančių pavidalų kontūrus. Tokios iliustracijos pasižymi greita dėmesio ir žvilgsnio pagava, gerai suvokiamos, dažniausiai kuria gerą, pakilią nuotaiką. Tačiau, kaip žinome, viduramžius pakeitęs Renesansas niekada pažodžiui nekartojo antikos. Tą patį galima pasakyti ir apie iliustracijų retrospektyvizmą – jis ne deklaratyviai orientuojasi į praeitį, bet, ja pasinaudodamas, kuria visiškai naują regimąjį pasaulį, į kurį malonu panirti ne tik mažojo skaitytojo žvilgsniui, bet ir suaugusiajam. Gražus pavyzdys – prancūzų rašytojo Gérardo Bessière Plunksna („Krantų“ redakcija). Ši knyga įvertinta IBBY Lietuvos skyriaus premija už gražiausias dvispalves iliustracijas, kurias sukūrė Kristina Norvilaitė.
Retrospektyvizmo bruožų galima įžvelgti ir debiuto prizui rekomenduotos Vilijos Kvieskaitės sukurtose Beno Bėranto knygos Riešutortas („Nieko rimto“) iliustracijose. Abi šios knygos vaizdžiai rodo, kokius skirtingus dalykus įmanu pasakyti palyginti lakoniška raiškos leksika. Plunksnoje vingiuotų pilkšvai juodų linijų tėkme perteikiamas katiniško pasaulio matymo plastiškumas, o Kvieskaitės sukurtos Riešutorto iliustracijos tikra to žodžio prasme kviečia į smagų riešutų kramsnojimu prasidedantį nuotykį. Į tokius gražius nuotykius vaikams tikrai verta leistis, nes jie, patiriami akimis, įsirėžia giliai į atmintį ir ne menkiau nei tekstai brandina bei palaiko poreikį skaityti.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)
