YRA KO DŽIŪGAUTI (2020 m. pasakinė proza)

 

 

 

 

 

Esu girdėjusi kalbant, kad jei poetas per gyvenimą sukuria vieną gerą eilėraštį, nors jų parašo ir išleidžia šimtus, – tai jau didelis laimėjimas. Brėždama analogiją sakyčiau, kad jei per metus pasirodo viena gera knyga ar kelios visai neblogos, tai mūsų nedidelei vaikų literatūrai taip pat yra didelis laimėjimas. Pernai tokių knygų buvo, tiek realistinių, tiek pasakinių, – ir dėl to siautulingai džiugu.

O dabar prašom prie 2020 m. pasakinės vaikų prozos lentynos.

Kvietimas įsiklausyti, pamąstyti

Virš. dail. Kotryna Zylė
Virš. dail. Kotryna Zylė

Rašytojos ir iliustruotojos Kotrynos Zylės kartoninė paveikslėlių knygelė Mažas kaip vabalėlis pelnė antrą vietą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotame Pirmosios knygos konkurse. Jis kėlė tikslą paskatinti lietuvių autorių knygų patiems mažiausiesiems (0–3 m. vaikams) kūrimą ir leidybą bei išrinkti knygą ilgai lauktam „Knygų starto“ projektui. Kotrynos Zylės knygelė išsiskiria simboliniu, filosofiniu krūviu, todėl jos adresatą apibrėžti keblu, joje ką nors sau ras ir įvairaus amžiaus vaikai, ir suaugusieji. Tai istorija apie vabalėlį, užgimusį gilėje. Jis, stebėdamas šviesą, atranda, kad yra tik mažytis padarėlis dideliame ir nuostabiame pasaulyje. Žavu, kad nuo savo mažumo jis nesigūžia ir nesibaido, atrodo, didelė laimė būti kad ir krisleliu, bet būti, gyventi šiame pasaulyje. Žavu ir tai, kad kiekviena rašytojos knyga vis kitokia, kad ji nebijo eksperimentuoti, imtis vis naujų žanrų ir temų.

Virš. dail. Viktorija Eidvilė Buožytė
Virš. dail. Viktorija Eidvilė Buožytė

Tomo Dirgėlos ir Eídvilės paveikslėlių knyga Ketvirtadienį – istorija apie meškiuką Beną, kuris iš tėvų sulaukia žinios – taps broliu! Ak, kaip jis tuo džiaugiasi, iškart pradeda svajoti, kiek visko išmokys sesutę arba broliuką, kaip jiedviem bus smagu, ir ima ruoštis mažylio atėjimui. Deja, ne viskas einasi gerai – mažylė į pasaulį pasibeldžia per anksti. Ši netikėta situacija pareikalauja iš Beno, kuris pats dar visai mažas, daug supratingumo, juk dabar sunku ne tik jam, bet ir jo tėvams. Tai miela ir padrąsinanti istorija ikimokyklinukams – nebūtinai tiems, kurių broliai ar sesės gimsta neišnešioti, bet ir apskritai visiems, kurių šeimoje netrukus pasirodys naujagimis, juk tai knyga ir apie džiaugsmą būti broliu ar sese, ir apie pokyčius, kurie neišvengiamai laukia gimus kūdikiui. Net keista, kad iki šiol, regis, nelabai būta paveikslėlių knygų tokia universalia ir aktualia tema (brolių ir sesių santykiai, tapimas vyresniuoju broliu ar seserimi).

Virš. dail. Marija Smirnovaitė
Virš. dail. Marija Smirnovaitė

Iki šiol daugiau rašęs nuotykines pasakas, Virgis Šidlauskas nustebino labai trumpu visai kitokios stilistikos ir tematikos kūriniu Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų. Tai jautrus siurrealistinis pasakojimas apie mažylę Mirilę, kuri mėgina suprasti mirtį ir nenori susitaikyti su mylimos močiutės laikinumu. Senelei sugėlus širdį, namuose pradeda siausti pūgos… Poetišką, metaforų kupiną pasakojimą vietomis tiesiog saldu ir gera skaityti, bet dėl to ir adresatą sunku nusakyti. Be to, kaip ir ankstesnėse knygose, ir šioje Šidlauskas neleidžia skaitytojui sustoti, pamąstyti. Poetinių, metaforinių vaizdinių tiesiog tiršta, kartais per staigiai šokama nuo metaforinio šnekėjimo prie buitinių juokučių. Visko tiek daug, kad sunku atsikvėpti, o jei esi vaikas ir dar tik mėgini suvokti, kaip veikia kalba, perkeltinės prasmės? Bus sunku… Patraukti reikiamą skaitytoją nelengva bus ir todėl, kad tekstas ir iliustracijos tarpusavyje nesusišneka: tekstas lyg ir brandesniam, augesniam skaitytojui, o ryškios, lengvos, žaismingos Marijos Smirnovaitės iliustracijos lyg ir kviečia mažesnį vaiką…

Giedrės Rakauskienės ir Dovilės Kubrakovaitės-Bakutės paveikslėlių knygos Paskutinis pasaulyje baltasis raganosis pavadinimas tarsi žada intriguojantį, galbūt kiek liūdną, bet kažką esminga, svarbaus apie mūsų pasaulį, rūšių nykimą pasakysiantį kūrinį. Deja, tekstas šio lūkesčio beveik nepateisina. Tai graži ir jauki istorija apie draugystę. Katinas susidomi aerodrome sutiktu raganosiu. Raganosis nežino, ką ten veikiąs, ir katinas pamėgina jam padėti. Raganosis smarkiai nuliūsta išgirdęs, kad jis yra į naują vietą gabenamas paskutinis pasaulyje baltasis raganosis… Laimei, katinas reikiamą akimirką randa tinkamą paguodos žodį: „Gal kuriame nors pasaulyje ir esi paskutinis. Tačiau manajame tu – pirmasis.“ Nors tikrai rekomenduotina vaikams, vis dėlto originalumo knyga stokoja: skirtingų būtybių draugystė dažna, gal net pernelyg dažna mūsų autorių paveikslėlių knygose. Be to, raganosio charakteris mažai išplėtotas, o katino, nors ryškesnis, bet visai stereotipinis.

Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis parengė trečią knygą apie mielus apvalainus padarėlius marmius Marmiai. Kur gyvena meilė? Paveikslėlių knygų apie tėvų ir vaikų meilę turime daugybę (tiesa, jos dažniau verstinės, pavyzdžiui, Debi Gliori, Samo McBratney, Izzy Down ir kitų kūriniai). Vis dėlto autoriai rado naujesnį požiūrį į šią temą. Ar tėvai myli savo vaiką, jeigu nuolat jį bara, aiškina jam, ką turi daryti ir kaip elgtis? Marmiukui Liu atrodo, kad nemyli, todėl jis, paragintas kiškio, iškeliauja ieškoti tikrosios meilės. Tačiau pakliuvęs į bėdą tuojau prisimena tėvų pamokymus ir padaro išvadą: „Meilė nėra tik juokas ir bučiniai. Kartais meilė giria ir meiliai priglaudžia, o kartais, norėdama apsaugoti, pabara, įspėja ar sudraudžia.“ Nors knyga pasakoja apie tikrai svarbius dalykus ir lengvai pritaikoma kasdienybėje, bet parašyta gana plokščiai: kūrinyje pirmiausia susitelkiama į norimą perteikti temą, siekį pamokyti, o ne į meninį audinį.

Debiutantė Dovilė Bajoraitė knygoje Vėžlys, kuris pametė vardą imasi prarastos savasties temos. Pasakojama tarsi iš dalies etiologinė pasaka: kadaise vėžliai buvę itin miklūs. Bet kartą pagrindinis veikėjas pametė vardą ir jam nebeliko prasmės džiaugtis, lakstyti, šėlioti. Tuo savo „liūdnu lėtumu“ jis užkrėtė visus pasaulio vėžlius: „Kam skubėti, jei nė savo vardo nežinai“ (p. 16). (Tiesa, kuo šis vėžlys toks ypatingas, kad geba pakeisti viso pasaulio vėžlius, nežinia…) Kaip ir kiekvieną alegorinį, abstraktų kūrinį, knygą galima perskaityti įvairiai. Kad ir, pavyzdžiui, kaip pasaką apie depresijos, stiprios traumos įveikimą. Mat vėžlys, netekęs vardo, kad ir turėjo mylinčią šeimą, kad ir viskas jam tarsi neblogai klostėsi, gerai nesijautė, nuolat stokojo vidinės ramybės, todėl visaip stengėsi vardą atgauti. Deja, labai abejotina, ar supras šią knygą pradinukai, ar apskritai ja susidomės, nes pasaka, nors ir trumpa, bet lėtoka, stokojanti nuotykių. Knygoje vyrauja atpasakojimas, stinga vaikams suprantamo paaiškinimo, kokia vardo svarba.

Gamtos pasaulis

Virš. dail. Dalia Karpavičiūtė
Virš. dail. Dalia Karpavičiūtė

Vytauto V. Landsbergio ir Dalios Karpavičiūtės Pūkis ir pūkutis – aštunta žaismingų, mielų ir neįkyriai pamokomų paveikslėlių knygų apie lapiuką Pūkį dalis. Mažylį lapiuką Pūkį mama paragina atsisveikinti su vasara. Lapiukas išskuba, tik jam vis nesiseka rasti vasaros. Mėginimas atsisveikinti tampa švelniu komišku nuotykiu, nes lapiukas vasaros ieško kaip fizinės būtybės. Knyga skatina vaikus pažvelgti į metų laikų kaitą, kas nutinka, kai baigiasi vasara ir ateina ruduo, kuo tampa pienė, kur pradingsta gandras, ką vasara palieka dovanų.

Pernai pasirodė ir devintoji „Pūkio istorijų“ dalis Pūkis ir kadagys. Ji be pamokymo, moralo, todėl kiek artimesnė nonsensiškajai autoriaus kūrybai. Knyga pasakoja apie kūrybos ir gyvenimo džiaugsmą. Lapiukas, karštą dieną pasigedęs gaivinančio šešėlio, gavęs kadagio sutikimą, persisodina jį prie savo namų. Netrukus priprašo ir upės pakreipti vagą arčiau jo namų. Taigi mažylis kuria savo pasaulėlį ir džiaugiasi. Be to, kadagiui šalia namų taip šauniai ošiant, upeliui čiurlenant, oi, kokia graži muzika skamba, net svečių ateina paklausyti!

Selemono Paltanavičiaus ir Redos Tomingas paveikslėlių knygelė Tie namai namučiai pasakoja apie gyvenančią po lapu boružėlę, kuriai atrodo, kad jos namams kažko trūksta. Pievos gyventojai bando jai įpiršti savas namų vizijas: kas po žeme siūlo apsigyventi, kas po lentomis. Galiausiai boružė supranta, kad vis dėlto jos namai patys geriausi. Gaila, bet pasakojamai istorijai pritrūko grakštumo ir sutelktumo: nors pagrindinė mintis graži, bet tekstas atrodo išvargtas, vietomis nukrypstama nuo pagrindinės temos, padrikoki dialogai (pavyzdžiui, nuo namų temos šokama prie to, kad boružei patinka skraidyti). Vos pradėjusiam skaityti vaikui (knyga išleista serijoje „Skaitau pats“) gali būti sunkoka sekti siužetą.

Kita to paties autoriaus knyga Jei sliekas būtų paukštis – pažintinės ir grožinės literatūros lydinys. Sliekas susidomi paukščiais ir bando su jais supanašėti: nori užsiauginti snapą, mėgina prisitaisyti plunksnų, suka lizdelį. Jo pastangos ir graudžios, ir juokingos. Deja, ir ši istorija traška braška, jai trūksta žaismės, sklandumo, gylio ir lengvumo, ką matome geriausiose autoriaus knygose Velniukas ir vieversiukas, Maži ežiuko sapnai ar pernai Prano Mašioto premija apdovanotoje Sniego žmogelių žiemoje. Net ir pažintinis sluoksnis kelia abejonių – informacijos nedaug, dažnai ji labai elementari, tinkama nebent 0–3 metų vaikams, o ne augesniam adresatui, kuriam ir skirta ši knyga. Atrodo, kad pernykščiai metai Paltanavičiui nebuvo literatūriškai sėkmingi…

Pamokomos istorijos

Danguolės Kandrotienės ir Dainiaus Šukio Tukas mokosi dalintis – paveikslėlių knyga su aiškiu moralu. Kiškelis nenori dalytis gervežiuku, tad darželyje jį slepia nuo kitų, o galiausiai iš šykštumo pameta. Užtat gauna svarbių pamokų apie dalijimąsi, draugystę ir pagalbą draugui. Skaidrumu ir žaisme, kurią sustiprina išraiškingos iliustracijos, ši knyga primena Beno Bėranto knygas Riešutortas ir Baubaimė.

Šarūnės Baltrušaitienės Domas ir herojų pusryčiai, kaip ir ankstesnės autorės knygos (Kaip zuikis jausmus pažino bei Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai), yra taikomojo pobūdžio pasaka, kurioje, pasitelkiant nuotykius, mįsles ir išbandymus, vaikai skatinami sveikai maitintis. Nuklydęs į mišką pagrindinis veikėjas Domas sutinka mylimus knygų herojus, jiems pagelbsti ir sužino, kodėl jie tokie šaunūs, greiti ir stiprūs. Kaip dažnai nutinka panašaus žanro knygoms, istorija nuotykinga, bet tiesmukoka. Kūrinys būtų literatūriškai stipresnis, jei didaktika, kad ir akivaizdi, būtų ne tokia tiesioginė.

Dar vienos debiutantės Lapės Do knyga Pasaka apie smuikininką Raimundą pasakoja apie jaunatvišką norą išbandyti ką nors nauja, padaryti ką nors negirdėta ir apie susitaikymą su prigimtimi: pagrindinis veikėjas žiogas nenori groti smuikeliu, jį labiau vilioja pianinas. Istorijoje pirmiausia pritrūkau nuoseklumo: pradžioje vyravusi neišsipildymo, nepritapimo tema antroje dalyje nemotyvuotai virsta herojaus susireikšminimu, kad jis bus vienintelis žiogas, grosiantis pianinu: „Aš esu didis ir niekas negali sutrukdyti“ (p. 25). Neatrodo, kad jam dar rūpėtų atskleisti save. Trumpa istorija turi būti sutelkta į pagrindinį pasakojimą, tačiau čia siužetas net kelis kartus šakojasi į mažai vertės pagrindiniam pasakojimui pridedančias linijas apie vabaliuko pasilinksminimą ant natų sąsiuvinio, pelių būdą ir pomėgius. Pabaigoje randame tiesmuką moralą. Pasakos tematikoje galima įžvelgti Vytautės Žilinskaitės kūrybos motyvų: neišsipildymas, karštakošiškumas, skaudi pamoka ir t. t. Tad autorei vertėtų pasigilinti į klasikės pasakas ir iš jos pasimokyti pasakojimo skaidrumo, siužeto plėtotės, grakštumo, žaismės, šmaikštumo ir t. t.

Ingos Narijauskienės Kaip pelėda Drūlija kantrybės ieškojo – antroji pasakų apie Drūliją knyga, mažai kuo besiskirianti nuo pirmosios. Čia taip pat yra trys istorijos, kuriomis siekiama vaikus pamokyti konkrečių dalykų: kantrybės, valytis dantis ir džiuginti draugus. Pasakos žaismingos, šmaikščios, skaidrios ir nesudėtingos, bet nei temos ar problemų, nei estetikos požiūriu nėra išskirtinės.

Virš. dail. Kęstutis Kasparavičius
Virš. dail. Kęstutis Kasparavičius

Maži, smagūs nutikimai

Kęstučio Kasparavičiaus Kalėdos! Kalėdos! – šventine nuotaika alsuojanti vienuolikos trumpų pasakojimų knyga apie įvairių antropomorfinių gyvūnėlių ruošimąsi Kalėdoms. O kiek smagybių tuo metu nutinka: nuo voveraičių bėgioja Kalėdų eglutės žaisliukai, žuvys puošia eglutę po ledu, o katinai viską padaro greitai, todėl dar turi laiko ir ant ledo paslidinėti. Pasakos pasižymi autoriui būdingu švelniu humoru, nedidelėmis kurioziškomis situacijomis (pavyzdžiui, meškinai ir vėl parsigabena gerokai per didelę eglę). Kaip ir Kvailose istorijose ar kitose autoriaus trumpų istorijų knygose, siužetai nėra išplėtoti, čia svarbesnė atmosfera, mažytis juokelis, netikėtumas, charakterių susidūrimas.

Virš. dail. Aušra Kiudulaitė
Virš. dail. Aušra Kiudulaitė

Maksas ir 92 musės – pirmoji Aušros Kiudulaitės ne tik iliustruota, bet ir parašyta knyga. Tai vasara alsuojantis kūrinys apie šunį Maksą. Vieną nuobodoką vasarą, kai niekas Maksu nesidomi ir tenka pačiam galvoti, ką veikti, į pagalbą atskuba musės – jos tampa šuns draugėmis. Ištisą vasarą jie žaidžia, dūksta, zyzia, ir kasdien tų musių daugėja – pabaigoje jų 92! Tiek, kiek vasara turi dienų. Bėda tik, kad zyzimas varo iš proto šeimininką… Knyga labiau atmosferiška nei siužetinė. Nors debiutas tikrai vertas dėmesio, vis dėlto Kiudulaitė atrodo stipresnė, kai iliustruoja kitų parašytus tekstus.

Nuotykiai ir juokai

Virš. dail. Greta Alice
Virš. dail. Greta Alice

Jau įprasta, kad ne tik S. Paltanavičius, bet ir Tomas Dirgėla kasmet taip pat išleidžia po keletą naujų knygų. Užkeiktojoje pono Kuko byloje balansuojama tarp šiurpių ir humoristinių nuotykinių istorijų. Egzistuoja knyga, kurią palikęs atverstą prisišauksi nelaimę. Ji jau pridarė galybę bėdų ir paleido į pasaulį keletą nedorėlių… Atrodė, kad jau visos Kuko knygos sunaikintos, bet vieną egzempliorių pasiliko bibliotekininkė (ak, tos bibliotekininkės!). Jis patenka į antrokės Mildos rankas, ir prasideda nuotykių virtinė. Gelmės, poteksčių iš knygos neverta tikėtis, bet, kaip būdinga populiariajai panašaus pobūdžio literatūrai, joje, kad ir neniuansuotai, pabrėžiamos svarbiausios vertybės: šeimos meilė, draugystė, gėrio ir blogio kova ir t. t. Kūrinyje yra baugių elementų, bet pasakotojas visada suskumba situaciją sušvelninti. Vos tik atmosfera darosi kraupesnė, skaitytojui tuojau mestelimas juokelis. Pavyzdžiui, paslaptingi padarai nori „[s]ielos… Ir sumuštinio su kumpiu“ (p. 78), o veikėjams braunantis per pavojingą rūką pralinksmina pasakotojo komentaras: „Suk į kairę, – tarsi navigacija paragina mama“ (p. 89). Kadangi kone kiekvienas trumpas knygos skyrius baigiasi neatsakytu klausimu ar užmegzta intriga, puslapius norisi versti kuo greičiau.

Knygos pabaiga ir nelaiminga, ir mįslinga – galime neabejoti, kad sulauksime kūrinio tęsinio. Juolab kad lieka neatsakyti skaitant kilę daugybė klausimų, pavyzdžiui: kodėl knyga nori sielų? Ar ji yra velnio, kuriam ponas Kukas, panašiai kaip Faustas, pažadėjo savo sielą, manifestacija? Kas dar tūno knygoje? Ir apskritai, apie ką toji Kuko knyga?

Prie plačiai suvokiamos pasakinės literatūros priskirtina ir kita Dirgėlos knyga – Vytautas Didysis „Žalgirio arenoje“. Matui labai nesiseka istorija, o dabar štai per ilgą istorikės liežuvį jam „neprošal su istorija susipažinti gyvai“ – berniukas priverstas vykti ekskursijon į Trakų pilį, ir dar su jaunesniąja seserimi… Laimei, nuobodžią išvyką aukštyn kojom apverčia staiga savo dingusios karūnos ieškoti į šiuos laikus atvykęs Vytautas Didysis. Jam iš paskos iš praeities atkanka ir Jogaila, nė už ką neketinantis prileisti Vytauto prie karūnos. Niekšą primenantis Jogaila knygos pabaigoje atsiskleidžia kaip didvyris, kuriam rūpi, kad trumparegiškas Vytauto poelgis nesugriautų dabartinės Lietuvos, nes „[v]alstybė – tarsi iš mažų kaladėlių statomas bokštas. Kas jam nutiks, jeigu bandysi ištraukti vieną iš kaladėlių bokšto apačioje?“ (p. 163). Nors knygoje yra vienas kitas pažintinis elementas, vis dėlto tai įprasto šiam rašytojui stiliaus nuotykinė knyga su daug juokingų, kurioziškų situacijų ir karikatūriškais veikėjais. Na, ir, aišku, kūrinio pabaigoje vaikai vyksta atsiimti iš Vytauto jo karūnos – vadinasi, ir ši istorija turės tęsinį.

Danguolė Kandrotienė ketvirtoje serijos knygoje Pasaiba ir receptų vagys ir Tomas Dirgėla šeštojoje serijos dalyje Domas ir Tomas. Vasaros atostogų byla (tiesa, ji artimesnė realistinei literatūrai) tęsia pradėtas serijas be didesnių naujų literatūrinių atradimų ar kokybinių šuolių, bet ir nekrisdami į nesėkmių duobes.

Virš. dail. Algis Kriščiūna
Virš. dail. Algis Kriščiūna

Po nedidelės pertraukos su nauja knyga Dvynukai sekliai pavojuje: bakterijų byla grįžta ir Jurga Baltrukonytė. Kaip ir ankstesnėse autorės knygose, čia taip pat tiršta įvairių keisčiausių vaizdinių, riebių posakių, komiško persūdymo, nonsenso, juokelių apie smirdančius dalykėlius ir tiesiog hiperbolizuotų situacijų. Tokios knygos – intensyvi vaizduotės mankšta, nes priimti tiek informacijos, veiksmo, įvaizdžių, juokų, kalbinių žaidimų ne taip lengva… Pasakojama apie Plumbergų šeimos dvynius Nojų ir Paulą, nusprendžiančius išgelbėti miestelį nuo piktadario mokslininko kėslų ir tampančius šnipais. Kad turėtų įkuria vaistų fabriką, o šalia jo – dar ir bakterijų fabriką: kuo labiau žmonės sirgs, tuo daugiau pirks vaistų, o jis pralobs! Kaip daugumoje panašių pramoginių komiškųjų kūrinių (Davido Walliamso, Tomo Dirgėlos ir pan.), taip ir Baltrukonytės knygoje ne tik gausu veiksmo ir juokų, bet ir kalbama apie svarbiausias vertybes bei dalykus, kuriuos gyvenime verta išmokti, suprasti, pavyzdžiui, kad skausmas gali mus paversti pabaisomis, kad visi nusipelnome galimybės pasitaisyti, kaip svarbu draugystė, gerumas, šeima ir t. t. Bet didesnės gelmės, niuansų, psichologinio tikrumo iš tokių knygų tikėtis neverta. Ne tam jos skirtos.

Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikų“ antra dalis Neramios dienos nei smagumu, nei paveikumu, nei literatūrine kokybe, mano nuomone, nenusileidžia pirmajai daliai, už kurią autorė pelnė Prano Mašioto premiją. Rašytoja geba derinti nuotykinį turinį su sudėtingesniais veikėjų išgyvenimais, potyriais, organiškai įpinti į siužetą žinių apie įvairias mitines būtybes. Puikios abi knygos, todėl plačiau neaptarinėsiu, daug apie jas jau rašyta. Tik norisi pažymėti, kad šioje dalyje justi, jog veikėjai jau vos vos ūgtelėję, beįžengią į paauglystę. O ypač svarbus pasakojimas „Birželis. Turistai“, kuriame vaikams tenka skaudžiai suvokti miestelio išskirtinumo kainą: niekas negali žinoti, koks jis ypatingas ir kad čia gyvena visokių mitinių būtybių. Todėl vieną dieną pagrindiniams veikėjams suaugus, išvykus mokytis ar gyventi kitur viskas pasimirš ir tik „giliai sieloje tie prisiminimai teberusens“ (p. 170).

Virš. dail. Rasa Lazauskaitė
Virš. dail. Rasa Lazauskaitė

Rasos Lazauskaitės Dviese bijoti drąsiau – nonsensiškų elementų turinti pasaka apie žvėrelius, pas kuriuos į pievą vieną karštą vasaros dieną atskrieja tuščias oro balionas. O tada sumanoma paskraidinti visus, kurie nėra to darę. Pirmas – bailys strutis. Jis, nespėjęs pasimėgauti skrydžiu, plumpteli žemėn ir galva įstringa kurmio, kuris bijo šviesos, urvelyje. O strutis, kaip tyčia, bijo tamsos. Jiedu tikrai ras apie ką pasišnekėti. Iš čia ir knygos pavadinimas. Kūrinys sudarytas iš dviejų, tarpusavyje susijusių dalių: pirmoji pasakoja, kaip strutis įveikia tamsos baimę, antroji – apie jo pamestų sapnų paieškas. Pirma dalis kiek stipresnė, antrojoje vietomis justi, kad istorija stumiama į priekį iš inercijos, o ne kad būtinai reikėtų. Autorės stilius žaismingas, dialogai gyvi, veikėjai ekspresyvūs: menko proto chameleonas, gudrioji varna, bailusis strutis ir kiti. Nestokojama juokingų palyginimų („Tylos!!! <…> Kad būtų girdėt, kaip musė kelnes maunas!“, p. 23). Autorė geba neretą skyrių užbaigti taip, kad maga versti kitą puslapį ir skaityti toliau – nes smalsu. Ši knyga – vienas stipresnių pernykščių debiutų.

Debiutuoja ir Povilas Villuveit. Jo istorija Spinčius – nonsensinės poetikos pasakų rinkinys apie namų pasaulį, kuriame netrūksta žaidimų, kvailionių ir linksmybių. Jų centre atsiduria Spinčius – išgalvotas spintoje gyvenantis veikėjas. Knygos pasakos gimusios iš autoriaus vakaro pasakojimų dukroms (p. 9). Istorijos smagios, juokingos, bet dažniausiai nonsensas kuriamas dėl nonsenso, knyga stokoja naujumo, originalumo, yra nuobodoka. Juk esame išlepinti lietuvių autorių, taip pamėgusių rašyti nonsensiškąsias pasakas.

Nonsensas dėl nonsenso vyrauja ir Eglės Stonkienės, Ievos Penkauskienės, Dovilės Pelegrimės, Eugenijos Motikaitės trijų dalių paveikslėlių knygoje Lipis. Tai istorija apie padarėlį, kuris, iš mėnulio gavęs pagalbos šauksmą, kad dingo kakava, išskuba pagelbėti. Labai keistas sprendimas vieną trumputę istoriją spausdinti trimis knygelėmis, ir dar skirtingais skaitymo lygmenimis. Ką čia veikė tiek autorių – sunku suprasti, bet kokybės tai tikrai nepridėjo.

Reklama… Kaip perjungti kanalą?

Kaip ir visada, pernai pasirodė ir kelios užsakomosios reklaminės grožinės knygos: vieni reklamavo sūrį (Vytauto Račicko ir Eidvilės Viktorijos Buožytės Džiugas ir jo draugai), kiti – olimpines vertybes Lietuvos tautinio olimpinio komiteto užsakymu (Sauliaus Repečkos ir Linos Sasnauskaitės Grenlandijos paslaptis), dar kiti – Kauno miestą, 2022 m. Europos kultūros sostinę. Meniškai vertingiausia iš jų pastaroji – Ryčio Zemkausko Kauno žvėries pasakų knyga. Joje kuriamas mitas apie nuo seno Kaune esą gyvenantį žvėrį – miesto globėją ir sergėtoją. Neilgose, vieno ar kelių puslapių istorijose pasakojama apie jo atsiradimą Kaune, gyvenimą, kasdienybę ir nuotykius, kartu neįkyriai bandoma įvardyti, pristatyti įvairius tikrus ir išgalvotus Kauno gyvenimo aspektus: geografiją, gyventojus, istoriją, miesto vertybes, tačiau pažintine šios knygos laikyti tikrai negalėtume. Pasakojimas žaismingas, kalba graži, vietomis papuošta vaizdingais posakiais, vis dėlto, man regis, knygai pritrūko lengvumo, grakštumo. Šį įspūdį pirmiausia lemia tai, kad vyrauja atpasakojimas, eseistinis kalbėjimas. Nors didesnių trūkumų knygai negalima prikišti, skaitant nepaliko jausmas, kad tai talentingo žmogaus išvargtas darbas.

Reklaminį elementą galima įžvelgti (o gal klystu?) ir pusiau pasakinėje, pusiau pažintinėje Gintaro Kaltenio knygoje Rainiuko Pikselio ir pradinuko Petriuko nuotykiai Londone. Joje, regis, šiek tiek pagarbstomas ilgametis Utenos meras. Tai patogu, nes jo pavardė – Katinas, taigi dera prie istorijos, kurios vienas pagrindinių veikėjų taip pat yra katinas… Knyga perkrauta, istorija padrikoka, tiesa, labai nuotykinga, šalia pasakojamos istorijos ir gausybės pažintinės informacijos dar nusprendžiama aiškinti kone kiekvieną bent kiek sudėtingesnį žodį: tiek mokslinį terminą, tiek tarmybę, literatūrinį vardą ar slengą. Deja, tie aiškinimai ne visada tikslūs ir korektiški (pavyzdžiui, aiškinant, kas yra katakombos, net neužsimenama, kad jose laidoti mirusieji, o šiandieninės pandemijos ir dezinformacijos fone ypač neetiškas atrodo pagąsdinimas (neva pajuokavimas) apie žmonių čipavimą ir valdymą, p. 43).

Daugybė liūdesio veidų

Prie vaikų literatūros radau priskirtas keletą sunkiai nusakomo adresato knygų – gal tik todėl, kad jose pasakojama apie vaikus… Štai, pavyzdžiui, gana panašios stilistikos ir siužeto yra Vilmos Bratkauskaitės Sugrįžimas ir Ramunės Albrektienės Pasakos apie Adeliną ir jos keliones. Vargu ar tai knygos vaikams, veikiau nusaldintas alegoriškas istorijas apie gyvenimą mėgstantiems suaugusiesiems, kurių nebaido krūvos klišių ir kas antrame puslapyje minimi žodžiai „širdis“, „gerumas“.

Ir pernai pasirodė nemažai knygų, kurias išvydus ir paskaičius verkti norisi dėl joms išspausdinti nukirstų medžių. O ypač liūdna, kad tokias knygas leidžia šiaip jau rimtos leidyklos (turiu omenyje Dovilės Junigedos Kalno duris).

Ne naujiena, kad gera poligrafija, įdomūs knygos meno sprendimai, profesionalios iliustracijos kilsteli net ir menkesnį tekstą. Ir atvirkščiai – prasta išvaizda visai paskandina ir šiaip silpną tekstą. Antrasis variantas dažnas tarp mėgėjiškų leidinių (Kęstučio Česnaičio ir Iljos Bereznicko Žaliasis Akmenėlis ir jo draugai, Rasos Mili ir Lazy Beaver Dangaus ežys ir daug kitų).

Bet kas čia keisto? Juk daugumos šių liūdnų leidinių pagrindinis tikslas – pamaloninti patį rašytoją, todėl juos leidžiant mažai galvojama arba ir visai negalvojama apie adresatą, nesiklausoma, ką kalba specialistai, nesidomima menine kūryba, knygos menu, nesimokoma iš geriausių Lietuvos ir pasaulio pavyzdžių. Tenka pripažinti, kad šios gamybos tempo nesulėtino net 2020 m. pasaulį sukausčiusi COVID-19 pandemija.

Kone kasmet skaitydama panašių leidinių krūvelę vis galvoju apie to prasmę. O reikalas visai paprastas – tokie leidiniai tik patvirtina, kad talentas vis dėlto egzistuoja. Juk jei skaitai tik geras ar bent jau labai neblogas knygas, kartais pamiršti, koks tai retas ir nuostabus dalykas.

Į vieną puslapį telpantys džiaugsmai

Na, o pabaigoje norėtųsi grįžti prie džiaugsmo. Apžvelgusi pasakines knygas noriu priminti vieną šaunų projektą, pradėtą tomis neramiomis ir nežinios kupinomis dienomis, kai prasidėjo karantinas. Tai „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Daugiau kaip penkiasdešimt lietuvių rašytojų ir iliustruotojų kūrė vos šimto žodžių gausiai iliustruotas miniatiūrines knygutes – knygiukus. Juos dabar gali nemokamai parsisiųsti ir skaityti visi lietuviškai kalbantys vaikai (knygiukai.lt). Buvo sukurta beveik 40 knygiukų – pasakinių ir realistinių, eiliuotų ir interaktyvių, silpnesnių ir stipresnių, naujoviškų ir tradiciškų, poetiškų ir nuotykinių, juokingų ir šiek tiek liūdnų. Nebėra vietos juos čia plačiau apžvelgti (o vertėtų!), teatranda knygiukus patys skaitytojai, jei dar to nepadarė.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 1 (97)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

ŽODŽIŲ MUZIKA

Apžvalgos

SPINGSULĖS TAMSOS KARALYSTĖJE, ARBA ĮTAIGIŲ, BET NEGATYVIŲ KNYGŲ METAI (2020 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)
KAS TINKA PAŠĖLUSIEMS MŪSŲ LAIKAMS? (2020 m. vaikų poezija)

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖ SENAMIESČIO GATVĖSE

Atidžiu žvilgsniu

Vyresniosios sesės šešėlyje

Bibliografija

2020 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai