VAIKYSTĖ SENAMIESČIO GATVĖSE
– Kokie buvo Tavo vaikystės namai? Kokioje šeimoje augai? Kaip apibūdintum santykius su tėvais ir galbūt seneliais, kitais artimaisiais?
– Po karo į ištuštėjusį Vilnių – žydai išžudyti, lenkams leista išvažiuoti į Lenkiją – plūstelėjo žmonės iš aplinkinių kaimų, tarp jų ir mano tėvai. Tad gimiau ir augau Vilniuje, Šlapelių namuose. Gyvenome balansuodami tarp nepritekliaus ir skurdo, vasaras leisdavau pionierių stovyklose, nes kito būdo ištrūkti iš miesto nebuvo – mama ir tėtis buvo vienturčiai, tad giminių kaime neturėjome. Šeimoje didelės santarvės nebuvo, tėvai gyveno kartu, nes „o ką žmonės pasakys“, paskui tėtis ėmė gerti ir, kai man buvo kokie 12–13 metų, išėjo iš namų. Mama liko viena su dviem paauglėm dukterimis, bet sugebėjo abiem suteikti aukštąjį išsilavinimą, nes mokslą labai vertino. Kartais sakau, kad išaugau gatvėje, – ir todėl, kad energingas būdas prašėsi iškrovos, ir kad namai ne itin traukė.
– Kokia buvo to meto miesto vaiko kasdienybė ir šventės? Ar prisimeni kokių nors itin laimingų įvykių, džiaugsmų?
– Mama nuo ketverių metų išleisdavo į gatvę mane vieną – baiminosi, žinoma, bet nebuvo kam vedžioti už rankutės. Mūsų kiemas buvo mažiukas ir tamsus, o ir aplinkinių namų vaikai rinkdavosi „sodelyje“ – Pilies ir Latako gatvių kampe, subombarduoto namo vietoje, buvo pasodinti keli medeliai ir krūmai. Dabar ten stovi Dailės akademijos bendrabutis. Priešais esantis dabartinis Prancūzparkis mums buvo užgintas, matyt, ne man vienai drausdavo eiti į kitą gatvės pusę, nors automobiliai tais laikais buvo retas dalykas. Pamenu, jau pusamžė, dirbdama naujojoje Savivaldybėje, kartais pietų nueidavau į Kooperacijos technikumą Lvovo gatvėje. Ten per visą sieną kabėjo didžiulis paveikslas – Vilniaus miesto vaizdas. Tapytas kokiais 1956 m. maždaug nuo Vilniaus baseino (kurio jau nebėra, anksčiau stovėjo iškart už dabartinio Mindaugo tilto) stogo. Rugpjūčio pabaiga, popietė. Dabartine Žygimantų gatve rieda autobusiukas, toks nedidelis, ilga nosimi, o Vrublevskio gatve atvažiuoja viena mašinytė. Automobiliai dailininkui kompozicijos negadino, tiesiog jų tiek ir tebuvo.
