KAS TINKA PAŠĖLUSIEMS MŪSŲ LAIKAMS? (2020 m. vaikų poezija)

 

 

 

 

 

Straipsnio pavadinimą inspiravo eilutės iš 2020 m. išėjusios Violetos Palčinskaitės knygos Ką padarė šokių salė:

Reikia knygelių.

Vaikams, ne vaikams…

Kad tiktų

Pašėlusiems

Mūsų laikams.

 

Šiuos žodžius esą poetei ištarė knygų leidėja. Neabejotinai juos galėtų pakartoti skaitytojai – ir vaikai, ir ne vaikai.

Jaunajai kartai skirtų knygelių ir knygų Lietuvoje kasmet pasirodo šimtai, tik poezijos leidinių tarp jų ne tiek jau daug. O jei atmesim tuos, kurie išspausdinami 30–200 egzempliorių ir nepasiekia nei knygynų, nei didžiumos vaikų bibliotekų, tai gausesnio tiražo leidinių lieka graudžiai mažai.

Virš. dail. Marija Smirnovaitė
Virš. dail. Marija Smirnovaitė

Iš pastarųjų – tik vienas debiutas. Tai jaukiais, akį glostančiais piešiniais Marijos Smirnovaitės iliustruota Vydo Mačiulio knyga Paskaityk eiles man, mama (2000 egz.). Autorius nebejaunas, priskirtinas senelių amžiui, ir jo eilėraščiuose vyrauja vaikų poezijoje debiutuojančių senelių kūrybos ypatybės: į vaiką žvelgiama meilės sklidinomis suaugusio žmogaus akimis, prabylama mažybine kalba, eksploatuojamas tradicinės struktūros vaikų eilėraščio modelis. Pavyzdžiu tebūnie eilėraštis „Katinėlis“: „Kas ten guli ant lovytės? / Dailios minkštos letenytės, / Dvi ausytės – mažos, stačios / Ir akytės – žalios, plačios. // Kas ten murkia, meiliai žiūri / Ir šalia žaisliuką turi? / Kas manęs lovytėj laukia / Ir iš džiaugsmo tyliai miaukia? // Tu atspėjai – katinėlis, / Mažas pūko kamuolėlis, / Tikras džiaugsmas man iš ryto, / Gal norėčiau dar ir kito…“ Pašėlusiems mūsų laikams Mačiulio knyga neatstovauja ir apskritai savitumu nepasižymi, tačiau skaitytojų, kaip liudija interneto knygynuose skelbiami komentarai, ji turi.

2020 m. išėjo du eiliuotų abėcėlių rinkiniai: Lino Bitvinsko 32 abėcėlės (400 egz.) ir Zitos Gaižauskaitės Žalio miško abėcėlė (1500 egz.). Didesnio dėmesio verta Bitvinsko knyga, nes autorius pabandė atnaujinti Lietuvoje itin populiarią eiliuotų abėcėlių tradiciją. 32 abėcėlės išleista dviem pavidalais – įrištos knygos ir atskirų lapų, arba kortelių, rinkiniu. Pastarasis buvo sumanytas kaip eksperimentas, planuota taip išleisti kelias dešimtis knygų, tačiau skaitytojams tokia forma labai patiko, mat atskirais lapais galima ir žaisti, tad kortelėmis išspausdinta trys ketvirtadaliai tiražo. Knyga pavadinta 32 abėcėlės atsižvelgiant į tai, kad dabartinėje lietuvių abėcėlėje yra 32 raidės. Kiekvienai jų skirtas atskiras puslapis, kuriame trys elementai – antraštė, eiliuotas tekstas ir gyvūno, kurio pavadinimas prasideda pristatoma raide ir apie kurį pasakojama tekste, nuotrauka. Antraštės sukurtos pagal vieną modelį: „Raidelė L arba Medžioklinė abėcėlė“ (nuotraukoje lapė), „Raidelė Č arba Dėkingumo abėcėlė“ (nuotraukoje čiurlys), „Raidelė K arba Sakmių abėcėlė“ (nuotraukoje katė).

Virš. dail. Lukas Keibas
Virš. dail. Lukas Keibas

Autorius aiškina, kad kiekviena šios knygos eiliuota istorija yra ko nors pradžiamokslis1, matyt, todėl ir nusprendė visose antraštėse vartoti žodį abėcėlė. Bet toks pavadinimų kūrimas yra perdėm konstruktyvus, pritemptas, toli gražu ne visiems tekstams derantis. Nuo kitų eiliuotų abėcėlių knygų Bitvinsko rinkinys skiriasi ir papildomai įdėtu skyriumi „Atsarginės raidės“, kuriame randame dar keletą eiliuotų istorijų, pavadintų ir sukurtų pagal ką tik pristatytą modelį. Vertinant tekstus, pažymėtina, kad eiliavimo įgūdžių Bitvinskui netrūksta, kalba liejasi natūraliai ir laisvai, pasakojimai apie gyvūnus gyvi, kai kurie su humoro prieskoniu, vis dėlto dera pripažinti, kad tekstai, žvelgiant į juos ne eiliuotų abėcėlių, o visos lietuvių vaikų poezijos kontekste, yra itin tradiciški. Tai pailiustruosiu pirmąja eilėraščio „Raidelė Š arba Sargiuko abėcėlė“ strofa: „Ko šuniukas / Anksti kėlės? / Ėjo graužti abėcėlės. / Štai žiūrėdamas į lentą / Pirmą savo raidę / Kremta. / Kol išmoko sunkią / Raidę, / Jis pavargo ir / Sukaito. / Ir įskaudo jam galva – / Oi, sunki / Šunų kalba.“ Naujoviškos, žaidimui tinkamos kortelių formos ir tradiciškų, lengvai skaitomų eiliuotų tekstų jungtis pasirodė paranki mokant lietuvių kalbos užsienyje augančius vaikus, tad knyga iškeliavo į Norvegiją, Vokietiją, JAV, Airiją, Šveicariją ir kitas šalis. Lietuvoje 32 abėcėles įsigyti sudėtinga, šią knygą turi vos kelios bibliotekos, o interneto knygynai nepardavinėja.

Virš. dail. Marija Smirnovaitė
Virš. dail. Marija Smirnovaitė

Tradiciškų ir naujoviškų ypatybių jungtimi pasižymi ir Palčinskaitės knyga Ką padarė šokių salė (2500 egz.), ir ta jungtis taikliai įvardyta viename iš komentarų, pastebėtų peržiūrinėjant leidinį reklamuojančius interneto knygynų puslapius, – „naujoji klasika“. Knygos Ką padarė šokių salė forma iš tiesų išsiskiria klasikiniais mažųjų poezijos bruožais: jai būdinga dinamiška vaizdų ir nuotaikų kaita, siužetinis vyksmas intensyvinamas nutikimais, patogu deklamuoti, dainuoti, o panorus – ir inscenizuoti. Sakytum, knygoje sutelkta ir kryptingai panaudota Palčinskaitės, poetės ir dramaturgės, patirtis. O naująja klasika šią knygą vadinti tinka todėl, kad ji, skirtingai nei tradicinė mažųjų poezija, neužsidaro vaikiškų problemų rate. Iš dalies naujumas susijęs ir su tematika. Šokio tema seniai žinoma lietuvių vaikų poezijoje, jos ištakos – liaudies dainose. Nauja yra šokio temą plėtoti šiuolaikinėje aplinkoje, poetine erdve paverčiant šokių salę.

Didžiuma eilėraščių – lyg koncertiniai numeriai, kurių metu pasirodo pavieniai ar kolektyviniai knygos veikėjai. Jie ganėtinai įvairūs ir bemaž kiekvienas – mažumėlę individualizuotas: išmintingos visa stebinčios lubos, kenčiančios grindys, malonios, prisiglausti kviečiančios sienos, gero ūpo, išsišiepusiom lūpom zuikiai, besišypsantis, bet rimtas grafas su puošnia nėriniuota panele, aikštinga papūgėlė, nevėkšla begemotas, besiplūstantys peštukai gaidžiukai, puikus šokėjas, bet garbėtroška ir plevėsa žiogas ir kt. Savotiška personažų individualizavimo priemone galima laikyti ir skirtingus jų šokamus šokius. Antai tie gyvūnai, kurie vaikų literatūroje nuo seno atstovauja tradicinei kultūrai, šoka ar nori šokti liaudies šokius: „Zuikiai, / Grauždami po morką, / Puikiai šoka / Smagią polką“ („Polka“), „DU OŽIUKAI iš Pakruojo / Pageidavo KLUMPAKOJO. <…> O GAIDŽIUKAI iš Merkinės / Reikalavo / KEPURINĖS“ („Nesutarimai“), ne mūsų krašto, egzotiškesniems gyvūnams parinkti pramoginiai šokiai: „PAPŪGĖLE, / Dar pabūki, / Mes pašoksim / BUGIVUGĮ“ („Bugivugis“), „STRUTIS moko / Šokti RUMBĄ“ („Šokių mokytojas“), klasikinis valsas daugelio vaizduotėje asocijuojasi su gulbėmis – jį gulbės šoka ir Palčinskaitės kūrinyje: „Salėje visi apstulbę. / VIENOS VALSĄ / Šoka / GULBĖS! / Šokis plaukiantis ir lėtas. / Gulbių šokis – / Užkerėtas“ („Gulbių šokis“).

