KUR SLYPI MENINĖ KŪRINIO VERTĖ? (Reikšmingesnieji 2017 m. vertimai vaikams ir paaugliams)
Pirmiausia norisi priminti bendruosius dalykus. Kasmet teikiamos vaikų ir paauglių vertimų premijos yra dvi: Eugenijos Stravinskienės, skiriama už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams, ir Adomo Druktenio ‒ už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams. Svarbu ir tai, kad komisijai visų tais metais išleistų vertimų skaityti nereikia: knygas šioms premijoms teikia pačios leidyklos. Ir neatsitiktinai: tik leidybos koordinatoriai geriausiai žino, kiek prie jų dirbo pats vertėjas, o kada už sklandžią kalbą galime būti dėkingi redaktoriui. Tačiau problema lieka ta pati: dažnai skiriasi leidyklų ir literatūros specialistų nuomonės, kokia knyga galėtų turėti išliekamąją meninę vertę. Knyga gerai perkama? Vaikai graibstyte graibsto? Vadinasi, gera! Tad jau ne pirmus metus komisija skaito vieną po kito kepamus Davido Walliamso knygų vertimus. Pakikename, pasidžiaugiame vertėjų išradingumu ieškant vaizdingesnių posakių, bet tik tiek. Konstatuojame: geros pramoginės literatūros reikia, bet apdovanosime tas tyliąsias, kurios ne dėl reklaminių triukų šoka į akis ir rankas, kurios laukia, kol bus atrastos, ‒ ir tada vaiko ar paauglio mintyse liks ilgam. Galbūt net pakeis gyvenimą…
Dar keletas faktų: vertimų vertinimo komisija šiemet gavo 14 knygų, 15-ąją ‒ Peterio Bichselio Vaikiškas istorijas ‒ pasiūlė viena iš komisijos narių. Džiugu, kad vis daugiau pateikiama vertimų ne iš populiariausios, anglų, kalbos – taip skaitytojai gauna progą susipažinti su įvairesnių šalių literatūra. Iš anglų kalbos buvo verstos 6, iš vokiečių – 2, iš rusų, italų, suomių, švedų, nyderlandų, lenkų ir čekų – po vieną knygą.
Anksčiau leidyklos vertimų komisijai pateikdavo nemažai knygų patiems mažiausiesiems, kur teksto ‒ vos keli sakiniai, o pagrindas ‒ iliustracijos. Šios, nors ir puikios, knygos negali nurungti tekstinių istorijų, nes vertėjas darbo turi gerokai mažiau. Vis dėlto džiugu, kad į jas galime atkreipti dėmesį ir kitiems pasiūlyti. Šiemet vadinamųjų paveikslėlių knygų nebuvo, nors iš dalies jų kategorijai galėtume priskirti Grzegorzo Kasdepke’s Aš nenoriu būti princesė (iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė; „700 eilučių“). Jos situacija tėvams turėtų būti pažįstama iki skausmo: pagrindinė veikėja Marija nuolatos kartoja tą patį žaidimą: ji tampa slibinu, o kitiems šeimos nariams išdalijami vaidmenys: tėtis tampa riteriu, mama – princese, kurią reikia išvaduoti, seneliai ‒ griaučiais, kuriems reikia tiesiog riogsoti ant kilimo. Vertėjos irgi puikiai padirbėta ‒ žaismingas pasakojimas žavi ekspresyvumu, jis juokingas nuo pirmo iki paskutinio sakinio.
Šie metai išsiskyrė ir tuo, kad įvertinti buvo pateikta ir viena grynai pažintinė pasaka ‒ Martino Sodomkos Kaip sukonstruoti lėktuvą (iš čekų k. vertė Aigustė Vykantė Bartkutė; „700 eilučių). Draugai žvirbliukas Zylius ir žiurkiukas Arnis, padedami varliaus Kristiano, nutaria susikonstruoti lėktuvą. Iš jų dialogų galima sužinoti labai daug ‒ ir kodėl lėktuvas skrenda, ir kokių prietaisų yra piloto kabinoje, kaip atrodo variklis… Autorius, rašydamas ir iliustruodamas knygą, išnagrinėjo ne vieną brėžinį ir modelį, o vertėjai teko nemažai paplušėti, kad visus terminus išverstų; buvo ir konsultantas ‒ Baltijos pažangių technologijų instituto mokslo darbuotojas Vytautas Rafavičius. Vis dėlto tiek veikėjų charakteriams, tiek pačiai istorijai meninės kokybės labai trūksta: jaučiasi, kad autorius ne tik lėktuvą, bet ir tekstą konstravo pagal šabloną. Kartais pagalvoju, jog pažintinių knygelių autoriai kurti dialogus ir nuotykius galėtų kad ir iš Walliamso pasimokyti.
Taigi ‒ apie pramogai skirtas knygas, kurias smagu paskaityti, bet reikšmingais vertimais pavadinti negalėtum. Tai dar (!) dvi leidyklos „Tyto alba“ išleistos Davido Walliamso knygos – Ponas Smirdžius (iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė) ir Vidurnakčio gauja (iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus). Kaip ir visi šio autoriaus kūriniai, jos parašytos pagal tą pačią schemą: veikėjų vardai kiti, bet charakteriai panašūs. Pirmojoje pasakojama apie mergaitę Chloją, kuri dažnai jaučiasi vieniša, bet viskas pasikeičia, kai ji susipažįsta su vietiniu benamiu ponu Smirdžiumi. Antrojoje ‒ turtingų tėvų dėmesio stokojantis Tomas patekęs į ligoninę randa draugų ir patiria daugybę nuotykių. Abu vertėjai, žinoma, stengiasi perteikti šmaikštų pasakojimo stilių, ieško lietuviškų atitikmenų žodžiams ir posakiams, bet lengva ranka tiražuojamo greitojo maisto įspūdis nepalieka.
Beveik Walliamso sekimu laikyčiau Margit Auer Magiškų gyvūnų mokyklą (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė; „Debesų ganyklos“). Net veikėjai knygos pradžioje pristatomi pagal tą patį modelį – piešinys ir trumpas aprašas. Tik siužetas ‒ su pasakiniu prieskoniu. Vaikai, kuriems labai reikia, dovanų gauna po magišką gyvūną, turintį padėti susitvarkyti su bėdomis. Štai Idai sunku pritapti naujoje klasėje, Benis yra tos klasės nevykėlis, nes lėčiau už kitus bėgioja ir nesugeba pasiruošti varžyboms, Džo… O, jis – gražiausias ir protingiausias klasės berniukas, kuriam, atrodytų, viskas sekasi. Bet (tai paaiškės tik pabaigoje) jam irgi reikia tokio gyvūno. Tik ar tikrai gyvūnai magiški? Net jei atrodo, kad jie nepaprasti ir nematomi suaugusiesiems, iš tiesų stebuklus daro patys vaikai: klausydamiesi gyvūnų patarimų, jie išmoksta draugauti, vertinti vienas kitą. Gyvu, ekspresyviu stiliumi papasakota istorija išversta sklandžiai, parinkta vaizdingų veiksmažodžių: išsikepurnėti, įsistebeilyti, parsliūkinti, atšlepsėti, trainiotis, tipenti… Taigi skaitytojui bent jau bus proga pasimokyti vaizdingos kalbos ir galbūt tapti vienu iš Magiškų gyvūnų mokyklos serijos gerbėjų, nes ši knyga ‒ tik pirmoji. Bus daugiau.
Dar viena pramogai skirta knyga ‒ Maya’os Gabrielle’s Leonard Vabalų berniukas (iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė; „Baltos lankos“). Ne serija, bet pirmoji trilogijos knyga. Pagrindinis veikėjas Darkus leidžiasi ieškoti tėčio, kuris paslaptingai dingo iš Gamtos istorijos muziejaus vabzdžių kolekcijos patalpų. Darkui padeda ypatingas draugas ‒ vabalas raganosis. Pažadas, kad tai ‒ „itin originalus naujas balsas vaikų literatūroje“, lieka neišpildytas. Atvirkščiai, siužetas nuspėjamas, veikėjų charakteriai šabloniški, vienaplaniai (pvz., dėdė Maksas įkūnija jau ne kartą literatūroje eksploatuotą vienišiaus mokslininko tipažą, o ekscentriškoji mados karalienė Lukrecija Kater primena blogąsias Disney’aus kompanijos filmų personažes). Vienintelis džiuginantis dalykas ‒ pažintinė funkcija. Apie vabalus šioje knygoje galima sužinoti tikrai nemažai, pabaigoje netgi „Entomologo žodynėlis“ įdėtas.
Santos Montefiore ir Simono Sebago Montefiore Karališkieji Londono triušiai (iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; „Tyto alba“) ‒ puikus pavyzdys, kaip šmaikščiu stiliumi papasakotas nuotykinis siužetas gali atlikti pažintinę funkciją. Vyro ir žmonos (istoriko ir rašytojos) tandemas pasiteisina su kaupu: pagrindiniam veikėjui bailiam triušiui Šailui tenka gelbėti Karalienę ir jis, įsigavęs į rūmus, stoja į kovą su Žiurkaracais ir Šunauja. Knygoje daug faktų, kurie tikriausiai savaime suprantami anglų skaitytojams (pvz., tai, kad karališkoji šeima laiko būtent korgių veislės šunis ar kad rūmų teritorijoje nuo seno tikrai gyventa triušių), bet vertimui būtų labai pravertusios aiškinamosios išnašos – jos lietuvių skaitytojui būtų atvėrusios specifinį, tradicijomis apipintą rūmų gyvenimą, nes dabar jo detalės praslysta pro akis kaip nereikšmingos.
Nuo pramoginės literatūros pamažu pereikime prie tos, kuri galėtų būti pramoga (toks dažnai būna nonsenso stilius), bet turi ir gilų psichologinį ar filosofinį klodą. Tokios yra Peterio Bichselio Vaikiškos istorijos (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė; „Pamėginčius“). Pasirodžiusios 1969 m. Šveicarijoje ir tada pelniusios vaikų ir jaunimo literatūros premiją, Vaikiškos istorijos jau seniai tapo klasika. Knyga išversta puikiai, tokią turėti reikia, bet… kas iš tiesų jos adresatas? Autorius lyginamas su Donaldu Bissetu ir Daniilu Charmsu. Pavyzdžiui, vaikus neabejotinai pralinksmintų vieno iš veikėjų žaidimas kalba sukeičiant daiktų pavadinimus, o suaugęs skaitytojas čia įžvelgtų vienos svarbiausių kalbos funkcijų ‒ komunikacinės ‒ sunykimo mechanizmą. Tokios, turinčios paslėptą, tik suaugusiajam atpažįstamą kodą, yra visos septynios Bichselio istorijos (apie vienatvę, nesėkmingas pastangas susikalbėti, netgi depresiją). Viena vertus, jos universalios, kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad šią knygelę, subtiliai iliustruotą Vilijos Visockienės, surastų pats vaikas ar paauglys, kuriam pavadinimas Vaikiškos istorijos gali sietis su tuo, ką jis manosi jau išaugęs.
Gusso Kuijerio Visų dalykų knyga (iš nyderlandų k. vertė Birutė Avižinienė; „Gelmės“) taip pat yra pelniusi visokiausių apdovanojimų savo šalyje: 2005 m. ‒ „Auksinės plunksnos“ ir „Auksinės pelėdos“, 2006 m. ‒ vaikų ir jaunimo literatūros premiją „Luchs“, 2007 m. ‒ Gustavo Heinemanno taikos premiją. Pats rašytojas irgi įvertintas įspūdingai – 2012 m. jam įteikta Astridos Lindgren premija už visą kūrybą. Suprantama, kad tai žinodamas tikiesi knygos, kurią skaitysi su nuostaba, užgniaužęs kvapą, būsi sukrėstas iki širdies gelmių, o užvertęs ilgai nepamirši. Visų dalykų knyga ‒ tai devynmečio Tomo istorija, prasidėjusi 1951 m. vasarą. „Užaugęs aš būsiu laimingas“ ‒ užrašo savo dienoraštyje Tomas. Kodėl užaugęs? Nes Tomo vaikystė anaiptol ne lengva: pamažu aiškėja, kad vaikai (jis ir šiek tiek vyresnė sesuo Margo) gyvena su despotišku, labai religingu tėvu, kuris muša mamą, už menkiausią prasižengimą baudžia sūnų. Tačiau vaiko aplinkoje atsiranda žmogus, kuriuo galima pasitikėti, ‒ išmintinga kaimynė ponia van Amersfort. Veiksmas vyksta pokariu, kai Nyderlandų visuomenė dar suvaržyta, o smurtas artimoje aplinkoje ‒ įprastas dalykas. Viskas tarsi gerai, bet knygos bėda ‒ pasakojimo stilius. Apie Tomą pasakojama trečiuoju asmeniu, o autorius, matyt, dėl garbaus amžiaus ir anuo metu susiklosčiusios literatūrinės tradicijos, nevengia tiesmukos didaktikos, aiškinimo, moralizavimo, nustelbiančio poetines įžvalgas: „Angelai danguje užsidengė rankomis akis ir sukūkčiojo, nes taip visada daro, kai vyras muša žmoną. Gilus sielvartas pripildė žemę“ (p. 16). Laiminga pabaiga neįtikina, atrodo dirbtinė. Jei knyga būtų buvusi parašyta ne 2003 m., o bent keliais dešimtmečiais anksčiau, tai būtų buvęs literatūros įvykis. Dabar susidaro įspūdis, kad autorius pavėlavo parašyti, o mes – išsiversti. Vertimas irgi galėtų būti sklandesnis: kiek suprantu, vertėja redaktoriaus paslaugų atsisakė, bet net ir puikiai mokant užsienio kalbą vienas kitas patarimas būtų pravertęs.
Ulfo Starko Meilės kontrolinis (iš švedų k. vertė Mantas Karvelis; „Nieko rimto“) nukelia į dar ankstesnius laikus ‒ vieną Antrojo pasaulinio karo žiemą. Fredo tėtis išvykęs „saugoti sienos kažkur toli šiaurėje“ (prisiminkime, kad Švedija laikėsi neutralumo ir tiesiogiai karo nepatyrė). Šios šeimos santykiai pagrįsti meile ir tarpusavio pagarba, tad išvykusio tėčio ilgisi tiek pats Fredas, tiek mama. Berniuko kasdienybė ‒ mokykla, pagalba pardavinėjant kalėdines eglutes, vaikiškos išdaigos, kurios dėl politinės padėties nėra visai nepavojingos (skeletui spintoje draugai priklijuoja „fiurerio ūsus“), ir pirmoji meilė bendraklasei Elsai. Knygelė perskaitoma tarsi vienu atokvėpiu, pabaigoje natūraliai išpildomi kalėdinio stebuklo lūkesčiai. Viena iš nedaugelio, kurios istorija patiki.
Ši knyga rimtai konkuravo su Kimberly Brubaker Bradley apysaka Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą (iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė; „Nieko rimto“), kuriai komisija galiausiai skyrė Eugenijos Stravinskienės premiją. Knygoje esama kelių svarbių aspektų. Istorija prasideda 1939-ųjų vasarą. Pasakotoja, dešimtmetė Ada, dėl neįgalumo ‒ šleivapėdystės ‒ priversta būti namie, nors jos šešerių metų brolis Džeimis jau lanko mokyklą. Prasidėjus karui, visi vaikai iš Londono ir kitų didesnių miestų buvo siunčiami pas globėjus į kaimus, taip siekiant juos apsaugoti, jei tie miestai būtų bombarduojami. Taigi Bradley knyga įdomi pažintiniu aspektu: iš jos galima sužinoti apie gyvenimą tuo sunkiu laikotarpiu, kai iš pradžių karas šalies lyg ir nepaliečia tiesiogiai, bet kasmet darosi vis sunkiau gauti maisto (Anglija ‒ sala, taigi ne taip paprasta atsigabenti jo iš kitur, tenka verstis savais ištekliais), o galiausiai ima kristi ir bombos. Tačiau pagrindinei veikėjai karas tampa išsigelbėjimu ‒ čia svarbus ir socialinis aspektas: iš pradžių sunku suprasti, kodėl mama taip nemyli dukters, kad nesikreipia pagalbos jos išgydyti (kaip sužino ir pati Ada, kūdikystėje šleivapėdystę išgydyti būtų buvę nesunku), paskui imi įtarti, kad motinai Ada, nors ir nekenčiama, galėjo būti naudinga dėl išmokų, gaunamų už neįgalų vaiką. Taigi motinos elgesys galėjo būti psichologiškai motyvuotas ‒ deja, tokių žmonių pasitaiko. Psichologiškai motyvuotas ir pačios Ados charakteris – suformuotas motinos elgesio su ja. Mergaitė besąlygiškai myli tik jaunesnįjį broliuką, o suaugusiaisiais nepasitiki. Pakliuvusi pas globėją, ji elgiasi lyg žvėrelis, dažnai motinos mušta, instinktyviai traukiasi nuo kiekvieno mosto, bijo būti liečiama. Paskui, suvokusi, kad globėja nelinki jai bloga, bijo prie jos prisirišti ir tyčia išbando jos kantrybės ribas. Globėja, tiesa, taip pat turi savo paslaptį: atsiskyrusi nuo miestelio bendruomenės, ji tebegedi prieš trejus metus mirusios draugės ir, kaip pati sako, visai nemoka elgtis su vaikais. Tik tas „nemokėjimas elgtis“ veikiau yra nemokėjimas elgtis taip, kaip tradiciškai to meto visuomenėje būdavo elgiamasi su vaikais ‒ reikalaujant visiško paklusnumo. Globėja su Ada bendrauja kaip lygi su lygia, suvokdama jos išgyvenimus, įsiklausydama, ne mokydama, o patardama. O Ada ir jos brolis padeda globėjai pasijusti reikalingai ir išsivaduoti iš nuolatinio liūdesio. Tiesa, apysakos pabaiga ‒ tokia laimingų sutapimų sankaupa, kad ja patikėti sunku. Atrodo, autorė čia neatsilaikė norui suteikti veikėjams daugiau negu viltį. Bet jaunesniojo amžiaus skaitytojams tokios kūrinių pabaigos tinka.
Lengvo, šviesaus pasakojimo apie gyvenimą šiuolaikinėje šeimoje įspūdį daro Anastasijos Maleiko knyga Mano mama myli dailininką (iš rusų k. vertė Ramutė Skučaitė; „Gelmės“), orientuota į šiek tiek vyresnį skaitytoją. Penkiolikmetė Lina gyvena tik su mama, jos tėtis sukūręs kitą šeimą, o mama po ilgų vienišavimo metų susiranda draugą dailininką. Lina išsiskiria tuo, kad geba rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis, drauge vadina seną kaimynę, sandėliuke yra įsirengusi „muziejų“, kuriame laiko daiktus, įsigytus iš „antrų rankų“ parduotuvės. Ji pastebi subtiliausius niuansus, pavyzdžiui, iš devyniolikos visiškai vienodų dailininko paveikslų, kuriuose jis nutapė po rožę, atrenka dvylika, kuriuose gėlės vis dėlto viena nuo kitos skiriasi, nes gėlių, kaip ir žmonių, vienodų nebūna. Tiesa, susidaro įspūdis, kad Linos mama gyvena savo jausmais, dukters išgyvenimai jai nelabai terūpi. Ji veikiau primena vyresniąją seserį, o ne mamą. Tačiau Lina prie tokio gyvenimo pripratusi ir net nesureikšmina. Dramos šiek tiek yra, bet laiminga pabaiga visai logiška.
Vyresniesiems paaugliams skirtos ir kelios nerealistinės apysakos. Luigi Ballerini Aš esu Nulis (iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio; „Alma littera“) priskirtina mokslinei fantastikai. Pasakotojui paaugliui Nuliui neseniai sukako keturiolika. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido laboratorijoje, kur yra Treniruočių Kambarys, Interaktyvusis Stimuliatorius, sienos-ekranai, balso komandos… Su Nuliu kalbėdavo tik Madar balsas. Tačiau jam netyčia pavyksta išeiti į realųjį pasaulį. Paauglį atsitiktinai suranda pediatrė Stefanija. Susirūpinusi dėl Nulio sveikatos, veža jį parodyti ligoninėje dirbančiam savo vyrui gydytojui Lukui. Pamažu aiškėja, kad Nulį kažkas labai norėtų sugrąžinti ten, iš kur jis ištrūko, ‒ į laboratoriją, kurioje jis kartu su kitais buvo rengiamas tam tikrai misijai: tapti ypatingų gebėjimų turinčiu, bet bejausmiu kariu. Nulis susiduria ne tik su visiškai kitokiu, pojūčiais pagrįstu, gyvenimu, bet ir sužino, kad egzistuoja kiti žmonės, pradeda mokytis su jais bendrauti. Tačiau ima kliūti, kad pasakojama ne vien iš keturiolikmečio Nulio perspektyvos, ‒ pramaišiui pasakotoja tampa jo globėja Stefanija. Kyla abejonė, ar tikslingas tokio žanro kūrinyje paaugliams dar ir suaugusiojo balsas. O dar didžiosiomis raidėmis išskiriamas balsas Luko galvoje… Taigi tekstas visai be reikalo ima atrodyti suveltas, ypač kad tikram fantastikos mėgėjui ši istorija didelio įspūdžio nedaro: viskas pernelyg nuspėjama, tiek pati idėja, tiek siužeto vingiai.
Sonya’os Hartnett knyga Nekviestas svečias (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; „Nieko rimto“) dar neperskaityta žadino smalsumą ‒ šios rašytojos Sidabrinis asiliukas, skirtas jaunesniesiems skaitytojams, buvo išrinktas meniškiausiu 2014 m. vertimu vaikams. Nekviestas svečias orientuotas į vyresniuosius paauglius. Tai poetiška daugiaplanė knyga, dvelkianti magiškuoju realizmu, kupina simbolių ir metaforų. Pagrindinę veikėją Matildą senatvėje aplanko keistas vaikas. Kalbėdamasi su juo, moteris palengva atveria savo gyvenimo istoriją ir skaitytojui: nuo vaikystės turtingoje, bet tradicijų varžomoje šeimoje iki tekusių išbandymų ‒ pastangų gyventi kartu su laisvės trokštančiu mylimuoju Plunksniumi, kūdikio netekties, susitaikymo su sielvartu. Šią knygą reikėtų skaityti lėtai, sustojant pamąstyti, galbūt sugrįžtant prie to, ką jau skaitei, – taip, kaip į praeitį gręžiasi ir pagrindinė veikėja. Tačiau adresato klausimas, kaip ir kalbant apie visai kitokio tipo Bichselio Vaikiškas istorijas, lieka pernelyg atviras. Kirba mintis, kad Nekviestas svečias vis dėlto artimesnis būtų suaugusiems skaitytojams.
Emmi Itärantos knyga Vandens skonis (iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė; „Nieko rimto“) iš pat pradžių buvo tarp mano favoričių, o galiausiai ir visos komisijos pripažinta esanti verta Adomo Druktenio premijos ‒ už grakščiu ir vaizdingu stiliumi sukurtą alternatyvų pasaulį, kuriame šimtmečius gyvuojančios tradicijos išmoningai įpinamos į futuristinį ateities modelį, o pagrindinės veikėjos lūpomis pasakojama istorija skatina paauglius susimąstyti apie mūsų ekosistemą ir jos problemas. Septyniolikmetė Norija Katio mokosi iš tėvo arbatos ruošimo ir vaišinimo ritualų, ji rengiama tapti arbatos meistre, nors iki tol tai būdavo tik vyriškosios šeimos linijos privilegija. Tačiau yra ir svarbesnė misija ‒ išsaugoti slaptą šaltinį, apie kurio egzistavimą negali sužinoti autoritarizmu grindžiama valdžia, kai vanduo tame futuristiniame pasaulyje po kažkokios katastrofos tapo vertesnis už auksą. Apie tai, kas nutiko, kalbama užuominomis, atsakymą ‒ ir ne galutinį ‒ skaitytojas dėlioja tarsi mozaiką kaip ir pasakotoja Norija su savo vaikystės drauge Sanja, sąvartyne aptinkančios buvusio pasaulio reliktų ‒ daiktų, kurių paskirtis joms neaiški. Nevienaplaniai ir merginų santykiai. Norija priklauso privilegijuotam arbatos meistrų sluoksniui, Sanjos šeima gyvena skurdžiai, bet išdidžiai atsisako pagalbos vandeniu, jeigu negali užsidirbti. Vaikystėje Norija ir Sanja galėjo nevaržomai žaisti kartu, o paauglystėje reikia atsižvelgti ir į socialinius skirtumus. Ir vis dėlto jų ryšys tik stiprėja. Galbūt kartu joms pavyktų atskleisti, kodėl jų pasaulis tapo toks, koks yra. Knygos pabaiga sukrečia – ji skaudi, ir atrodo, kad istorija nutrūksta palikdama daugybę klausimų. Bet kaip tik tai tą fantastinį pasaulį daro įtikimą ir meniškai paveikų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)