Gatvėje žaibiškai išmokau kalbėti rusiškai, nes mums – lietuviams, lenkams, žydams, baltarusiams, rusams – tai buvo bendravimo kalba. Žaisdavom įprastus miesto vaikų žaidimus – klases, slėpynes, „Tyliau žengsi – toliau eisi“, fantus, šokinėjome per šokdynę, kartais kas nors atsinešdavo kamuolį (jis buvo nemenka prabanga), darydavom „sekretus“ ir t. t. – nelygu kiek vaikų susirinkdavo. Vėliau, kai paaugom, eidavom tyrinėti. Pažinojau visus senamiesčio rūsius ir palėpes, pereinamuosius kiemus ir tarpuvartes, suskaičiavau visus kaminus, ištyrinėjau Jaunimo (dabar – Bernardinų) sodą ir Kalnų parką. Gaila, kad dabar visi kiemai užrakinti, uždaryti. Gal ir aš taip daryčiau ten gyvendama, bet, mano galva, turėtų būti nurodymas, leidžiantis užsirakinti tik nakčiai. Pereinamieji vidaus kiemeliai – Vilniaus savastis, bet šito jis senokai neteko, o aš negaliu pasivaikščioti vaikystės takais. Žinoma, išlandžiojau ir savo namų rūsį (palėpę pažinojau kaip penkis pirštus – ten džiaudavome skalbinius). Rūsyje radau šį tą iš Šlapelių spaustuvės produkcijos – brošiūrėlių, atvirukų. Tada supratau, kad Šlapeliai – pirmiausia verslininkai, tik paskui kultūros veikėjai, mat spausdino tai, kas turėjo paklausą: be kita ko, radau Socialdemokratų partijos manifestą, Tikybos pirmamokslį, atviruką – raudonos vėliavos fone joja Vytis, virš vėliavos užrašas: „Kas bus, kas nebus, o lietuvis nepražus.“
Visokie tyrinėjimai – lauke ir po stogu – teikė nuostabiausios laisvės pojūtį, kurio negaliu pamiršti ir šiandien. Laisvės ir nuolatinio pavojaus – reikėjo keberiotis, šliaužti, lipti, šokti žemyn, galėjai nukristi iš aukštai, galėjai giliai įlūžti, pagaliau svetimame rūsyje galėjai būti užrakintas. Bet baimės nejaučiau, nes pavojų nemačiau – pasiklioviau sėkme, kūno vikrumu ir gebėjimu išsisukti. Ir senatvę suvokiau atėjus ne sulig pirmais žilais plaukais, pirma raukšle ar pan., o tada, kai balą, užuot peršokusi, apėjau, – kūnas manęs nebeklausė.
– Mokykla dažnam iš mūsų – ištisas atskiras pasaulis. Kokie jos prisiminimai išlikę atmintyje?
– Taip, mokykla išties atskiras pasaulis, tik man jis niekada nepatiko. Suaugusi supratau, kad mokykla – prievartos įrankis. Prievartos ir visų sulygiavimo. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip be prievartos sukišti vaikams į galvas tiek informacijos, bet vis tiek mylėti jos negaliu. Ir ta kasdienė prievarta trunka dvylika metų! Juk mes, suaugusieji, kartais pasakome: „Ai, šįvakar indų neplausiu, baisiai tingiu, rytoj. Ai, šiandien į turgų nevažiuosiu, neturiu nuotaikos, kitą kartą“, o vaikai tokios privilegijos neturi, jie kiekvieną mielą dieną privalo galėti, norėti, daryti, kovoti, degti, nenurimti. Kai dukterį vedžiau į pirmą klasę, paslapčia – juk nenorėjau jos gąsdinti – nusibraukiau ašarą.
Mokykloje mokiausi prastai (išskyrus pradines klases, žinoma), nors buvau laikoma gera, pavyzdinga mokine, gal todėl, kad humanitariniai dalykai sekėsi gerai ir niekad mokytojams nešokdavau į akis. Jei pagaudavo krečiant eibes, nuolankiai nuleidusi akis išklausydavau jų barimus ir pamokymus, o tik mokytojas nusisuks – aš vėl savo. Įtikėjau esanti gera mokinė ir baisiausiai nustebau, kai stodama į Maskvos literatūros institutą suskaičiavau – pažymių vidurkis vos 3,6! Vidurkį mažino mano tinginystė ir tikslieji mokslai – gyvenime nesu išsprendusi nė vieno žodinio uždavinio, ir tikrai ne todėl, kad nesistengiau (bent iš pradžių). Tad man net pakaušis užšąla, kai išgirstu, jog reikia stiprinti matematikos mokymą, įvesti privalomąjį matematikos egzaminą, kad loginis mąstymas būtinas ir t. t. Mano galva, žmogus be gero humanitarinio išsilavinimo – tik atostogaujan tis lavonas, o matematikos reikia tik tiek, kiek gali pakelti. Logiškai mąstyti puikiai išmoko gyvenimas, o matematika, jei neturi jai gabumų, tik apnuodija mokslo metus.
– Kada išmokai skaityti – mokykloje ar anksčiau? Ar buvo namie knygų? Kokios vaikystės knygos tebetūno atmintyje? Ar mokykla skatino skaityti? O gal svarbesnis buvo bibliotekos vaidmuo?
– Pati pradėjau skaityti kokių penkerių, bet mokėjau gerokai anksčiau, tik to nesuvokiau. Tėtis dirbo netoliese, pietauti pareidavo namo, o pavalgęs sėsdavo parūkyti. Tada aš prieidavau ir prašydavau paskaityti „Genį“, o pati stovėdavau šalia ir sekdavau akimis, kartais paklausdavau: „Kur dabar skaitai?“ Kai pati paėmiau žurnaliuką ir ėmiau skaityti, tėvai nepatikėjo, manė, kad išmokau atmintinai (nes jis buvo perkamas retai, skaitydavo jį man keliolika kartų). Kitą dieną tėtis parnešė laikraštį, ir aš ėmiau garsiai skaityti vedamąjį. Tuomet patikėjo. Tik neišmintingai pasielgiau, nes nuo tada niekas man nebeskaitė.
Užtat nupirko lietuvių liaudies pasakas Užburta karalystė, tai vienintelė mano vaikystės knyga, iki šiol prisimenu jos iliustracijas. Paskui atradau biblioteką – iš pradžių mokyklos, bet toji buvo nedidelė, be to, bibliotekininkė galiausiai nustojo man duoti knygų, nes manė pagavusi sukčiaujant, – esą aš paimu knygas ir grąžinu jas neskaitytas, nes negalėjo patikėti, kad skaitau taip greitai. Nelabai dėl to liūdėjau, nes tos knygos jau buvo ne man. Dabar manau, kad tąją pradinukų bibliotekėlę kokia nors mokytoja organizavo savo iniciatyva, nes anais laikais mokyklose bibliotekų nebūdavo. Paskui susiradau miesto vaikų biblioteką – perskaičiau jas dvi: vieną Arklių gatvėje, kitą Gedimino prospekto pradžioje (čia dirbo toks jaunas, viskuo nepatenkintas vyrukas, nes amžinai vaikščiojo susiraukęs).
Knygas ryte rijau, suradau patogiausią pozą skaityti: sėdžiu ant sofos, ant kelių – pagalvėlė, ant jos – knyga, taip ilgiausiai galėjau sėdėti nepavargdama. Geriausiai prisimenu knygas, kurios atsirado mūsų namuose – atnešė Senis Šaltis (Kalėdų Senelis buvo uždraustas), laimėjau mokyklos loterijoje ar pan. Tai Prano Mašioto Ir aš mažas buvau, Jules’io Verne’o Paslaptingoji sala, Astridos Lindgren Kalio Bliumkvisto nuotykiai, Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykiai ir gal dar kelios. Jas skaitydavau daugybę kartų, aš ir dabar mėgstu knygas perskaityti iš naujo – tas, kurios turi savo kvapą ir skonį, sukuria savo emocinį pasaulį. Šaltų knygų, pavyzdžiui, Jameso Joyce’o Uliso, nemėgstu. Iš bibliotekos daug kartų ėmiau Felixo Salteno Bembį (ir Bembio vaikus, žinoma), Hectoro Malot Be šeimos.
Dabar, kai prisimenu, matau, kad Paslaptingojoje saloje daug kas baltais siūlais siūta, na, pavyzdžiui: JAV pilietinio karo metu grupė vergovės nekenčiančių žmonių nusprendžia pabėgti iš vergystės šalininkų nelaisvės ir pasinaudoja oro balionu, o šis kilus audrai nuneša juos į velniai žino kokią salą. Taigi toje grupėje buvo ir negras Nabas, kuris gamino valgyti, plovė, skalbė, tvarkė, t. y. buvo tarnas, negaunantis užmokesčio kaip vergas, o baltieji naudojosi jo darbu, tiesa, atmokėdami draugyste.
Neprisimenu, kad mus kas nors būtų skatinęs skaityti, bet neprisimenu gal todėl, kad manęs skatinti nereikėjo, atvirkščiai, tėvai bandė pristabdyti – esą susigadinsiu akis. Ilgainiui tapo madinga būti apsiskaičiusiam, būdavo tokių, kurie pirkdavo (tiksliau, „gaudavo“, nes geros knygos, kaip ir visa kita, buvo deficitas; laisvai galėdavai nusipirkti tik politinės, politizuotos ir pan. literatūros) knygas tam, kad pasididžiuotų, jog turi. Dėl visuotinio skaitymo stebėtis nėra ko: per televiziją – tik politizuotos laidos ir filmai apie komunizmo statytojus, kompiuterių nebuvo, apie internetą apskritai niekas dar nebuvo girdėjęs. Užtat mokėjome skaityti giliai, nuoširdžiai. Dabar daugelis geba skaityti tik antraštes – kitkas jau per sunku.
– Kaip sekėsi paauglystėje? Ar buvai nutolusi nuo knygų skaitymo? Kokias knygas prisimeni iš paauglystės metų arba ir iš aukštesniųjų klasių? Kokius prisiminimus jos kelia dabar?
– Paauglystėje skaičiau nė kiek ne mažiau, tik jau, žinoma, kitokią literatūrą. Per mano rankas perėjo fantastika (kiek jos tuo metu buvo leidžiaa) ir klasika – Thomas Hardy, Fenimore’as Cooperis, Thomas Mayne Reidas, Charlotte Brontë, Alexandre’as Dumas, Honoré de Balzacas, Victoras Hugo ir kt. Anuomet buvo leidžiama beveik vien tik klasika, šiuo metu (mano galva) – šiuolaikinės literatūros perteklius, ji darosi lėkštoka, nes pasaulyje neparašoma tiek iš tikrųjų gerų knygų, kiek dabar yra išleidžiama.
Būdama kokių dvidešimt dvejų ar trejų nusprendžiau perskaityti visas savo mylimiausias paauglystės knygas – ar kuri nors man pasakys dar ką nors naujo. Pakartotinai perskaičiau ir Karlo May’aus Vinetu – tai buvo mano pirmoji knyga, skaityta lenkiškai, nes Sovietų Sąjungoje tas autorius buvo uždraustas (beje, taip ir išmokau lenkų kalbą). Su tokiu pat įdomumu skaičiau tik vieną knygą – Ray’aus Bradbury’io Marso kronikas.
Apie skaitymą galima pasakyti reklamos žodžiais – kartą paragavęs, negali sustoti. Skaitydamas išgyveni daugybę gyvenimų, išjauti daugybę jausmų, patiri daugybę nuotykių, išmąstai daugybę minčių – todėl man gyvenimas teka lėtai, nors daugelis pagyvenusių žmonių skundžiasi, kad vaikystėje esą metai būdavę ilgi, o dabar tik pašmakšt – ir prabėgo.
– Kaip atsitiko, kad studijuoti teko Maskvoje? Kokį pėdsaką gyvenime paliko tos studijos? Ar jos buvo ideologizuotos? Kokį įspūdį darė Maskva kaip didmiestis?
– Kaip čia trumpai viską papasakojus… Studijavau Vilniaus universitete bibliotekininkystę, bet pajutau, kad tai ne man, ir po pusantrų metų mečiau. Paskui dirbau, bičiuliams iš plačiosios Sovietų Sąjungos, su kuriais susirašinėjau, kartais išversdavau kokį man į akį kritusį apsakymą, politinę Vytautės Žilinskaitės humoreską ar eilėraštį. Jaučiau, kad reikia baigti kokius nors mokslus, nes smegenys baigia sukempėti, bet jei ne visuotinis deficitas, savo kelio gal ir nebūčiau radusi. Mano bičiulė ėjo į tualetą, o kad tualetinį popierių matydavome nebent ekrane, nusiplėšė laikraščio skiautę. O ten buvo parašyta, kad Lietuvos rašytojų sąjunga skelbia konkursą vertėjams studijuoti Maskvos M. Gorkio literatūros institute. Tada ji nusiplėšė kitą skiautę, o tąją atnešė man. Aš surinkau viską, ką turėjau išvertusi, ir nunešiau. Gavau kvietimą stoti. Nė akimirkos nesitikėjau, kad man pavyks, juk Maskvoje studijuodavo geriausi, šviesiausi visos šalies protai, o aš, mokyklą baigusi prieš aštuonerius metus, buvau išbarsčiusi visas žinias ir apskritai gebėjimą dirbti smegenimis. Bet niekada nebūčiau sau atleidusi, jei būčiau nepabandžiusi. Tada nežinojau, kad tame institute svarbiausias – kūrybinis konkursas, o stojamieji egzaminai tėra formalumas.
Mokytis buvo įdomu. Tai buvo ne tik platus humanitarinis, bet ir literatūrinis išsilavinimas – perkasėme visą pasaulio literatūrą, kas be ko, daugiausia dėmesio skirdami rusų rašytojams, plius kūrybiniai seminarai, jiems buvo skirta viena savaitės diena. Žinoma, buvo ir privalomieji sovietiniai dalykai – komunistų partijos istorija, dialektinis materializmas ir dar kažkas, bet tai irgi buvo labiau formalumas, juk, kitaip nei Vilniaus universitete, mums, pavyzdžiui, nereikėjo skaityti ir konspektuoti Lenino raštų. Mus mokė galvoti – per egzaminą gaudavai geresnį pažymį, jei turėdavai savo nuomonę, kad ir nesutampančią su oficiozine. O jei koks nors studentas susidomėdavo, pavyzdžiui, Tiutčevo poezija, tą dalyką išmanantis dėstytojas tokį pasikviesdavo kelioms dienoms į savo namus, ir jie dieną naktį kalbėdavosi, deklamuodavo, ginčydavosi ir t. t. Atmosfera institute viešpatavo neformali ir laisva. Žodžiu, kiekvienas galėjo pasiimti tai, ko jam reikėjo ir trūko. Man trūko laiko: mes, lietuvių vertėjų grupė, be visų bendrųjų dalykų, papildomai mokėmės lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos, lietuvių tautosakos – dėstytojai dažniausiai būdavo „atsisiunčiami“ iš Lietuvos, be to, užsirašiau į du vertimo seminarus – prozos ir poezijos, tad daug verčiau, daug skaičiau, niekam daugiau laiko tiesiog neliko. Gaila, bet para turi tik 24 valandas.
O pati Maskva man… kaip čia švelniau pasakius… nepatiko. Tai miestas, statytas ne jo gyventojams, o nebent turistams. Kai važiuoji turistiniu autobusu – taip, yra įspūdingų planų, vaizdų ir t. t., bet kai tuos atstumus reikia nueiti ar nuvažiuoti pačiam, nieko nesimato, jauti tik nepatogumus. Na, pavyzdžiui, Maskvoje nėra lietaus nutekamosios kanalizacijos. Specialiai dairiausi visur, kur kojos nunešdavo, – nėra. Po lietaus ar šlapdribos balos telkšo tol, kol išdžiūsta, o kad šaligatviuose ne plytelės išklotos, o išlietas prastai išlygintas asfaltas, brendi per pajuodusias nuo daugybės kojų balutes, ir jei netyčia kas nors tave aptaško (arba ir tu pats save), – viskas, drabužis neišsiskalbia. Parvažiavusi į Vilnių, tuojau pat eidavau pasivaikščioti po miestą ir pradžiuginti sielos žmogiškais masteliais, švara, vejos vidury žydinčiu krūmu ir pan. Visi, išskyrus studentus iš Baltijos šalių, svajojo baigę mokslus kaip nors įsitaisyti Maskvoje, ieškojo visokių būdų, netgi pasinaudodavo fiktyviomis vedybomis (Maskvoje gyventojų skaičius buvo griežtai ribojamas), ir aš ilgai negalėjau to suprasti. Kai sužinojau, kad tais laikais Žemutiniame Naugarde šaligatviai vis dar buvo mediniai, supratau, kad Maskva jiems – civilizacijos ir kultūros lopšys.
– Mus, augusius tarybiniais metais, bandoma vadinti prarastąja karta. Ar sutinki su tokiu vertinimu? Kodėl?
– Prarastoji karta? Gal labiau stabtelėjusioji karta. Kai visa žlugo – santvarka, nusistovėjusi tvarka, kad ir prasta, bet mums įprasta, – viską reikėjo kurti iš naujo. Nebuvo lengva, ką jau čia, gal kas nors ir nuėjo į dugną, bet tikrai ne visa karta. Tada prarastąja karta reikėtų laikyti ir šiandienius žmones, juk pandemija ir karantinas daug ką sumalė į miltus, žmonės neteko darbo, verslų ir pan. Pasaulis pasikeitė, labai abejoju, ar jis kada nors bus lygiai toks, koks buvo, ir daugybei žmonių reikės ieškoti naujos veiklos, ugdytis naujus gebėjimus. Tad ir mus, ir juos labiau pritiktų vadinti atrastąja karta.
Dar mūsų kartą galima vadinti kolaborantų karta – juk mokėmės sovietinėse mokyklose, dirbome sovietinėse įstaigose, sėdėjome komunistų partijos sukviestuose susirinkimuose, žygiavome… jau ir pamiršau… šventinėse darbo žmonių eisenose, nešėme transparantus ir rėkavome šūkius, nes anaiptol ne visuomet pavykdavo nuo to išsisukti. Kai skaitai apie, pavyzdžiui, Mindaugą Tomonį, kovotoją už tiesą, atvirai ir sąžiningai skelbusį savo pažiūras, už tai KGB persekiotą, įkištą į psichiatrijos ligoninę (juk tik nestabilios psichikos žmonės gali smerkti ar kritikuoti humanišką SSRS socialinę-politinę sistemą, netgi diagnozė buvo sukurta – vangi šizofrenija, kurios nepastebimus simptomus buvo galima įžvelgti kiekvieno kitaip mąstančio žmogaus sąmonėje) ir privestą prie savižudybės, o gal nužudytą (to ištirti nebeįmanoma), ima ir susižavėjimas, ir pavydas, bet ne visi gali būti didvyriai. Kas negyveno anais laikais, nesupras, turi tiesiog patikėti.
– Esi viena profesionaliausių vertėjų, verčianti iš įvairių slavų kalbų. Tarp daugiau kaip 60 išverstų knygų nemažą pluoštą sudaro knygos vaikams ir paaugliams. Kuriuos vertimus vaikams laikai reikšmingiausiais, kurias knygas buvo ypač malonu versti? Ar vaikams versti lengviau nei suaugusiesiems?
– Su vaikų literatūra man nelabai sekasi. Nedaug jos – palyginti su suaugusiųjų literatūra – man pasiūlo versti, o tų knygų, kurias siūlau pati, niekas nenori leisti. O gaila, turiu pasidėjusi keletą išties vertingų vaikų knygų, na, bet gal ateis ir jų eilė. Knygas, kurias norėčiau išversti, metų metus suku ratais per visas leidyklas, žiūrėk, kas nors ima ir užkimba (laukiau gal dešimt metų, kol viena leidykla – „Gimtasis žodis“ – paėmė Jozefo Ignacy Kraszewskio Adą). Ir neteko versti išties puikių vaikų knygų. Visos mano išverstosios geros, netgi labai, tačiau puikiomis jų negalėčiau pavadinti, bet… Norėjau parašyti, kad dar viskas prieš akis, nors vis dėlto čia labiau tiktų frazė „dar ne vakaras“, dar paklius man į rankas nuostabi vaikų knyga, kurią versdama mėgausiuosi ir straksėsiu iš smagumo.
Apie reikšmingumą… Turbūt reikšmingiausias iš vaikų literatūros būtų mano Tūkstančio ir vienos nakties vertimas, tik kad pati jo nelaikau vaikų literatūra. Išrinktos ir adaptuotos stebuklinės ir visiems puikiai žinomos pasakos – taip, bet visas rinkinys – tai tų kraštų ir tų laikų gyvenimo enciklopedija, ten rasi pasakojimų ir apie neištikimas žmonas, ir apie mokytojus, ir apie karybą, ir apie buitį, ir apie virtuvę… Žodžiu, enciklopedija.
Nemanau, kad vieną literatūros rūšį versti lengviau nei kitą; jei dirbi sąžiningai, viskas vienodai sunku (arba lengva, nelygu kaip žiūrėsi), tik kad įrankiai vis kiti: vienaip versi pjesę, kitaip filosofinę knygą, trečiaip kino filmo subtitrus, ketvirtaip vaikų knygą. Apskritai versti nenusibosta: kiekviena knyga vis kitokios stilistikos, pasakoja vis kitą istoriją, susiduri su vis kitokiais sunkumais… o kartais ir su tokiais pat, bet spręsti juos reikia kitaip. Kad ir žargono vertimas: kiekvienoje knygoje veikėjai vis kitokie, augę vis kitu laiku ir vis kitokioje aplinkoje, tad vartojantys vis kitokį žargoną, todėl kas kartą reikia ieškoti naujų atitikmenų.
– Koks Tavo anūkių santykis su literatūra, skaitymu? Ar patari joms, ar skatini jas skaityti?
– Mano anūkės – Skaitytojos (tos iš didžiosios raidės). Joms buvo skaitoma ir sekamos pasakos nuo kūdikystės. Nemažai laiko praleisdavau su jomis, ir prieš naktį jos prašydavo pasekti pasaką, tokią, kokios nėra knygose. Kurdavau čia pat, kartais pavykdavo geriau, kartais prasčiau, nes sugalvoti 2–3 pasakas ne taip lengva, juolab kai ir pati jau nori miego. Pamažu susiklostė nuolatiniai personažai ir veiksmo vieta: šuo Rikis, katė Nagė, pačios mergaitės, o viskas vykdavo jų kaimo sodyboje. Pasakose jos kieme gyvenančių nykštukų iš pradžių bijojo, paskui su jais susidraugavo, paskui supažindino su jais į svečius atvažiavusius Rikį ir Nagę, visi eidavo į mišką ieškoti nuotykių, jų, žinoma, rasdavo, pakliūdavo į pavojus, išsigelbėdavo ir t. t. Lyg netyčia įterpdavau gražaus elgesio pamokų – kaip supažindinti, kaip elgtis prie stalo ir panašių dalykų. Anūkės nuo mažumės įprato panirti į kitą pasaulį ir išmokusios skaityti jau nardė knygose. Žinoma, kartais mes (aš ir mama) joms paskaitome, nes tai yra meilės išraiška. Be to, namie nebuvo televizoriaus, kinukus per kompiuterį galėdavo žiūrėti pusvalandį per savaitę, o išmanųjį telefoną vyriausioji gavo tik sulaukusi dvylikos metų, ir tai su įvairiausiais sudėtais saugikliais: kiek prisimenu, veikia tik iki devintos vakaro, tik kelias valandas per dieną ir pan. Todėl turtėjo jų vaizduotė, galėjo lengviau įžengti į knygų pasaulį, giliau išgyventi personažų džiaugsmus ir skausmus. Kai buvo mažos, jų žaidimai būdavo labai įdomūs ir išmoningi, o pamažu juos pakeitė skaitymas. Namie jos turi geriausią patarėją – mamą, skaitytoją ir rašytoją, aš irgi įkišu savo trigrašį pirkdama geriausias metų knygas, apie kurias sužinau IBBY rengiamose Andersinėse.
– Ar būdama jau suaugusi esi radusi įdomių, reikšmingų knygų vaikams ir paaugliams? Kaip apskritai vertini vaikų literatūros vaidmenį, vietą žmogaus gyvenime?
– Skaitydama dukrai, pati sau atradau Mikę Pūkuotuką – kažin kaip keistai ta Milne’o knyga vaikystėje man nepateko į rankas, – paskui, nors to nelabai galima laikyti atradimu, nes tik tada tos knygos buvo parašytos ar išverstos, – Vytautę Žilinskaitę, Otfriedą Preusslerį. Bet didžiausias atradimas – jau skaitant anūkėms – man buvo Roaldas Dahlas. Jo knygas dėčiau greta Astridos Lindgren – mano galva, tai du geriausi visų laikų vaikų rašytojai. Supirkau anūkėms visas jo knygas.
Neįsivaizduoju gyvenimo be knygų. Man gaila tų, kurie neskaito, kita vertus, galbūt jiems gaila manęs, kad šitiek laiko paleidžiu vėjais. Džiaugiuosi, kad esu ne tik skaitytoja, bet ir vertėja – padedu žmogui praplėsti pasaulį, padedu tiek, kiek jis pats to nori.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (97)