Šokių salė knygoje traktuojama kaip grožį, gerumą, laimę įkūnijanti erdvė. Kadangi meninė logika reikalauja minties, jausmo, siužetinių priešpriešų, jos šioje knygoje kuriamos vaizduojant plykstelinčius konfliktus. Vieni jų, smulkūs, pavyzdžiui, papūgėlės atsisakymas šokti bugivugį, nuslopsta neplėtojami, o tie, kurie graso salėje tvyrančiai darnai, yra greitai užgniaužiami: besiplūdusių gaidžiukų šokių salė neįsileido, išvaromas į salę įgriuvęs, ką apstumdęs, ką kanopa primynęs, begemotas. Didžiausias pavojus šokių salei kyla netikėtai ją uždegus meteoritui, bet ir šiuo atveju viskas baigiasi gerai – gaisras užgesinamas. O remontuojant išryškėja visus sutelkianti ir sutaikanti salės galia – ją tvarko ir anksčiau išvarytieji. Baigdama šios knygos recenziją, į savo pačios iškeltą klausimą, ką iš tiesų padarė šokių salė, Loreta Žvironaitė atsakė: „Priminė, kad reikia džiaugtis, dorai gyventi ir jaustis laimingiems.“2 Dar pridėčiau: reikia būti reikalingam kitiems. Ši mintis, vienur išsakoma tiesiai, kitur perteikiama veikėjų elgsena, o aprėpiant visą kūrinį – išreiškianti šokių salės buvimo prasmę, yra ypač aktuali į egocentrizmą linkusiais mūsų laikais.

Ir šokio polėkis, ir veikėjus apibūdinančios ypatybės, ir pačios salės puošnumas kūrybingai atvaizduota Marijos Smirnovaitės iliustracijose.

Virš. dail. Agnė Nananai
Virš. dail. Agnė Nananai

Kad Evelinos Daciūtės knyga Paslapčiausia paslaptis (1000 egz.) tikrai pasiekė jaunuosius skaitytojus, liudija interneto knygynuose paskelbti tėvelių pagyrimai: eilėraščiai esą puikūs, nuostabūs, jautrūs, ir rimti, ir juokingi, patikę visiems šeimos nariams – ne vien vaikams, gražios, prie eilėraščių priderintos iliustracijos. Kas lėmė tokį palankų knygos sutikimą?

Daciūtės rinkinio patrauklumo paslaptis, manyčiau, visų pirma glūdi eilėraščių lyriniame subjekte – su eilėraščių kalbėtoju vaiku smagu tapatintis dabar augantiems mažiesiems. Pastarojo laikotarpio vaikų poezijos kontekste Daciūtės knyga išsiskiria tuo, kad joje įtikinamai perteikta mūsų dienų vaiko pasaulėjauta bei savivoka ir pasikeitusios vaikų auklėjimo nuostatos. Žinoma, didžiuma psichologinių vaiko ypatybių, susijusių su jo amžiumi, yra nekintančios, vis dėlto nepaprastai išsiplėtęs vaiko akiratis ir naujos ugdymo koncepcijos veikia mažojo asmenybę. Daciūtės eilėraščiuose vykusiai fiksuojama amžinųjų vaikiškų savybių sklaida šiandienos vaikų kasdienybėje. Nemažą dalį rinkinio eilėraščių jungia vaiko laisvės ir jos varžymo temos. Laisvės erdvė Daciūtės knygoje yra vaiko vaizduotė. Eilėraštyje „Darželio svečiai“ vaikai vardija, kokius gyvūnus, jei galėtų, atsineštų į darželį, ir pradeda nuo tų, kuriuos dažniausiai laiko namie: Rokas atsineštų mylimą pelę, Justas – šunelį, Jonas – papūgų porelę narvely. Bet pamažu vardijimas tampa žaidimu ir iš realybės pereinama į fantaziją: „Bet štai ar sutilptų arklys Izabelės? / Delfinas Kęstučio ar Luknės danielius?“ O vardijimą užbaigia ypatingas svečias, kuriuo nustebinti draugus ketina lyrinis pasakotojas: „Aš rožinį dramblį darželin pakviesiu, / tai bus paslaptis! Jeigu tik iškentėsiu.“ Pažymėtina, kad vardijimas Daciūtės eilėraščiuose yra itin dažnas vaizdų komponavimo būdas, beje, kaip seniai yra pastebėję ikimokyklinukų psichologijos tyrinėtojai, jį itin mėgsta jaunesniojo amžiaus vaikai. Laisvės temos eilėraščiuose savitumo vardijimui teikia žaidybiškos kalbėjimo situacijos. Eilėraštyje „Norėčiau“ tai yra vaikiškų norų išgalvojimas, veriant juos į nesibaigiančią grandinę, o dialoginiame eilėraštyje „Pokalbis“ – brolį ir seserį įtraukęs fantazavimo žaidimas „Ką darytum, jei“. Pastarasis eilėraštis žavi ne tik netikėtomis fantazijomis, bet ir vaikišku humoru: „– O ką tu darytum, jei sliekas atšliaužtų, / pietų reikalautų ir barškintų šaukštu? / – Broleli, suryčiau aš su makaronais / tą slieką, jo pusbrolį, mamą ir žmoną.“

Bet iš vaizduotės persikėlus į realybę laisvei vietos bemaž nebelieka, nes kiekvienas vaiko judesys yra stabdomas draudimais. Psichologinė vaiko reakcija į draudimų gausą taikliai perteikta itin tikroviškame eilėraštyje „NE“. Nuolat girdėdamas jį varžančius neiginius („Nepiešk ant sienos / ir neerzink sesės, / nebėk iš kiemo, / nelakstyk po klasę. // Neimk saldainių, / tai nesveika. / To siekti nevalia, / padūkęs vaike. // Teatras? Nesijuok! / Muziejus? / Liest negalit! / Pasaulis panašus / į dėžę ar narvelį“), vaikas taip pat pratrūksta neiginiais, taip išliedamas draudimų sukeltą pyktį.

Ne taip seniai ir gyvenime, ir literatūroje vaiko pykčio priepuoliai, agresija vertinti negatyviai – vaikas buvo tramdomas, baramas, pajuokiamas, baudžiamas. Šiuolaikiniai vaikų psichologai teigia, kad pyktis yra normali emocija, Daciūtė, sakytum, jiems antrina, net trijuose rinkinio eilėraščiuose su švelnia šypsena demonstruodama vaiko pykčio formų įvairovę. Drauge ji į pykstantį vaiką geba pažvelgti empatiškai, atskleidžia jo negebėjimą adekvačiai suvokti savęs ir parodo, koks svarbus tinkamas suaugusiojo elgesys vaiko pyktį numaldant:

Tada dar cypiau, daiktus mėčiau į sieną,

atrodė, taip pyksiu ir naktį, ir dieną.

Atrodė, kažkas už mane viską daro,

toks liūdnas, nemylimas, baisiai negeras.

 

Mama apkabino, man galvą sušiaušė

ir pyktį kaip gėlei kotelį nulaužė.

Jis virto į purviną dulkių kuokštuką,

paskui pamažu išsisklaidė į rūką.

(„Pykčio šokis“)

Poetinę pykčio vizualizaciją galima traktuoti ir kaip raiškią metamorfozę, ir kaip vaikų psichologų nūnai siūlomą būdą mokytis savo emocijas suvokti ir valdyti. Panašiai eilėraščiuose dorojamasi su vaiko baimėmis – jos vizualizuojamos, suteikiant gąsdinančių gyvūnų pavidalus, o tada sumanoma, kaip juos perkeisti. Nakties baugulį įkūnijantis iš jūros išlindęs „baisus ir purvinas žvėris“, paglostytas, pavadintas gražiu ir pakviestas atsigulti šalia, tampa visai nebebaisus ir, saldžių sapnų palinkėjęs, išeina („Žvėris“), bailumą įasmeninantis raganosis, kol bijai, vis didės, praaugs aukščiausią namą, tačiau, išdrįsus nebebijoti, išsigąs ir pasikeis: „Ir nuspręs, kad gal neverta / bėgt iš Afrikos šį kartą, / baisiai piktas raganosis / liks miške ir pagerės“ („Baisiai piktas raganosis“). Koks tipiškai vaikiškas pasakymas: baisiai piktas raganosis pagerės!

Vaiko elgsena, kalbėsena, jausenos, mąstymas, taip pat ir mamos, iš visų šeimos narių dažniausiai vaizduojamo asmens, laikysena Daciūtės eilėraščiuose daro stiprų autentiškumo įspūdį. Kad nemažai eilėraščių turi gyvenimišką pagrindą, yra užsiminusi ir pati rinkinio autorė: eilėraščiuose atsispindi jos pačios, keturių vaikų mamos, patirtis, idėjų kūriniams yra pamėtėję tiek savi, tiek pažįstamų vaikai3.

Greta rinkinio eilėraščių, kurių kalbėtojas yra vaikas, randame keletą persmelktų motiniškos pasaulio jausenos – švelnaus globėjiško santykio su tais, kuriems reikia rūpesčio ir meilės. Iš jų menine įtaiga paveikiausias pasirodė „Stirniukas“.

Viliantis, kad ši palankiai sutikta knyga paskatins Daciūtę drąsiau atsidėti vaikų poezijai, nesąžininga būtų nutylėti trūkumus. Norėtųsi, kad ateityje autorė išvengtų kirčiavimo klaidų, nesklandžių rimų, apskritai daugiau dėmesio skirtų poetinės formos precizikai.

Prie knygos sėkmės neabejotinai prisidėjo ir dailininkė Agnė Nananai. Žavi dėmesingumas iliustruojamam tekstui. Knygą skaitančiam vaikui turėtų būti smalsu patyrinėti, kokie eilėraščių vaizdai perkeliami į piešinius, kaip jie jungiami, pildomi dailininkės fantazijos. Patraukli dailininkės pasirinkta eilėraščių veikėjų, ypač vaikų, portretavimo maniera.

Grįžtant prie apžvalgos pavadinimo, reiktų apibendrinti, kokios knygos tinka pašėlusiems mūsų laikams. Remiantis didesniu tiražu išsiskyrusiais 2020 m. vaikų poezijos leidiniais, tinka knygos, kuriose mažasis skaitytojas atpažįsta dabarties pasaulį ir patį save, knygos, tiek tikroviškoje, tiek fantazijos erdvėje iškeliančios nūdien aktualias vertybes, knygos, leidžiančios išgyventi įvairiausius jausmus, bet savo esme pozityvios, knygos, skirtos ne tik skaityti, bet ir žaisti. Ateityje pasirodysiančios knygos, be minėtų, prie mūsų laikų taikysis, juos atlieps visokiomis kitokiomis savybėmis. Be to, nepamirština, kad visiems laikams, taip pat ir mūsų pašėlusiems, gali tikti ir klasika.

___________________________

1 Tuktukiška abėcėlė – ne tik raidėms pažinti (vaizdo įrašas). Prieiga internetu: http://nyksciai.lt/tuktukiskaabecele-ne-tik-raidems-pazinti.

2 Loreta Žvironaitė, „Pasiutpolkės žingsniu su sraigėmis, stručiais ir begemotais“, Rubinaitis, 2020, Nr. 4 (96), p. 30.

3 Knygos anatomija: „Paslapčiausia paslaptis“. Prieiga internetu: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ knygos-anatomija-paslapciausia-paslaptis-286-1410258.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 1 (97)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

ŽODŽIŲ MUZIKA

Apžvalgos

SPINGSULĖS TAMSOS KARALYSTĖJE, ARBA ĮTAIGIŲ, BET NEGATYVIŲ KNYGŲ METAI (2020 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)
YRA KO DŽIŪGAUTI (2020 m. pasakinė proza)

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖ SENAMIESČIO GATVĖSE

Atidžiu žvilgsniu

Vyresniosios sesės šešėlyje

Bibliografija

2020 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai