AŠ IR KNYGA
2017 m. Prano Mašioto premijos laureačių mintys*
Tėvai pasakojo, kad kai buvau kokių trejų metų, mokiau avis skaityti. Pasiėmusi knygą, nuėjau į pievą, pakišau ją aviai po snukiu ir aiškinau (šiaip jau skaityti dar nemokėjau).
Knyga visada buvo šalia. Kaip arbata ar sumuštinis. Geri, kramtai, skaitai. Tad keista, kad keičiasi laikai ir žmonėms pradeda kilti tokie klausimai: kaip priversti vaikus skaityti? kada paskutinį kartą skaitei knygą? ar neišnyks popierinės knygos?
Mokykloje laiko skaitymui visada trūko, todėl panaudodavau tam įvairias progas – skaityti galima valgant (pusryčiai, pietūs, vakarienė – tai jau trys progos per dieną!) ar tualete (tobula vieta – šilta, ramu, niekas netrukdo; mano skaitymo WC rekordas – pusantros valandos)… Kartu su privalomąja literatūra skaičiau tai, kas buvo įdomu pačiai: indėnų istorijas, pasaulio pasakas… Labiausiai mėgau knygas apie nuotykius, keliones, tolimus kraštus arba fantastinius pasaulius – tikriausiai todėl, kad knygos atstojo keliones, nes tuo metu keliauti nebuvo galimybių, o tolimi kraštai taip traukė!
Nors knygos menu susidomėjau visai neseniai, gerai pagalvojus, knygos vaizdas man visada buvo labai svarbus. Aš niekada taip ir neperskaičiau Mažojo princo, nes kažkodėl nepatiko knygos viršelis ir iliustracijos. Į rudųjų knygų (tai yra „Pasaulinės literatūros bibliotekos“) kolekciją savo tėvų lentynose taip pat niekada nekreipiau dėmesio, nes tos knygos atrodė nuobodžios, lyg kokios enciklopedijos. Nė karto nekilo mintis imti ir pasidomėti, kas jose slepiasi, kol studijuodama priešpaskutiniame Dailės akademijos kurse paprašiau dėstytojo Mato Dūdos parekomenduoti knygą, o jis pasiūlė paskaityti O. Henry. Radau jį toje rudojoje kolekcijoje, vienoje knygoje kartu su Jacku Londonu, taigi abu ir perskaičiau. Ir tada kilo toks sumišęs jausmas – nusivylimas ir pyktis: kodėl kažkam kilo mintis taip negražiai išleisti tokias geras knygas?! Juk jei ne tas jų įvaizdis, būčiau perskaičiusi jas prieš penkiolika metų!
Knygos menas yra LABAI SVARBU. Knygyne renkuosi knygą pagal viršelį. Jei patraukia akį, paskaitau, apie ką knyga. O vaikiškoms knygoms labai svarbu iliustracijos. Geriau jau plikas tekstas negu prastai iliustruota knyga…
Visai kitaip į knygą pradėjau žiūrėti studijuodama Dailės akademijoje. Dėstytojai ne tik supažindino su knygos struktūra, tipografija, įrišimu, maketavimu, bet ir, kas ne mažiau svarbu, išmokė eksperimentuoti, peržengti taisykles, perlipti per save.
Pastebėjau, kad dirbdama nepajuntu, kaip užsimirštu ir pradedu galvoti, kaip viską padaryti „gerai ir teisingai“, bet kas kartą, apsilankiusi Grafikos katedroje ir pamačiusi studentų darbus, prisimenu: juk galima visas taisykles laužyti ir daryti kaip tik norisi. Taigi, Lina, atsipalaiduok!
Mokydamiesi antrame kurse gavome užduotį sukurti knygą kaip objektą. Aš nusprendžiau knyga paversti celę. Porą mėnesių užtrukau, kol visą celę nuo grindų iki lubų išklijavau kartonu, išdažiau baltai, o tada raudonu akrilu aprašiau. Kiekvienai plokštumai imdavau vis kitą tekstą ir rašydavau, kiek tilpdavo. Pasibaigus sienos, durų ar lubų plokštumai tekstas natūraliai nutrūkdavo ir kitoje plokštumoje prasidėdavo naujas. Viską aprašius išėjo labai keista patalpa, kurioje tarsi pajunti nesvarumo būseną. Neaišku, kur viršus, kur apačia. Savo kūrinį pavadinau „Įeikite į mane ir skaitykite“.
Na, o dabar skaitau vakarais prieš miegą. Namie kaupiu gražias paveikslėlių ir komiksų knygas, o skaityti knygų skolinuosi iš bibliotekos. Ir – apie ką niekada nesvajojau – pradėjau pati kurti ir iliustruoti knygas. Reikės nueiti avims papasakoti.
_______________
* 2018 m. balandžio 7 d. Tarptautinės vaikų knygos dienos šventėje, kurioje svarbiausią IBBY Lietuvos skyriaus premiją pelnė knyga Sibiro haiku, nei teksto autorė Jurga Vilė, nei iliustruotoja Lina Itagaki negalėjo dalyvauti. Bet abi jos maloniai sutiko apdovanojimo pažadintas mintis surašyti „Rubinaičiui“.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)
