PASAULĖVAIZDŽIUI FORMUOTI (2017 m. negrožinės knygos vaikams ir paaugliams)

 

 

 

 

Šalia atsidūrusių grožinės ir negrožinės knygų neįmanoma vienos su kita palyginti. Be abejo, galime pasakyti: „Kokia puiki apysaka!“ lygindami su kitomis apysakomis. Galime nusistebėti: „Kokie išsamūs šios enciklopedijos straipsniai!“, bet tokią išvadą darome atsiminę kitas enciklopedijas. Gera apysaka ir gera enciklopedija negali būti viena už kitą pranašesnė. Todėl renkant geriausią vaikų ar paauglių metų knygą negrožinė literatūra iki šių metų beveik nekonkuravo su grožine. O juk šviečiamosios knygos formuoja vaiko ar paauglio pasaulėvaizdį, plečia jo interesų ratą, leidžia jam pažinti savo polinkius. Visa tai imdamas domėn, IBBY Lietuvos skyrius šiemet nutarė įsteigti naują nominaciją. Taip atsirado premija už geriausią negrožinę knygą vaikams ir paaugliams, ji paskirta Selemonui Paltanavičiui už knygą Gamtos metų ratas (iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė; „Nieko rimto“).

Prieš aptardami, kodėl būtent ši knyga komisijai pasirodė verčiausia apdovanojimo, trumpai apžvelgsime kitas geras 2017 metų negrožines knygas.

Tiesą sakant, jos visos tokios skirtingos, kad vėl sunkiai palyginamos. Tai ir prabangios ryškių spalvų enciklopedijos, ir Kakės Makės receptai, ir patarimai, ir pažintinės knygelės, skirtos kokiai nors vienai temai: tautinėms mažumoms Lietuvoje (kažkodėl užmiršti baltarusiai), hemofilijai, atliekų rūšiavimui, atostogoms egzotiškuose kraštuose. Arba papasakojama, dėl ko personažui kyla įvairių jausmų, jie racionaliai paaiškinami ir įvardijami; skaitytojai supažindinami su senelių žaislais.

Inesos Vaitkūnaitės, Jolantos Stupelytės ir Liudo Jovaišos knyga Dvi karūnos (dail. Justina Pakalnytė; „Magnificat vaikams“) kviečia kartu su personažais leistis į piligriminę kelionę iš Vilniaus į Trakus (pasirodo, piligrimai keliauja ne tik į Santjago de Kompostelą), papasakojama garsiojo Trakų Dievo Motinos paveikslo istorija, paminima Lietuvos krikšto ir Bažnyčios padėties sovietmečiu detalių.

Viršelio dail. Ona Kvašytė
Viršelio dail. Ona Kvašytė

Tos pačios leidyklos išleistas Onos Kvašytės Teofilius turi paantraštę „komiksas apie arkivyskupo T. Matulionio gyvenimą“. Iš pradžių teksto autorė ir dailininkė nustebina žanro pasirinkimu: argi dera apie palaimintąjį kurti komiksą? Bet tai nebe pirmas lietuviškas komiksas apie pačius rimčiausius ir net tragiškus dalykus. Jurgai Vilei ir Linai Itagaki, sukūrusioms Sibiro haiku („Aukso žuvys“), turintį daug komikso bruožų, IBBY Lietuvos skyrius šiemet skyrė Prano Mašioto premiją už geriausią metų vaikų ir paauglių knygą. „Aukso žuvys“ 2014 m. yra išleidusios Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksų knygą 10 litų – apie lakūnus S. Darių ir S. Girėną. Šiemet, 2018 m. pradžioje, ta pati leidykla išleido tarp komikso ir paveikslėlių knygos balansuojančią Monikos Vaicenavičienės knygą Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus.

Lapą po lapo versdamas Kvašytės knygą imi suprasti, kodėl šis žanras tinka lagerius perėjusios asmenybės gyvenimui ir pažiūroms atskleisti. Dvispalvių piešinių ir teksto fragmentų pilnos visos knygelės paraštės, viršeliai, vietomis fonas paspalvintas susiliejusiomis geltona ir raudona spalva – visa tai primena skiautes, iš lagerių per rankas slapta pasiekusias tėvynę. Rašyti apie stalininės valdžios persekiotą ir kalintą asmenį ant blizgaus popieriaus būtų tiesiog nepadoru. Autorei nereikėjo sugalvoti išradingo siužeto: pasakojimą sudaro Teofiliaus Matulionio biografijos faktai ir poelgių motyvų paaiškinimai. Kunigas, vėliau vyskupas, prieš pat mirtį arkivyskupas, savo priederme laikė priešinimąsi bolševikų sukurtai nužmoginimo sistemai. Kad ir kokios grėsmingos būtų buvusios aplinkybės, Teofilius visomis išgalėmis gynė žmoniškumą. Iš anoniminio pasakotojo minties giją kartais perima du personažai: berniukas ir mergaitė, primenantys giminaičių vaikus, kuriems Teofilius rašė laiškus. Jie artimi skaitytojui amžiumi ir smalsumu, todėl priartina Teofilių prie adresato. Glaustą, fragmentišką tekstą papildo dialogai, laiškų citatos, konkrečių aplinkybių ar sąvokų paaiškinimai. „1934 m. Teofilius nuvyko į Romą susitikti su popiežiumi, o jis atsiklaupė prieš jį ir tarė: „Esi kankinys, privalai pirmas mane palaiminti“ (p. 11). Tai dėl to, kad Teofilius ne vienus metus kalėjo Sovietų Sąjungos lageriuose, sunkiųjų darbų kalėjime Solovkų salose. Lietuva iškeitė jį į kažkokį sovietų šnipą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui vyskupas niekur nepabėgo iš Lietuvos nuo bolševikų, nors labai gerai žinojo, kas jam ir visai tautai gresia. Jis liko vykdyti savo pareigų ir to reikalavo iš kitų kunigų. „Tokia ryžtinga laikysena sovietus užrūstino, o kunigai stebėjosi vyskupo dvasia.“ Ties šiuo sakiniu nupiešti du kunigai, kurių žodžiai liudija juos apėmusią neviltį, lemiančią konformistinę laikyseną: „Kam taip rašyti, vis tiek negelbės.“

Vyskupo atsakymas: „Gelbės, negelbės, o nevalia tylėti – reikia savo padaryti!“ (p. 14). 1946 m. vėl suimtas ir dar beveik dešimt metų kalintas Oršos ir Vladimiro kalėjimuose, Potmos invalidų namuose, Teofilius išliko gyvas, o grįžęs į Lietuvą, nors persekiojamas, ir toliau neatsisakė kovos. Skaitydamas apie šį nuostabų žmogų negali nesižavėti jo drąsa ir pasitikėjimu Dievo valia. Reikia pripažinti, kad autorei šioje mažutėje knygelėje puikiai pavyko surasti turinio ir formos dermę.

Viršelio dail. Artur Shirin ir Justina Norkutė-Širin
Viršelio dail. Artur Shirin ir Justina Norkutė-Širin

Keturių autorių – Violetos Indriūnienės, Ritos Pauliukevičiūtės, Alinos Pavasarytės, Birutės Valečkaitės – ir dviejų dailininkų – Arturo Shirino ir Justinos Norkutės-Širin – sukurtas Vilniaus arkikatedros mįsles (Bažnytinio paveldo muziejus) kaip tik tinka aptarti po palaimintojo Teofiliaus biografijos. Šios knygos išvaizda perteikia Vilniaus arkikatedros didybę ir svarbą, tam pasirinktos prislopintos, santūrios spalvos, storas popierius, puslapių atvartai. Apie arkikatedrą pasakoja arkangelas Mykolas – jam, kaip ir jo kalbinamiems skaitytojams, apie dešimt metų, jis su akinukais. Kad skaitytojams būtų lengviau sukaupti dėmesį, tekstas glaustas, jį dengia ar atveria atvartai, pertraukia įklijos – skrynia, iš kurios galima išsiimti lobių su jų paaiškinimu, vokas su Barboros Radvilaitės meilės laišku karaliui Žygimantui Augustui, veidrodinis popierius, leidžiantis įsitikinti, kad arkikatedros pastatas tobulai simetriškas, sviestinio popieriaus įklija, padedanti palyginti tuščią gatvę su toje pat gatvėje vykstančia Kaziuko muge. Dinamiškumą sustiprina užduotys – skaitytojas raginamas pereiti labirintą ar atpažinti varpus ir užklijuoti jų lipdukus tinkamoje vietoje, įminti mįsles. Į arkikatedros istoriją ir aprašymą įsiterpia dialogai, kad ir balandžių ant varpinės bokšto: „Jau penkios?“ – „Tuoj skambės varpai.“ – „Varpinė jau dreba…“ – „Lekiam iš čia!“ (puslapiai nenumeruoti). Nors kupina įvairovės, knyga vientisa, visa, kas pasakojama, tikslinga ir nuoseklu. Net keista, kad iki šiol nieko panašaus apie Vilniaus arkikatedrą vaikams nebuvo išleista.

Nors Sonatos Latvėnaitės-Kričienės ir Jolantos Vaišvilienės Vienaragio mįslė (dail. Gediminas Pranckevičius; „Muzikija“, pridėtas garso diskas (CD)) skirta muzikai, ji aprėpia daug sričių: skaitytojai čia ruošiami klausytis koncerto – supažindinami su Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatu, su muzikos instrumentais, sąvokomis, su melodijos užrašymu natomis ir jos garso įrašu, pamokomi tinkamai elgtis klausantis muzikos… Sunku pasakyti, kas iš tiesų turėtų daryti didesnį poveikį: ar teatralizuotą reginį atpasakojanti istorija – tarytum kitas muzikos kūrinio pavidalas, vaizdinės asociacijos, kurias galėtų kelti muzika, ar pats muzikos kūrinio įrašas, ar iliustracijos. Temų ir tikslų įvairovė vis dėlto yra ne šios knygos privalumas, o trūkumas.

Viršelio dail. Tomas S. Butkus
Viršelio dail. Tomas S. Butkus

Viršelyje nurodyta, kad Tomo S. Butkaus Miesto gidas vaikams („Vario burnos“) skirtas „9–15 metų vaikams (ir jų tėveliams)“, bet kiekviena tema turi atskirų užduočių ne tik vaikams ir tėvams – dar ir seneliams. Taip, seneliai, o ne tėvai šiais laikais turi daugiau laiko bendrauti su vaikais. Visų pirma knygoje krinta į akis iliustracijos ir spalvos: tai schemos ar maketai, kuriuose pastatus, žmones, medžius, automobilius ar net miesto planus ir daugybę kitų dalykų vaizduoja karpiniai ar lankstiniai iš popieriaus. Iliustracijos ne tiek papildo informacinę medžiagą, sąvokų apibrėžtis, kiek skirtos užduotims atlikti. Miesto gidą vaikams parengė VDA Urbanistikos, architektūros ir dizaino institutas; jis yra siūlomas kaip neformaliojo ugdymo priemonė. Be abejo, bus ne vienas vaikas, kuris peržiūrės knygą ir atliks užduotis ar bent pasitikrins jų atsakymus pats. Bet šiaip jau šiai knygai reikia komandinio darbo, ypač toms užduotims, kurios nuo schemos kreipia į konkrečią vaiko aplinką: štai šitaip būna, tokia teorinė medžiaga, – sako knygos tekstas ir iliustracijos, – o kaip yra tavo mieste? Atlikus šios knygos užduotis, miestas (ar miestai) įgyja visai kitų žiūros kampų, kitą perspektyvą, atveria daugybę naujų svarbių prasmių, įgauna tam tikrą tvarką, atskleidžia dėsningumus, kurių gyvendamas mieste gali net nepastebėti.

Viršelio dail. Eivilė Viltorija Buož
Viršelio dail. Eivilė Viltorija Buožytė

Visos šių metų negrožinės knygos daug dėmesio skiria skaitytojui: rūpinasi nenuvarginti jo faktų gausa – juos saikingai dozuoja, kuria jei ne siužetą, tai bent jo užuomazgas ir intrigą, kad skaitytojo mintys skaitant nenuklystų kitur. Kad skaitytojui būtų jaukiau, nuolat primenama jam pažįstama aplinka ir tik tada jis išvedamas į visą platų pasaulį. Kaip jau minėta kalbant apie anksčiau aptartas knygas, dažnai pasakotojas personifikuojamas ar jam sukuriama pašnekovų, paprastai skaitytojo bendraamžių. Turbūt sakytumėte, kad enciklopedijai tokios ypatybės net netinka. Nieko panašaus – Renatos Česūnienės ir Lauryno Česūno knygoje Mėgintuvėlis: enciklopedija kitaip pasakojama apie viso pasaulio atradėjus ir siūloma atlikti kokį nors aptariamos srities eksperimentą, bet visa ši veikla nėra atskirta nuo skaitytojo aplinkos. Sukurtas personažas Mėgintuvėlis ir jo draugai kiti cheminiai indai nėra užsidarę laboratorijoje mokslininkai, tik svajojantys apie Nobelio premiją („Juk būtų smagu, jei lietuviai gautų Nobelio premiją“, p. 126). Jie nuolat yra gamtoje: stebi, kaip pavasarį keičia vasara, grožisi žydinčiomis vandens lelijomis („turime nepamiršti, kad vandens lelijų skinti nevalia!“), keliauja į Mėnulį, ieško jame Nilo Oldeno Armstrongo paliktų pėdsakų, pastebi, kaip medžiai Lietuvoje rudenį ima mesti lapus, vėlyvą, žvarbų žiemos vakarą keliauja į seniausią Vilniaus biblioteką ir joje varto Martyno Mažvydo Katekizmą – pasaulis jaukus ir savas. O svarbiausia – be galo įvairus ir visa, kas jame vyksta, taip įdomu! Kodėl žmogus jaučia skonį, kokį eksperimentą galima atlikti su savo paties skonio receptoriais, kodėl pavasario pievoje tiek spalvų, kaip šešėlių teatras gali padėti paaiškinti Saulės ir Mėnulio užtemimus, kodėl matome veidrodyje savo atspindį ir kaip veidrodis padeda užkoduoti ir atkoduoti žinutę. Mėgintuvėlis su draugais tyrinėja skruzdėlyno gyvenimą ir stebi dangaus kūnus, atpažįsta žvaigždynus ir prisimena mūsų protėvių jiems duotus vardus – žmonija nuolat kreipė žvilgsnį į dangų. Tekstas turi ilgąjį ir trumpąjį variantą: veiksmo žmonės, kuriems labiau rūpi imtis eksperimentų, nei gilintis į mokslo istoriją, gali skaityti ir pasakojimo santraukėles. Eksperimentai labai įvairūs, nesunkiai atliekami net ir be suaugusiųjų pagalbos, labai aiškiai, konkrečiai aprašyti ir pavaizduoti. Knygai vertės prideda linksmų spalvų iliustracijos ir tam tikro vieno stiliaus laikymasis: čia piešti net ir šiuolaikinių mokslininkų portretai. Pasakojama gražia, gyva, vaikams suprantama kalba. Todėl labai gaila, kad leidžiant šią puikią enciklopediją pritrūko laiko ar kantrybės antrai korektūrai perskaityti: apmaudu, bet knygoje vaikams nuskriausta, be abejo, netyčia, mūsų brangioji, vienintelė tokia pasaulyje raidė ė: ji net kelis kartus pametama, lyg liežuviui būtų per sunku žodyje ištarti du balsius ė ir vieną jų jis pakeičia lengviau ištariamu e: padėjėjas, gėrėjosi, gėrėtis, skruzdėlytės knygoje turi tik vieną ė.

Viršelio dail. Lina Eitmantytė-Valužienė
Viršelio dail. Lina Eitmantytė-Valužienė

Kuo pranašesnis už visas minėtas knygas Selemono Paltanavičiaus ir dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės Gamtos metų ratas, kodėl būtent jam skirtas naujasis apdovanojimas?

Sumanymas komponuoti nuotraukas ir piešinius yra gana pavojingas: nors nuotraukos nuotaikingos ir be galo gražios (čia geriausiai tinka būtent šis būdvardis), bet jos realistinės, konkrečios – kaip rasti galimybę jas papildyti piešiniais? Šioje knygoje vyrauja nuotraukos, bet ir piešiniai labai svarbūs. Pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio pradžią žymi per dvilapį nupiešta obels šaka. Žiemą, sausio mėnesį, ją slegia sniego kepurė, vasarį nuo jos nusvirę ledo varvekliai, kovą kalasi lapų, o balandį – žiedų pumpurėliai, gegužę obels šaka žydi vos vos rausvais žiedais (skaitytojas pats turi apsispręsti: ar tai taip gražu, kad spaudžia ašarą, ar neištveriamai sentimentalu!), rugpjūtį, rugsėjį ir spalį obels šaką svarina vis raudonesni obuoliai. Obels šaka knygoje turi ne tik estetinę, bet ir laiko liniuotės paskirtį: virš jos glaustai paminimi svarbiausi to mėnesio įvykiai. Štai gegužė baigiasi savotišku užkalbėjimu: „Kad tik nebūtų šalnos ir nenušaltų obelų žiedai!“ (p. 69). Obelis – ne vienintelis nuolat stebimas knygos personažas. „Gandrinės – kovo 25-ąją švenčiama gandrų parskridimo šventė. Pirmieji gandrai paprastai tą dieną jau būna sugrįžę…“ (p. 48). „Kovą parskridę gandrai iš karto lizdo netvarkė. Tik balandį jie išmetė, kas nereikalinga, prinešė pernykštės žolės, žagarų. Lizdo vidury iš švelnių žolių įrengtoje gūžtoje gandrienė kasdien padėdavo po kiaušinį. Dabar gandrai peri – kol vienas šildo kiaušinius, kitas stovi greta ar skrenda į pabalį lesinėti“ (p. 59). Gegužė: „Gandrai savo lizduose vis atsistoja, pasilenkia ir kažką liečia savo snapais – gandriukai jiems didelis džiaugsmas“ (p. 72). Birželis: „Gandriukai jau kitokie – didelėmis galvomis, trumpais snapeliais, bet daug ilgesnėmis kojomis. Be to, pradeda kilnoti galvas ir žvalgytis pro lizdo kraštą. Dabar ir žmonės sužino, kiek jų lizde yra, suskaičiuoja kyšančias galveles“ (p. 88). Įpusėjusi liepa: „Įprastas dabar vaizdas – lizde sparnais plasnojantys gandriukai: kol vienas mosuoja sparnais ir net pašoka į orą, kiti priglunda prie lizdo – kad jam nemaišytų“ (p. 102). Rugpjūtis: „Vieną dieną gandrai suskrido ant kalvelės, ilgai tvarkėsi plunksnas, tarsi kažkam ruošėsi. Paskui, lyg gavę kokį ženklą, ėmė kilti į orą, sukti ratus. Vis aukščiau, aukščiau jie kilo ir prie debesų nuplaukė pietvakarių link. Jų laukia ilgas kelias į žiemavietes. Rugpjūčio 24-oji  – gandrų išlydėjimo diena, po jos šių paukščių matyti retai“ (p. 115). Pasakotojas nuolat primena, kaip sekasi ir kitiems mūsų kaimynams. „Sausį išgirstame zylės giesmę. Ji dar ne tokia skardi kaip pavasarį, bet labai nuotaikinga“ (p. 14). Gegužė: „Girioje gimė briedžiukai – žalos (ryškiai rudos) spalvos kailiukais, ilgakojai ir ilgaausiai. Jiems ramu – motina briedė apgins nuo visko. Lapiukai jau išlenda iš urvo, šildosi prieš saulutę ir žaidžia. Vilkiukai bando kramtyti mėsą. Gimsta antra voveriukų vada“ (p. 73). Rugpjūtis: „Lapių jaunikliai užaugo, gyvena savarankiškai. Kol kas jie mokosi, todėl eina prie žmonių, būna visai nebaikštūs. Vilkiukai jau dideli, bet dar keliauja kartu su tėvais ir mokosi medžioti. Briedžių, elnių, stirnų jaunikliai taip pat gyvena kartu su mamom“ (p. 117). Lapkritis, tarp šermukšnio uogų: „Žiūri – tai didžioji zyliukė: kopinėja šakelėm, kažką kapsi, bet ne vaisiukus. Gal juose kokių muselių ar lėliukių randa? O gal tarp raudonų uogų kojas sušyla? Juk taip karštai jos raudonuoja, dega…“ (p. 162). Visi šie personažai turi savo portretines nuotraukas: dažnas žvelgia lyg pozuodamas į objektyvą, taigi tiesiai į skaitytoją. Be pasakojimo, kas ką kada veikia, skaitytojas kalbinamas: jam užduodama klausimų: „Kuri varlė, kuri rupūžė?“ (p. 139); „Kokių formų būna voratinkliai?“ Čia pat ar knygos gale pateikiami atsakymai: pasirodo, voratinkliai būna raizgūs, gaubti, spinduliniai, suvelti ir piltuvo formos. Kaip kuri forma atrodo, galima pamatyti 152 puslapyje. „Ar žinai, kad gyvatė kanda, bitė, kamanė, vapsva ir širšė gelia, o uodas duria savo straubliuku? Gyliai, mašalai pragraužia odą“ (p. 63). Duodama naudingų patarimų: „Kaip padėti iš lizdo iškritusiam paukščiukui?“ Reikia susirasti „kartelę ar rykštę, ant jos galo patupdyti jauniklį ir pakelti aukštyn. Jis pats straktelės ant saugios medžio šakos ir liks ten. Tokioje vietoje jį suras tėvai ir maitins, o po dienos kitos jauniklis jau sustiprės ir mokės skristi“ (p. 77). Arba: „Nukritęs ant žemės čiurlys pats nepakyla. Radus ant žemės čiurlį reikia atsargiai mestelėti į orą, ir jis nuskris“ (p. 93). Skaitytojui skiriama praktinių užduočių ir užrašytos jų atlikimo instrukcijos: „Kur galime įrengti namus rupūžei?“ (p. 93). Skaitydamas ir žiūrinėdamas nuotraukas ir iliustracijas supranti, kad žmogus niekada neturėtų jaustis vienišas – pasaulyje tiek gyvybės, tiek troškimo būti, išlikti, sulaukti kito ryto, kito mėnesio, kitų metų. Kiekvienas tekstas labai daug pasako apie autorių. Paltanavičiaus ir Eitmantytės-Valužienės knyga atskleidžia nuoširdų norą užkrėsti skaitytoją meile viskam, kas gyva, skatina atidžiai įsižiūrėti į aplinką, pamilti tuos, su kuriais dalijamės Žeme, prisiimti atsakomybę už jų likimą – tokia šios knygos paskirtis.

Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr.
Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr.

Šiemet labai ankstyva vasara. Ji atėjo staiga, iš karto net nedrąsu buvo pasidėti vilnonį rūbą, leisti sau džiaugtis šviesa ir šiluma. Viskas sužydėjo, apsipylė žiedais iš karto ir taip greit nužydėjo. Kyla noras atsiversti Gamtos metų ratą ir pasitikrinti – ar tokie pavasariai būdingi Lietuvai? Štai knygoje rašoma, kad alyvos pražysta paskutinį gegužės dešimtadienį. Iš tiesų iki paskutinio gegužės dešimtadienio jos šiemet baigė žydėti. Susidaro įspūdis, kad tuoj tuoj, nelaukiant liepos mėnesio, pakvips liepų žiedais. „Lietuvoje nuo seno augo mažalapės liepos, dabar pasodinta daug įvežtinių rūšių medžių, jie skiriasi ne tik išvaizda, bet ir žydėjimo laiku“ (p. 101). Ką gi, galime tikėtis, kad liepos žydės ilgai.

Įdomu, ar šiemet bus ilga ilga vasara, ar anksčiau prasidės ruduo? Palauksim, pamatysim. O ir rudenį ne mažiau smagu – daugiau skaitysim… O dabar laikas eiti į lauką, paganyti akis, uoslę ir klausą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 2 (86)

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

RAŠYKIT LAIŠKUS!
AŠ IR KNYGA

Apžvalgos

AR PATIKS VAIKAMS? (2017 m. vaikų knygų iliustracijos)
KUR SLYPI MENINĖ KŪRINIO VERTĖ? (Reikšmingesnieji 2017 m. vertimai vaikams ir paaugliams)

Straipsniai

„ŠIMTAS KNYGŲ VAIKAMS IR LIETUVAI“: TAUTOSAKOS SKLAIDA
„VAIZDINIAI LAIKŲ SENŲ...“ (Balio Sruogos Giesmė apie Gediminą)
„JŪRATĖ IR KASTYTIS“ – LEGENDA VAIKAMS?

Mano vaikystės skaitymai

BURINĖMIS ROGĖMIS PER GYVENIMO PIEVAS

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2017 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai