Vyresniosios sesės šešėlyje
Pastarosiomis dienomis orai gana smarkiai mainėsi bent keletą kartų. Galbūt tai susiję su pavasarėjimu, o gal ir su kuo kitu. Apie klimatą, jį veikiančias stichijas turėjau progą pamąstyti skaitydamas ką tik mūsų šalyje išleistą norvegų rašytojos Majos Lunde’s knygą*. Lietuviškai knygose kūrėja prabyla ne pirmą kartą. Suaugusieji jau galėjo susipažinti su jos romanais Bičių istorija (2017) ir Vandens istorija (2018), kuriuose grožine kalba liudijama apie meteorologinių reiškinių kaitos problemas, ekologinius reiškinius, žmogaus kišimąsi į gamtą ir to padarinius.
Jaunajam skaitytojui į rankas pirmiausia pateko į lietuvių kalbą išversta Lunde’s knyga Sniego sesė (2019). Šis pasakojimas kiek iškrinta iš bendro autorės temų konteksto – vietoj gamtos stichijų viešpatavimo čia siūloma kalėdinės dvasios kupina istorija, o naujoji mūsų skaitytojus paauglius pasiekusi knyga Lilė ir Saulės sergėtoja (2021) smarkiai siejasi su norvegų rašytojos suaugusiųjų knygose, kurios skambiai vadinamos bestseleriais, pamėgtomis temomis ir motyvais.
Kaip Lunde’ei sekėsi ekologinę, gamtos tematiką pritaikyti jaunesniojo amžiaus paaugliams skirtuose puslapiuose, verta bendrais bruožais aptarti. Skirtingai nei knygose suaugusiesiems, į savo knygų jaunimui erdvę rašytoja kviečiasi talkininkę – iliustruotoją Lisą Aisato. Ši gerokai prisidėjo prie Sniego sesės istorijos įtaigumo, jaukumo, kuriamos nuotaikos. Tai atvejis, kai kūrėjų duetas (rašytoja ir iliustruotoja) sėkmingai papildo viena kitos kūrybą.
Tačiau paskesnioji knyga, dabar aptariamoji Lilė ir Saulės sergėtoja, tokios sėkmės šiek tiek pristinga. Galbūt dėl to, kad šios knygos pasakojimas niūrus, pritemdytų maketo zonų čia daugiau, ir puslapių fonas, įsiveržusios ryškios spalvos kai kur sunkina skaitymą. Suprantama, kalbant apie pavasarį galbūt toks ir yra sumanymas – viską interaktyvinti. Tačiau kaip tik dėl to pertekliaus knygoje Lilė ir Saulės sergėtoja kažko pritrūksta iki darnaus turinio ir formos santykio, pasiekto Sniego sesėje. Šiuos leidinius gretinu dėl paprastos priežasties: ko gero, įkvėpti bestselerinės sėkmės, leidėjai (o gal ir pačios autorės) nutarė laimės paukštę išlaikyti rankose ir leisti šias knygas tuo pačiu „kalėdiniu“ formatu. Bent man kyla abejonių, kiek albuminio formato knyga gali būti kopijuojama, paverčiama serijine kitokios tematikos kūriniuose…
Pereikime nuo formos prie turinio. Jau knygos Lilė ir Saulės sergėtoja pradžioje skaitytojas įmetamas į distopinę erdvę (tuo galbūt ši knyga giminiška suaugusiųjų Vandens istorijai), kurioje įprastų meteorologinių reiškinių nėra: „Čia nėra nei vasaros, nei rudens, nebūna ir žiemos bei pavasario, kuris, anot senelio, buvęs pats gražiausias iš visų metų laikų“ (p. 8). Dėl neaiškių priežasčių pagrindinės kūrinio veikėjos Lilės pasaulyje nebėra saulės, trūksta maisto, nuolat drėgna ir niūru. Kuriama tiršta, sunkių jausmų prisodrinta atmosfera, prie to prisideda ir minėtos iliustracijos.
Kita vertus, galbūt tos tirštos spalvos savaip atspindi emocinius prasidedančios paauglystės svyravimus, kai viskas stipriai perlenkiama. Yra ir gilesnis kontekstas: stichijos (orų atšalimas, lietūs) gan sumaniai panaudojamos kaip santykių vėsa: „Mudu su seneliu nesam iš tų, kurie mėgtų apsikabinti“ (p. 21). Kadangi Lilė ir senelis yra artimiausi žmonės (visi kiti šeimos nariai žuvę arba dingę), tai gan iškalbinga detalė. Distancijos laikymasis, negebėjimas peržengti psichologinio slenksčio tarsi simbolis eina per visą knygą.
Siužetiškai viskas gan paprasta. Niūriame pasaulyje gali tik egzistuoti. Natūralu, kad ieškoma išsigelbėjimo. Žvelgiama į suaugusiųjų pasaulį. Senelis tiekia miesteliui daržoves. Lilė netyčia sužino, kad šiltadaržyje daržovės neauginamos. Tai iš kur jos? Atsiranda intriga. Veikėja pradeda tyrimą, siužetas įtraukia ir skaitytoją.
Paaiškėja, kad už tamsaus miško yra ir kitas pasaulis – rojaus atitikmuo, kur vienu metu augalai ir žydi, ir veda vaisius. Būtent iš čia seneliui tiekiami produktai mainais už nesidomėjimą, kas tame sode dedasi. O jame, kaip išsiaiškina Lilė, viską prižiūri Vaikis ir Šuniukas, įpareigoti Saulės sergėtojos. Nes saulė sergstima už geležinių vartų ypatingo režimo sąlygomis. Tai tam tikra aliuzija – į mitinį, kitokios logikos pasaulį. Kad tai visai kita erdvė, liudija ir nuasmeninti veikėjų vardai. Lilė išmoksta lankytis tame eklektiškame rojuje ir naudojasi visomis saulės teikiamomis gėrybėmis. Vis dėlto ilgainiui ji suvokia, kad taip elgtis nedora vargstančių draugų atžvilgiu. Vedama teisingumo ir skatinama sąžinės, ji ryžtasi išlaisvinti saulę. Įkalba Vaikį jai padėti, ir jie išleidžia saulę. Jos sergėtoja, desperatiškai mėgindama išsaugoti esamą padėtį, nusiveja dangaus šviesulį. Ir su tuo vyksmu susitapatinti galbūt sudėtingiausia: net jei būčiau ankstyvojo amžiaus paauglys, sunkiai priimčiau tebūnie ir užburtą pasaulį, kuriame saulė laikoma už degančio lyno. Yra tokių dirbtinių siužeto vietų, kurios atrodo pasakojimui nebūtinos, jį perkrauna. Galbūt to taip nesijaustų, jei nebūčiau skaitęs užbaigto kalėdinio pasakojimo Sniego sesė. Kita vertus, daug ką gelbsti ir neabejotinai teigiamai skaitytojus nuteiks gaivalingi pavasario aprašymai, saulėgrįžos džiaugsmas, beveik donelaitiški atitikmenys, pastiprinti iliustracijomis…
Autorė nustebina (tikėtina, ir jaunuosius skaitytojus tai paveiks taip pat) įdomiai pakreipdama siužetą – atverdama gerokai platesnį pasakojamos istorijos kontekstą. Ir paauglys, kuris įpusės šią knygą, gaus atpildą – atsiveria kitos pasakojimo durys… Į daug rimtesnę tikrovę. Paaiškėja, kad ta pati saulė kažkada sukėlė sausrą, prisidėjusią prie Lilės šeimos mirties.
Netektys – labai svarbi Lunde’s pasakojimo atspara. Nepasiekiami, dingę, nepastebintys, emociškai šalti suaugusieji yra ta paauglio pasaulio duotybė, kurioje jis turi apsispręsti veikti, prisiimti atsakomybę. Ir čia turbūt glūdi vienas iš prasminių rašytojos kūrybos akcentų. Lilė apsisprendžia. Imasi galutinai išlaisvinti saulę. Tad nuo antrosios knygos pusės prasideda aktyvūs veiksmai – karžygės kelias. Kad neatskleisčiau daugiau siužeto vingių, paminėsiu tik svarbiausius dalykus. Lilė ir jos pagalbininkai juda tikslo link, pakeliui susigrąžindami atmintį: Vaikis prisimena, kaip žuvo jo šeima (nusinešė upės potvynis), bet taip atgauna ir vardą – Vėtrius. Kaip ir Šunelis tampa Žaibu. Netekties įsisąmoninimas, pripažinimas kartu yra ir savo tapatybės atradimas. Tai irgi per rašytojos kūrinius einanti bendra tematinė gija. Po truputį pradeda aiškėti, kad Lilės mamos neapykanta saulei už sunaikintą šeimą buvo didesnė nei meilė dukrai. Ir čia tik su pagrindinės veikėjos pagalba jai po truputį pavyksta atgauti save.
Kas perteiktoje istorijoje atrodo įtikinamai – paaugę vaikai imasi atsakomybės ir su ja susitvarko. Jie mokomi ir spręsti problemas neįsitraukdami į neapykantos ratą. Taip ugdoma atjauta.
Ko galbūt pritrūksta – tam tikros visumos, siužeto užbaigtumo, kas būdinga ankstesnei knygai. Tačiau nesinori Lilei trukdyti, tegu ji džiaugiasi pavasariu, o knyga – rašytojai ištikimais ar naujais skaitytojais, na o recenzentas tyliai grįš prie kalėdinės Sniego sesės ir, jaukiai įsitaisęs, lauks iš talentingos norvegų rašytojos ir iliustruotojos dueto naujos knygos. Šįsyk galbūt apie vasarą.
_____________________________
* LUNDE Maja. Lilė ir Saulės sergėtoja / iliustravo Lisa Aisato, iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė. – Vilnius: Tyto alba, 2021. – 210 p.: iliustr. ISBN 978-609-466-544-8
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (97)
